Lietuvių tautosakoje gausu posakių apie darbą, šlovinančių darbštumą ir smerkiančių tinginystę. Tačiau kartais prisimename ir tokį: „Nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas“. Ar tai atspindi mūsų laikų realybę? Ar darbas mums džiaugsmas, ar tik būtinybė?
Darbo prasmė ir psichologinė gerovė
Kauno darbo rinkos mokymo tarnybos psichologas Rimantas Glazneris teigia, kad jei žmonės rinktųsi profesiją, atitinkančią jų vidinius norus ir polinkius, darbas įgytų kitokią prasmę. Darbas turėtų patenkinti ne tik finansinius poreikius, bet ir bendravimo, pripažinimo bei kūrybinės saviraiškos poreikius. Žmonės susitapatina su tuo, ką jie dirba, todėl stipriai išgyvena darbo netektį. Tyrimų duomenimis, darbo netektis yra antrasis (po sutuoktinio mirties) pagal stiprumą neigiamas išgyvenimas.
Ekonominio pakilimo laikais sklandė nuomonė, kad darbą reikia keisti kas septynerius metus. Tačiau prasidėjus nuosmukiui, kiekviena darbo vieta įgavo aukso vertę. Bedarbystės šmėkla pradėjo gąsdinti specialistus ir paprastus darbininkus. Nerimas dėl darbo vietų paveikė santykius tarp bendradarbių ir su viršininku. Žmonės ėmė abejoti, ar tikrai dirba darbą, kuriam yra skirti.
Bedarbystės iššūkiai
Lietuvoje yra daug bedarbių. Į vieną darbo vietą pretenduoja daug žmonių. Bedarbio pašalpa sumažinta, nes manoma, kad dideli pinigai neskatina žmonių ieškoti darbo. Psichologai konsultuoja darbo netekusius žmones, padeda jiems išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Ilgai ieškant darbo, užvaldo bejėgiškumas ir beprasmybės jausmas. Tačiau krizė kada nors baigsis, darbo vietų atsiras. Svarbu, kad žmogus neprarastų pasitikėjimo savimi. Psichologai padeda žmonėms ieškoti gyvenimo sričių, kurias jie gali kontroliuoti, tariasi dėl išgyvenimo strategijų. Žmonės dažnai nežino, į ką gali kreiptis pagalbos.
Psichologas R. Glazneris prisipažįsta, jog jam pačiam yra tekę paragauti bedarbio duonos. Jis jautėsi tarsi išmestas iš visuomenės. Darbas - veikla, kuri duoda ne tik pinigus.
Taip pat skaitykite: Kaip sumažinti stresą keičiant darbą
Permainų įtaka vertybėms
Permainoms supurčius pasaulio vaizdą, pamatai, iš kokių žolių ta arbata buvo verdama. Ar realiai neigiami pokyčiai duoda teigiamų rezultatų? Vienoje iš psichoterapinių grupių žmonės įvardijo savo emocinę būseną netekus darbo. Daugelio būsena buvo sunki, beviltiška. Tačiau viena moteris vos tramdė šypseną. Ji visą gyvenimą dirbo inžiniere ir to darbo nemėgo. Netekusi darbo, ji suprato, jog dabar yra laisva!
Psichologai tvirtina, jog permainų metu permąstomos pamatinės vertybės. Žmonės prisimena tuos, su kuriais susitinka tame pačiame biure. Krizės akivaizdoje kolegos labiau bendrauja ir bendradarbiauja, užjaučia ir yra draugiški. Atsigręžiama ir į save. Klausimas „Ką aš čia veikiu?“ suskamba nerimu alsuojančioje erdvėje. Kyla mintis: galbūt visos permainos tik į gera? Stiprūs sukrėtimai priverčia pamatyti savo gyvenimo strategiją. Permainos padeda suprasti, kokiais klaidingais siekiais vadovavaisi iki šiol.
Psichologas R. Glazneris teigia, kad žmogus yra trapi gėlė, jo negalima stipriai lenkti į kurią nors pusę - sulūš. Radikalias permainas išgyvena ne visi. Tačiau kiekvienas dėl savęs gali pasirinkti kelią, kurio link traukia širdis. Moksleivių dažnai klausiu: kokio darbo norėtumėte? Daugelis atsako, kad tokio, kuriame daug uždirbtų, būtų gerbiami, turėtų prestižinę specialybę. Tada paklausiu, kieno tėvai į darbą pirmadienį eina su šypsena. Dažniausiai iš klasėje esančių vaikų rankas pakelia du-trys moksleiviai. Žmonės, rinkdamiesi profesiją, per daug galvoja apie išorinius dalykus, tokius kaip pinigai, pagarba, įvaizdis, ir per mažai - apie tai, ko jie iš tiesų nori. Tokio pasirinkimo rezultatas - nelaimingi darbuotojai, kurie netekę darbo tampa viltį praradusiais piktais bedarbiais.
Socialinės pinklės ir kelias į save
Moksleivių teiraujuosi, už kokią mažiausią algą jie galėtų dirbti biologijos mokytoju? Tada klausiu: o už kokią algą galėtų dirbti matematikos mokytoju? Alga smarkiai išauga! Ir būtinai priduria, kad tą darbą dirbtų tik kelerius metus, kol susitaupytų pakankamai pinigų. Žmonės įkliūna į pinkles, kurias jiems paspendžia visuomenė, jų pačių ambicijos, gyvenimo rutina. Kai kurie galvoja, jog privalo dirbti tik kvalifikuotą darbą, kiti - jog viską turi padaryti, kad gyventų name, treti - jog turi pasiekti ne mažiau nei jų draugai. Keleri metai, „kol užsidirbsiu pakankamai“, tampa dešimtmečiais. Norintiesiems iš šių spąstų ištrūkti tėra vienas kelias - pažinti save. Žmogus, atsakęs sau į klausimą, kas jam gyvenime yra svarbiausia, besistengiantis darbe atskleisti savo kūrybinius polinkius, realizuoti savo tikruosius troškimus, dirbs su meile, dėl to, tikėtina, bus labai geras darbuotojas. Darbo netektis tokio žmogaus neturėtų sužlugdyti, nes jis yra susitapatinęs ne su savo statusu ar kitais išoriniais dalykais, o su gilesniais asmenybės klodais.
Idealus darbas yra toks, kuriame nejauti, kaip eina laikas. Tačiau jo link galima tik artėti. Verta savęs paklausti, kiek procentų mano įsivaizduojamo idealaus darbo sudaro dabartinį: 10, 30 ar 50?
Taip pat skaitykite: Priklausomybės centras: karjeros perspektyvos
Psichoterapeutas Derekas Draperis rašo, jog yra keletas pagrindinių dalykų, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį persvarstant savo karjerą. Pirmasis yra pojūtis, jog tai, ką dirbi, yra teisinga - bent jau didžiąją laiko dalį jautiesi dirbąs naudingą darbą. Antrasis - entuziazmas. Normalu retkarčiais neturėti jėgų, tačiau po kurio laiko jos grįžta, skatindamos imtis naujų iššūkių, pažadindamos mintis. Trečiasis svarbus aspektas yra vidinė ramybė: dirbdamas pagal savo pašaukimą jautiesi esantis savo vietoje. Ketvirtasis - lengvumas. Darbas tiesiog tirpsta rankose, o jį dirbdamas jauti pakylėjimą.
Nerimas ir sprendimai
Psichologiniai tyrimai rodo, kad tik dalis darbuotojų nerimauja dėl to, kad bus atleisti iš darbo. Visus kitus yra apėmusi globali panika, kurios priežastis įvardyti nepaprastai sunku. Juk darbas - ne tik alga kas mėnesį, tai ir bendravimas kasdien, prasmingumo išgyvenimas. Nors sukrėtimai priverčia susimąstyti apie tai, kas svarbiausia, perkratyti savo svajones, vis dėlto nerimas - ne pati palankiausia būsena radikaliems sprendimams priimti. Kaip atskirti, ar pareiškimas „Apsisprendžiau: imsiuosi verslo!“ yra panikos priepuolio išdava, ar tinkama išeitis iš beviltiškos padėties? „Išoriniai sukrėtimai paaštrina tai, kas viduje brendo jau seniai“, - teigia psichologas R. Glazneris. Jeigu turi planą ir jauti vidinio „kompaso“ kryptį, rodančią į tam tikrą pusę, raginančią išbandyti tam tikrus įgūdžius, profesiją ar sritį, tikėtina, kad toks sprendimas - ne blaškymasis, o žingsnis savo tikrojo kelio link.
Darbo paieškos ir vertybės
Psichologas R. Glazneris pritaria, kad krikščioniškas požiūris yra toks: pajusk, kad Viešpačiui tą darbą dirbi, ir jį pamilsi. Tačiau šventųjų tarp mūsų nedaug. Paieškojęs gali atrasti pliusų bet kuriame darbe, bet jeigu jis visiškai neatitiks tavo asmenybės, laimingas nebūsi. „Durnius - darbą, darbas - durnių“, - štai kokia iškalbinga lietuvių tautosaka, perspėdama apie būtinybę įsisąmoninti savo pasirinkimus. Ar ieškote dabartinio savo darbo pliusų, ar pradedate viską nuo nulio, ar keičiate profesijos kryptį, paklauskite savęs, kiek sprendimas atitinka jūsų vertybes, kiek jis artimas jūsų sielai, kiek savo energijos, dvasios ir materialių išteklių galite skirti jam įgyvendinti. Praėjus tam tikram laikui, klauskite iš naujo.
Darbo kreivė ir asmeninės problemos
Gyvenimas eina. Tai - klausimai, kuriuos verta sau užduoti, kai jaučiate nepasitenkinimą darbu. Yra daugybė būdų keistis - nuo naujo požiūrio iki naujos profesijos. Nusipieškite darbo kreivę: ant horizontaliosios ašies išvardinkite savo karjeros etapus, o vertikalėje pažymėkite savo pasitenkinimą darbu. Atkreipkite dėmesį į kreivės pakilimus. Kas juos lėmė: darbo pobūdis, žmonės, su kuriais dirbote, kompanija, kuriai atstovavote, įgūdžiai, kurių išmokote, pripažinimas, atlyginimo dydis? Atkreipkite dėmesį į jūsų darbo kreivės nuosmukius. Ar įžvelgiate tam tikrą dėsningumą? Gal tuo metu pakeitėte darbą ar pareigas, o gal jums tiesiog viskas įkyrėjo? Kai kuriems žmonėms darbo pradžia - pats geriausias etapas, kitiems -sunkiausias, jie geriau jaučiasi jau kurį laiką padirbę ir apsipratę su situacija. Kaip yra jums? Gal jūsų neigiami jausmai susiję su specifiniu karjeros etapu, kurį jau esate išgyvenę? Galbūt jums nepatinka, kad dėl darbo nematote savo šeimos? O gal nervina ilgas kelias į darbą ir namo? Asmeninės problemos, tokios kaip barniai šeimoje, gali trukdyti gerai jaustis darbe. Žmonės, kurių asmeninis gyvenimas klostosi sėkmingai, lengviau ištveria ir darbo problemas.
Psichologai teigia, jog šiuolaikinis žmogus labai daug tikisi iš darbo. Tai nėra visai neprotinga - juk darbe praleidžiame mažiausiai pusę savo sąmoningos kasdienybės. Tačiau retas darbas ir darbdavys gali atitikti visus keliamus reikalavimus. Jei jaučiate, kad iš darbo negausite visko, ko tikitės, pabandykite paieškoti prasmės kitose savo gyvenimo srityse: bendraudami, mokydamiesi, dalyvaudami visuomeninėje veikloje.
Taip pat skaitykite: Psichologo darbo savybės
Protas ir kvailystės
Per metus pasaulyje parašoma tik apie 100 mokslinių darbų, kuriuose nagrinėjama ta keistoji ir vis dar neišgvildenamoji tema. Turėtume aiškintis, kas gi yra tas Absoliutus Kvailys. O po to - kas gi ta Tikroji Laimė? Atsakymo ieškojo Aristotelis, Sokratas, Plutonas. Klausimėlį nagrinėjo R.Dekartas bei dešimtys kitų filosofų, psichologų ar sociologų.
Kinai sako: „Kas užduoda klausimą, tas būna kvailiu penkias minutes. Kas neužduoda klausimo, tas lieka kvailiu amžinai“. A.Šopenhaueris tvirtina: „Kiekvienas kvailys susiras dar didesnį kvailį, kuris juo žavėsis“. Tas, kuris apie kvailius rašyti ryžosi, turėtų žinoti, kad kvailys yra tas, kuris su sveiku protu susipyko. Sveikas protas liepia į šalį pasitraukti, jei sunkvežimis važiuoja tiesiai į jus. A. Einšteinas pasakė: „Sveikas protas tėra prietaras, tūnantis jūsų galvose tol, kol sulaukiate aštuoniolikos…“
Ar egzistuoja laimės ir protingumo sąsajos? „Jos yra!“ - tvirtina psichologas Gediminas Navaitis. Tiesa, apie kvailius ir mūsų nuolat daromas kvailystes profesorius rašo santūriai: laikosi etikos ir moralės standartų.
Ar dar būva laimingų (ir tuo pat metu - protingų) šiais visuotinio nesutarimo, netoliese vykstančio karo, pandemijų bei infliacijų laikais? Laimingų žmonių Lietuvoje yra.
Jei šiandien ant vienos tradicinių svarstyklių lėkštės padėsim protą, o ant kitos lėkštės - beprotybę, tikrai pamatysite: nusvers kvailybių lėkštė. Nes ji - spalvingesnė ir įdomesnė. Nes joje tarp šiukšlių netyčiom gali rasti ir auksinį pinigėlį. Kvailystėse net poilsio ieškom.
Daugybė šios srities specialistų dėl visuomenės nuosmukio kaltina ne karus, marus ir ne pandemijas. Jie sako, kad kvailiais mus verčia per didelis informacijos srautas ir internetas. Pagrindinė protingo žmogaus gyvenimo taisyklė yra tokia: niekuomet nesiginčykite su kvailiu.
Alkoholizmas ir santykiai
Alkoholis gali sugriauti ne tik sveikatą, bet ir santykius. Vienas vyras pasakoja, kaip vartojo alkoholį ir turėjo problemų, prarado darbą, draugus, artimą žmogų. Tačiau jis sugebėjo išbristi iš šitos balos, užsikodavo, domėjosi apie potraukį alkoholiui, skaitė apie jo žalą, nusprendė atsisakyti alkoholio ir gyventi blaiviai. Jis ėmėsi veiksmų, dirbo su savimi pagal Šičko metodą, atsisakė darbų, draugų, išvykų, kad susitvarkytų pats su savimi. Ir jis pasiekė tą tikslą, pasakė pats sau, kad yra laisvas žmogus ir gali gyventi blaiviai be alkoholio, džiaugiasi ir didžiuojasi tuo. Šitą jo poelgį teigiamai įvertino visi, pradedant tėvais, baigiant draugais.
Jis susirado draugę, kuri buvo jaunesnė už jį. Pradėjo draugauti, viskas buvo labai gražu, puiku, susipažino su jos tėvais, bendravo. Apie merginos praeitį nesidomėjo, nes jam neįdomu, ką žmogus darė iki tol, kol pradėjo draugauti, nes jis vertina žmogų nuo to laiko, kai pradeda su juo bendrauti. Daug kas sakė, kad ji geria daug, geriau neprasidėk, pasidomėk ja, bet jis nekreipė dėmesio. Jam nesvarbu buvo, koks jos darbas, ar ji turi pinigų, ar ne, tiesiog jautė žmogaus artumą, kad nori būti ir gyventi su juo. Jis ją labai įsimylėjo ir mąstė, kad ji jį taip pat, nes nuolat vakarais gaudavo žinutes, kad myli tave. Nupirko žiedą, pasipiršau, ji tiesiog tryško iš laimės. Kad pasirodytų geras, pirkdavau rūbus ir kitas smulkmenas, pažadėjau surasti kitą analogišką darbą, nors gal taip ir nereikėjo daryti, bet yra kaip yra. Ji vartodavo alkoholį pastoviai, bet ne per daug, buvo keletas kartų, kai pasigėrė, bet galvojau, kad žmogus ateityje pasitaisys.
Na, ir atėjo diena, kai jinai pastojo, va, nuo tada ir prasidėjo viskas po truputį blogyn. Jos mama iškart pasakė, aš pinigų „ant vestuvių“ neturiu, esu skolose ir t.t. Vienu žodžiu, buvo kategoriškai prieš viską. Tai jis pasakė, kad jei ir bus vestuvės, tai niekas jos neprašys pinigų. Pati draugė iš pradžių labai norėjo vestuvių, bet paskui kažkaip persigalvojo, ai, kam čia reikia tų vestuvių, duosi vaikui pavardę ir gyvensim. Jis pažadėjo, kad kur norėsi, ten gyvensim, kitame name jinai nenorėjo, norėjo buto, tad planavau žiemą pirkti butą ir įrengti tol kol gims vaikas. Šiuo metu jo esama materialinė padėtis, jei butų atsiradęs vaikas, leido viską nuo atskiro būsto iki pilno vaiko išlaikymo. Vaikai yra mano svajonė.
Nuvažiavom mes į ligoninę pas daktarę ir likau nustebęs, kai gavau atsakymą, kad yra nėščia 4-5 sav., kai maksimaliai gali būti 3 savaitės, aš net dieną atsiminiau. Bet pasiskaitęs internete, kaip yra skaičiuojamas nėštumo laikas, apsiraminau, nes jei skaičiavo pagal ciklą tai laikas gali pailgėti net iki 2 savaičių. Na, galvoju, tiek to, kaip yra, taip yra, vis tiek, bet kokiu atveju kylant menkiausiems įtarimams bučiau daręs DNR tyrimus jai nežinant. Dėl merginos nėštumo visi džiaugėsi, net gyrė ir pavydėjo, tačiau išskyrus jos mamą ir kai kuriuos draugus, kurie nuteikinėjo priešiškai, o ypač mama, neva tu neišsilaksčiusi, tau dar ne laikas turėti vaikų, vis kišo mintį, kad ji pasidarytų abortą. O aš jai pasakiau, kad tu esi jau dariusi sunkų abortą ir jei pasidarysi dar kartą, tai nebėra jokių garantijų, kad galėsi turėti vaikų (gydytojo žodžiai) ir pasakiau, kad toliau santykių nebus, nes aš noriu turėti vaikų ir šeimą, o ne lakstyti po barus, kavines ar balius. Merginos nuomonė iškart pasikeitė ir man pasakė: gimdysiu vaiką, būk ramus, bet kuo tolyn, tuo merginos nuotaika ėjo blogyn. Susidariau nuomonę, kad mergina pradėjo kitaip bendrauti, sužinojusi esanti nėščia, nes nebegalėjo išgerti alkoholio, ji būdama nėščia truputį išgerdavo prie manęs, nors aš jai neleisdavau, bet išgerdavo ir man nematant, sakydavo, nėščiosioms truputį galima, bet galvojau, mergina pasitaisys ir ateis į protą.
Prasidėjo atostogos, nusprendėme važiuoti į Palangą, kartu nutarė važiuoti ir merginos mama su pussesere iš Olandijos. Važiuojant į Palangą mane truputį įžeidė motinos pusseserės kalba, kai kalbėjo apie vyrus, „neva negeriantys vyrai yra durniai, debilai, su tokiais neįmanoma bendrauti“, aš į tai nekreipiau dėmesio. Nuvažiavom į Palangą, viskas pradžiai buvo gražu, išskyrus merginos norą alui ir kokteiliams, na, aš stengiausi nekreipti jokio dėmesio, bet antrą dieną tai jau buvo viršūnių viršūnė. Sėdim prie stalo visi kartu, o mano mergina vieną po kito geria alų, šalia sėdi motina su pussesere ir į tai nekreipia jokio dėmesio. Galvoju, kažkoks absurdas, kokia turi būti motina, kad tai leistų savo nėščiai dukrai??? Ir su kokiais žmonėm aš čia prasidėjau? Visą laiką būdamas Palangoje buvau ramus, nieko nesakiau, nenorėjau gadinti atostogų, mąsčiau grįžęs labai rimtai pakalbėsiu, bet grįžus nespėjau nieko pasakyti, kaip visos išlipo iš mašinos ir viskas. Vakare gaunu žinutę: „aš tavęs nemyliu, tu ne mano žmogus“. Bandau skambinti- telefonas išjungtas, skambinu jos motinai, atsiliepusi man pasakė „viskas, tu ją pamiršk, ji vaiko negimdys, nes aš pamačiau per 3 dienas koks tu esi“. Toliau prisiskambinti nebuvo įmanoma niekaip. Tai reiškia, kad motina, leisdama gerti savo nėščiai dukrai ir matydama, kad aš to netoleruoju, liepė dukrai nutraukti santykius su manim ir pasidaryti abortą. Vėliau gavau SMS žinutes, kad aš esu debilas ir durnius, už tai, kad negeriu, nes gydžiausi nuo to, nors aš išsikapsčiau iš tos alkoholizmo duobės savo jėgom ir aš to neslepiu, dar ir dabar padedu keliems draugams išbrist iš alkoholio liūno. Tai aš vis dar šiai dienai mąstau, ką aš padariau ne taip, nes nesu merginai pasakęs jokio blogo ar įžeidžiančio žodžio ir darau išvadą, kad mergina pati nepriima savo sprendimų kaip gyventi, yra kartu su motina absoliučiai priklausomos nuo alkoholio. Arba aš buvau reikalingas tik dėl pinigų, kad kuo daugiau išpeštų iš manęs. Ir nerandu sau atsakymų, kodėl taip viskas skaudžiai turėjo užsibaigti?
Psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia, kad šioje istorijoje yra daug atpažįstamų momentų, kad dauguma lietuvių arba patys turi problemų su alkoholiu, arba yra susidūrę su tuo savo draugų, tėvų, sutuoktinių ir vaikų gyvenimuose. Tokia jau yra mūsų regiono bėda, ir pataikyti į labai "tyrą" šeimą čia nėra paprasta. Tad nenuostabu, kad ne tik jūsų išrinktoji mergina, bet ir jos mama ne tik priklauso nuo alkoholio, bet ir laiko tai neatsiejama „normalaus“ žmogaus savybe. Labai džiugu, kad jums pavyko Šičko metodo įkvėptam išeiti iš jos. Matyt, buvote pasiekęs „duobės dugną“, ir nenuskendote, o atsispyrėte nuo jo ir pradėjote kilti aukštyn. Tik štai sau į drauges pasirinkote aiškiai nenorinčią niekur kilti merginą. Kodėl ji nenori kilti, suprasti galima: ne tik ji pati įpratusi prie alkoholio, kaip prie oro, bet ir jos mama ją palaiko. Tokiomis aplinkybėmis bergždžia bandyti įkalbėti, versti žadėti ar įrodinėti, kad gerti neverta. Jūs ir pats iš savo patirties žinote, kad nuo alkoholio priklausomam žmogui pasiūlyti negerti yra tas pats, kaip pasiūlyti nekvėpuoti. Kurį laiką jis gali susilaikyti, o po to paslapčia ar atvirai vis vien išgeria. Gerti jis gali mesti tik kai bus pasiektas „dugnas“, ir tai pavyksta ne visiems. Moterys dėl savo fiziologinių ypatumų ypač lengvai nusigeria, ir jose tai ypač lengva pastebėti. Degradacija, žinoma, nebūna tokia matoma, jei moteris socialiai aktyvi ir savo problemą supranta. O štai jei ji sėdi namuose, kur jos niekas nemato, tai alkoholizmui atsiveria visos sąlygos. Gal ta prasme jūsų draugei geriau yra negimdyti, o likti dirbančia mama? Ir ji, ir jos mama tarsi nujaučia, kad abortas - geresnis sprendimas, nors aiškina tai tuo, kad jūs netinkate joms. Kažkuria dalimi jos nesiima atsakomybės už savo pasirinkimą, kažkuria dalimi teisios - jūs esate draugas tiems žmonėms, kurie negeria, arba kurie geria, bet nori iš to išeiti. O tiems, kurie geria ir tuo didžiuojasi, jūs tiesiog netinkate į draugus dėl kitokių „žaidimo taisyklių“.
Psichologiniai žaidimai
Psichologas paaiškina, kad „Išdidaus alkoholiko“ aplinkoje dažniausiai yra geriantis žmogus, jį palaikantys draugai bei giminaičiai - iš vienos pusės. Jums buvo numatytas „draugelio sugėrovo“ vaidmuo. Tačiau šiame žaidime iš kitos pusės atsiranda geriantį kontroliuojantis „persekiotojas“, kuris priekaištauja, stebi, kontroliuoja, draudžia gerti, o po to apibara jį. Santykiai tarp jo ir geriančiojo vis labiau primena tėvo ir vaiko santykius. Tik šis „tėvas" vis labiau moka pykti bei bausti, o „vaikas" vis vien daro savo, o po to išdidžiai pareiškia: „Nieko tu man nepadarysi, noriu ir geriu!“ Šiame psichologiniame žaidime tikslas - pasodinti „persekiotoją“ į balą, įrodant jam, kad jis bejėgis ką nors pakeisti. Jūsų atveju šiai rolei aiškiai talkina ir draugės mama, ir - kaip buvo tikėtasi - ir jūs. O jūs ėmėte ir pareiškėte, kad negersite ir jai neleisite. Taigi, jus automatiškai perėjote į kitą pusę - į „persekiotojus“. Ir jus „pasodino į balą“, davus suprasti, kad gerti jos vis vien gers; kad jūs esate debilas ir durnius; kad vaiko jūs nematysite; kad meilės tarp jūsų nėra ir nebuvo; kad jums išvis ne vieta šioje kompanijoje.
Kas gali atsitikti toliau jūsų draugei? Tikėtina, kad ji pradės žaisti sekantį alkoholikų žaidimą - „vargšo alkoholiko“. Tuo metu jai jau aiškiai ryškės alkoholizmo bruožai, ji atrodys serganti, ir jai prireiks „gelbėtojo“ šalia savęs. Tuomet ji gali staiga prisiminti ir jus, imti prašyti pinigų, pagalbos, galbūt net verkdama žadėti nebegerti. Kai „gelbėtojas“ praryja „vargšo“ masalą, alkoholikai dažniausiai kurį laiką negeria, o po to vis vien ima gerti, tuo vėl pasodindami „gelbėtoją“ į balą. Ir vėl atrodo, tarsi vaikas žaistų su tėveliu, tik su tėveliu perdėtai rūpestingu, atimančiu iš jo visą atsakomybę. Ir alkoholiko neatsakingumas, o kartu ir agresija auga, nors „gelbėtojas“ bando „gelbėti“ vis labiau. Na, o jei jį vėl ir vėl „pasodina į balą“? Deja, netgi išsiskyręs jis vis bando surasti naują „vargšę“, kurią galės gelbėti, atimdamas iš jos atsakomybę už savo gyvenimą.
Kaip elgtis, jei jūs apskritai nenorite žaisti šių žaidimų? Neužtenka tiesiog užsikoduoti ir nustoti gerti. Jums reikia išmokti kurti santykius, kurie pagrįsti kitokiomis taisyklėmis. Tarkime, kur psichologiniai „žaidimai" yra kitokie. Yra „psichologinių žaidimų“ variantų, kuriuos galima pavadinti „aš tai įveikiau“ - tokie žmonės sudaro Anoniminių alkoholikų susirinkimų aktyviąją dalį. Kartais žmonės pasuka ezoterinių kultų ar sveikatingumo keliu, ir jų aplinkoje propaguojamas ne tik susilaikymas nuo alkoholio, bet ir meditacijos, joga, kvėpavimo pratimai, meninė saviraiška. Negalima pasakyti, kad čia nebūna „išdidžiųjų“, kažkiek būna „persekiotojų“ ir „vargšų", tačiau bendra tendencija - optimizmas, tikėjimas žmogaus potencialu. Jei čia ir būna „psichologinių žaidimų“, tai daugiausiai tokių, kur laimi abi pusės. Tokių žmonių tarpe jūs lengviau rasite sau tinkamą žmogų. Ir depresyvūs „žaidėjai“ tiesiog ims nykti iš jūsų akiračio. Jūs tiesiog žaisite „kitoje komandoje“ ir kitokius „žaidimus“.
tags: #durnius #darba #myli #psichologija