Įvadas
Psichiatrijos ligoninės, skirtos rūpintis psichikos sveikatos problemų turinčiais žmonėmis, neretai apgaubtos paslapties ir baimės atmosfera. Šis straipsnis nagrinėja psichiatrijos ligoninių istoriją, atskleidžia siaubingus įvykius, vykusius už jų sienų, ir analizuoja dabartinę situaciją Lietuvoje, remiantis pacientų patirtimis ir specialistų įžvalgomis.
Sovietinis psichiatrijos teroras: nuo lagerių iki durnynų
Sovietinė psichiatrija - tai plati ir sudėtinga istorija, kupina nusikaltimų, ideologinių kliedesių ir smurto. Vietoje politinės opozicijos sodinimo į kalėjimus ir lagerius, buvo nuspręsta visus nepageidaujamus asmenis kišti į psichiatrijos ligonines.
Nikita Chruščiovas, siekdamas prieš Vakarus pavaizduoti žmonių laisves ir demokratėjimą, susidūrė su problema - bet kokia demokratija leistų režimo priešininkams reikšti nepageidaujamas mintis. Vietoje to, kad sodinti politinę opoziciją į kalėjimus, A. Snežnevskis pasiūlė visus "netinkamus" asmenis patalpinti į psichiatrijos ligonines.
1959 m. laikraštyje "Pravda" pasirodė N. Chruščiovo pasisakymas, kuriame teigta, kad nusikaltimas yra nukrypimas nuo visuotinai priimtų elgesio normų, dažnai sukeltas žmogaus psichikos sutrikimo. Tai atvėrė kelią psichiatrijos ligoninių plėtrai.
Psichiatrijos ligoninių skaičius Sovietų Sąjungoje augo neįtikėtinais tempais:
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos psichiatrijos skyriui
- 1935 m. - 34 tūkstančiai vietų.
- 1955 m. - 116 tūkstančių vietų.
- 1962 m. - 223 tūkstančiai vietų.
- 1974 m. - 390 tūkstančių vietų.
Nuo 1960 m. baudžiamoji psichiatrija tapo totaline, išplitusia visur. Psichiatriniai dispanseriai kūrėsi visuose didesniuose miestuose, perimdami KGB funkcijas ir spręsdami, kas atitinka "visuotinai priimtas elgesio normas". Neatitinkantys normų gaudavo diagnozę ir būdavo išvežami "gydyti".
Jau 1964 m. visi, gavę psichiatrinę diagnozę, buvo traukiami į privalomą psichiatrinę įskaitą, ribojant jų teises ir galimybes. Chruščiovo "Atšilimas" iš tiesų reiškė, kad režimui netinkami žmonės pradėti siųsti ne į kalėjimus, o į psichiatrijos ligonines.
Baudžiamosios psichiatrijos ištakos
Sovietų režimo pradžioje baudžiamoji psichiatrija nebuvo reikalinga. Pirmieji piktnaudžiavimai psichiatrija buvo susiję su bandymais išsukti savo pačių veikėjus, pvz., M. Kedrovas, įsakęs kareiviams šaudyti į vaikų būrelį, buvo uždarytas į psichiatrijos ligoninę V. Lenino nurodymu.
Marija Spiridonova, eserų partijos vadė, tapo pirmąja kaline, uždaryta į psichiatrijos ligoninę. N. Bucharinas pasiūlė teismo sprendimu pripažinti ją psichiškai nesveika ir gydyti psichiatrijos ligoninėje.
Iki 1934 m. režimas žmones į beprotnamius kišdavo retai, tai buvo būdas išsisukti nuo kalėjimo ar sušaudymo. Vėliau į psichiatrijos ligonines pradėti kišti komunistų veikėjai ir politikai iš okupuotų šalių, siekiant nuslėpti represijas.
Taip pat skaitykite: Psichiatrijos klinikos istorija
NKVD žinojo, kad kalėjimuose sklinda gandai, todėl ypatingus kalinius stengėsi nukišti į kuo labiau uždaras vietas. Sarovo vienuolynas buvo paverstas į kalėjimą, o Kazanės psichiatrijos klinika tapo pirmąja kalėjimo tipo NKVD psichiatrijos ligonine.
Į Kazanės psichiatrijos ligoninę buvo vežami politiniai kaliniai, tokie kaip Jan Pilsudski ir Estijos prezidentas Konstantin Pats. Nuo 1939 m. viską valdyti ėmė NKVD, o menamas gydymas buvo pakeistas į kankinimus. Kaliniai būdavo rišami, mušami, vyniojami į šlapią brezentą, o už nepaklusnumą taikomas elektros šokas ir sulfozinas.
Apie 1950 m. Kazanės psichiatrijos ligoninėje buvo apie 1000 kalinių, nuteistų už kontrrevoliucinę veiklą ar išvis be jokio teismo. Laikymas psichiatrijos ligoninėje nebuvo laikomas įkalinimu, todėl po "gydymo" žmogus vis tiek turėdavo atsėdėti bausmę.
Pagal Kazanės modelį buvo kuriamos kitos kalėjimo tipo psichiatrijos ligoninės. Leningrado psichiatrijos ligoninėje buvo didelis mirtingumas dėl sulfozino injekcijų ir insulino komų. Visgi, toje ligoninėje buvo ir daugiau vaizdavimo, kad tai ligoninė - kaliniams leisdavo bendrauti ir pasivaikščioti.
Serbskio institutas Maskvoje tapo tikruoju baudžiamosios psichiatrijos centru, kuriame buvo kuriami specialūs preparatai KGB naudojimui ir atidirbinėjamos jų taikymo metodikos. Ten buvo vykdomos teismo psichiatrijos ekspertizės ir kalinami disidentai.
Taip pat skaitykite: Sveikatos priežiūros įstaigos
Vakarų psichiatrijos raida: nuo chaoso iki mokslo
XIX a. psichiatrija buvo apimta chaoso, žmonės su psichikos problemomis buvo uždaromi į kalėjimus primenančias įstaigas. Vaistų ir supratimo apie ligas nebuvo. XIX a. pabaigoje išsiskyrė dvi esminės kryptys - fiziologija ir psichologiniai potyriai. Kai kurios ligos, pvz., bipolinis sutrikimas ir epilepsija, buvo identifikuotos anksti.
Siaubo istorijos už psichiatrijos ligoninių sienų
Nors psichiatrijos ligoninių siekiai turėtų būti kilnūs, neretai šie siekiai prasilenkia su realybe. Štai keletas siaubo istorijų iš psichiatrijos ligoninių visame pasaulyje:
- Kanzasas, JAV: Vienas pacientas buvo pririštas taip ilgai, kad diržai įaugo jam į odą. Pacientai skundėsi skriaudžiami ir prievartaujami. Taikytas gydymo metodas - kastracija, kurios metu per 7 metus buvo iškastruoti 54 pacientai.
- Danvers State ligoninė, JAV: Greitai pasklido kalbos apie nežmoniškas ligonių laikymo sąlygas. Pradėta taikyti lobotomija, skiriamos per didelės insulino dozės ir žiauri šoko terapija.
- Overbrook psichiatrijos ligoninė, JAV: Dėl personalo trūkumo keletas pacientų mirtinai sušalo savo lovose, keli dingo ir niekada neatsirado.
- Taunton State ligoninė, JAV: Garsiausia pacientė buvo Jane Toppan, seselė, prisipažinusi nužudžiusi 31 savo pacientą.
- Waverly Hills, JAV: Iš tikrųjų tai buvo ligoninė tuberkuliozininkams, tačiau ji laikoma vienu labiausiai vaiduoklių apsėstų pastatų Amerikoje.
Realijos Lietuvoje: Aistės istorija ir dabartinė situacija
Aistės istorija atskleidžia, su kokiais iššūkiais susiduria psichikos sveikatos problemų turintys žmonės Lietuvoje. Aistė, patyrusi skyrybas ir depresiją, kreipėsi pagalbos į Antakalnio poliklinikos Psichikos sveikatos centrą. Po trumpos konsultacijos ji buvo nukreipta į Psichikos sveikatos centrą Vasaros gatvėje, vadinamąją Vasaros ligoninę.
Po savaitės, praleistos II universitetiniame skyriuje, Aistė buvo perkelta į Pirmąjį moterų skyrių dėl "iššaukiančio elgesio" - bučinio su mergina. Šiame skyriuje ji patyrė antisanitarines sąlygas, agresyvių ligonių elgesį ir minimalų dėmesį iš gydytojų.
Aistė teigia, kad jai buvo atliktas narkotikų testas, kuris parodė teigiamą rezultatą, nors ji neigė vartojusi narkotikus. Jai buvo duota tabletė ir liepta eiti miegoti, o kitą rytą perkelta į kitą skyrių.
Pirmame moterų skyriuje iš Aistės buvo paimtas kompiuteris, o telefoną ji atsisakė atiduoti. Gydytojo konsultacijos ji sulaukė tik po keleto dienų ir nežinojo, kokius vaistus geria. Sąlygos skyriuje buvo antisanitarinės, tualetuose nebuvo durų, o pacientai rūkė tualetuose, nes daugiau rūkyti nebuvo kur.
Aistė matė agresyvių ligonių, kuriuos tekdavo rišti prie lovos. Ji taip pat matė žudytis bandžiusią merginą, kuri nuolat krisdavo ant žemės. Aistė pasakoja, kad vėliau jos gydytojas pasakė, kad Aistei čia ne vieta, tik paliko kuriam laikui stebėti. Galiausiai, dėl vienos pacientės grasinimų nužudyti, Aistė buvo išrašyta iš ligoninės.
Po patirto siaubo Aistei buvo nustatyta depresija ir potrauminis epizodas. Ji sako, kad po stacionaro vykusios terapijos jai vėl atsirado noras gyventi.
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius M. Marcinkevičius pripažįsta, kad kai kuriuose ligoninės skyriuose sąlygos blogos, tačiau neigia, kad Aistei problemų galėjo sukelti bučinys su panele. Jis teigia, kad ūmioje palatoje galima naudotis įrenginiais, kurie neturi vaizdo ir garso įrašymo galimybės.
Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas teigia, kad Vasaros gatvės pirmasis vyrų ir moterų skyriai labiau tinkami siaubo filmams nei psichikos sutrikimų turintiems asmenims gydyti. Jis teigia, kad Lietuvoje psichikos sveikata ir toliau nesėkmingai gydoma traumuojančia hospitalizacija ir vaistais.
Siaubo turizmas ir pramogos: baimės pavertimas verslu
Siaubo parkai ir siaubo turizmas tapo populiaria pramoga, leidžiančia žmonėms patirti kontroliuojamą baimę ir išbandyti save ekstremaliomis sąlygomis.
Siaubo parkų istorija: Šaknys siekia keltų šventę Samhain, žyminčią perėjimą iš šviesos į tamsą. Šiuolaikiniai siaubo parkai gimė XX amžiuje, kai amerikietiški parkai pradėjo kurti "haunted houses".
Siaubo turizmas: Žmonės keliauja į užsienį specialiai dėl geriausių siaubo patirčių. Vietos, tokios kaip Universal Studios Horror Nights JAV ar Japonijos Fuji-Q Highland Haunted Hospital, pritraukia turistus iš viso pasaulio.
Žymiausi siaubo parkai pasaulyje:
- Fuji-Q Highland Haunted Hospital (Japonija): Ilgiausias vaikščiojimo maršrutas siaubo namuose - beveik 900 metrų.
- McKamey Manor (JAV): Ekstremaliausias siaubo namas pasaulyje, kurio patirtis gali trukti iki 10 valandų.
- The Dungeon (Europa): Interaktyvūs siaubo atrakcionai, pagrįsti realių miestų tamsiąja istorija.
- Tulleys Shocktober Fest (JK): Didžiausias siaubo festivalis Europoje.
- Traumatica (Vokietija): Vienas didžiausių ir baisiausių siaubo renginių Europoje.
- Scarefest Alton Towers parke (JK): Helovinas Jungtinėje Karalystėje.
Siaubo parkai Lietuvoje:
- DeadTown (Kauno rajonas): Didžiausias siaubo parkas Lietuvoje.
- Siaubo festivalis Mastaičiuose: Zombių takas ir šeimų zona.
- LABI pramogų parkas Anykščiuose: Siaubo miestas ir neriboti atrakcionai.
- Siaubo viešbutis Jiezne: Legenda tarp siaubo mėgėjų.
- Bygailių Helovino parkas: Šviesos instaliacijos ir ekstremali siaubo zona.
- Kiti Helovino parkai: Taujėnų dvaro Helovinas, Mooncube siaubo labirintas, Raubonių parkas, Farmland kaimo parkas.
Pabėgimo kambariai:
- Maze Brain (Kaunas): Pabėgimas iš psichiatrijos ligoninės.
- Lost Escape (Kaunas): Nuo burtininko irštvos iki apsėstos trobelės.
- Break Free (Kaunas): Pojūčių pabėgimas.
- DP60 (Kaunas): Sovietinis bunkeris.
Savižudybės ir psichikos sutrikimai: pagalbos grandinės kūrimas
Savižudybės yra susijusios su psichikos sutrikimais, ypač depresija, bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija. Svarbu, kad visi, sergantys sunkiomis psichikos ligomis, laiku gautų tinkamą pagalbą.
Pagalbos grandinė:
- Rizikos atpažinėjai (vartininkai): Socialiniai darbuotojai, policininkai, medikai turi gebėti atpažinti savižudybės krizę išgyvenantį asmenį.
- Sveikatos priežiūros sistema: Krizę išgyvenantis žmogus visada turi gauti reikalingą pagalbą (psichosocialinis vertinimas).
- Pagalbos tęstinumas: Tinkamos paslaugos, psichologo ir psichiatro pagalba turi būti teikiama ir išėjus iš stacionarios gydymo įstaigos.
Egzorcizmas: religinė praktika prieš piktąsias dvasias
Egzorcizmas - demonų ar piktųjų dvasių išvarymo iš tariamai apsėstų žmonių praktika. Ji praktikuojama daugumoje didžiųjų religijų - krikščionybėje, judaizme, islame. Lietuvoje yra nedaug oficialiai skirtų egzorcistų.
tags: #psichiatrijos #ligonines #keeliancios #siauba