Psichoanalizė - tai psichikos struktūros, dinamikos ir asmenybės teorija bei psichoterapijos sistema, kuri remiasi požiūriu, kad žmogaus asmenybę ir nuostatas formuoja ankstyvieji santykiai su tėvais, seksualumas, meilė, neapykanta, praradimai ar išsiskyrimai, taip pat genetiniai ir fiziniai veiksniai. Psichoanalizė nagrinėja psichinius reiškinius topografiniu, dinaminiu, ekonominiu, struktūriniu ir adaptaciniu aspektais.
Psichoanalizės teoriniai pagrindai
Psichoanalizės teorija remiasi požiūriu, kad žmogaus asmenybę ir nuostatas (mintis, fantazijas ir santykius) formuoja ne tik genetiniai ir fiziniai veiksniai, bet ir ankstyvieji santykiai su tėvais, seksualumas, meilė, neapykanta, praradimai ar išsiskyrimai. Psichiniai reiškiniai psichoanalizėje nagrinėjami keliais aspektais: topografiniu, dinaminiu, ekonominiu, struktūriniu ir adaptaciniu.
Topografinis modelis
Nagrinėjant topografiniu aspektu (topografinis modelis), psichika dalijama į tam tikras sąmoningas sritis:
- Sąmonė: susideda iš pojūčių, išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
- Priešsąmonė: susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali spontaniškai ir valingai grįžti į sąmonę.
- Pasąmonė: tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų, kurie nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti, talpykla, joje nėra logikos, iškreiptas laikas, erdvė, labiausiai atsiskleidžia sapnuose.
Vieni psichiniai reiškiniai siejami su sąmoningomis, kiti - su nesąmoningomis psichikos sritimis: pirminiais ir antriniais procesais. Pirminiai procesai (būdingi nebrandžiam ego) vyksta pagal pasitenkinimo, arba malonumo, principą - neatidėliotinas ir tiesioginis instinktyvių poreikių (pavyzdžiui, lytinio, alkio, troškulio) patenkinimas, įtampos panaikinimas nepaisant aplinkos, jei poreikio objekto tuo metu nėra, randamas realus arba įsivaizduojamas jo pakaitalas (pavyzdžiui, alkanas vaikas čiulpia pirštą, sapnuoja maistą). Antriniai procesai (būdingi brandžiam ego ir klostosi iš pirminių procesų) yra netiesioginis instinktyvių poreikių tenkinimas, aplinkos reikalavimų pažinimas verčia prisitaikyti prie jų, atidėti malonumo realizavimą.
Dinaminis aspektas
Analizuojant psichiką dinaminiu aspektu (psichinės veiklos dinamika, sąmoningi ir pasąmoningi dalių tarpusavio ryšiai) pirmiausia ieškoma priežasčių, nulėmusių asmenybės poelgius ir bruožus. Teigiama, kad žmogaus elgesį, psichikos reiškinius lemia įgimtų paskatų (gyvenimo instinkto, kurio tikslas yra siekti geresnio gyvenimo ir jį pratęsti, ir mirties instinkto, kuris siekia grąžinti žmogų į pirminę, neorganinę būseną, tai yra sunaikinti gyvybę), ego veiklos ir gynybos mechanizmų sąveika.
Taip pat skaitykite: Kas yra psichoanalizė?
Ekonominis aspektas
Psichikos ekonominės analizės aspektas apima klausimus, kaip psichiniai procesai gauna ir kaip panaudoja psichinę energiją. Psichinės energijos svarbiausiu šaltiniu laikomas libido. Psichinė energija naudojama ne vien instinktams tenkinti, ji gali būti sublimuojama (sublimacija) ir paverčiama bet kurios veiklos kūrybine energija.
Genetinis aspektas
Genetiniu aspektu analizuojama psichikos prigimtis ir raida (psichoseksualinė raida, fiksacija).
Struktūrinis aspektas
Struktūros požiūriu skiriami asmenybę sudarantys 3 dariniai:
- Id (instinktyvūs potraukiai): veikia pasąmonės lygiu, siekia neatidėliotino pasitenkinimo.
- Ego (šių potraukių kontrolė ir derinimas su aplinka): tarpininkauja tarp id ir išorinio pasaulio, vadovaujasi realybės principu.
- Superego (dorovės normos ir idealai): atspindi internalizuotas vertybes ir normas, veikia kaip sąžinė.
Id potraukiai niekada neįsisąmoninami, dalis ego ir superego turinio gali būti įsisąmoninta.
Adaptacinis aspektas
Adaptaciniu aspektu nagrinėjama, kaip suderinami vidiniai impulsai ir išoriniai stimulai.
Kas yra psichoanalitikas?
Psichoanalitikas - tai specialistas (psichologas ar psichiatras), kuris yra baigęs Tarptautinės psichoanalizės asociacijos reikalavimus atitinkančią 4-8 metų trukmės programą. Klasikine prasme įprasta manyti, kad psichoanalizė yra metodas neurozėms gydyti. Tačiau dabar šiuo metodu gydomos ir depresijos, valgymo, seksualiniai bei asmenybės sutrikimai. Šis metodas taikomas esant krizinėms situacijoms, sutrikus adaptaciniams mechanizmams, esant nerimui, baimėms. Į psichoanalitikus kreipiasi žmonės, norintys geriau pažinti bei suprasti save, siekiantys pagerinti savo gyvenimo kokybę. Psichoanalizė - giliausias ir stabiliausius asmenybės pokyčius atnešantis metodas.
Psichoanalizės kandidatas - tai specialistas (psichologas arba psichiatras), kuris studijuoja Tarptautinės psichoanalizės asociacijos patvirtintoje Klinikinės psichoanalizės programoje. Paprastai psichoanalizės kandidatai praeina savo asmeninę psichoanalizę bei periodiškai turi konsultacijas su patyrusiais psichoanalitikais, tai vadinama supervizijomis. Asmeninė psichoanalizė ir supervizijos leidžia efektyviau dirbti su pacientais.
Kuo skiriasi psichoanalitikas nuo kitų specialistų?
- Psichiatras: baigęs medicinos studijas ir psichiatrijos rezidentūrą, diagnozuoja psichikos sutrikimus ir skiria vaistus.
- Psichologas: baigęs psichologijos studijas, padeda diagnozuoti psichikos, elgesio ir asmenybės sutrikimus, konsultuoja klientus, turinčius sunkumų.
- Psichoterapeutas: baigęs psichoterapijos krypties studijas, gydo elgesio ir emocijų sutrikimus pokalbiu.
Psichoanalitikas yra specializuotas psichoterapeutas, kuris naudoja psichoanalizės metodus gilesniam asmenybės supratimui ir pokyčiams pasiekti.
Psichoanalizės metodai ir procesas
Psichoanalizė yra ilgalaikis (kurso trukmė dažniausiai nuo 4-6 metai) intensyvus gydymas, kurio tikslas - ne tik šalinti simptomus ir koreguoti problemas keliantį elgesį, bet ir išaiškinti to simptomo atsiradimo priežastis, neleisti joms vėl kilti, suprasti žmogaus elgesio motyvus, neįsisąmonintus (glūdinčius pasąmonėje) jausmus, mintis ir skatinti žmogaus asmenybės pokyčius. Psichoanalizė leidžia atskleisti žmogaus pasąmonės pasaulį ir suvokti jo įtaką kasdieniam gyvenimui ir išmoko žmogų patį save analizuoti.
Psichoanalizėje reikia, kad tarp paciento ir psichoanalitiko užsimegztų ryšys, padedantis įsiskverbti į giliausius žmogaus vidinio pasaulio klodus. Pacientas turi būtinai gulėti ant kušetės ir nematyti psichoanalitiko veido ar kūno reakcijos, tai padeda žmogui netrukdomai išsakyti visus tuo metu kylančius potyrius, mintis. Taikoma vadinamasis laisvųjų asociacijų metodas (pacientas išsako viską, kas tik kyla jo galvoje), kai atsiskleidžia pasąmoninė informacija.
Pagrindiniai psichoanalizės metodai
- Laisvųjų asociacijų metodas: pacientas skatinamas kalbėti viską, kas jam šauna į galvą, neslepiant jokių minčių ar jausmų.
- Sapnų analizė: sapnai laikomi "karališkuoju keliu į pasąmonę", jie analizuojami siekiant atskleisti paslėptus norus ir konfliktus.
- Perkėlimo analizė: pacientas perkelia jausmus ir nuostatas, skirtas svarbiems asmenims iš praeities, ant analitiko, leidžiant ištirti šiuos santykius.
Psichoanalizės seansas
Psichoanalizės seansai vyksta psichoanalizės specialisto kabinete, paprastai toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Klientas guli ant kušetės, specialistas sėdi už jo galvos. Taigi seansų metu žmogus psichoanalitiko nemato. Šios sąlygos reikalingos kad klientas galėtų atsipalaiduoti negalvodamas apie specialisto reakcijas, regresuoti iki atitinkamo lygio bei laisvai asocijuoti. Tokiu būdu yra tyrinėjama kliento pasąmonė. Seansų metu daug dėmesio skiriama „čia ir dabar“ vykstantiems psichiniams procesams („čia ir dabar“ yra taip pat svarbu kaip ir „ten ir tada“ (t. y., žmogaus patyrimas praeityje, vaikystėje)). Psichoanalizės seansai yra dažni, vyksta paprastai 4 kartus per savaitę.
Psichoanalizės taikymas ir nauda
Psichoanalizė gydoma depresija, valgymo, seksualiniai ir asmenybės sutrikimai, taikoma esant krizinei padėčiai, nerimui, baimėms, sutrikus adaptaciniams mechanizmams, taip pat į psichoanalitikus gali kreiptis žmonės, norintys geriau pažinti ir suprasti save, pasąmoningą gyvenimą, siekiantys pagerinti savo gyvenimo kokybę, įgyti daugiau vidinės laisvės ir kūrybiškumo.
Ilgesnį laiką lankantys psichoanalizę ar ją baigę žmonės pasijunta laisvesni gyvenime, nes jų taip stipriai nebevaržo gynybiniai mechanizmai ir psichikos prieštaringumas, išlaisvėja jų kūrybiškumas, jie gali labiau atskleisti savo asmenybės potencialą, tampa labiau sąmoningesni. Taip pat žmogus įgyja naują gebėjimą - išmoksta analizuoti savo psichiką ir gali pats sau padėti (žmogus žino, kad žino), tokiu būdu jis geriau supranta ir kitus asmenis, jų poreikius.
Kada kreiptis į psichoanalitiką?
Psichoanalizės metodas gali padėti įveikti daugelį psichikos sutrikimų: nerimo, depresijos, obsesinį - kompulsinį, hipochondriją ir kt. Bet ne tik tai. Dažnai į psichoanalitikus kreipiasi žmonės, kurie nesiskundžia jokiais psichiniais sutrikimais, tačiau:
- Nuolat įsivelia į juos skaudinančius santykius arba niekaip jų nesukuria.
- Nuolat susipyksta su savo viršininkais ar draugais, bendradarbiais ir niekaip negali suprasti, kodėl taip atsitinka.
- Griauna arba užkerta kelią savo sėkmingumui karjeros srityje.
- Nuolat be aiškios realios priežasties jaučia nerimą, liūdesį, daug sau ką draudžia, jaučiasi susikaustę ir negyvena taip, kaip iš tiesų norėtų.
Šis metodas leidžia išsiaiškinti šių, minėtų, pasikartojimų priežastis, geriau suprasti savo tikruosius norus, mintis, jausmus, labiau įsiklausyti į save bei palaipsniui išsivaduoti iš šio žmogų kankinančio užburto rato.
Psichoanalizės istorija ir raida
Klasikinę psichoanalizės teoriją ir psichoterapiją nuo 1890 plėtojo S. Freudas (psichoanalizės terminą pavartojo 1896). Jam turėjo įtakos Didžiosios Britanijos gamtininko Ch. R. Darwino mintys apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. Pasak jo, elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai. Teigė, kad žmogaus elgesiui didžiulę įtaką daro biologiniai instinktai, ypač pabrėžė seksualinių potraukių, agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei patologinei raidai (žmogaus raida aiškinama nesąmoningais stimulais ir motyvais).
Remdamasis neurozėmis, isterijomis ir psichozėmis sergančių žmonių klinikiniais tyrimais S. Freudas pastebėjo, kad emocinių problemų priežastys slypi žmogaus sąmonėje. Pasak jo, šiuos sutrikimus sukelia ankstyvojoje vaikystėje patirti traumuojantys potyriai. Šie potyriai išstumiami iš sąmonės ir užmirštami, bet lieka pasąmonėje ir lemia sutrikimų atsiradimą. Remdamasis prancūzų gydytojo, neurologo J.‑M. Charcot metodais, siekdamas atskleisti pasąmonės turinį, įtraukti jį į sąmonę S. Freudas 1895 sukūrė laisvųjų asociacijų metodą, panaudojo hipnozės ir katarsio elementus.
Bendraudamas su pacientais S. Freudas pastebėjo, kad daugelis jų skundžiasi seksualinėmis problemomis, ir padarė prielaidą, kad jos kyla dėl kultūrinių seksualinės išraiškos apribojimų. Pagal šią teoriją (jos jis praktiškai atsisakė 1923) nepriimtini seksualiniai troškimai slopinami pasąmonėje (visuomenė smerkia ikivedybinį lytinį gyvenimą, o tai kelia baimę).
Analizuodamas sapnus, absurdiškas klaidas, kalbos riktus, netikėtas asociacijas tarp žodžių, vaikystės prisiminimus, klaidingus poelgius, S. Freudas atskleidė gilius vidinius konfliktus, kurie kankindavo pacientus. Savo teiginius išdėstė knygoje Sapnų aiškinimas (Die Traumdeutung 1900). 1913 sukūrė topografinį modelį, 1923 pertvarkė savo teiginius (įvedė 3 naujas struktūras - id, ego, superego) į vadinamąją struktūrinę teoriją, kurią paskelbė knygoje Ego ir Id (Das Ich und das Es). Jis teigė, kad žmogaus viduje vyksta nuolatinis vidinis konfliktas tarp malonumo siekiančių biologinių potraukių ir ribojančios realybės (id ir ego), taip pat žmogus naudoja gynybos mechanizmus, kad būtų atstatyta ego pusiausvyra.
Psichoanalizės raida po Freudo
Daugelis S. Freudo mokinių pripažino pasąmonės, seksualinių troškimų ankstyvosios vaikystės svarbą, bet ėmė ieškoti kitų, sudėtingesnių žmogaus sąmonės ir pasąmonės paaiškinimų. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas E. Eriksonas sukūrė savo raidos teoriją - psichosocialinę raidą. Šveicarijos psichologas C. G. Jungas pasąmonę ir žmogaus elgesį aiškino įgimtais archetipais, psichoanalizėje pabrėžė dorines ir dvasines vertybes, rasės ir asmenybės istoriją, sukūrė analitinę psichologiją. Austrų gydytojas ir psichologas A. Adleris teigė, kad žmogaus tam tikrą elgesį lemia noras dominuoti kitų žmonių atžvilgiu, pabrėžė žmogaus sąmoningą saviraiškos siekimą, nevisavertiškumo komplekso įveikimą ir sukūrė individualiąją psichologiją. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai K. Horney, H. S. Sullivanas, E. Frommas akcentavo socialinių kultūrinių poreikių svarbą asmenybės plėtotei, psichoanalizę išplėtojo į socialinę filosofiją (neofroidizmas).
Kultūrinę psichoanalizę sukūrusi K. Horney teigė, kad kūdikio pagrindiniai poreikiai yra pasitenkinimas ir saugumas, kuriuos turi garantuoti tėvai. Nesaugumas ankstyvojoje vaikystėje suformuoja vadinamąjį laisvai plaukiojantį nerimą, kuris daro įtaką visam likusiam žmogaus gyvenimui. Pagal tai, kaip šis jausmas įveikiamas, skyrė 3 asmenybės bruožų tipus: nuolankusis, atsiribojęs ir priešiškasis. E. Frommas, sukūręs meilės ir religijos psichologiją, teigė, kad visuomenė ne tik slopina, bet kuria ir skatina žmogaus prigimtį. Tai formuoja egzistenciją ir tik žmogui būdingus konfliktus: poreikis gyventi ir mirties neišvengiamumas, laisvės ir saugumo priešprieša. Iš to atsiranda bėgimo nuo laisvės mechanizmai: autoritarizmas (mazochizmas, sadizmas), automatinis konformizmas, destrukcija. H. S. Sullivanas pabrėžė artimųjų svarbą.
Psichoanalizė Lietuvoje
Nuo 20 a. Psichoanalizės vienas pradininkų buvo gydytojas psichiatras, neuropatologas J. Blažys. 1921 žurnalo Medicina straipsnyje Psichoanalizė ir psichoterapija jis aprašė S. Freudo teorijos pagrindus, esmines kategorijas ir metodus. Vėliau apie psichoanalizę rašė gydytojai L. Gutmanas, J. O. Pūdymaitis. Psichologai ir psichiatrai V. Lazersonas, N. Indrašius psichoanalizės metodą taikė praktiškai.
SSRS okupacijos metais psichoanalizė buvo paskelbta pseudomokslu, bet kai kurie psichoterapeutai ją taikė. 20 amžiaus 7 dešimtmetyje psichiatras psichoterapeutas A. Alekseičikas Kirinovas pradėjo taikyti laisvųjų asociacijų metodą ir sapnų analizę, vėliau tam tikrus psichoanalizės technikos elementus - grupinėje terapijoje. A. Gučo vadovaujami Vilniaus universiteto studentai (R. Augis, L. Kovarskis, V. Kuzmienė, S. Meškauskienė, V. Mickutė, V. Pocius, J. Ulevičienė) rengė kursinius ar diplominius darbus remdamiesi psichoanalizės teorija.
Lietuvos psichologų sąjungos dinaminės psichologijos grupė 1989 įsteigė Lietuvos psichoanalizės draugiją (vienas steigėjų V. Pocius pirmasis gavo psichoanalitiko diplomą; 2016 buvo 59 nariai), kuri vienija profesionalius psichoanalitikus, psichoterapeutus ir studijuojančius psichoanalizę. 1993 prie šios draugijos įkurta Vaikų ir paauglių sekcija. 2002 įkurtas Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras (turi filialus Grigiškėse, Palangoje, Panevėžyje) konsultuoja ir gydo psichoterapijos ir psichoanalizės metodais psichinius ir psichosomatinius sutrikimus, priklausomybės ligas (alkoholizmas, narkomanija, rūkymas), vaikų, paauglių, suaugusiųjų neurozes, streso, nemigos, nuotaikų, dvasinius sutrikimus, dvasines krizes.
Sąmonė ir pasąmonė psichoanalizėje
Psichoanalitikai išskiria sąmonę ir pasąmonę, kaip žmogaus psichikos topografinius laukus, kuriuose funkcionuoja atitinkamai sąmoningi ir nesąmoningi psichiniai procesai. Sąmonė ir pasąmonė nėra smegenų struktūros, jų negalima lokalizuoti smegenyse, priskiriant tam tikrai smegenų sričiai. Tai yra kažkas tokio, ko mes negalime apčiuopti ir tiksliai pasakyti, su kuo tai susiję. Šiandien galvojama, kad visa mūsų psichikos veikla (sąmonės ir pasąmonės laukai) yra įvairių smegenų struktūrų sąveikos rezultatas. Tačiau sąmonė ir pasąmonė apima ne tik smegenų, bet viso kūno veiklą.
Iš esmės, mes jau gimstame turėdami sąmonę ir pasąmonę, kurias nuolatos pildome naujomis patirtimis. Galima teigti, kad pasąmonė pradeda funkcionuoti vos gimus. Visgi dabar galvojama, kad pasąmonė pradeda funkcionuoti dar motinos įsčiose. Yra tyrimų, kurie rodo, jog tam tikri jaučiami potyriai iki gimimo vėliau atsiliepia ateity, kūdikiui gimus. Tačiau sąmonės funkcionavimas prasideda gerokai vėliau, maždaug pusantrų metų amžiaus. Būtent šiuo metu pasireiškia pirmieji sąmoningi patyrimai, atsiminimai, prieinama prie tam tikrų - kad ir primityvių - sąmoningų išvadų.
Dalis psichoanalitikų ir neuromokslininkų teigia, jog sąmonė apskritai neegzistuoja, nes kiekvienas mūsų veiksmas ar mintis pereina per pasąmonę. Kitaip tariant, viską, ką mes vertiname neva sąmoningai, mes taip pat vertiname ir pasąmoningai.
Pasąmonę labai sunku „pažaboti“ ir nėra įmanoma iki galo suvokti joje slypinčios informacijos. Žinoma, ji gali parodyti daug svarbių dalykų, tačiau nesu tikras, kad visais atvejais būtina gaudyti tą informaciją ir gilintis, kodėl aš tai darau ar ką tai reiškia. Tai būtų per daug sudėtinga. Iš esmės, jei mes pradedame kartoti tam tikrus dalykus, atsiduriame pasikartojančiose gyvenimiškose situacijose, kurios mums nelabai patinka, mus žaloja; „užlipame ant to paties grėblio“, nors sakome, kad daugiau to nedarysime - tai jau yra pasąmoningi veiksmai, į kuriuos galbūt verta atkreipti dėmesį. Kartais pasąmonė ir per kūno simptomus (pvz., psichosomatinius sutrikimus) rodo, kad galbūt gyvename ne taip, kaip turėtume, ar nepripažįstame kai kurių savo veiksmų, minčių, išgyvenimų. Tam, kad tai suvoktume, galbūt reikėtų daugiau gilintis į savo vidų, mintis, veiksmus, bandyti suprasti, kas po tuo slypi.
Sapnai kaip pasąmonės signalai
Sapnai įvardijami kaip vieni iš pasąmonės siunčiamų signalų. Sapnas - karališkas kelias į pasąmonę. Šiandien galvojama, kad, iš vienos pusės, sapnas yra tai, kas mums suteikia tam tikrą informaciją; iš kitos pusės, sapnas „sudėlioja“ mūsų dienos patirtis, mintis. Sapnuose pasąmonė dažnai pateikia informaciją, iš kurios žmogus gali pasidaryti tam tikras išvadas. Ji sapnams suteikia tam tikrą struktūrą: parodo kai kuriuos dalykus netiesiogiai, per simbolius, tad turime patys ieškoti atsakymų.
Sapne mes matome tai, kas panašaus vyksta mūsų fiziniame pasaulyje, t. y. atspindimos kasdienybės tendencijos, išgyvenimai, patirtys. Iš to galima spręsti, kur link aš galiu nueiti, jei einu šiuo keliu. Taigi, iš dalies sapnai gali prognozuoti ateitį, bet ne ta prasme, jog tai įvyks neišvengiamai. Sapnai ne verčia kažkuo tikėti, o padeda susigaudyti, ką galiu daryti, kaip galiu pakeisti galbūt galimą ateitį.
Intuicija ir pasąmonė
Intuicija pasireiškia kaip iš pasąmonės ateinantis pirmo įspūdžio emocinis signalas, kuris dažniausiai būna teisingas. O protas, mąstymas gali mus apgauti. Juk žmogus yra protinga būtybė, kuri iškart gali sugalvoti viskam paaiškinimą, tad, jeigu man reikia, kad protas rastų paaiškinimą, kokio aš noriu, taip ir bus. Yra sakoma - protas yra melagis, o jausmas sako tiesą. Taigi intuicija reikėtų remtis tada, kai norime suprasti, kokį sprendimą priimti, arba kaip iš tikrųjų vertiname sutiktą kitą žmogų. Ir nors visi žmonės turi intuiciją, ne visi moka tuo naudotis: kai kurie ją nuvertina, nustumia į šalį, manydami, kad svarbiausia protas, loginis mąstymas. Visgi manau, kad pirmiausia reikia remtis būtent jausmais, kylančiais iš pasąmonės.
Psichoanalizė ir santykiai
Italas teigė esąs įsitikinęs, kad tik tie stipriosios lyties atstovai, kurie nebijo pripažinti turį moteriškosios savasties, gali sukurti išties artimus santykius.
Meilė - santykiai, kuriami ant „Tu ir Aš“ platformos. Moterys gali susidvejinti: jų kūnas pajėgus išnešioti kūdikį. Todėl dailiosios lyties atstovės suvokia save, galima sakyti, „dueto“ režimu ir tai atsiliepia santykiams su partneriu. Vyras gi egzistuoja „mono“ režimu: jie narciziški, orientuoti į save. Santykiai jiems - kažkas papildomo, išorinio. Taigi sugebėjimas mylėti pirmiausia būdingas moteriai, o meilė - moteriškas išgyvenimas.
Vyrai gali išmokti mylėti, su sąlyga, jei jie pripažins savo moteriškąją savastį. Biologai ir psichoanalitikai sutaria, kad mūsų asmenybėje yra priešingos lyties dalelė. Ir ji daug ką lemia. Stiprų „Aš“ turintys vyrai pajėgūs pripažinti moteriškąją savastį ir dėl to jiems pavyksta užmegzti meilės ryšius. Nepasitikintys savimi jų kolegos įsitikinę, kad bet kokia kaina turi būti vyriški. Dažniausiai jie nepajėgūs priimti kito žmogaus, vadinasi, ir įsileisti meilės.
Vadinasi, vyrai, nepripažįstantys turį moteriškos savasties, nepajėgūs mylėti. Tokie vyrai meilėje ieško absoliuto: būdami ir autokratai, ir infantilūs vienu metu vadovaujasi devizu „viskas arba nieko“. Jų silpnumas gali išsilieti agresija, net prievarta. Tokie vyrai nemoka meilės kalbos, jiems trūksta žodžių, todėl jie imasi veiksmų.
Šiuolaikiniai vyrai iš moterų tikisi, kadangi vyrų meilė vaikiška, jie nori būti mylimi kaip vaikai. Ir iš moters jie tikisi, kad bus mylimi ir priimami be išlygų. Štai su tokiomis moterimis-motinomis jie kuria bendrą gyvenimą. O už šeimos ribų ieško kito moters archetipo - „pasileidėlės“. Tokie vyrai išsaugo paauglišką elgseną, kas vakarą tvarkingai grįždami namo. Tapti suaugusiu, vadinasi, įveikti šią situaciją. Kai vyrai nustoja ieškoti mamos, o moterys - tėvo, susitinka suaugę žmonės, pasirengę pamilti vienas kitą. Tačiau skirtingai nuo meilės, kurią jie patyrė vaikystėje, ši nebus besąlygiška - ji priklausys nuo to, kiek vyrui ir moteriai bus malonu būti kartu, kiek santykiai jiems teiks laimės.
Motinos turėtų padėti sūnums priimti moteriškąją jų asmenybės dalį. Apskritai moterys galėtų likti užkariautose pozicijose, bet šiek tiek užleisdamos vietos ir vyrams. Daugelį amžių visuomeninio gyvenimo aplinka visiškai priklausė vyrams. Šiandien moterys galėtų užleisti jiems vietos ir asmeninėje sferoje: leisti vyrui veikti, galvoti, priimti sprendimus savarankiškai. Kaip tik šioje sferoje moterys nori likti vienvaldės.
#
tags: #psichoanalitikas #kas #tai