Asmenybė - tai kiekvienam žmogui būdinga mąstysena, jausmai, vertinimas ir pasitikėjimas. Kiekvienas žmogus dažnai susidaro vienokį ar kitokį požiūrį į tam tikrus reiškinius, pagal kuriuos atitinkamai save vertina, numato savo elgesį ir galimybes. Psichoanalizė, kurios pradininkas buvo Sigmundas Freudas, yra vienas iš svarbiausių požiūrių į asmenybę, gilinasi į žmogaus psichikos gelmes, nagrinėja pasąmonę ir jos įtaką elgesiui.
Savęs vertinimo svarba
Vienas iš svarbiausių asmenybės bruožų yra savęs vertės jausmas - savęs vertinimas, kai žmogus yra įsitikinęs savo vidine verte ir sugebėjimais, kai tvirtai žino savo, kaip žmogaus vertę. Pasitikėjimas savimi yra žmogaus jutimas, supratimas, kad yra pajėgus atlikti tuos uždavinius, kuriuos jam kelia gyvenimas ir kuriuos jis kelia pats sau. Kuo daugiau turime informacijos, tuo geriau save pažįstame ir mokame teisingai save vertinti. Pasitikintis per daug savimi asmuo sau nekelia didelių reikalavimų ir, priešingai, nepasitikintis savimi kartu yra reiklesnis sau. Turime pripažinti, kad kiekvienas iš mūsų yra ypatinga asmenybė. Savęs vertinimo problema nėra nauja - jau seniai ją gvildena psichologija, filosofija, etika ir kiti mokslai.
Savęs vertinimo apibrėžimai
Savęs vertinimas - tai individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Bulotaitė (1995) teigė, kad savęs vertinimas - tai savosios vertės, svarbos pažinimas, leidžiantis asmeniui būti atsakingam už save ir atsakingai elgtis su kitais. Pasak Valicko (1991), savęs vertinimas - tai procesas, nenutrūkstantis visą žmogaus gyvenimą, dažniausiai įsisąmonintas vien emocijomis ir intuicija. Daugelis psichologų savęs vertinimą sutapatina su savimone: „Žmogaus savimonė - tai visuma požiūrių į save, į tai, kuo jis save laiko, į savo privalumus ir trūkumus, galimybes ir t. t.“. Savimonė pasireiškia tiek individo veiksmais, tiek ir tuo, kaip jis atsako į klausimus „kas aš?“, „koks aš?“. Zaukienė (1998) savęs vertinimą apibūdino išskirdama du glaudžiai susijusius momentus: pats savęs vertinimo procesas ir to proceso rezultatas. Šiuo požiūriu savęs vertinimas yra procesas, kurio metu žmogus analizuoja save. Savęs vertinimas prasideda tada, kai išdrįstama pažvelgti į save - koks aš esu, kokie mano jausmai, kada klystu. Žemaitis (1995) teigė, kad savęs vertinimas yra vienas iš svarbiausių asmenybės darinių, atliekančių elgesio ir veiklos vidinio reguliatoriaus funkcijas. Remiantis tyrimų rezultatais, savęs vertinimas yra vienas iš pagrindinių faktorių, nulemiančių mokymosi sėkmę, savęs vertinimas gali turėti įtakos pažintinei veiklai, atminties procesams (savęs vertinimas gali stimuliuoti arba blokuoti įsiminimo bei atgaminimo procesus).
Savęs vertinimo tipai
- Savęs vertinimas kaip socialinė nuostata.
- Savęs vertinimas kaip skirtumas tarp nuostatų.
- Savęs vertinimas kaip psichologinė reakcija.
- Savęs vertinimas kaip asmenybės funkcija.
Pirmasis savęs vertinimo aprašymo tipas yra pats aukščiausias - savęs vertinimas suprantamas kaip ypatinga socialinės nuostatos rūšis, arba kaip nuostata į ypatingą objektą, t. y. į save. Šiuo atveju akcentas perkeliamas nuo vienos sąvokos - „savęs vertinimo“ - į kitą - „nuostatą“, tačiau savęs vertinimo esmė neatskleidžiama. Antruoju atveju pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo skirtumo tarp to, kokį save žmogus mato realybėje (realusis Aš) ir koks jis norėtų būti (idealusis Aš). „Aš“ vaizdas - tai santykinai pastovūs savęs stebėjimai, savotiškas veidrodis, kuriame atsispindi fizinės ar kitos mūsų savybės: emocijos, gebėjimai, norai, vertybės, vaidmenys. „Aš“ vaizdas - tai mūsų žinių apie save bei nuostatų savo pačių atžvilgiu visuma. Apibūdinant savęs vertinimą kaip psichologinę reakciją, pagrindinis vaidmuo teikiamas žmogaus jausmams, tam, ką jis jaučia ir išgyvena savo atžvilgiu. Čia, kaip ir antruoju atveju, pabrėžiama savęs vertinimo priklausomybė nuo to, kaip žmogus mato save dabartiniu metu, ir koks jis norėtų būti. Tačiau pastaruoju atveju savęs vertinimas suprantamas ne kaip tiesioginis skirtumo tarp dviejų nuostatų rezultatas, bet kaip jausmai, kuriuos sukelia tas skirtumas. Ketvirtasis skiriasi nuo ankstesniųjų. Savęs vertinimas čia suprantamas kaip „Aš“ sistemos komponentas, kuris atlieka tarpininko funkcijas tarp „Aš“ ir išorinio pasaulio. Kintant socialinei aplinkai, savęs vertinimas gali nulemti žmogaus reakcijos ypatumus į išorinius stimulus. Savęs vertinimas taip pat apibūdinamas, kaip sąmonės vystymosi pakopą, kuri sujungia asmenybės žinias apie save ir požiūrį į save. Šiuo atveju, kaip vienas iš pagrindinių momentų išskiriamas savęs įsisąmoninimo lygis: savęs vertinimas suprantamas kaip savo fizinių galimybių, protinių sugebėjimų, interesų, elgesio tikslų ir motyvų, požiūrio į save įsisąmoninimas. Korman A. išskyrė socialinį savęs vertinimą, kuris formuojasi analizuojant aplinkinių požiūrį į save, savo elgesį. Dilienė (1995) teigė, kad bendro vertinimo teorijoje savęs vertinimas užima vieną iš pagrindinių vietų. Jo esmė ir specifika yra ta, kad vertinimo objektas sutampa su subjektu. Nors vertindami save daugumą vertinimo kriterijų mes perimame iš aplinkos, stengiamės būti objektyvūs, žvelgti į save kitų akimis, tačiau sunkiai išsivaduojame iš savo subjektyvumo.
Asmenybės brendimas ir savęs vertinimas
Kiekvienos asmenybės savęs vertinimas labai skirtingas. Jis susiformuoja asmenybės brendimo laikotarpyje. Bręsdama ji susikuria įvarius savęs vertinimo ir pasitikėjimo savimi kriterijus, kuriais vertina tiek save, tiek kitus, aplinkinius žmones. Asmenybės brendimo būdus bei jų vertinimo kriterijus įvairūs autoriai apibūdina skirtingai. Freudas (1962) teigia, kad subrendimas reiškia žmogaus sugebėjimą mylėti ir dirbti. Žmogus, kurio Ego subrendęs ir sveikas, realiai žiūri į pasaulį ir sugeba kontroliuoti savo emocijas bei jausmus. Toks žmogus gerbia save, pasitiki savimi, pajėgia ištverti vidinius ir išorinius konfliktus ir kt. Anot Adlerio (1931), žmogaus gyvenimas mažai vertingas, jei jis neprisideda kuriant kitų žmonių ir kitos kartos gerovę. Jis manė, kad psichologiškai sveikas yra tas asmuo, kuris turi išvystytą socialinį interesą. Rodžerso (1961) nuomone, aukščiausią žmogaus raidos dimensiją sudaro natūralios žmogaus pastangos tobulinti talentą, savo gabumus ir viską savyje, kas yra humaniška, vertinga ir tikra. Jis teigia, kad visiškai funkcionuojanti asmenybė tobulėja toliau, siekia psichinės sveikatos ir visapusiškai subręsti. Tokia asmenybė brangina aukščiausias vertybes, idealus ir siekia juos įgyvendinti visuomenėje. Pikūnas (1994) nurodo, kad žmogus yra labai sudėtinga būtybė su daugeliu dimensijų bei sluoksnių, kurių kiekviena turi savo viršūnę ir sukuria savotišką dalinį „Aš“. Žmogus yra tarsi jų visų dalinių „Aš“ panteonas, kur kiekviena dalis atranda progą užvaldyti jo sąmonę ir pakreipti jo elgseną savo kryptimi. Toms dimensijoms plėtojantis ir jų viršūnėms besivaržant dėl pirmavimo, sunku tikėtis pasiekti visišką integraciją, harmoningą elgseną, išspręsti vidinius konfliktus. Berne teigė, kad kiekvienas žmogus gimsta esantis princas arba princesė - mylintis, turintis tam tikrų unikalių sugebėjimų ir kuo pasidalyti su kitais žmonėmis. Teigiamas savęs vertinimas neturi nieko bendra su pasipūtimu ar puikybe - tai tiesiog realistiškas savęs įsisąmoninimas, gebėjimas gerbti savo ir kitų unikalumą, dvasingumą bei žmoniškąsias puses. Teigiamai save vertinantys žmonės pasitiki savimi, tiki savo sėkme, gebėjimu užmegzti gerus tarpasmeninius santykius, o blogai save vertinantys jaučiasi menki ir mažai tesugebantys, o bendraudami su kitais retai išgyvena artumo, bendrumo jausmus.
Taip pat skaitykite: Gydymo depresija apžvalga
Neadekvatus savęs vertinimas
Vertinimo amplitudė labai plati. Ji svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę. Pastebėta, kad asmenys, pasižymintys vienodais sugebėjimais ir panašiais nuopelnais, dažnai save vertina skirtingai. Vieni ypač pabrėžia nors ir menkus savo laimėjimus, puikuojasi savimi ir geidžia, kad tie jų pasiekimai būtų kuo plačiau minimi. Kiti, priešingai, ne tik patys nesididžiuoja pasiektais nuopelnais, bet ir nemėgsta, kad apie juos būtų daug kalbama. Treti, būdami talentingi ir gabūs, pasirodo esą labai nepatenkinti savimi, nuolat save kaltina ir smerkia net už menkiausias klaidas ar nesėkmes, laiko save nevykėliais, graužiasi ir kankinasi. Gailienė, Bulotaitė, Sturlienė (1996) teigė, kad nagrinėdami žmogaus elgesio problemas, daugiausia susiduriame su neadekvačiu savęs vertinimu - nepakankamu arba pernelyg geru. Neadekvatus savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę raidą. Žemaitis (1995) teigia, kad prie neadekvataus savęs vertinimo priskiriamas padidintas pasitikėjimas savimi, savinieka - nepasitikėjimas savimi. Savęs vertinimas visų pirma formuojasi girdint ir suvokiant kitų žmonių vertinimus. Vertinti save pageidautina ne tik apskritai, bet ir lyginant su vienmečiais, bendradarbiais, komandos draugais, su daugeliu panašių ir skirtingų žmonių. Išsiaiškinęs ir įvertinęs, kas jis toks, subrendęs žmogus turi susidaryti saviraidos artimiausiais metais minimalią ir maksimalią programas. Kokias savybes būtina įgyti, kokias pašalinti. Taigi galime kalbėti apie tam tikrą vertinimo skalę, kurioje išryškėja 2 kraštutinumai: savęs pervertinimas (kai žmogus per daug pasitiki, pervertina savo galimybes), savęs neįvertinimas (kai žmogus nepasitiki savimi). Tarp šių kraštutinumų galima išskirti teigiamą savęs vertinimą. Pradėsime nuo savęs pervertinimo. Tyrimai liudija, kad daug žmonių linkę gerokai perdėtai vertinti turimas teigiamas savybes, nuopelnus ir galimybes. Savęs pervertinimo negalima sutapatinti su teigiamu savęs vertinimu. Per aukštas savęs vertinimas (kaip ir savęs menkinimas) yra kraštutinumas, kuris sukelia nemalonių padarinių. Savęs pervertinimas gali atsirasti ne tik dėl neteisingo tėvų auklėjimo. Neretai pasitaiko, kad vertinimai iš šalies nesutampa: vyresnieji vertina neigiamai, o bičiuliai, bendraamžiai - teigiamai, ar net pervertina. Tada pasirenkama bičiulių nuomonė, kadangi, kaip minėta, paaugliui pagrindinis ir vienintelis autoritetas dažniausiai esti draugai ir bičiuliai, tad perimamas ir jų vertinimas, kurio pagrindu formuojasi ir savęs pervertinimas. Žmogus, kuris linkęs save pervertinti, dažniausiai nesugeba nudirbti ne pagal galimybes prisiimtų darbų, pridaro daug klaidų. Toks žmogus neretai menkina kitus, žiūri į juos kaip į daiktus ar priemones savo tikslams pasiekti, dažnai konfliktuoja su aplinkiniais, kai šie pabando objektyviai jį vertinti ir atitinkamai su juo elgtis. Jie vertina save žymiai geriau negu kitus, įsivaizduoja save dosnesniais, sąžiningesniais, stipresniais, intelektualesniais, mažiau savarankiškesniais ar apgavikais, kvailiais ir pan. Mėgstamiausi rodikliai - „aš“ ir „mano“. Jiems svarbiausia - savi norai, savo idėjos, planai, domisi savimi, kitais - tik tiek, kiek jam naudinga. Kraštutiniais atvejais, kai savęs pervertinimas yra palaikomas ar skatinamas aplinkinių, gali peraugti į didybės maniją ir tapti patologija. Per aukštas savęs vertinimas neugdo savikritiškumo ir reiklumo sau. Tokie jaunuoliai pernelyg patenkinti savimi, neturi akstino tobulėti. Vadinasi, dėl to atsiranda ir asmenybės raidos dvasinė stagnacija, o takelis į būsimosios asmenybės savikūrą užželia piktžolėmis. Ir priešingai - atsiranda pavojingas jauno žmogaus dvasinės savigriovos perspektyva. Maža to, save pervertinantys asmenys išsiugdo aroganciją. Tai ištisa neigiamų savybių puokštė, kur dominuoja išdidumas ir puikybė, kitų niekinimas. Pervertinantys save asmenys linkę į savęs blokavimą, tai yra kuria kliūtis, galinčias pateisinti potencialią nesėkmę. Kitas savęs vertinimo kraštutinumas yra savęs neįvertinimas. Jei pirmuoju atveju žmogus galvoja apie save daug geriau negu iš tikrųjų yra, nemato savo silpnybių ir trūkumų, daro sau nuolaidas, tai antruoju atveju, priešingai, asmuo mano apie save daug prasčiau negu yra iš tikrųjų, yra pernelyg savikritiškas ir reiklus sau, niekuomet nepatenkintas savo darbais ir poelgiais. Sakykime, žmogus turi pakankamai duomenų kokiam nors darbui atlikti, bet jis, menkai save vertindamas, nepasitiki savo galimybėmis ir niekaip nesiryžta jo imtis. Tokio nepasitikėjimo savimi irgi negalima teigiamai vertinti. Asmuo, nepasitikintis savimi, visuomet apie save yra prastesnės nuomonės negu yra iš tikrųjų. Tokia vidinė nuostata ypač varžo jo aktyvumą, iniciatyvą, mažina kūrybiškumą. Pastarasis bruožas pasireiškia tendencija nekelti sau naujų veiklos tikslų, nesiimti kokių nors naujų problemų. Nepasitikėjimas savimi gali būti patvarus, ilgalaikis, epizodinis ir trumpalaikis. Anot psichologų Peplau, Micheli, Morasch (1982) žmonės, kurie save vertina blogai, laukia, kad kiti juos apgaudinėtų, skriaustų, nevertintų. Jie jaučiasi atstumti, kitų nesuprasti. Jiems trūksta bendrininkų bendrai socialinei veiklai vykdyti, juos kankina vienatvė (kuri kyla iš trokštamų ir esamų santykių neatitikimo). Lepečkienė (1996) teigia, kad gyvenime jie užima aukos poziciją ir tarsi sako „Jei aš savęs nemėgstu, aš save baudžiu. Aš jaučiu baimę, neviltį ir bejėgiškumą. Man sunku imtis atsakomybės net ir už nelabai svarbius dalykus, tad aš atsakomybę už savo gyvenimą atiduodu į kitų žmonių rankas ir juos kaltinu dėl savo nesėkmių“. Tokiems žmonėms reikia ypatingo dėmesio. Būtina juos saugoti nuo vienišumo, padėti jiems įveikti prislėgtumą, pesimizmą ir savinieką. Valicko (1991) nuomone, savęs vertinimas dažnai būna susijęs su įvairiais elgesio pasireiškimais. Žemai save vertinantys žmonės dažnai pasižymi agresyvumu, teisės pažeidimais, alkoholizmu, dalyvavimu asocialiose grupėse. Psichologų Block, Robins (1995) nuomone, neadekvatus (per menkas ar per geras) savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems jos bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę raidą. Žmogus, kuris linkęs save nuvertinti, nepasitiki savimi, labai jautriai reaguoja į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų, netiki sėkme. Harter (cit. Pileckaitė - Markovienė, 2001) tyrimai rodo, kad menkai save vertinantys žmonės priklauso rizikos grupei, nes yra linkę į depresines reakcijas ir suicidą. Autorė teigė, kad pernelyg prastas savęs vertinimas yra susijęs su beviltiškumo jausmu. Priešingai, pernelyg geras savęs vertinimas turi neigiamą ryšį su depresijos ir nerimo simptomais ir teigiamą ryšį su socialine kompetencija. Aptarus šiuos kraštutinumus, galime daryti išvadą, kad visais atvejais save vertinantys asmenys mažai save pažįsta. Suprantama, juk negalima savęs teisingai įvertinti, jeigu nepažįstame ir nežinome savo temperamento, charakterio, jo bruožų, įvairių teigiamų ir neigiamų savybių, polinkių. Tik pilnesnio ir gilesnio savęs pažinimo pagrindu asmuo gali pasiekti daugiau ar mažiau adekvatų savęs vertinimą.
Adekvatus savęs vertinimas
Adekvatus (lot. adaequatus - prilygintas) - tolygus, tapatus, visiškai atitinkantis. Adekvatus savęs vertinimas - tai įvertinimas, kuris leidžia žmogui kritiškai žiūrėti į save, teisingai įvertinti savo jėgas ir sugebėjimus pasirenkant įvairaus sunkumo užduotis. Doroviniu požiūriu teisingas savęs vertinimas įmanomas tik tuomet, kai žmogus neiškelia savęs virš kitų, nepervertina savo nuopelnų ar teigiamų savybių, arba atvirkščiai.
Pagrindinės psichoanalitinės teorijos sąvokos
- Asmenybės struktūra (Id, Ego, Superego).
- Žmogaus raidos stadijos psichoanalitinėje teorijoje.
- Gynybos mechanizmai.
- Psichoanalitinis motinos ir vaiko ryšio aiškinimas.
- Žaidimo prigimtis ir funkcijos.
- Agresijos prigimtis.
- Psichoanalitinė teorija apie moralės raidą.
- Psichoanalitinis požiūris į paauglystę.
Psichoanalitinės teorijos pradininkas XIX amžiaus pabaigoje buvo Vienos gyventojas S. Freudas (1856-1939). Jam darė įtaką Darvino mintis apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. S. Freudo nuomone, elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai. Jis tikėjo, kad žmogaus elgesiui didžiulę įtaką daro biologiniai instinktai, ypač pabrėždamas seksualinių potraukių bei agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei patologiniai raidai. Jo teorijoje žmogaus raida vertinama nesąmoningų stimulų ir motyvų sąvokomis. Norint geriau suprasti psichoanalitinės teorijos įtaką, verta prisiminti tą intelektinį klimatą, kuriame ši teorija formavosi. S. Freudas studijavo mediciną, buvo nervų ligų specialistas, tai padėdavo atskleisti savo teoriją apie žmogaus psichiką, ir ši teorija svarbi šiandien - tiek psichiatrijoje, tiek psichologijoje. S. Freudas savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir analizuojant save, išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1888 iki 1939 metų. Norėdamas tyrinėti galimas psichologines nervinių sutrikimų priežastis, S. Freudas keletą mėnesių praleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Jeaną Charcot, kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Būtent taip S. Freudas ,,atrado” pasąmonę ir ėmė aiškinti įvairiausius pacientų simptomus. Kadangi žmonės nevienodai imlūs hipnozei, jis pradėjo taikyti laisvųjų asociacijų metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, kas šauna į galvą, net ir trikdančius, nemalonius ar banalius dalykus. S. Freudas manė, kad laisvųjų asociacijų dėka susidariusi minčių grandinė veda į pasąmonę: šitaip atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. S. Freudas šį procesą pavadino psichoanalize.
Asmenybės struktūra
S. Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis neregima. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, kuriuos daugumos neįsisąmoniname. S. Freudą daugiausia domino nepasiekiamos mintys ir aistros, kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių nerimą keliančių minčių ir jausmų, S. Freudo įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė, kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu, užslėptu pavidalu - mūsų pasirenkamu darbu, įsitikimais, kasdieniniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Taip pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir veiksmus. S. Freudas manė, kad pasąmonę galima ,,pajusti” ne tik laisvųjų asociacijų, įsitikimų, įpročių ir simptomų, bet taip pat ir žmonių sapnų, apsirikimų kalbant arba rašant. Anot S. Freudo, apsirikimai skaitant, rašant ar kalbant, t. y. tai ką mes sakome arba darome, gali atspindėti mūsų pasąmonės veiklą. S. Freudas, kuris buvo deterministas, niekad nieko nelaikė atsitiktinumu. Jis tvirtino, kad sapnai yra pagrindinis žmonių pasąmoninių troškimų išliejimo būdas. Anot S. Freudo, sapnai yra ,,tiesiausias kelias į pasąmonę”. Anot S. Freudo, asmenybė - žmogaus emocijos, siekiai ir mintys - kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Asmenybė, jo požiūriu, yra pastangų įveikti šį svarbiausiąjį konfliktą padarinys - išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo ar bausmės. S. Freudas aiškino, kad konfliktas apima tris sąveikaujančias sistemas - Id, Ego ir Superego. Tai, kaip ir intelektas ar atmintis, yra abstrakčios psichologinės sąvokos.
- Id yra pasąmonės psichinės energijos, kuri nuolatos siekia patenkinti pagrindinius išlikimo, dauginimosi ir agresijos stūmius talpykla. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo.
- Ego, kuris apima iš mūsų dalies įsisąmonintus suvokimus, mintis, nuomones ir prisiminimus, yra asmenybės ,,valdytojas”. Jis lemia mūsų veiksmus, nes impulsyvių Id, ribojančių Superego yra gyvenimiškų išorinio pasaulio reikalavimų derintojas. Vaikas, kuriam susiformuoja Ego, išmoksta derintis prie tikrovės.
- Superego yra sąžinės balsas, kuris verčia Ego atsižvelgti ne tik į tikrovę, bet ir į idealus. Jis kreipia į tai, kaip privalu elgtis. Superego susiformuoja, kai mes įimame (internalizuojame) tėvų ir kultūros moralines nuostatas bei vertybes, kurių dėka įgyjame gėrio ir blogio bei savo idealų sampratą. Jis siekia tobulumo ir vertina mūsų poelgius, leisdamas patirti teigiamą pasididžiavimo arba neigiamą kaltės jausmą. Jei kieno nors Superego itin stiprus, jis visados gali būti doras, tačiau kažkodėl jaučiantis kaltę; kitas, kurio Superego silpnas, gali būti lengvabūdiškai nuolaidus silpnybėms bei norams, ir nejausti sąžinės priekaištų.
#
Taip pat skaitykite: Psichologijos žurnalas
Taip pat skaitykite: Tyrimų analizė apie mokymosi motyvaciją
tags: #psichoanalitinis #poziuris #i #asmenybe