Psichoanalizė, kurios pradininku laikomas Sigmundas Freudas, jau daugiau nei šimtmetį daro didelę įtaką psichologijai, psichoterapijai ir plačiajai kultūrai. Šiame straipsnyje apžvelgsime psichoanalizės ištakas, pagrindines sąvokas ir raidą, taip pat aptarsime keletą knygų, skirtų psichoanalizei ir savęs pažinimui.
Pasąmonės idėjos ištakos
Nors Zigmundo Froido pavardė dažniausiai siejama su pasąmonės idėja, svarbu paminėti, kad jis nebuvo pirmasis, iškėlęs šią koncepciją. Idėja apie neįsisąmonintus psichinius reiškinius pirmą kartą buvo išsakyta dar 1000-300 m. pr. m. e. rašytose indų upanišadose. Upanišadose buvo nagrinėjami tokie klausimai kaip „kas yra tiesa?“, „ar galima įvertinti juslinį pasaulį?“, todėl jose buvo aptikta nemažai psichologijos žinių, nagrinėti psichofiziologijos, savistabos, pažinimo klausimai.
Apie neįsisąmonintus reiškinius nedaug, tačiau užsimenama arabų psichologijoje. X ir XI amžių sandūroje gyvenęs arabų mokslininkas Alhazenas (965-1039 m.) ypatingą dėmesį skyrė regimajam juslių suvokimui. Jis rašė, jog „regėjimo akte“ atsiskleidžia betarpiškas išorinio objekto poveikio rezultatas ir proto darbas, dėl kurio galima spręsti apie objektų skirtingumą ir panašumą.
Į „trasą“ neįsisąmonintų psichinių reiškinių idėjas sugrąžino vokiečių filosofas ir matematikas Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas (1646-1716 m.). Jis išplėtojo monadologiją - teoriją apie realybės elementus, kuriuos vadino monadomis. Monadas galima būtų prilyginti suvokimui. Leibnicas manė, kad psichiniai procesai susideda iš monadų aktyvumo ir turi skirtingus sąmoningumo laipsnius: nuo visiškai neįsisąmoninamų iki visiškai įsisąmoninamų. Mažesnį sąmoningumo laipsnį jis vadino „mažaisiais suvokimais“ (petites perceptions). Pavyzdžiui, dūžtančių bangų garsas susideda iš atskirai krentančių vandens lašelių (mažųjų suvokimų), kurių mes atskirai nesuvokiame, mes suvokiame juos visus kartu, t.y. Dar po 100 metų, J. F. Herbartas (1776-1841 m.) patobulino Leibnico įžvalgas ir išreiškė sąmonės slenksčio idėją. Jis teigė, kad mintys iki tam tikro nustatyto slenksčio nepasiekia sąmonės. Gustavas Fechneris (1801-1887 m.) pasiūlė proto kaip ledkalnio analogiją, kuri padarė didelę įtaką Froidui. Apskritai, nesąmoningi suvokimai XIX a.
Zigmundo Froido indėlis į psichoanalizę
Sigmundas Freudas (1856-1939) - austrų psichiatras, neuropatologas, psichoanalizės pradininkas ir XX amžiuje didžiausią įtaką daręs psichologas teoretikas. Jis vienas pirmųjų tyrė seksualumo formavimąsi, atkreipė dėmesį į vaikystės svarbą psichikos raidai, moksliškai pagrindė pasąmonės buvimą. S. Freudo teorijos turėjo didelės įtakos ne tik XX amžiaus psichologijai ir psichiatrijai, bet ir įvairioms kultūros bei meno sritims.
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai
Psichoanalizės pradininku laikomas Sigmundas Freudas, kuris jos teoriją pagrindė 1900 m. Nuo pat pradžių tai buvo metodas, atskleidžiantis žmogaus elgesio motyvus ir pasąmonėje glūdinčius užslopintus išgyvenimus, jausmus bei mintis. Ilgainiui teorija peržengė medicinos mokslo ribas, o pati psichoanalizė tapo atspirties tašku beveik visoms šiuolaikinės psichoterapijos kryptims.
Freudo gyvenimas ir darbai yra neatsiejami nuo psichoanalizės. Goethe yra pasakęs: "Mūsų filosofinė sistema yra dažnai ne kas kita, kaip tik mūsų širdies istorija." Taigi ir mes, norėdami tinkamai ir gerai suprasti psichoanalizę, pasistengsime susipažinti ir su Freudo širdies istorija, t. y. su jo gyvenimu, juo labiau, kad ilgame jo gyvenime atsispindi žymios mokslinės linkmės, nauji mokslo metodai ir žymūs naujųjų laikų išradimai. Jo gyvenimo laikotarpy daug kas pasikeitė: pasikeitė medicina, pasikeitė biologija, pasikeitė tautų gyvenimas ir pagaliau žymiai pamargėjo, net du kartu, ne tik Europos, bet ir viso pasaulio žemėlapis. Visi šitie reiškiniai, daugiau ar mažiau, yra įpinti, kaip pamatysime, į jo ilgą gyvenimą.
Freudas pats yra pasakęs, kad jis sutrukdęs "pasaulio miegą." Jis priklauso prie tų pasaulio žmonių, kurie susidarė daug draugų, bet ir daug priešų, tai reiškia, kad jis iškėlė tokių minčių, apie kurias žmonija turėjo pradėti galvoti ir pagaliau apsispręsti, ar eiti su Freudu, ar atsigręžti prieš. Jisai pradėjo savo psichoanalizę kaipo naują gydymo būdą nuo isterijos, obsesijos, neurastenijos ir skrupulų. Psichoanalizė šiandien išaugo į didelį medį, ir jo šakos pasiekia tokias sritis, kurios atrodo tolimiausios nuo psichoanalizės, kaip, pavyzdžiui, socialiniai mokslai, auklėjimas ir grožinė literatūra. Psichoanalizė turi savo filosofiją, t. y. tokius principus, kurie nori tvarkyti visą žmogaus gyvenimą. Dar daugiau, ji nori būti nauja religija su savo neklaidinga hierarchija, kuri sprendžia, kas yra ortodoksiška ir kas yra eretiška.
Sigmundas Freudas gimė 1856 m. gegužės 6 d. Freiberge, Moravijoje. Freibergas anais laikais priklausė Austro-Vengrijai. Mirė gi jis ištrėmime, kaipo nacių auka, 1939 m. rugsėjo 23 d., tris savaites po to, kai valstybė, kuri jį priglaudė ir davė pilietybę - Didžioji Britanija - paskelbė karą valstybei, kuri viešai sudegino jo raštus, kaipo "pornografinę žydišką produkciją", konfiskavo jo ir jo giminės turtą ir leido jam, vietoje koncentracijos lagerio, išvažiuoti į ištrėmimą. Ir tai nacių buvo laikoma didele malone ir išimtim, kuri buvo suteikta tik tam, už kurį užsistojo visas psichoanalitinis pasaulis ir dėl kurio pats prezidentas Rooseveltas skambino telefonu vokiečių pasiuntiniui Washingtone.
Visą eilę biografinių žinių mes randame jo "Autobiografijoje". Mums, lietuviams, įdomu iš jo paties sužinoti, kad Lietuva jo protėviams, kada jie buvo persekiojami, davė prieglaudą, darbą ir duoną, ir tai per kelis šimtmečius. Jis pats sako savo "Autobiografijoje": "Mano tėvai buvo žydai, ir aš pats pasilikau žydas. Aš turiu pagrindo tikėti, kad mano tėvo šeima labai seniai gyveno prie Reino (Koeln), kad per žydų persekiojimus keturioliktame ar penkioliktame šimtmetyje jie bėgo į rytus ir kad devynioliktame šimtmetyje jie emigravo iš Lietuvos per Galiciją į vokiškąją Austriją."
Taip pat skaitykite: Senelių namų gyventojų dvasinė būsena
Sigmundo tėvas Jokūbas turėjo nedidelę audimo įmonę, gi motina, Amalia Nathanson, buvo labai inteligentiška ir graži moteris. Ji buvo antroji Jokūbo žmona ir du kartu jaunesnė už savo vyrą. Kada gimė Sigmundas, jos pirmgimis, ji teturėjusi dvidešimt vienus metus amžiaus. Jaunutė motina įdėjo į savo vaikutį visą savo meilę, viltį ir ateitį. Ji kažinkaip mistiškai tikėjo, kad jos sūnus Sigmundas būsiąs labai garsus pasaulyje žmogus. Ji savo svajonėmis nuaudė jam didvyrio rūbus. Pats Freudas vėliau sakydavo: "Žmogus, kuris yra buvęs savo motinos favoritas, turi nukariautojo dvasią. Šitas tikėjimas pergale dažnai atneša tikrą pasisekimą". Freudas vėliau, švęsdamas savo septintos dešimties gimimo dieną ir prisiminęs savo jaunystę, save vadina laimingu kūdikiu iš Freibergo, pirmgimiu savo jaunutės motinos sūnui. Tėvas buvo labai šaltas ir griežtas žmogus, kuris visomis jėgomis stengėsi išlaikyti savo šeimoje talmudiškai patriarchalinį autoritetą. Sigmundas ir augo, iš vienos pusės motinos be galo lepinamas, iš kitos pusės - rūstaus tėvo ujamas. Viso to pasekmė buvo, kad Sigmundas, dar kūdikis, savo motiną beprotiškai mylėjo, o savo tėvo iš visos širdies nekentė. Vėliau, tuos jausmus beanalizuodamas, jis ir gailėdavosi ir kentėdavo. Jis dažnai sapnuose matydavo savo tėvą. O kadangi Freudui sapnų aiškinimas ir analizavimas yra labai svarbi jo mokslinės sistemos dalis, todėl jis tą reiškinį, tą tėvo pasikartojimą sapnuose, pasekdavo ir vis pastebėdavo, kad ta antipatija jau prasidėjo tada, kada jis vos tik galėjo pastovėti ant kojų. Freudas prisimena iš savo jaunystės, kad jis, dar dvejų metų būdamas, pradėjo tėvui pavyduliauti savo jaunos motinos, pradėjo sekti intymų savo tėvų moterystes gyvenimą. Kai Sigmundo tėvas mirė, tai sūnus laisviau atsiduso, tarytum akmuo nuo krūtinės nusirito, ir pirmą kartą jis pasijuto esąs laisvas žmogus.
Antisemitizmas, naujos pasikeitusios ekonominės sąlygos, t. y. mašinų įvedimas, industrializacija, kurios pasekmė buvo rankų darbo sumažėjimas, paskui tinkamų mokyklų nebuvimas Frei-berge privertė daugel žydų emigruoti į didesnius pramonės centrus, kur daugiau darbo galimybių ir kur žydai yra mažiau pastebimi ir ujami. Freudo šeima nusikėlė į Vieną. Sigmundas tada turėjo apie ketverius metus amžiaus. Pirmieji metai naujoje vietoje buvo ypatingai sunkūs. Apie juos jis pats sako, kad jie nėra verti nė prisiminti. Žydų kolonijos praeitis Vienoje buvo labai įvairi ir kartais labai liūdna. Žydai būdavo suvaromi į "ghetto", negaudavo pilnos pilietybės ir 1848 metų revoliucijos bangos įtakoje daug kas pasikeitė ir žydų atžvilgiu. Gauta laisve jie labai naudojosi. Jie grūste grūdosi į mokyklas. Ypatingai daug žydų atsirado medicinos fakultetuose. Sakoma, Vienoje buvę ligoninių, kur beveik visi daktarai buvę žydai. Mokslas pasidarė žydų aukso veršis, kurį pradėjo garbinti, nes mokslas yra galybė. Racionalizmas, kuriuo ir krikščionys buvo gerokai apsikrėtę, pasidarė žydų, požymis. Tokioje tai atmosferoje augo Sigmundas.
Freudas pateko į gimnaziją, kur buvo visą laiką pirmuoju mokiniu. Jis turėjęs nepaprastą, stačiai nuostabią atmintį. Jam užtekdavę vieną kartą perskaityti knygos puslapi, kad galėtų paskui beveik žodis i žodį viską pakartoti iš atminties. Gimnazijoje būdamas, mėgdavęs daug skaityti, ypatingai didvyrių gyvenimus. Jis buvo susižavėjęs Hanibalu, juo labiau, kad ir anas buvęs žydų kilmės. Jam labai patiko, kad Hanibalas nugalėjo Roma. Freudas Romos neapkentė visa širdimi. Jeigu būtų galėjęs, jis pats būtų sutikęs amžinojo miesto pamatu akmenis išritinėti, nes Roma jam buvo Katalikų Bažnyčios simbolis. Sigmundas taip knygas mylėjęs, kad jis jas iš visur nešdavesis, skolindavęsis, pirkdavęs ir pinigu nesumokėdavęs. Paskui tėvas noromis nenoromis turėdavęs sąskaitas sumokėti. Baigęs gimnaziją, sužavėtas Darvvino teori-ių, kurios ką tik buvo pradėjusios savo triumfa-lini marša, ir Goethės veikalo "Die Natur", nutarė studijuoti mediciną.
Freudas buvo laimingas, kad turėjo žymius profesorius, pavyzdžiui, žinoma fiziologą Bruecke, paskui dideli nervų specialistą Meynerta ir t. t. Jaunam, gabiam ir energingam studentui to ir tereikėjo. Gamtos mokslai daro pažangą. jeigu metodai tobulėja. Freudas sugebėjo garsiose laboratorijose išmokti metodų. Jis baigė medicinos mokslus 1882 metais ir labai norėjo tapti universiteto profesoriumi, bet anais laikais žydams buvo sunkus kelias į profesoriaus katedrą: jis turėjo pasitenkinti dar neįvertintomis paskaitomis mažam studentų būreliui apie psichoanalize. Freudas pateko į miesto ligonine, kur jis turėjo labai gerą ir gausią kilinišką medžiagą. Jis pradėjo rūpintis neurozėmis. Neurozės dar ir šiandien tebėra gydytojų kryžius ir kankynė, nes tai yra ligos, kurios labai sunkiai pasiduoda gydomos. Freudas tai žinojo. Čia kaip tik jis ir atsistoja kryžkelėj. Jis sužinojo, kad Paryžiuje dirba žymus nervų ligų specialistas Jean Martin Charcot (1825-1893). Anais laikais buvo bendra gydytojų pažiūra, kad kiekviena liga turi turėti kokią nors vietą, kokį nors organą, kuris nėra tvarkoje ir kurio sukrikimas pasireiškia kokiu nors simptomu. Isterija irgi negalėjo daryti išimties. Buvo manoma, kad isterija yra organinis moters įsčios sukrikimas. (Žodis isterija kilęs nuo hystera - įsčios). Tai ligai pašalinti būdavo atliekamos tam tikros operacijos, ekstirpacijos. Charcot nuopelnas yra tas, kad jis nuo tų operacijų atsisakė ir pradėjo gydyti isterijas hipnotizmu. Anų laikų mokslas hipnotizmo nepripažino. Hipnotizmas buvo laikomas tokioje pat vietoje, kaip astrologija, alchemija ar demonologija. Charcot turėjo gauti leidimą iš Prancūzų Mokslo Akademijos praktikuoti hipnotizmą. Freudas buvo toks laimingas, kad gavo stipendiją išvažiuoti į Paryžių ir dirbti Charcot ligoninėje, kuri vadinosi Sal-petriere. Freudas Paryžiuje išbuvo nuo 1885 m. rudens iki 1886 m. pavasario. Jis išmoko labai daug Charcot klinikoje. Salio klinikos jis jautėsi labai vienišas. Sakoma, kad jis laisvais popiečiais eidavo i Notre Dame katedrą, aišku, ne melstis, bet laipioti po bokštą tarp monstru ir kitokiu aopkaliptinių statulų. Kad turėtu daugiau darbo, Freudas pasisiūlė išversti Charcot raštus i vokiečių kalbą. Tasai, žinoma, tuo apsidžiaugė. Tai buvo gera Freudui proga užmegzti draugiškus santykius su pačiu Charcot ir jo asistentais. Jam buvo leista matyti patys įdomiausi eksperimentai, kurie buvo atliekami studijų dė-liai. Jis matė, kaip isteriniai simptomai buvo hipnotizmu įvesti i vieną vyrą. Pagal tada vyraujančia pažiūrą. buvo absurdiška, kad vyras gali sirgti isterija. Tai buvo pradžia skirti nervų ligas i organines (pavyzdžiui, nervu sistemos tumorai ir kt.) ir funkcionalines (isterija, neuras-teniia. obsesiia arba fobijos ir skrupulai.) Visos funkcionalines ligos vadinasi neurozėmis ir psichozėmis (šizofrenija, paranoja, maniška depresija). Freudas Paryžiuje išbuvo metus. Jo garbei galima pasakvti. kad jis tuos metus praleido labai "audingai, laikėsi nuošaliai nuo padvkusio Paryžiaus gvvenimo. Nuo visų tų pašalinių kelių jį sulaikė nenumalšinamas mokslo troškimas, moraliniai principai ir gal tos mergaitės prisiminimas, kuria iis mylėjo ir kuri jau kelerius metus laukė, kol Sigmundas baigs mokslus.
Grįždamas iš Parvžiaus. pakeliui sustojo Berlyne, aplankė kai kurias ligonines. Sugrįžęs i Vieną, pagaliau vedė ta mergaite, kuri ketverius metus laukė vestuvių dienos. Jo žmonos vardas buvo Marta Rernavs. Ir žmonos giminės, kaip ir paties Freudo, tarpe buvo visa eilė garsiu žmonių, pasiekusiu ir universiteto katedras, jei jie. sutiko atsižadėti savo žydiško tikėjimą ' ir "tapti protestantais. Marta buvo vokiškai auklėta ir kilo iš Hamburgo, todėl turėjo visus tos šalies privalumus: buvo griežta, švari ir labai tvarkinga - tai ideali šeimininkė. Ji labai puikiai virdavo, žodžiu, kūno reikalai šeimoje buvo gerai aprūpinti. J savo vyro psichoanalizės reikalus ji niekados nesikišdavo, matyt, mažai ir tesuprato.
Taip pat skaitykite: Bruožų žemėlapis: psichoanalizės perspektyva
Freudas, pagaliau sutvarkęs savo šeimos reikalus, pradėjo praktikuoti mediciną. Medikų Draugija pakvietė jį su pranešimu apie moderninę psichoterapiją. Visi daug laukė iš žmogaus, kuris mokslus baigė Paryžiuje. Visi tikėjosi sensacijos. Tiesa, buvo sensacija, bet visiškai nesitikėtos rūšies. Freudas, tarp kitų dalykų, pasakė, kad ir vyrai gali sirgti isterija. Gydytojai pakėlė maištą ir kiti demonstratyviai pasišalino iš susirinkimo, manydami, kad anas iš didelio rašto išėjo iš krašto. Tai Freudui labai pakenkė. Jis atsidūrė vienas, atstumtas savo profesijos draugų, be paramos, be protekcijos, be rekomendacijos. Jam nieko kito nebeliko, kaip neurotikai (kuriuos pats Freudas kartais "Narren" - kvailiais - vadindavo), kurie vėliau būriais į jo šaltą kabinetą plaukdavo. Taip būdavo šalta jo kabinete žiemą, kad pacientai patys sakydavo: esą, jų visos "asociacijos" tenai "sušaldavusios." Freudas daugiausia gydydavo hipnotizmu. Jo praktika rodė, kad hipnotizmas ne visados veikia, atsirasdavo daug pacientų, kurie visiškai nepasiduodavo hipnotizmui. Tada jis patyrė, kad Prancūzijoje, Nancy mieste, neurozes su dideliu pasisekimu gydo daktaras Liebeault. Paskui prie Liebeault prisidėjo Bernheim. Ši Nancy mokykla skiriasi nuo Charcot mokyklos tuo, kad sąmoningai vartoja sugestiją. Sugestija turi tą ypatybę, kad ją lengvai galima pritaikyti. Freudas, bebūdamas prie Charcot, paskui Nancy pastebėjo, kad neu-rotikų tarpe dažnai pasitaiko tokių, kurie turi seksualinių sukrikimų. Freudas grįžo atgal į Vieną. Iš Paryžiaus jis parsivežė hipnotizmą, o iš Nancy - sugestiją. Jis vis dar nebuvo patenkintas.
Štai vienas atsitikimas, kuris turėjo lemiamos reikšmės visai Freudo sistemai. Žymus daktaras Vienoje, cardu Joseph Breuer, turėjo ligonę, kurią jis vadino Ona O. Ji buvo dvidešimt metų amžiaus, paraližuota ir atrodė kaip ne viso proto. Ji susirgo, ilgai beslau-gydama savo tėvą. Breuer išmėgino visokias priemones ir negalėjo atrasti toje mergaitėje nė jokios organinės ligos, nežiūrint to, kad jos kojos buvo paraližuotos, akys netvarkoje, negalėjo galvos palaikyti, negalėjo gerti, nors labai nuo troškulio kentėdavo. Breuer pavartojo hipnotizmą. Per hipnozę ji kalbėjo labai sunkiai suprantamais sakiniais apie savo sergantį tėvą, apie savo ligą ir kad dėl savo ligos nebegalėjo ilgiau slaugyti savo tėvo, paskui prisiminė iš savo jaunystės savo mokytoją, kuri iš stiklinės davė savo šuniui gerti. Ir ji tai nupasakojo su pasibiaurėjimu ir koktumu. Kai ta mergaitė atsibudo iš hipnozės, daktaras paklausė, ką ji kalbėjo. Mergaitė absoliutiškai nieko neprisiminė. Tada Breuer jai papasakojo, ką ji per hipnozę kalbėjo. Mergaitė prisiminė, atpasakojo visą istoriją, dar gerokai papildė. Ji labai susijaudino ir pradėjo verkti. Daktaras kantriai išklausė jos vargų, nuliūdimų ir nusiskundimų, kuriuos ji apsčiai apšlakstė ašaromis. Ir po kelių seansų mergaitė pasveiko.
Freudas sužinojo apie šitą istoriją. Tai yra labai geras isterijos pavyzdys. Onos O. dramatiškas pasveikimas yra kaip koks didelis psichoanalizės stebuklas. Ko niekas kitas negalėjo pagydyti, psichoanalizė pagydė. Šituo psichoanalize gavo egzistencijos teisę. Breuer šitam gydymo būdui pavartojo iš Aristotelio paimtą terminą, kuris vadinasi katarsis. Tai reiškia jausmų valymą per emocijas. Freudas dabar yra katarsio periode. Tai yra praėjusio šimtmečio pabaiga, apie 1890 metus. Freudas buvo pačiame gražiausiame kūrybiniame tarpe. Ir tai tęsėsi iki pirmojo pasaulinio karo. Freudas labai pasikeitė per karą. Jis turėjo Austrijos kariuomenėje du sūnus, dėl kurių sielojosi. Jis turėjo šešis vaikus: tris sūnus ir tris dukteris. Jisai nepripažino kitokio nemirtingumo ir kitokios amžinybės, kaip tęsti savo gyvenimą vaikuose. Nors jis ir labai rūpinosi jais, bet auklėti, kaip atrodo, jis jų nemokėjo. Nė vienas iš jų niekuo ir nepasižymėjo, tik gal jo jauniausio…
Pagrindinės psichoanalizės sąvokos
- Pasąmonė: Sritis, kurioje slypi neįsisąmoninti troškimai, mintys ir jausmai, darantys įtaką mūsų elgesiui.
- Išstūmimas: Psichinis mechanizmas, kuriuo nepageidaujami jausmai ir mintys yra pašalinami iš sąmonės.
- Sapnai: Pasąmonės išraiška, leidžianti suprasti paslėptus troškimus ir konfliktus.
- Perkėlimas: Paciento jausmų ir emocijų perkėlimas ant terapeuto, atkartojant ankstesnius santykius.
- Gynybiniai mechanizmai: Nesąmoningi būdai, kuriais Ego apsisaugo nuo nerimo ir streso.
Psichoanalizės raida
Psichoanalizė nuolat kito ir vystėsi. R.Milašiūnas kartais kritiškai žvelgia į klasikinės psichoanalizės postulatus ir šiuolaikiniu žvilgsniu vertina ne vien psichikos funkcionavimo, bet ir žmonių santykių aspektus. Autorius atstovauja nuo klasikinio Sigmundo Freudo metodo gerokai nutolusiai intersubjektyviajai psichoanalizei - vienai pažangiausių šiuolaikinės psichoanalizės krypčių. Jis pabrėžia artimo žmonių ryšio reikšmę ir emociškai aktyvaus bei jautraus psichoterapeuto vaidmenį. Jo psichoterapija nuoširdi, vengianti dirbtinio neutralumo, kuris pacientui atrodo paprasčiausias abejingumas.
tags: #psichoanalize #freud #knyga