Lietuvos valstybė netrukus minės savo įkūrimo šimtmetį. Ta proga verta prisiminti asmenybes, kurios turėjo didelės įtakos tautos likimui. Šiame straipsnyje aptarsime Stasio Šalkauskio, Stasio Šilingo, Sofijos Smetonienės, Jadvygos Tūbelienės, Johano Ferdinando Kelkio ir Ievos Simonaitytės indėlį.
Stasys Šalkauskis: tarp Rytų ir Vakarų
Stasys Šalkauskis (1886-1941) buvo katalikų filosofas, kurio darbai alsuoja optimizmu ir tikėjimu ateitimi. 1917 m. pabaigoje parašytoje knygoje „Dviejų pasaulių takoskyroje“ jis nagrinėjo Lietuvos tautinės civilizacijos problemą. Šalkauskis tikėjo, kad Pirmasis pasaulinis karas išjudino tautų sugyvenimo pamatus ir paskatino pripažinti tautų teises. Jis teigė, kad darnus laisvų tautų sugyvenimas laiduos individui klestėjimą, o žmonijai - taiką.
Šalkauskis kritikavo tautinį mesianizmą ir teokratinę idėją, teigdamas, kad tautos pašaukimas yra įgyvendinti savo idealą. Lietuvių tautos idealas, pasak jo, yra Rytų ir Vakarų sintezės įgyvendinimas savitomis tautinėmis formomis. Šis pašaukimas, anot Šalkauskio, buvo, yra ir bus tol, kol Lietuva bus tarp Rytų ir Vakarų.
Šalkauskis pabrėžė, kad lietuvių tautos klestėjimo pagrindinė sąlyga yra kultūros puoselėjimas. Jis teigė, kad Lietuva privalo turėti moralinį sutelktumą ir aukštą šviečiamąją užduotį, nes tik kultūra gali būti lietuvių tautos gyvybės laidas.
Stasys Šilingas: tautinės savimonės puoselėtojas
Stasys Šilingas - vienas iš ištikimiausių lietuvių tautinės savimonės puoselėtojų ir savarankiškos Lietuvos valstybės kūrėjų pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Jo asmenybei susiformuoti didelės įtakos turėjo skaudus jo protėvių likimas. Jo senelis ir senelė aktyviai dalyvavo rengiant 1863 m. sukilimą, už ką buvo ištremti į Sibirą ir neteko dvaro turto.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Nors augo sulenkėjusių bajorų šeimoje ir lietuviškai nemokėjo, vėliau, susidomėjęs tautinio atgimimo idėjomis, ėmė karštai mokytis lietuvių kalbos. Jis rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius, vertė Jono Biliūno kūrinius į lenkų kalbą.
Šilingas rūpinosi besimokančio jaunimo reikalais, skatino juos šviesti tautiečius ir žadinti tautinę savimonę. Jis įsitraukė į visuomeninę veiklą ir stengėsi į ją įtraukti kuo daugiau lietuvių jaunimo. 1908 m. jis buvo išrinktas Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininku.
Šilingas inicijavo moksleivių periodinio leidinio „Aušrinė“ organizavimą. Šis leidinys tapo svarbiu forumu besimokančiam jaunimui, skatino juos domėtis lietuviška kultūra ir visuomenine veikla. Šilingas pasireiškė kaip aistringas publicistas, rašė straipsnius apie lietuvių menininkų kūrinius, tautinę kultūrą, vasaros darbus.
Jis taip pat domėjosi lietuvių tautosaka, rinko dainas, pasakas, mįsles bei patarles. Dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje, kėlė lietuviškosios terminijos tvarkymo klausimus.
Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė: moterys politikos užkulisiuose
Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė - seserys Chodakauskaitės, kurios tapo pirmųjų nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrų - prezidento Antano Smetonos ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio - žmonomis. Jų nuopelnai neapsiriboja vien buvimu garsių vyrų antrosiomis pusėmis.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais ir pritarė lietuviškajam sąjūdžiui. Sofija ir Jadvyga sąmoningai pasirinko lietuvybę ir ją puoselėjo. Jos tapo aktyviomis moterų organizacijų veikėjomis, įvairių socialinių ir politinių akcijų dalyvėmis.
Sofija Smetonienė buvo apibūdinama kaip visada maloni, veikli moteris. Ji gerai mokėjo vokiškai ir padėjo lietuviams vokiečių okupacijos metais kaip vertėja ir tarpininkė. Jadvyga Tūbelienė buvo pirmoji moteris Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.
Daugelis to meto užsienio diplomatų pažymėjo, kad "Lietuvos likimas didžiąja dalimi yra Smetonienės ir Tūbelienės rankose".
Johanas Ferdinandas Kelkis: lietuviško žodžio skleidėjas Klaipėdos krašte
Johanas Ferdinandas Kelkis - tai itin svarbi Klaipėdos krašto asmenybė, kuriai rūpėjo, kad lietuviškas žodis skambėtų žmonių lūpose ne tik įprastoje aplinkoje, bet ir viešajame gyvenime. Jis gimė vokiečių šeimoje, tačiau rodė pagarbą lietuvininkams, Mažajai Lietuvai.
Kelkis drąsiai pasisakė prieš Vokietijos galybę šiame krašte, bendradarbiavo su Karaliaučiaus, Klaipėdos, Priekulės ir Tilžės spaustuvėmis, prekiavo parengtais lietuviškais spaudiniais, smerkė lietuvininkų vokietėjimą. Jis rūpinosi lietuvių kalbos stiprinimu, vertė iš vokiečių kalbos į mūsų gimtąją kalbą daug religinio turinio knygų, redagavo giesmynus ir net sudarė atskirą lietuviškų giesmių rinkinį.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Kelkiui buvo reikšminga, kad žmonės nenutautėtų, jis stengėsi skleisti lietuvišką žodį, nes suvokė jo galią ir svarbą tautiniam sąmoningumui.
Ieva Simonaitytė: Mažosios Lietuvos metraštininkė
Ieva Simonaitytė - Mažosios Lietuvos metraštininkė, garsinusi Klaipėdos krašto etnografinį savitumą. Ji buvo tvirto charakterio asmenybė, niekada neišsižadėjusi nei prasčiokės kilmės, nei tautinės tapatybės - visada išdidžiai save vadino klaipėdiške.
Simonaitytės tekstai išsiskiria autentiškomis konkretaus regiono detalėmis, dėmesiu folkloriniam jau išnykusios etninės grupės (lietuvininkų) paveldui. Jos kūriniuose gėrimasi lietuvininkų darbštumu, padorumu, papročių puoselėjimu.
Simonaitytė tvirtai tikėjo, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva negali egzistuoti atskirai. Jos kūryba - tai lyg didžiulis, įspūdingas paminklas vėjų ir bangų nugairintam Klaipėdos kraštui, savitai jo kultūrai.