Šiandieniniame pasaulyje, kurį nuolat veikia stresas ir iššūkiai, eskapizmas, arba bėgimas nuo realybės, tampa vis dažnesniu reiškiniu. Psichologai eskapizmą vertina kaip natūralią apsauginę reakciją į stresą ir būdą kompensuoti neišspręstas problemas. Nors trumpalaikis atsiribojimas nuo realybės gali padėti atsipalaiduoti, kraštutinės eskapizmo formos gali būti žalingos. Šiame straipsnyje panagrinėsime eskapizmo priežastis, formas ir pasekmes, taip pat aptarsime, kaip atpažinti nesveiką eskapizmą ir kaip su juo kovoti.
Eskapizmas: kas tai?
Eskapizmas - tai dėmesio atitraukimas į įsivaizduojamą pasaulį ar susitelkimas į užsiėmimą, norint pabėgti nuo realybės, nuobodulio, problemų, tokių kaip darbas, įsipareigojimai, santykiai, vienatvė, liga, finansinė situacija, baimės ar kompleksai. Terminas, kilęs iš angliško žodžio "escape" (pabėgti, išvengti), psichologijoje pradėtas vartoti nuo 1930 metų.
Šiuolaikinis žmogus, pajutęs diskomfortą ar skausmą, dažnai renkasi bėgimą. Tai gali pasireikšti įvairiomis formomis:
- Pasyvus eskapizmas: skaitymas, televizijos žiūrėjimas, meditacija, lošimai, alkoholizmas, fanatiškas religingumas.
- Aktyvus eskapizmas: sportas, darbomanija, kelionės.
Net nekalti pomėgiai, tokie kaip sportas ar meninė kūryba, gali tapti būdu pabėgti nuo nepakeliamos tikrovės. Šiuolaikinės technologijos, esančios po ranka, leidžia pabėgti nuo tikrovės vienu mygtuko paspaudimu. Viena iš eskapizmo formų yra poreikis gyventi ne tikrą, o virtualų gyvenimą. Pabėgimui pasitarnauja ne tik įtraukianti veikla, bet ir sąmoningos vizijos (fantazavimas).
Statistinis JAV pilietis per savaitę vidutiniškai 4 valandas praleidžia mintyse ar veikloje, kurios padeda užsimiršti. Dažniausiai ignoruojami jausmai, tokie kaip baimė, kaltė, gėda, skausmas, nusivylimas.
Taip pat skaitykite: Žaidimų terapijos nauda
Kodėl mes bėgame?
Eskapizmas yra gynybos reakcija. Mūsų ego bando apsisaugoti nuo neigiamų patirčių. Posakis "nežinoti yra palaima" apibūdina stručio poziciją, slepiančio galvą smėlyje. Tačiau jei nematome problemos, tai nereiškia, kad jos nėra. Palengvėjimas ir komfortas, kai atidėliojamas susidūrimas su sunkumais, yra laikini. Užsitęsęs eskapizmas - melas sau, nes lengviausias būdas išvengti problemos yra ją spręsti.
Streso metu organizme įsijungia išlikimo mechanizmas "Bėk arba kovok". Nors adrenalinas dirba savo darbą (smarkiau plaka širdis, padažnėja kvėpavimas, prakaituojama, raumenų spazmai), mes fiziškai nepajudame iš vietos ir nebėgame nuo grėsmės. Tik sąmoningai arba ne nukreipiame mintis nuo stresą keliančios problemos į pašalinį dalyką. Kai negalime priimti realybės, sunku susitvarkyti su emocijomis, palepiname save kažkuo maloniu.
Trumpalaikis atsiribojimas, pavyzdžiui, knygų skaitymas, darbas sode, meditacija ar kelionės, padeda įveikti emocines traumas, pakelia nuotaiką ir malšina stresą. Tačiau pavojinga užsiimti tokia paguoda ir per ilgai užsibūti nerealių fantazijų pasaulyje. O jis masina iliuzija trumpam pagyventi be rūpesčių, atsakomybės, baimės. Tik tikrovė alsuoja už peties ir problemos stebuklingai neišnyksta.
Pabėgimas reiškia, jog žmogus vengia apmąstymų. Kuo dažniau jis atsiriboja, tuo mažesnė tikimybė pamatyti naujas galimybes ir priimti teisingus sprendimus. Užstrigimas neleidžia evoliucionuoti asmenybei. Juk norint augti būtina susidurti su sunkumais, kurie gąsdina.
Saviapgaulės miražai
Tokie įpročiai nesusiformuoja staiga. Paprastai žmogus renkasi tokį poilsio būdą užgriuvus stiprioms negandoms, pavyzdžiui, po skyrybų, netekties, atleidimo iš darbo. Laikinas eskapizmas padeda sukaupti vidinių resursų problemoms įveikti. Jei poreikis pabėgti nuo tikrovės ilgainiui užvaldo didžiąją laisvalaikio dalį, žmogus tampa priklausomas nuo įsivaizduojamo pasaulio.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Nesveikas eskapizmas atsiranda tada, kai neišlaikoma pusiausvyra tarp būtino poilsio ir įsitraukimo į fantazijas. Priklausomybių atveju kyla konfliktai šeimoje, darbe, ignoruojamos sveikatos problemos, tačiau asmuo vis tiek renkasi slopinti savo pojūčius. Susidaro užburtas ratas - atsitraukęs žmogus jaučiasi laimingas, tačiau sugrįžęs į tikrovę išsigąsta problemų, kurios didėja lyg nuo kalno paridenta sniego gniūžtė. Nors supranta, kad reikia kažko imtis, netiki, jog sugebės. Ir vėl panyra į fantazijas ar priklausomybes.
Vengimas trukdo įgyti įgūdžių, reikalingų sunkumams spręsti. Žmogus jaučiasi bejėgis: "Bijau - vengiu - nemoku - dar labiau bijau - dar labiau vengiu." Abejonės sėkla dažniausiai pasisėja dėl netinkamo auklėjimo vaikystėje, kai dėl nepasitikėjimo savimi suveša vidinis kritikas (atsiranda nusivertinimas).
Sveikas ir nesveikas eskapizmas
Ne visos eskapizmo formos yra žalingos. Svarbu atskirti sveiką ir nesveiką eskapizmą.
Sveikas eskapizmas:
- Padeda atsipalaiduoti ir sumažinti stresą.
- Suteikia galimybę atitrūkti nuo problemų ir pažvelgti į jas iš naujos perspektyvos.
- Skatina kūrybiškumą ir savirealizaciją.
- Padeda įveikti emocines traumas.
Nesveikas eskapizmas:
- Vengia problemų sprendimo.
- Atsitolina nuo realaus gyvenimo ir santykių.
- Sukelia priklausomybes.
- Trukdo asmenybės augimui ir tobulėjimui.
Jei pastebite, jog gyvenime per daug bėgimo nuo realybės ir savo pojūčių, verta kreiptis į specialistą. Psichoterapija, savianalizė ir net tikėjimas gali padėti mažais žingsneliais ištrūkti iš užburto rato ir įgyti reikalingų įgūdžių, kurie leis jaustis gerai ir gyventi taip, kaip norisi, o ne taip, kaip išeina.
Mentalizacija ir valgymo sutrikimai: ryšys
Mentalizacija - tai gebėjimas suprasti, kad mūsų psichikos būsenas (mintis, jausmus) lemia mūsų turėta patirtis. Ji stipriai susijusi su savirefleksija, dalyvavimu visuomenėje, ryšiais su žmonėmis. Reflektyvioji funkcija yra itin svarbi mentalizacijos susiformavimui, nes laikoma gebėjimu interpretuoti žmogų ne tik stebint elgesį, bet ir pasitelkiant įsitikinimus, jausmus, norus, viltis, žinias, vaizduotę, apsimetinėjimą, apgaulę, ketinimus, planus ir t.t.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Mentalizacijos kontekste, valgymo sutrikimų pagrindinės problemos apibūdinamos kaip savireguliacijos ir emocijų reguliacijos nepakankamumas. Simptomai atsiranda užgožiant skausmingas savo būsenas. Kalbant apie valgymo sutrikimus, svarbu atkreipti dėmesį į kūną. Kadangi valgymo sutrikimai laikomi savireguliacijos ir emocijų reguliacijos nepakankamumu, dėl to psichinė realybė yra prastai integruojama. Kūnas, šiuo atveju, atlieka pagrindinį vaidmenį suvokiant save.
Sergant atsiranda negatyvus susikoncentravimas į išorę ir negebėjimas nuo to atsiriboti. Sergant valgymo sutrikimais kūnas yra patiriamas sveriantis, žiūrint į veidrodį, matuojant kūno apimtis ir fantazuojant, kaip kiti žiūri į asmens kūną bei negalvojama apie tai, kaip pats asmuo patiria savo kūną. Dažnai sutrikusi mentalizacija, valgymo sutrikimų atveju, yra vidinio pasaulio konkretizavimas. Tai reiškia, kad psichinė būsena priklauso nuo suvartotų kalorijų kiekio, kilogramų, kūno išmatavimų, kūno masės indekso ar kūno riebalų procentinės dalies.
Sergantieji pasižymi padidėjusiu skausmo slenksčiu ir sumažėjusiu savo kūno signalų suvokimu. Žmogus, kuris yra labiausiai susirūpinęs išoriniu kūnu, tuo pačiu gali nekreipti dėmesio į signalus, kuriuos siunčia kūnas. Simptomai gali taip įtraukti, jog mentalizacija yra slopinama. Badavimas ar persivalgymas veikia smegenis, o tai veikia mentalizaciją. Problemos raidoje, ypač tos, kurios trukdo įgyti mentalizacijos gebėjimus ir juos palaikyti, gali atsirasti prieš valgymo sutrikimus bei prisidėti prie sutrikimo atsiradimo. Žemi mentalizacijos gebėjimai yra valgymo sutrikimų rizikos veiksnys, o priešingai, aukšti gebėjimai yra apsauginis veiksnys. Palaipsniui dažnėja mentalizacijos teorija grįsta terapija. Toks gydymas laikomas daug žadančia terapija valgymo sutrikimų gydymui.
Depresija: kai eskapizmas tampa liga
Depresija - tai lyg labirinto akligatvis, kai aplink einant kelis kartus, suprantama ar pajaučiama, kad nėra išeities. Tuomet prarandamas noras veikimui, kuris suponuoja kitus simptomus - sunku atsikelti, dažnas nuovargis, bejėgiškumas, kūno masės pokyčiai, apatija, miego sutrikimas, prislėgta nuotaika, malonumo netekimas, pastovi įtampa, negatyvios, suicidinės mintys, prarandamas noras bendrauti, ribota emocinė išraiška, sustiprėjęs beprasmiškumo nerimas.
Po sunkių išgyvenimų, sudėtingų situacijų, didelio nuovargio, kiekvieną gali atakuoti panašūs į depresiją simptomai, bet paprastai jie greitai praeina ir yra laikini. Specialistai pataria, užsitęsus simptomams ilgiau nei dvi savaites kreiptis pagalbos, o ne pačiam ieškoti kaip išeiti iš depresijos.
Artimieji brangiam žmogui gali padėti sveikti, sukurdami ramios, tvarkingos aplinkos pojūtį: apkabinti, domėtis, kaip jaučiasi, sakyti mylinčius žodžius, kartu pašmaikštauti, kviesti judesiui, pasijuokti, atsispirti ne viltingų minčių lavinai, padėti buityje, padaryti gardaus maisto.
Paauglių depresija: atpažinimo ženklai
Paauglystėje emocingumas yra natūralus, nes vystosi smegenys, bręsta limbinė sistema, kuri atsakinga už emocijas. Vis dėlto nuolatinės negatyvios emocijos gali būti ne paauglystės, o depresijos požymiai.
Paauglių depresijai būdingi tie patys požymiai kaip ir suaugusiųjų. Paauglys nuolat jaučiasi prislėgtas, nuvertina save, kritikuoja, jam trūksta jėgų, nebedžiugina veiklos, kurių anksčiau noriai imdavosi. Darosi sunku užmigti, dažnai keičiasi apetitas - nebesinori valgyti arba, priešingai, valgoma daug.
Paaugliams dažniau pasireiškia piktumas, dirglumas, fiziniai negalavimai, jiems iš tikrųjų skauda galvą, pilvą. Skirtingai nei suaugę, paaugliai, sergantys depresija, nebūtinai vengia bendravimo. Ryšys su geriausiais draugais yra toks stiprus, kad jis nenutrūksta net sergant depresija. Draugija, bendruomenė, pritapimas paaugliui daug svarbesnis nei suaugusiam žmogui.
Depresijos atsiradimui poveikį gali daryti genetika, smegenų cheminiai procesai ir socialinės priežastys. Gyvenime susidaro situacijų, kai problemų našta atrodo milžiniška, o tikėjimas savo galiomis jas įveikti labai menkas. Tada žmogus jaučiasi bejėgis, galvoja, kad jis yra nevykęs, nieko nesugeba, neturi jėgų veikti.
Sveiko paauglio emocijos banguoja - vieną dieną jis liūdnas, o kitą vėl jam viskas įdomu, smagu, tačiau jei liūdesys, negatyvios emocijos trunka dvi savaites, tai jau gali būti depresijos požymis.
Jei pastebite, kad paauglys galvoja apie savižudybę ar netgi yra požymių, kad bandė tai padaryti, savęs žalojasi, nebemiega naktimis, nebesusidoroja su mokslais, vis labiau darosi vangus, nebeatlieka įprastų veiksmų, būtina nedelsiant kreiptis į specialistą.
Gydymo strategijos
Gydymo strategijos priklauso nuo psichoterapijos krypties. Kognityvinės elgesio terapijos psichoterapeutai aiškina, kad žmogaus būseną nulemia keturi komponentai: emocijos, mintys, kūno pojūčiai, elgesys. Specialistas elgesio sferoje stengiasi atpažinti, ko paauglys vengia. Vengimas stiprina depresiją, todėl būtina jį sumažinti, paskatinti atlikti veiksmus, kurie atneš sėkmės, kompetencijos, džiaugimosi savimi pojūtį.
Stengiamasi pasirūpinti kūnu. Gydant depresiją labai svarbus fizinis krūvis, sportas. Jei labai sunku sportuoti, iš pradžių būtinas bent intensyvus pasivaikščiojimas lauke, sveika įkvėpti gryno oro, gauti saulės. Reikia sutvarkyti ir miego grafiką, subalansuoti mitybą.
Dirbama su save menkinančiomis mintimis. Specialistas moko paauglį jas atpažinti ir sustabdyti. Tokios mintys neklampina giliau į depresiją.
Kaip nebūti užguitam: savęs aktualizavimas
Norint atsiskleisti ir drąsiai bendrauti su žmonėmis, drąsiai siekti savo tikslų ir išsireikalauti to, ko esate verti, reikia save padaryti aktualiu kitiems. Save atskleidžiantys ir kompleksų nusikratę žmonės, atrodo, realizuoja save ir daro tai, ką jie geriausiai sugeba daryti.
Psichologas Abrahamas H. Maslow išskyrė septynias geriausiai save pristačiusias asmenybes pasaulyje. Jų sėkmę lemia šios savybės:
- Tikrovės suvokimas: gebėjimas pastebėti melą, žmonių apsimetinėjimą, nesąžiningumą ir gebėjimas teisingai vertinti žmones.
- Savęs, kitų ir gamtos pripažinimas: susitaikymas su savimi tokiu, kokie yra, be gynybos, maskavimosi ar apsimetinėjimo.
- Spontaniškumas, paprastumas, natūralumas: vengimas dirbtinumo, efektų, darant tai, ką laiko itin svarbiu arba lemiamu.
- Svarbiausia - išorinio pasaulio problemos: savimi rūpinamasi tiek, kiek reikia, turint misiją, užduotį, kurią privalu atlikti.
- Atsiskyrimas, privatumo poreikis: gebėjimas pakelti vienatvę, patiems nagrinėti problemas, užuot pasitikėjus kitų žmonių nuomonėmis bei vertinimais.
- Autonomija, nepriklausomybė, valia: nepriklausymas nuo aplinkos, draugų, kitų stimulų, išsaugant pusiausvyrą, išliekant ramiems, susiduriant su nesėkmėmis, gyvenimo smūgiais.
- Naujas žvilgsnis į tikrovę: nuostabi savybė kaskart iš naujo "šviežiu" žvilgsniu ir naiviai įvertinti svarbiausius gyvenime dalykus.
- Tarpasmeniniai santykiai. Demokratinis charakteris: draugiškumas su visais, kurių charakteris jiems patinka, nesvarbu, kokios jie būtų socialinės grupės, išsimokslinimo, politinių įsitikinimų, rasės, spalvos.
- Kūrybingumas: ypatingas kūrybingumas, originalumas ar išradingumas, mažiau pasiduodant kultūros spaudimui.
- Save aktualizuojančių žmonių netobulumas: jiems irgi nesvetimi kvaili, beprasmiški, ydingi įpročiai, natūraliai priimant savo netobulumą ir jo neneigiant.
Įvertinkite save pagal šias išvardintas savybes ir stenkitės keisti savo ydas bei mylėti save tokius, kokie esate iš tikro. Kuo mažiau kaukių, netikrumo - tuo lengviau kvėpuoti ir džiaugtis savo vieninteliu ir nepakartojamu gyvenimu.
Empatija: dovana ir iššūkis
Empatija - tai labai gilus vienybės pojūtis su visais žmonėmis ir jautrumas jų vidinei būsenai. Empatiški žmonės jaučia kitų žmonių emocijas, nuotaikas ir energijas, todėl gali patirti stresą dėl to, ko mažiau jautrūs žmonės visiškai nejaučia ir net nepastebi.
Empatiški žmonės aiškiai mato, kada kito žmogaus tariami žodžiai neatitinka jo vidinės būsenos - jie greitai atskiria melą ar apsimetinėjimą, todėl blogai jaučiasi tokių žmonių draugijoje. Jie nepakelia jokios agresijos, prievartos ar pykčio proveržių. Tokios situacijos net televizijos ekrane sukelia jiems didžiulį diskomfortą, nes žeidžia jų jautrią nervų sistemą.
Empatiški žmonės labai jautrūs kitų žmonių kančiai, į kurią gali įsijausti kaip į savo asmeninę. Juos tai liūdina, jie jaučia svetimą skausmą, ir, jei tik gali ir kiek gali, stengiasi pagelbėti kenčiantiems žmonėms. Jų jautri nervų sistema negatyviai reaguoja į bet kokias perkrovas - į didelį triukšmą, į didelius žmonių susibūrimus, į aštrius kvapus, į per didelį darbo krūvį, į pastovius nemalonius pergyvenimus ir pan. Todėl jiems būtina skirti laiko poilsiui, nors retkarčiais pabūti vienatvėje ir tyloje.
Dar vienas streso šaltinis empatiškiems žmonėms - nuoširdus nesupratimas, kodėl kiti žmonės yra tokie nejautrūs ar net abejingi. Jie pergyvena ir dėl to, kad kiti žmonės jų išgyvenimus ir elgesį supranta neteisingai, o kartais ir pašiepia. Be to, jie labai patiklūs, dosnūs, geranoriški ir nuoširdžiai tiki gėriu, todėl jais dažnai pasinaudoja nesąžiningi ir egoistiški žmonės.
Labai dažnai empatiški žmonės jaučiasi nesuprasti, vieniši, atstumti. Bet jie negali būti kitokie, negali perimti agresyvaus gyvenimo būdo, nes labai gerai žino, kaip tai skaudina.
Laisvė ir socializacija
Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Tik žmogus turi savimonę, jis suvokia, kas jis toks, kiek jam metų ir kad mirs. Žmogus yra laisvas nuo savo instinktų, turi pasirinkimą, kaip reaguoti ir elgtis įvairiose situacijose bei gyvenime.
Laisvė yra žmogaus pasirinkimas ir atsakomybė aplinkos atžvilgiu. Tačiau socializacija, individo integracija visuomenėje, gali stabdyti individo asmeninį augimą sukurdama konfliktą tarp norų, siekių, tikslų ir socialiai priimtinų normų.
Išsivysčiusioje visuomenėje turėtų būti skatinamas kiekvieno individo asmeninis augimas, savirealizacija. Deja, degradavusi visuomenė siekia individą paversti statistiniu vidurkiu, nes "išsišokėlis" yra kaip šapas akyje, rodantis kitų apgailėtiną egzistencinį menkumą. Tokiu atveju asmenybė turi ir privalo įveikti sociumo reaktyviąsias jėgas, trukdančias savirealizacijai.
Šeima, ypač pirmaisiais penkeriais gyvenimo metais, formuoja vaiko socialinę patirtį. Vaikas mėgdžioja tėvų, artimiausios aplinkos elgesį. Problemos iškyla, kai deklaruojama viena, o elgiamasi kitaip. Tėvų nurodymai ir vertinimai taip pat įrašo programas, kurios ateityje tampa asmeninių problemų šaltinių, pasireiškia neurozėmis, diskomfortu, neveiksnumu.
Auklėjimo tikslas turėtų būti išmokyti ir išauklėti savo vaikus mokėti auklėti save pačius. Kadangi vaikas yra tarsi beždžionė, kuri pirmiausiai mokosi mėgžiodamas, tai visų pirma tėvai turi būti elgesio pavyzdys ir pirmiausia rūpintis savo asmeniniu, o ne vaikų auklėjimu.
Susitikimai su savimi per kitus
Susitikimai su kitais svarbūs ne tik dėl jų teikiamo malonumo, bet ir todėl, kad kiti žmonės mums būtini tam, kad būtume savimi. Mama ir tėvas pirmieji išmokė mus visokiausių dalykų - nuo elementariausių fizinių veiksmų iki moralinių nuostatų. Neatsiliko ir kiti šeimos nariai, tiek sąmoningai, tiek nevisai diegę mums įvairiausias savybes. Socialumo įgūdžius toliau gilinome vaikų darželiuose, mokyklose, darbovietėse ir bendruomenėse.
Net ir paviršutiniškai pasvarstę turbūt netruksite pripažinti, kad darbovietė ir bendradarbiai toliau tęsia jūsų ugdymą, diegdami ne tik pareigoms atlikti reikalingus įgūdžius, bet ir gilindami jūsų socialinius gebėjimus. Ką jau kalbėti apie draugus ir giminaičius.
Vakaruose jau bent porą tūkstantmečių, visų pirma veikiami krikščionybės, o paskui ir sekuliarių pasaulėžiūrų, tokių kaip liberalizmas, išpažįstame asmeninių pažiūrų, apsisprendimų ir atsakomybių svarbą. Už visus šiuos dalykus atsakingas atskiras ir unikalus individas.
Bandydami atsakyti į klausimą kas esame ar leidęsi į savęs paieškas, mes niekuomet neaptinkame savęs kitaip, nei atlikdami kokį nors vaidmenį. Taip, esame žmonės, bet labiau esame mamos ir tėvai, dukros ir sūnūs, seneliai ir draugai, vadovai ir pavaldiniai, kolegos ir bendraminčiai, ir begalės kitų vaidmenų atlikėjai. Kiekviename iš jų esame vis kitokie.
Kiekvienas vaidmuo reikalauja vis kitų savybių, o kartu jas ir ugdo. Ir niekas tokia elgesio bei charakterio įvairove nesistebi ir nuoseklumo stoka mūsų apkaltinti neskuba. Tiesą sakant, mes ir patys šios įvairovės nelaikome yda ar asmenybės išsibarstymu.
Atkreipkite dėmesį, kad visi šie mūsų vaidmenys atsiranda santykyje su kitais. Kiekvienas mūsų tik šitokiuose santykiuose tampame kažkuo. O kiti žmonės, savo ruožtu, kažkuo tampa tik santykyje su mumis. Ar tuomet dar prasminga kalbėti, jog mes išties esame kažkokie atskiri individai, ar ne verčiau tuomet apibūdinti save kaip tam tikrų santykių ir juose atsirandančių vaidmenų rinkinius?
tags: #psichologai #apie #apsimetinejima