Mirtis - neišvengiama ir dažnai skaudi patirtis, paliečianti kiekvieną žmogų. Nors šiuolaikinė Vakarų visuomenė linkusi vengti kalbų apie ją, psichologai pabrėžia, kad atviras ir sąmoningas požiūris į mirtį gali padėti ne tik lengviau išgyventi netektį, bet ir geriau įvertinti gyvenimą. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip psichologai pataria priimti mirtį, kaip išgyventi gedulą ir kaip padėti vaikams bei artimiesiems šiuo sunkiu laikotarpiu.
Natūralios emocijos mirties akivaizdoje
Mirtis yra skaudi patirtis kiekvieno žmogaus gyvenime, tad jaustis blogai yra natūralu. Nerimas, baimė, pyktis, neviltis, kaltė - įprastos emocijos mirties akivaizdoje ir jas būtina išgyventi. Gyvenimas po netekties neišvengiamai keisis, tad reikia išmokti gyventi šiek tiek kitaip nei iki šiol. Nenormalu tai tampa tada, kai trunka per ilgai, virsta liguistais pojūčiais ir trukdo grįžti į gyvenimą.
Mirties baimė ir jos įveikimas
Psichologiniai moksliniai tyrimai rodo, kad daugeliui žmonių, vos pradėjus galvoti apie galimą savo ar artimo žmogaus mirtį, kyla daugybė neigiamų emocinių išgyvenimų - baimė, įtampa, nerimas. Mirties baimė dažnai siejama su baime prarasti artimuosius, galimybe prarasti savo ateities planus, patirti pačiam skausmą ar sukelti skausmą savo artimiesiems ir, galiausiai, mus gąsdina nežinomybės baimė.
Viena iš įveikimo strategijų - religingumas. Tikintis žmogus tiki, kad šio gyvenimo pabaiga yra kito gyvenimo pradžia. Kiekviena religija ar dvasiniai įsitikinimai suteikia ne tik kryptingas gaires kaip gyventi, bet tuo pačiu turi savo supratimą apie pomirtinį gyvenimą. Toks aiškus žinojimas suteikia saugumo ir gali sumažinti mirties nerimą.
Psichoterapeutas I.Yalom knygoje „Žiūrėti į saulę” nagrinėja mirties baimę ir siūlo įveikti ją per pėdsakus, kuriuos žmogus palieka po savęs. Tai gali būti gili mintis, veiksmas, ištiesta pagalbos ranka, nuoširdus pokalbis, geras darbas, kūryba, reikšmingas indėlis kokioje nors srityje - visa tai, kas turi išliekamąją vertę žmonių atmintyje ir širdyse. Kuo daugiau kituose žmonėse paliksime gerų pavyzdžių, idėjų, žodžių ar darbų, tuo daugiau suteiksime galimybę tęsti savo „gyvenimą” kituose.
Taip pat skaitykite: Žaidimų terapijos nauda
Gyvenimo laikinumo apmąstymas
Gyvenimo laikinumo apmąstymas padeda mums būti labiau sąmoningiems, kurti kokybiškesnius santykius. Tai yra paradoksas. Kai suvokiame, kad mūsų santykiai su artimais žmonėmis yra laikini, galime pradėti juos labiau branginti. Kai nemąstome apie santykių laikinumą, atrodo, kad prieš akis visas gyvenimas, kad galime leisti sau, ką norime, galime elgtis, kaip norime.
A. Diržytė pataria savęs paklausti, ar tai, kaip gyvenate dabar, yra geriausias jūsų gyvenimo variantas: „Jeigu tai nėra geriausias variantas, reikėtų pradėti galvoti, ką galėčiau padaryti, kad mano gyvenimas, atsižvelgiant į tai, kas priklauso tik nuo manęs, labiau priartėtų prie geriausio mano gyvenimo varianto. Tuomet nebus baisu gyventi, o išsekus žemiško gyvenimo laikui nebus baisu iš gyvenimo ir išeiti“.
Kaip kalbėti apie mirtį
Nors daugeliui žmonių apie galimą savo ar artimųjų mirtį lengviau negalvoti, būtent priešingas elgesys būtų naudingas. Psichologė Laura Rimkutė pastebi, kad šiuolaikinių žmonių nekalbėjimas apie mirtį glaudžiai susijęs su noru rinktis lengvesnį kelią - daugelis linkę užsimerkti prieš tuos dalykus, kurių bijo.
Kalbėtis su šeimos nariais apie mirtį, kaip apie perėjimą iš matomo gyvenimo į nematomą, yra būtina. Tačiau noriu pabrėžti, kad tėvams, šia tema kalbantiems su vaikais, labai svarbu išsiaiškinti, kaip tokią informaciją jiems pateikti, atsižvelgiant į vaiko psichosocialinę raidą. Tai reiškia, kad kalbant apie mirtį būtina pasirinkti specialų žodyną, kurį vaikas galėtų suvokti ir išėjimo Anapilint faktą priimtų be baimės. Išmintis, tolerancija ir kantrybė yra geriausi palydovai šeimoje, kalbantis apie tokius subtilius dalykus, kaip gyvybės ir mirties paslaptis”, - teigia neuroedukatorė.
Kaip padėti vaikams išgyventi mirtį
Vaikai turi mažiau savivokos ir gynybinių mechanizmų, todėl mirties akivaizdoje gali nukentėti labiau. Todėl labai svarbu su jais kalbėtis apie mirtį suprantamai ir atsižvelgiant į jų amžių. Svarbu leisti vaikams išreikšti savo emocijas, atsakyti į jų klausimus ir užtikrinti, kad jie jaustųsi saugūs ir mylimi.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Gedulo ritualai ir savipagalbos grupės
Gedulo ritualai - terapija. Su katalikišku pamaldumu sietinos mirusiojo atminimo praktikos, kai praėjus įvairiems laiko tarpsniams po mirties - mėnesiui, metams, dešimtmečiui - artimieji susirenka pagerbti velionio atminimo, palengva nunyksta.
Psichologo teigimu, laidotuvių ir gedulo ritualai atlieka terapinę funkciją, yra naudingi gyviesiems. Pasitelkę ritualus, tą troškimą kažką padaryti vardan velionio galime realizuoti: maldos, mišios, nešamos gėlės, žvakutės - būdas išreikšti likusius jausmus. Vyksta savotiškas pašnekesys su anapusybe, kuris sumažina emocinę naštą. Ritualai padeda įprasminti netektį įir palengvinti gedulą.
Gedulo savipagalbos grupės lankymas - dar ne visiems pažįstama, pastaruoju metu populiarėjanti terapijos forma. Psichologas paaiškina, kad Lietuvoje jos neturi centralizuotos struktūros, dažniausiai steigiamos prie maldos namų. E.Šidlausko nuomone, savipagalbos gali būti naudingos, nes padeda lengviau priimti tekusį skaudų smūgį.
Artimojo netektis ir šeimos dinamika
Mirtis šeimoje dažnai įtakoja visos šeimos, kuriai priklausė mirusysis, gyvenimą. Mirtis gali ir labai dažnai pakeičia santykius tarp likusių šeimos narių. Ypač tokia tikimybė padidėja, jeigu miršta paskutinis iš tėvų. Ši patirtis gali kelti daug iššūkių ir išryškinti daug neišspręstų ir skausmingų problemų.
Bendraujant su mirštančiuoju gali būti ir tokių šeimos narių, kurie jaučia baimę ir jiems sunku būti arti ar šalia mirštančiojo. Taip pat giminaičiai, kurie betarpiškai rūpinasi mirštančiuoju, gali jausti, kad gyvenimas ir jo kokybė labai pablogėjo, pasunkėjo dėl šio rūpinimosi. Jie gali pradėti jausti pyktį kitiems šeimos nariams, kad šie jiems nepadeda sunkioje situacijoje. Kaltę taip pat gali jausti ir tie šeimos nariai, kurie turėjo konfliktų su mirusiuoju, arba, jų nuomone, pakankamai juo nepasirūpino.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Kaip išgyventi netektį
Nors suprantame, kad mirtis yra gyvenimo dalis, tačiau mylimo žmogaus netektis yra vienas iš labiausiai stresą keliančių įvykių gyvenime, galintis iššaukti didelę emocinę krizę. Dažnai šie jausmai užklumpa netikėtai ir galite būti nepasiruošęs savo emocijų intensyvumui, trukmei ar staigiai nuotaikų kaitai. Neišsigąskite, visi šioje situacijoje patiriami jausmai yra normali reakcija į netektį, jie padeda jums susitaikyti su praradimu. Netekties išgyvenimui reikia laiko.
Sutuoktinio ar partnerio netektis
Sutuoktinio ar partnerio netektis yra skaudus smūgis visai šeimai. Sutuoktiniui tenka ne tik pačiam įveikti emocinius sunkumus bei galimus didelius finansinius, buitinius pokyčius gyvenime, tačiau ir padėti tėčio ar mamos netekusiems vaikams. Kai miršta sutuoktinis, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Gedėjimo metu gali kilti sąstingio, sukrėtimo, baimės jausmai, didelis ilgesys ir sielvartas, kaltės graužatis dėl to, kad esate gyvas. Tam tikru gedėjimo momentu gali kilti pyktis ant mirusiojo, nes jis jus paliko vieną tvarkytis su visomis problemomis. Visi jausmai yra normalūs, nėra teisingo ar neteisingo gedėjimo būdo.
Artimojo netektis dėl savižudybės
Artimojo netekimas dėl savižudybės gali būti viena sunkiausių gyvenimo patirčių. Po bet kurio mylimo žmogaus mirties jaučiami liūdesio ir vienatvės jausmai, patiriant artimojo savižudybę, dažnai dar yra lydimi kaltės, sumišimo, atstūmimo, gėdos, pykčio. Kai kuriais atvejais artimieji kaltina save, kad nepastebėjo ženklų ar išprovokavo tokį artimojo sprendimą.
Išankstinis laidotuvių planavimas
Psichologė L. Rimkutė tokią susiklosčiusią tradiciją vertina neigiamai ir sako, jog išankstinis pokalbis, kaip žmogus norėtų būti palaidotas, yra naudingas visomis prasmėmis. Artimiesiems žinant tikslius mirusiojo pageidavimus, paprasčiau rūpintis atsisveikinimo ceremonijos organizavimu. Kartais tai padeda išvengti konfliktų ir tarp pačių artimųjų, kai giminaičiai skirtingai įsivaizduoja, kaip turėtų vykti laidotuvės.
Nevalia slopinti jausmų
Psichologas Edvardas Šidlauskas paaiškina, kad artimo žmogaus netektis sukelia liūdesį, aplanko tuštumos jausmas. Amerikiečių psichiatrė Elžbieta Kiubler Ross yra išskyrusi 5 gedėjimo stadijas: neigimą, pyktį, derybas, liūdesį ir susitaikymą. Pasak jo, normalu, kad pradinis šokas pamažu sklaidosi ir skausmas palengva atlėgsta. Gyvieji tęsia darbus ir gyvenimas grįžta į įprastas vėžes.
Tačiau nuo sunkių minčių bėgti nereikėtų. Psichologas pastebi, kad žmonės linkę vengti to, kas jiems nemalonu, bet užgniaužti negatyvias emocijas savyje - nesveika. Nereikia gedėjimo greitinti, slopinti jausmų, verčiau natūraliai priimti gyvenimo smūgį ir leisti gyti emocinei žaizdai“, - pataria E.Šidlauskas.
tags: #psichologai #apie #mirti