Moteris, pasidalinusi savo istorija, tikisi, kad ji padės kitoms „angelų mamoms“. Šis straipsnis nagrinėja moters psichologiją viliojimo kontekste, apžvelgiant meilės, netekties ir savęs pažinimo temas. Straipsnyje remiamasi psichologinėmis įžvalgomis, literatūros analize ir asmeninėmis patirtimis, siekiant atskleisti moters vidinį pasaulį ir jos santykį su aplinka.
Nevaisingumo iššūkiai ir netikėtas nėštumas
Greta su vyru svajojo apie kūdikį ir ilgai mėgino jo susilaukti. Tačiau gydytojai teigė, kad dėl sveikatos problemų moteris natūraliai pastoti neturi šansų. „Viskas prasidėjo taip, kad kurį laiką bandėme pastoti ir mums nepavyko. Pradėjau darytis tyrimus ir gegužės mėnesį sužinojau, kad turiu policistinių kiaušidžių sindromą. Pagal man atliktus hormonų tyrimus, viena endokrinologė pasakė, kad mano situacija prasta ir natūraliai pastoti aš neturiu šansų. Nenorėjau tuo tikėti, atrodo, kad širdis plyšo iš skausmo.“
Netikėtai, rugpjūčio pabaigoje Greta pastojo, tačiau apie nėštumą sužinojo tik gruodžio mėnesį, nuėjusi pas ginekologę dėl nevaisingumo pasidaryti visus reikalingus tyrimus. Mums tuo metu jau buvo septyniolika savaičių. Nebuvo jokių požymių, kad laukiuosi, jaučiausi kaip įprastai, mėnesinės visada buvo nereguliarios. Gydytoja sakė, kad kartais su pirmais nėštumais pilvukas atsiranda tik daug vėliau kaip nutiko ir man. Kai per pirmąjį vizitą sužinojau, jog laukiuosi, atrodo negalėjau patikėti, kad mums pavyko, verkiau iš laimės. Visą tą laiką iki pastojimo, atrodo, lyg buvau užsidėjusi „skydą“ nuo to skausmo, stengiausi apie tai kuo mažiau galvoti, kad negaliu pastoti. Iki tol galvojau, kad turiu gyventi toliau, ne visi gali susilaukti vaikų, galbūt pavyks vėliau su pagalbinio apvaisinimo pagalba. Maniau, kad dabar tiesiog tam ne laikas“, - apie žinią dėl nėštumo pasakojo Greta.
Kūdikio netektis ir emocinė būsena
Deja, Gretai ilgai nėštumu pasidžiaugti nepavyko. Gruodžio mėnesį Greta sužinojo, kad laukiasi, o sausio mėnesį jau vyko gimdymas. „Man buvo šokas, negalėjau patikėti, kas vyksta, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Visą šį laiką, nuo tada, kai sužinojau, kad laukiuosi, iki gimdymo buvo sunku patikėti, kad pavyko pastoti. Nespėjau susitaikyti su džiugia žinia ir greitu metu teko išgyventi jos netektį. Viskas įvyko per greitai. Dukrytei Meilei buvo beveik 22 savaitės, kai ji gimė sausio 11 dieną, o pasaulį išvysti turėjo tik gegužės 20-ąją“, - pasakojo pašnekovė apie savo tuometinę emocinę būseną. Gretos kūdikis neišgyveno.
Tuo metu moteris buvo apimta panikos, didžiulio skausmo ir nevilties. „Atrodė, kad aš ją ką tik turėjau, ką tik jutau savyje. Ir tada staigus praradimas. Nesupratau, kas įvyko, kodėl įvyko, už ką man. Atrodo, dar nesenai pradėjau jausti jos judesius, sužinojau, kad laukiuosi mergaitės, išrinkome jai vardą - Meilė, nes ji atsirado mūsų gyvenime iš begalinės meilės. Skaudžiausia, kad per vėlai sužinojau, neturėjau laiko ja pasidžiaugti, pasimėgauti nėštumu, juk jis man truko tik mėnesį laiko. Atrodė, kad viskas taip neteisinga, juk pagal genetinius darytus tyrimus rezultatai buvo geri, pagal visa tai, ką nusprendė medikai“, - graudinosi Greta. Gydytojai teigė, kad mergaitė neišgyveno galimai dėl nėštumo metu patirtos infekcijos. Greta prisiminė, kad pirmajame nėštumo trimestre buvo sirgusi koronavirusu.
Taip pat skaitykite: Žaidimų terapijos nauda
Potrauminis stresas ir emocijų valdymas
Praėjęs mėnuo Gretai buvo nežmoniškai sunkus. Moteris pasakoja, kad patyrė įvairių emocijų, užsidarė savyje. O labiausiai ją skaudino matyti moteris su vaikais. „Mums psichologai sakė, kad tai, ką išgyvename emociškai, yra normalu, kadangi viskas įvyko per daug greitai. Pastoviai susiduriu su potrauminiu stresu. Negaliu niekur būti, kur matau kūdikius, vaikus, nėščiąsias, vežimėlius. Atrodo, kad bandau stengtis valdyti savo emocijas iš paskutiniųjų, bet vis nesigauna. Ryte prabudusi suimu save į rankas, keliuosi, einu pasivaikščioti su augintiniu, bet tik kažkur pamatau mamą su vežimėliu ir pradedu verkti. Norisi bėgti namo. Užsidarau savyje. Atrodo, kad jau reikėtų pradėti grįžti į gyvenimą. Dažnai pagalvoju apie savo mylimą darbą, bet suprantu, kad jis man sukeltų dar daugiau neigiamų emocijų, kadangi darbe mane supa tik tėveliai su savo kūdikiais ir mažais vaikais. Pagalvojus pradeda bėgti ašaros ir suprantu, kad aš dar nesu pasirengusi padėti kūdikiams ir vaikams. Klausiu savęs, kodėl gyvenime taip susiklostė, kad pasirinkau dirbti tokį darbą, kuris susijęs su vaikais ir negaliu dabar į jį grįžti tik todėl, kad matydama kitus vaikus, galvosiu apie savo prarastą kūdikį. Dėl to puikiai suprantu visas angelų mamas, kurios verkia, jaučia pyktį, kurios klausia, už ką joms taip, kodėl būtent joms, suprantu jų visas emocijas, taip turi būti, nes mes turime teisę išgedėti savo prarasto kūdikio“, - tragiško mėnesio jausmais dalijosi Greta.
Savigrauža ir atsisveikinimo svarba
Po gimdymo moteris daug analizavo situaciją. Greta vis svarstė, ką būtų galėjusi padaryti kitaip, kaip viskas galėjo pasisukti. Ji atskleidė, kad labiausiai gailisi dėl to, kad gimdymo palatoje ji psichologiškai buvo palūžusi ir negalėjo priimti kitokio sprendimo, nei priėmė. „Kaltinu save, kad kai ją pagimdžiau, pati nesupratau, kas vyksta, buvau, lyg ne savam kūne, be emocijų. Tuo metu, kai man po viso to tragiško gimdymo pasiūlė ją pamatyti, aš buvau išsigandusi. Buvau šoko būsenoje ir verkdama maldavau nerodyti jos nei man, nei mano vyrui. Nenorėjau, kad kažkas ją matytų. Paskui tik po kurio laiko pagalvojau, kad gal visgi turėjau pamatyti ją, atsisveikinti su ja, prisiglaudus pabūti su ja, nors paskutinį kartą“, - tarsi su gumulu gerklėje kalbėjo Greta.
„Jaučiu kaltę, kad neatsisveikinau su Meile tinkamai. Kai pabūnu ilgiau su savo mintimis, paanalizuoju, įsivertinu, ką galėjau padaryti kitaip, kodėl taip nepadariau. Esu dėkinga medikams, nes klinikose, akušerijos ir ginekologijos skyriuje pasitaikė geri specialistai: suteikė dėžutę, į kur ją galėjome įsidėti ir užtiesalą, į kurį buvo galima ją suvynioti. Dar man pasiūlė pasidaryti Meilės pėdutės ir delniuko įspaudus, mes sutikome. Tuo metu aš nesupratau, kam viso to reikia, man buvo per daug skaudu. Bet kai po gimdymo pamačiau jos įspaustą pėdutę ir delniuką, gerklėje, lyg guzas atsirado, pradėjau verkti. Jie buvo vos trijų centimetrų. Pirmoji tada šovusi į galvą mintis buvo, kad noriu pasidaryti sau amžiną atsiminimą, - pėdutės ir delniuko tatuiruotę. Kai pasidariau tatuiruotę, tam momentui psichologiškai buvo šiek tiek geriau, nes jaučiau, kad dabar turiu dalelę jos su savimi. Mano vyras pasidarė irgi labai panašią tatuiruotę“, - apie dukters įamžinimą pasakojo pašnekovė.
Pagalba sau ir netinkama aplinkinių parama
Praėjus mėnesiui po netekties Greta įvairiais būdais bando kapstytis iš liūdesio. Šiuo metu ji daug dėmesio skiria savo augintiniui, užsiima fizine veikla ir skaito knygas. „Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu savo augintiniui, jis man padeda emociškai kapstytis iš tos situacijos. Jaučiu rūpestį jam, suteikiu be proto didelę meilę. Jis mane priverčia atsikelti ryte iš lovos ir išeiti į lauką. Fizinė veikla taip pat labai padeda. Pradėjau lankyti jogos treniruotes, pilatesą. Kai nueinu į treniruotes žinau, kad negaliu ten pradėti verkti prie žmonių. Turiu bandyti suimti save. Grįžus namo einu pasivaikščioti su šuniu. Skaitau knygas apie potrauminį stresą, kaip jis veikia mus, mūsų kūną ir apie išėjusias sielas. Knygos man padeda. Vienos dienos būna kiek geresnės, kitos tokios, kad sunku valdyti savo emocijas, atrodo kiekviename žingsnyje tik verkiu, nebematau aplink nieko gražaus. Nebandau savęs apgauti, leidžiu sau verkti kiek reikia. Žinau, kad net ir praėjus daugeliui metų, mums sukūrus šeimą, gyvenimas vis tiek tęsis, jis nesustos, bet jau viskas bus kitaip. Mes niekada napamiršime savo dukrytės“, - naudojamos pagalbos sau būdus įvardijo pašnekovė.
Išgyvendama netektį moteris suprato, kad neretai aplinkinių „pagalba“ gali labiau pakenkti nei padėti mamai, išgyvenusiai kūdikio netektį. Ji pasidalijo, kokia pagalba yra tinkama gedinčiai mamai, o kokia - ne. „Esu nagrinėjusi nemažai psichologijos ir pagal savo asmeninę patirtį matau ir jaučiu, kad didžioji dalis mūsų visuomenės dar vis nemoka tinkamai padėti šeimai, netekusiai kūdikio. Jei norisi kažką pasakyti ar parašyti šeimai, praradusiai kūdikį, ypatingai nežinant kaip padėti, galite tiesiog leisti jiems žinoti, kad jūs esate šalia ir, kad visada galima į jus kreiptis, kai tos pagalbos prireiks. Pasakyti, kad žinote, jog jiems nebus lengviau, kad ir kas ką pasakys ar bandys paguosti, bet priminti tai šeimai, kad jie niekada nebus vieni. Per šį laikotarpį išgirdome daug netinkamų žodžių: „Viskas bus gerai“, „Privalai susiimti“, „Privalai pamiršti, kas buvo“, „Tu dar labai jauna“, „Jūs susilauksit dar daug vaikų“. Visus šiuos žodžius girdėjau ir nesupratau, kaip galima pamiršti? Ką pamiršti? Kad buvau nėščia, kad praradau savo kūdikį? Tai kokia viso to prasmė, jeigu mes bandysime viską savyje užgniaužti, kad turėjome gyvybę, turėjome kūdikį. Kartais mane apima pyktis ant artimųjų, draugų, pažįstamų, kurie savo žodžiais labai skaudina mane, patys to net nesuprasdami. Tačiau mes su vyru tik trokštame įprasminti dukters atminimą. Žinome, kad turime Meilei būti dėkingi, kad ji apskritai atėjo pas mus, pasirinko mus ir parodė, kad mes galime susilaukti vaikų. Ji nutiesė kelią savo sesutėms ar broliukams, aš tuo tikiu. Gyventi kažkuo tikint - lengviau. Gal bandau save taip paguosti, bet paguoda man tokia, kad gyvenime tai liks pamoka, turiu iš to pasimokyti, kad niekada neprarasčiau vilties susilaukti vaikų ateityje ir niekada nepasiduočiau. Turiu būti stipri dėl jos“, - atskleidė Greta.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Greta ragino su ja susisiekti „angelų mamas“, kurioms šiuo metu sunku, jos nori išsikalbėti ar joms reikalinga kitokia pagalba.
Moterų psichologija ir viliojimas
Koketavimas iš moters reikalauja tam tikro artistiškumo, žaismingumo. Koketavimas be žaismės, fantazijos, mechaniškai kartojant stereotipines frazes duoda atvirkščią efektą - ne tiek pritraukia, kiek atstumia vyrą. Paprastai manoma, kad koketavimas yra specifinis moterų ginklas. Tačiau seksologai pastebi, kad vyrai taip pat juo naudojasi. Tik vyriškojo koketavimo formos ir tikslai kitokie. Vyro pastangos patikti moteriai turi konkretų tikslą. Žaidimas ir koketavimas savaime jam neteikia malonumo, tai - tik priemonė suartėti.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vienas įdomiausių ir efektyviausių koketavimo būdų - nuolatinė viliojimo ir atstūmimo kaita, kai žvilgsniu, balso tembru atkreipusi į save vyro dėmesį moteris ir toliau demonstruoja jam simpatiją tol, kol vyras pradeda manyti “užkariavęs” ją ir, atrodo, telieka žengti lemtingą žingsnį. Čia patyrusi koketė žengia atgal ir traukiasi tol, kol pajunta pavojų draugystei ir vyro rodomam prielankumui. Kai kurie seksologai mėgina įrodyti, kad moterims būdingas noras patikti beveik visiems sutiktiems vyrams, todėl tam tikrų koketavimo elementų esama kiekvienos moters elgesyje. Ypač elgsena pakinta, kai moteris sutinka vyrą, kuris jai patinka.
Meilės iliuzija ir visuomenės įtaka
Artūras Šopenhaueris ne tik abejojo meile, bet ir griovė mitus apie ją. Jis teigė, kad romantiniai santykiai yra motinos gamtos sukurta vilionė, įmantrūs spąstai, gražiai supakuotas narvelis. Šopenhaueris manė, kad su Valia moteris saisto kur kas stipresni saitai - tai pirmapradė jėga, skatinanti dauginimąsi ir pačios gyvybės kūrimą. O moters grožis, anot jo, yra biologinis masalas, skirtas suvilioti vyrą.
Visuomenė, prisidengdama šventumo kauke, romantizuoja meilę, tačiau Šopenhaueris tai laikė į poezijos apdarus įvilkta transakcija, šventais įžadais pridengtu biologiniu imperatyvu. Meilė, rašė vokiečių filosofas, nėra tai, kuo ji atrodo esanti. Tai motinos gamtos gudrybė, Valia gyventi, aklai veikianti per mus, kad užtikrintų žmonijos išlikimą. Jai nerūpi jūsų ramybė, laimė ar ambicijos. Ji suinteresuota tik reprodukcija.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Krizės asmenybė ir terapijos paieškos
Modernybėje, kai visuomenė tampa vartotojiška, didžioji dalis senųjų vertybių netenka prasmės. Žmogus rūpinasi karjera, įvaizdžiu, buitimi, o moralinės vertybės pamirštamos. Žmonės, nesusaistyti įsipareigojimų, negali laikyti tarpusavio ryšių vertingais. Jie nesiremia autoritetais, konstruodami save pagal vidines galias.
Tokioje vartotojiškoje kasdienybėje sukurti ir išsaugoti asmens tapatumą tampa sudėtinga, nes su kiekviena diena pasirinkimų įvairovė auga ir vis sunkiau nuspręsti, kas yra teisinga ir vertinga. Vertybių ir moralės nykimas atsiduria dėmesio centre literatūroje, parodant meilės degradaciją.
Žmonės bijo mylėti, atsiduoti mylimam asmeniui, o ryšys su kitu, meilės santykis yra tai, kas padaro mus asmenimis. Jeigu šis ryšys sunaikinamas, randasi barbarystė. Tada į paviršių prasimuša tik neapykanta ir smurtas. Negebantys patirti meilės blaškosi tarp Eroso ir Tanato, jų tarpusavio santykiai neharmoningi, pilni įtampos.
Krizės asmenybėms sunku priimti ryžtingus sprendimus, apsispręsti, nes turėdamos didžiulę veikimo laisvę, jos blaškosi tarp daugybės galimybių, nesuvokdamos, kurios iš jų teisingos. Dažniau pasikliaujama ne savo vidine nuojauta, o visuomenės suformuotais stereotipiniais elgesio modeliais.
Terapija vartotojiškoje visuomenėje paplitusi labiau nei naikinimas, tačiau rasti gerą specialistą sunku. Terapija suvokiama kaip prabangos dalykas, nes „nusipirkti sielos ramybę“ gali sau leisti tik pasiturintis vartotojas.
tags: #psichologai #apie #moteris #viliokles