Žmonės nuolat ieško meilės, siekia sukurti stabilius, tvirtus, palaikančius santykius, kurie užtikrintų daugybės kitų poreikių patenkinimą, suteiktų galimybę pratęsti save. Tačiau gyvenime pasitaiko situacijų, kai jaučiamės sugniuždyti baimės ir nevilties. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip psichologai gali padėti įveikti šias emocijas įvairiose gyvenimo situacijose, pradedant santykių sunkumais ir baigiant onkologinės ligos iššūkiais.
Santykių iššūkiai ir psichologinė pagalba
Šiuolaikinė santuoka galėtų būti harmonijos, santarvės, pilnatvės ir ramybės simboliu. Tačiau ką galime padaryti, kad pajudėtume šio idealo link? Ar tikrai be tėvo užaugęs vyras bet kokiu atveju yra lyg ir sužeistas? Ir berniukams, ir mergaitėms reikalinga tiek motinos, tiek tėvo globa bei rūpestis. Tėvas berniukui yra pirmasis vyriško elgesio modelis, kuris pamėgdžiojamas, su juo tapatinamasi.
Raidos psichologai nurodo, kad tinkamiausiais metas poros paieškai 20-40 metų. Laiko ribos plačios ir netgi peržengus rekomenduojamą amžių neverta pulti į neviltį. „Po vestuvių jie gyveno ilgai ir laimingai“ - taip baigiasi pasakos.
Konfliktai poroje: priežastys ir sprendimo būdai
Ginčai poroje gali būti tiek tarpasmeninių, tiek vidinių konfliktų pasekmė. Remiantis geštaltine psichoterapija, problemos kyla dėl neužbaigtų situacijų - nepatenkintų poreikių, neišreikštų jausmų. Tuomet kontakto - atsitraukimo ciklas sutrinka, organizmas praranda spontaniškumą ir gebėjimą patirti ryšį bei jį užbaigti, atsiriboti. Suprantama, kad bendraudami poroje, tikimės patirti kuo pozityvesnes emocijas ir išvengti susierzinimo bei pykčių, priekaištų ir kaltinimų. Juolab nesiruošiam tarpusavyje rungtyniauti, vienas kito kontroliuoti ar savintis. Bent jau santykių pradžioje partneriai nori mylėti ir būti mylimais. Jie siekia vienas kitam patikti ir įtikti, nelaiko santykių savaime suprantamais, investuoja į juos laiką ir energiją.
Kartais švieži įsimylėjėliai net nepastebi savo susierzinimo, ignoruoja pyktį, neigia kitas nemalonias emocijas bei problemas. Jie patiria tobulos vienybės būseną - susiliejimą. Tuomet sunku net įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Nesuvokiu, kaip kitos poros ginčijasi ir barasi. Man atrodo, kad mes tai tikrai visiškai kitaip gyvensime. Mes tobulai sutariame. Vienas mintį pradeda, kitas pabaigia. Mes viską darome kartu ir norime to paties.
Taip pat skaitykite: Žaidimų terapijos nauda
Susiliejimas - tai vienas iš būdų išvengti tikro kontakto ir jį lydinčių emocijų, kurios iš tikrųjų prisiliečiant prie kito žmogaus ir patiriant santykį, yra ne vien tik malonios. Jei konfliktinės situacijos kelia stiprų nerimą, tikėtina, kad jas skubėsime užglaistyti su(si)liejimu, atsisakydami savo pozicijos, suniveliuodami ja su kito žmogaus nuomone. Susiliejimas esmingai skiriasi nuo sąmoningo savojo ego apribojimo, kuomet gerai žinau, ką, kam ir kodėl aukoju. Dėl susiliejimo tikrieji poreikiai ir norai neatpažįstami arba nuneigiami. Labai dažnai konfliktus įveikiant tokiu būdu, darosi nebeaišku, kas ko nori, kas ką jaučia ir kodėl; kur prasideda ir baigiasi mano ir kito žmogaus nuomonė, o kur tik interpretacijos. Kai nėra aiškumo, lengva susipainioti ir sumaišyti savo ir partnerio norus bei poreikius. Kartais pasiklydimai tokie dideli, kad vienas iš partnerių bando suteikti kitam tai, ko norėtų jis pats, įsivaizduodamas, jog tai yra tikrasis partnerio noras. Susiliejimas trukdo asmens augimui, savęs ir kito pažinimui bei poros dinamikai.
Kontakto išvengiama ir pasitelkus introjekciją - gynybos mechanizmą, kai kažką kitą, nepažindami ir neapmąstydami, įtraukiame į save. Nekritiškai perimti įsitikinimai ar nuostatos, kaip turi gyventi šeima, koks turi būti tikras vyras (moteris), etc. gadina santykius. Vyras turi susigaudyti technikoje bent jau geriau negu aš - kalbėjo automobilių mechaniko duktė, kuri labai pykdavo pastebėjusi, kad daugelį techninių dalykų ji išmano geriau nei jos vyras. Tokios nuostatos dažniausiai ateina iš mūsų tėvų šeimos, vaikystės patyrimų. Kartais galime „praryti“ netgi kitą žmogų. Santykiams įsibėgėjant, jaučiamės saugiau, įprasčiau. Kartais netgi įtraukiame kitą žmogų į savo asmenybės lauką ir priimame jį kaip savaime suprantamą. Tada kitas žmogus tampa „manojo aš“ dalimi, dėl kurios visiškai nebereikia stengtis. Mano vyras - auksinis žmogus, dėl kitų vis viską padarys, viską atiduos… Jei jam paskambina koks draugas ir ko nors prašo, jis viską meta ir skuba į pagalbą. Iš manęs jis tikisi, kad ir aš taip darysiu, bet aš taip nebegaliu. Man pačiai reikia pagalbos. Ilgai būdami kartu, kartais užmirštame džiaugtis ir priimti vienas kitą kaip dovaną. Dažnai iš partnerio tikimasi ir laukiama daug daugiau nei iš savęs paties - „jis juk mane pažįsta, turėtų žinoti, kas man svarbu…“. Lūkestis, kad partneris daug apie mus žinos ir tai nuolat prisimins, gali būti labai stiprus ir menkai įsisąmonintas.
Projekcijomis remiasi dauguma priekaištų bei kaltinimų. Praktikoje dažnai pasitaiko, kad sutuoktinis, patiriantis seksualinius impulsus kitam asmeniui, juos projektuoja į savo partnerį ir ima įtarinėti jį neištikimybe. Tiesa, kartais už šio kaltinimo glūdi impulsas palikti šeimą, išsiskirti. Taip jaustis nemalonu, nesaugu, todėl skubama šį įsivaizdavimą priskirti partneriui. Negi turėčiau visiškai nieko nebesitikėti?.. - dažnai girdžiu šį klausimą. Turbūt nerealu ir netikslinga visą laiką būti viskam atviru, viską priimančiu ir suprantančiu. Tačiau svarbu nepamiršti, kad lūkesčiai nebūtinai yra savaime aiškūs - juos reikia išsakyti; partneris nėra tapatus jums pačiam - tai kitas, atskiras žmogus. Tiesa, nemažai projekcijų kyla ir iš to, kad kažką atlikdami poros labui, mes puikiai matome savo indėlį ir žinome, kas ir kiek mums kainavo - pinigų, laiko, energijos. Tuo tarpu partnerio sąnaudos nėra tokios akivaizdžios.
Dar vienas iš būdų išvengti tikrojo susitikimo yra retrofleksija - gynybos mechanizmas, kuomet sau darome tai, ką norėtume padaryti kitam žmogui. Retrofleksija gali būti labai pavojinga, kai pykstame, tačiau neleidžiame sau išreikšti to pykčio kitiems, o nukreipiam jį prieš save. Čia gali iškilti ir savęs žalojimas, kitas sau kenkiantis elgesys. Netgi depresija gali formuotis dėl į save nukreipto pykčio. Retrofleksija veikia ir tada, kai smurtą patiriantis sutuoktinis tiki, kad jis pats dėl to kaltas, nes išprovokavo konfliktą. Tada dėmesys nukreipiamas į savęs kaltinimą arba bandymą pasikeisti pačiam, užuot sutelkus energiją į pačios situacijos keitimą.
Ginčytis ne visada malonu, tačiau ginčai poroje pirmiausia yra ženklas, kad du žmonės yra neabejingi vienas kitam. Tiesa, begalinis ir nuolat besikartojantis aiškinimasis labai išvargina ir niekur neišveda. Jei pastebite, kad ginčų temos nuolat kartojasi, juose daug reikalavimų, priekaištų, pasiteisinimų, pažadų, jei jūs pats ar partneris kabinėjasi prie žodžių, krypsta į detales, nuolat tikslinasi, kažko „nesupranta“, - noro suprasti greičiausiai stokojama. Ginčo metu, patiriant stiprias emocijas, verta savęs paklausti - kodėl aš taip supykau? Kas mane išvedė iš pusiausvyros? Kuo pilniau atsakysite į šiuos klausimus, tuo daugiau sužinosite apie save. Pasistenkite, kad atsakymai nebūtų nukreipti į partnerį. Mane susierzino jo elgesys (ar žodžiai) - tai būtų savaime aiškus, į partnerį nukreiptas atsakymas. Nesustokite, klauskite toliau: kas būtent jums skambėjo jo žodžiuose? Kaip juos supratote ir interpretavote? Ką „išgirdote“ apie save ir jūsų santykį?.. Tuomet gal pastebėsite, kad frazę „Ji mane pažemino“ (projekcija) reikėtų keisti į „pasijutau pažemintas“. O dar tiksliau būtų pripažinti, kad „Suabejojau savimi ir savo galimybėmis save gerbti, todėl supykau ir užsipuoliau“… Kad ir kas vyktų, kol verda ginčai ir emocijos gyvos, yra tikimybė, kad santykiai pagilės ir persikels į kitą lygį, taps artimesni. Gal net pasieks tokias aukštumas, kad ginčytis nebereikės: bendraudami tiesiog skleisitės, patirsite santykio pilnatvę ir grožį, gerai matysite kitą ir save.
Taip pat skaitykite: Psichologijos įžvalgos ir tyrimai
Kaip psichologas gali padėti?
Psichologas gali padėti poroms identifikuoti konfliktų priežastis, išmokti efektyviau bendrauti, spręsti problemas ir atkurti ryšį. Terapijos metu partneriai gali:
- Geriau suprasti savo ir partnerio poreikius bei lūkesčius.
- Išmokti konstruktyviai reikšti savo jausmus ir nuomonę.
- Atrasti būdus, kaip spręsti konfliktus be kaltinimų ir priekaištų.
- Sukurti saugesnę ir palaikančią aplinką santykiuose.
Netektis ir gedėjimas: psichologinė pagalba
Užtrauktos užuolaidos, išjungtas telefonas, užrakintos durys ir frazė „noriu pabūti viena (-as)“ - tokie ženklai būdingi netektį išgyvenusiam žmogui. Psichinės sveikatos specialistai sutaria: gedintis žmogus dažnai atsitraukia nuo kasdienės veiklos, socialinių ryšių, užsisklendžia savyje - tai yra natūrali reakcija į netektį. Gedėjimo metu žmogui tenka išgyventi labai stiprias emocijas: neigimą, pyktį, liūdesį, neviltį. „Noras kurį laiką atsitraukti nuo žmonių ir pabūti su savimi yra normalus, bet aplinkiniams reikėtų stebėti, kad gedintis asmuo pernelyg neužsibūtų šioje atsitraukimo būsenoje, - sako psichologė, psichodinaminės psichoterapijos praktikė Goda Aršauskaitė. - Reikia stebėti, kaip žmogus rūpinasi savimi, kaip išreiškia savo jausmus, ar užsiima kokia nors veikla, kuri jam padeda tvarkytis su išgyvenimais. Kita vertus, pastebėjus, kad gedintysis visiškai nutraukia ryšius su aplinka, artimieji turėtų jam skirti daugiau dėmesio. „Jeigu gedintysis užsidaro kambaryje, guli žiūrėdamas į vieną tašką, nesirūpina savo higiena, nevalgo, sutrinka jo miegas, daug laiko verkia ir tai trunka mėnesį ar ilgiau - tai jau rimtas signalas, kad žmogus išgyvena depresiją, o ne laikiną atsitraukimą“, - įspėja G. „Patarčiau artimiesiems nepasiduoti gedinčiojo norui visiškai atsiriboti, o rasti būdų, kaip padėti jam išgyventi šį skausmingą laikotarpį“, - sako G. Aršauskaitė.
„Pastebiu, kaip dažnai mes spėliojame, ko reikia gedinčiam žmogui. Psichiatrė E. Kübler-Ross išskiria penkias pagrindines gedėjimo stadijas: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą. „Šie etapai nebūtinai būdingi kiekvienam ir tuo labiau neturi eiti eilės tvarka - jie gali maišytis, persidengti, vėl atsikartoti“, - aiškina G. Pirmoji reakcija į netektį dažnai būna neigimas ir šokas. Anot psichologės, tai natūralus psichikos apsaugos mechanizmas. „Pyktis yra labai svarbus įveikiant pirmąją gedėjimo jausmų bangą. Jis būtinas gedulo procese - jei žmogus supyksta, reiškia, kad gedulo procesas vyksta. Pyktis nėra logiškas ar pagrįstas, pykstama ant savęs, aplinkinių, Dievo, mirusiojo. Pyktis yra natūrali reakcija į netekties neteisybę”, - aiškina G. Derybų etape žmogus bando atgauti kontrolės jausmą. Viena sudėtingiausių gedėjimo stadijų - depresija. „Gyvenimas šioje stadijoje gali atrodyti beprasmis. „Susitaikymas yra paskutinioji gedėjimo stotelė, kuomet gedintysis priima tiesą ir vis geriau prisitaiko prie tikrovės bei mokosi pertvarkyti gyvenimą naujai. G. Aršauskaitė pažymi, kad sveikam gedėjimui būdingi tam tikri bruožai: „Nebegalvojama kasdien vien tik apie mirusįjį, o prisiminus jį jaučiamas ne tik aštrus skausmas, bet ir kitos emocijos - liūdesys, meilė, dėkingumas. Žmogus grįžta į įprastą rutiną ir socialinį ratą, džiugesnės dienos ima persverti liūdesio kupinas dienas. Anot psichologės, svarbu suprasti, kad gedėjimas nėra tik apie skausmą ir praradimą - ilgainiui ši patirtis turėtų padėti žmogui atrasti naują prasmę. „Žmogus, praėjęs gedėjimo periodą, tampa tarsi „naujuoju aš“ - jis susitaiko su tuo, ko neteko. Tačiau kartais gedėjimas užstringa ir užsitęsia, pereina į komplikuotą formą, kuri gali tęstis metus ar net dešimtmečius. Vienas sunkesnių komplikuoto gedėjimo padarinių yra ilgalaikė depresija, pasireiškianti nesibaigiančiu liūdesiu, apatija, verkimo priepuoliais. „Riziką padidina, jei gedintis asmuo ima piktnaudžiauti alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis ar psichotropiniais vaistais. Šie požymiai yra rimtas signalas, kad gedinčiajam būtina psichologo ar psichiatro pagalba“, - įspėja G. Psichologė gedėjimą siūlo vertinti ne tik kaip skausmingą, bet ir auginantį etapą. „Mes dažnai netekę artimo žmogaus užduodame retorinį klausimą „kodėl man skirta ši netektis ir šis skausmas?”. O jei paklaustume - „o kodėl ne man? Gedėdami mes renkamės, kaip reaguosime į netektį, kaip leisime jai mus paveikti, sako psichologė. „Daug ką galime rinktis, net ir gedėdami - ar apkaltinti likimą, ar jam padėkoti; ar atsisukti į Dievą, ar nuo jo nusigręžti; ar išdrįsti paprašyti artimųjų pagalbos, ar nuo jos atsiriboti; išreikšti savo jausmus ar juos užslopinti. Galiausiai tik mes renkamės - bandyti stotis suklupus, ar likti gulėti”, - primena G.
Kaip psichologas gali padėti?
Psichologas gali padėti gedinčiam žmogui:
- Išgyventi netektį ir priimti realybę.
- Įveikti stiprias emocijas, tokias kaip liūdesys, pyktis, kaltė ir neviltis.
- Atrasti būdus, kaip prisiminti mirusįjį be skausmo.
- Susitaikyti su praradimu ir atrasti naują prasmę gyvenime.
- Įveikti komplikuotą gedėjimą ir išvengti ilgalaikės depresijos.
Onkologinės ligos iššūkiai ir psichologinė pagalba
Vėžio diagnozė kiekvieno žmogaus ir jo artimųjų gyvenime yra lydima sunkių išgyvenimų, iškyla iššūkių įveikiant stresą, baimę, neviltį, planų žlugimo situaciją. Pasikeitus sveikatai, taip pat dėl nelengvo ir ilgai trunkančio gydymo gali išsivystyti sunkūs emociniai išgyvenimai, depresija ir kiti sutrikimai. Visos šios būsenos paprastai būna ilgalaikės, jos gali stipriai paveikti žmogaus psichikos sveikatą. Kelionės per ligą kelyje pacientas bendrauja su daug įvairių specialistų, kurie skiria tyrimus, gydymą, seka ligos eigą. Šiuolaikinis vėžio gydymas yra sudėtingas procesas, gali trukti mėnesius, net metus. Bendraudamas su gydytoju pacientas dažnai ne viską supranta, ką gydytojas pasakė, užmiršta paklausti svarbų klausimą, o gal net ir nežino, ko gydytojo klausti. Suteikus psichologinę pagalbą ir paramą pacientui lengviau susiorientuoti savo iš esmės pasikeitusiame gyvenime, suvaldyti emocijas ir jausmus, sąmoningai bendradarbiauti su gydančiais gydytojais ir suktelkti visas savo jėgas kovai su vėžiu. Gausi ir sudėtinga nauja medicininė informacija užgriūna pacientą, kuris iki šiol nebuvo apie tai girdėjęs. „Išgirdęs tiek daug naujų dalykų apie ligą ir planuojamą gydymą, žmogus gali pajusti norą atsitraukti, net nepradėti gydytis. Jam viso per daug, jis sutrikęs, pasimetęs, o gydytojai kalba tarsi svetima, nesuprantama kalba“, - sako S. Susidūrus su sunkia liga bene sunkiausias yra diagnozės laukimas, taip pat diagnozavimo ir ligos atsinaujinimo laikotarpis. „Tuo metu žmonėms ypač svarbi psichologo pagalba, kurį padėtų įveikti ligos sukeltą stresą. Psichologo kabinete, psichologiškai palaikančioje aplinkoje ir užmezgus pasitikėjimo ryšį su psichologu, pacientas gali aptarti jam aktualius klausimus, susijusius su gydymu, kaip pačiam išbūti su ligos sukeltais išgyvenimais ir kaip pranešti šeimos nariams“, - sako S. Pasak medicinos psichologės, kartais iškyla egzistenciniai klausimai, pacientai pasidalija savižudybės mintimis, kurios yra išsprendžiamos terapinėje erdvėje. Pasak S. Birbilaitės, apie 40-60 proc. onkologinėmis ligomis sergančių pacientų pasireiškia depresijos požymiai, nerimą jaučia daugiau nei 50 proc. pacientų. Visi sužinoję onkologinės ligos diagnozę asmenys išgyvena stiprų stresą ir mirties baimę.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Projektai ir iniciatyvos, skirtos onkologiniams pacientams
Daugiau nei 70 proc. 2024 m. rudenį Nacionalinis vėžio institutas vykdė Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis finansuojamą projektą „Onkologinių pacientų ir jų šeimos narių sveikos gyvensenos ir psichologinės sveikatos stiprinimas“ (2024-07-11, Nr. Projekto tikslas - pagerinti onkologinėmis ligomis sergančių pacientų ir jų šeimos narių psichologinę ir fizinę savijautą suteikiant žinių apie sveiką gyvenseną susirgus ir po gydymo, sergant įvairiomis onkologinėmis ligomis ir gaunant specifinį gydymą. Taip pat kalbėta apie sveiką mitybą, fizinio aktyvumo svarbą, streso poveikį organizmui ir žinių apie įvairius jo mažinimo būdus bei psichologinio atsparumo ugdymą nuotolinių ir kontaktinių praktinių užsiėmimų metu. Nuotolinius užsiėmimus vedė patyrę gydytojai onkologai, kineziterapeutai, gydytojai dietologai, visuomenės sveikatos specialistai ir psichologai, dirbantys onkologijos srityje. Septyniose savivaldybėse - Vilniaus, Jonavos, Lazdijų, Kėdainių, Pasvalio, Biržų, Trakų - gydytojas dietologas, kineziterapeutas ir psichologai vedė praktinius užsiėmimus. Įvykusiuose 56 seminaruose dalyvavo apie 500 pacientų ir jų artimųjų, susiduriančių su vėžio ir jo gydymo sukeltomis problemomis. Siekiant pagerinti onkologinių pacientų ir jų šeimos narių psichologinę ir fizinę savijautą buvo teikiamos psichologo, kineziterapeuto ir gydytojo dietologo konsultacijos. Įrodyta, jog dalyvaujant psichologinės savitarpio pagalbos grupės veikloje onkologiniams pacientams lengviau pavyksta sumažinti išgyvenamo distreso lygį, vidinę įtampą ir nerimą. Bendras grupės narių dalinimasis patirtimi suteikia galimybę mažėti socialinės izoliacijos jausmui. Šio projekto metu onkopsichologai vedė specialiai onkologiniams pacientams sukurtus užsiėmimus „Į prasmę orientuotą grupinė terapija“ pagal William Breitbart metodiką, kuri plačiai naudojama Europoje ir Amerikoje specializuotuose onkologinių ligų gydymo centruose. Beveik 100 žmonių dalyvavo septyniuose pacientams itin naudinguose užsiėmimuose ir, be abejo, pagerino savo psichinę sveikatą. „Mokslinių tyrimų rezultatai įrodė jos naudingumą onkologiniams pacientams, atkuriant jų gyvenimo prasmę ir mažinant mirties ir egzistencinę baimę sergant onkologine liga“, - sako S. Birbilaitė. Kita dalis užsiėmimų buvo skirta psichologinio atsparumo didinimui. Taip pat vyko egzistencinio nerimo mažinimo užsiėmimai sergant onkologine liga ir pasveikus, kurių metu buvo rodomas filmas „Angelų takais“, tuo pat metu vykstant nerimo mažinimo užsiėmimams. Vykdant projektą sukurta informacinė platforma PsichoOnkologija.lt. Joje pacientai ras patikimos ir naudingos informacijos apie ligos prognozę, kaip bendrauti su gydytoju. Čia pateiktos nerimo mažinimo, ligos prasmės stiprinimo, gyvenimo po ligos terapijos. „BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai.
Kaip psichologas gali padėti?
Psichologas gali padėti onkologiniams pacientams:
- Įveikti stresą, baimę ir neviltį, susijusius su diagnoze ir gydymu.
- Suvaldyti emocijas ir jausmus, tokius kaip pyktis, liūdesys ir nerimas.
- Sąmoningai bendradarbiauti su gydytojais ir laikytis gydymo plano.
- Sutelkti jėgas kovai su liga ir atrasti naują prasmę gyvenime.
- Pagerinti psichologinę ir fizinę savijautą.
- Sumažinti socialinės izoliacijos jausmą.
- Atkurti gyvenimo prasmę ir sumažinti mirties baimę.
Dailės terapija: kūrybiškumas įveikiant emocinius sunkumus
Dailė yra kultūros dalis ir socialinių visuomenės, kurioje ji egzistuoja, bruožų atspindys. Ji padeda žmogui pažinti paradoksalią būties paslaptį, pažinti save, savo pasąmonę. Todėl dailė gali būti svarbi fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai palaikyti ir atkurti. Tiek aankstesniais, tiek dabartiniais laikais dailė vertinama kaip svarbi priemonė asmenybei ugdyti, vidinei harmonijai siekti. Tieks stebėdamas dailės kūrinį, tiek kurdamas žmogus išreiškia malonius ir nemalonius išgyvenimus, kurie daro įtaką jausmams, emocijoms. Stiprios emocijos lemia didesnių išgyvenimų įsisąmoninimą, visapusiškesnį savęs pažinimą (Kučinskienė, 2006). Sunkiomis, progresuojančiomis, gyvenimo būdą koreguojančiomis, fiziškai ir dvasiškai žalojančiomis ligomis sergantys asmenys neretai užsisklendžia savyje, vengia rodyti kitiems savo jausmus, neigiamas emocijas, išgyvenimus slepia sielos gelmėse. Tokiu būdu gali padėti meno terapija. Yra nustatyta, kad meno terapija vveikia ne tik dvasinę žmogaus būseną. Šiandienos situacija Lietuvoje rodo, kad daugėja atstumtų, uždarų, „nematomų“ vaikų, tampančia socialine problema. Šiems vaikams yra skiriama labai mažai dėmesio. Tai lemia šių vaikų ssavybės, nes atstumti ir norintys šešėlyje likti vaikai yra ramūs, stengiasi nekreipti į save dėmesio, nori visiems „įtikti“. Todėl jie lieka nepastebėti ir gyvena vieni su savo skausmu. Vaikų Teisių Apsaugos Tarnybos duomenimis, kasmet daugėja asocialių šeimų ir joje gyvenančių vaikų skaičius (LR Statistikos departamento 2000 metų duomenys). Todėl yra svarbu padėti, šiose šeimose gyvenantiems vaikams. Jie turi labai daug psichologinių problemų, o saviraiška dažniausiai yra ribota arba visai blokuota. Taigi, norint padėti rizikos grupės vaikams, reikia jiems sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai atsivertų ir išsikalbėtų. Šiuo metu yra žinoma nemažai įvairių dailės terapijos formų ir metodų, kurie pasirenkami atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus poreikius. Siekiant didesnio efektyvumo, metodai nuolat keičiami, tobulinami. SSkirtingų gydymo formų taikymas turi ne tik ne vienodus tikslus, bet ir skirtingą - didesnį ar mažesnį-psichoterapinį poveikį. Viena iš meno terapijos išraiškos būdų yra dailės terapija. Dailės terapijos metu yra sukuriama saugi atmosfera, padedanti į veikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus.
#