Įvadas
Antanas Valantinas (1916-2006) - kunigas, poetas, tautosakos rinkėjas, kurio gyvenimas ir veikla paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir istorijoje. Šis straipsnis siekia apžvelgti jo biografiją, atkreipiant dėmesį į jo kunigystės metus, kūrybą, tautosakos rinkimo darbus ir prieštaringai vertinamus sprendimus.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Antanas Valantinas gimė 1916 m. lapkričio 14 d. Vėriškių kaime, netoli Vadaktų, ūkininkų Petro ir Agotos (Monciunskaitės) Valantinų šeimoje. Šeimoje augo šeši vaikai, Antanas buvo priešpaskutinis. Mokytis buvo patogu, nes Vėriškių kaimo pradžios mokykla buvo įsikūrusi tėvų seklyčioje. Būdamas gabus ir darbštus, Antanukas keturis skyrius įveikė per trejus metus. Vėliau mokėsi Šeduvos „Saulės“ progimnazijoje.
Antanas Valantinas nusprendė tapti kunigu, todėl jam reikėjo gimnazijos, kurioje būtų mokoma lotynų ir kitų klasikinių kalbų. Jis pasirinko Panevėžio berniukų gimnaziją. Panevėžio gimnazijoje atsiskleidė jo polinkis į literatūrą. Jis dalyvavo Meno kuopos veikloje, išvertė nemažą Vergilijaus „Eneidos“ ištrauką ir kuopos sueigose skaitė savo eilėraščius, kurie dažniausiai buvo vertinami teigiamai. Baigdamas studijas 1940 metais, jis išleido eilių rinkinėlį „Jaunystė uždarame sode“. Jį padovanojo į savo pirmąsias Mišias 1940 m. birželio 29 d. Šeduvos bažnyčioje susirinkusiems Mišių dalyviams.
Kunigystės metai ir veikla
A. Valantinui teko tarnauti tikintiesiems keturiose parapijose Biržų krašte. Į Biržus jaunas kunigas buvo atkeltas iš Palėvenės (Kupiškio r.) parapijos, kur jam paskatinus buvo pradėti statyti kryžiai. Apie savo kunigystės pradžią jis prisimena: „Daug sakiau pamokslų. Ne kartą pravirkdydavau žmones."
Vokiečių okupacijos metais Biržuose trūko lietuviškos katalikiškos spaudos. Prisiminęs gimnazistiškų metų patirtį, kunigas A. Valantinas ėmė leisti šapirografuotą laikraštį „Tiesos kardas“. Jį savo piešiniais iliustruodavo gimnazistas (vėliau žinomas skulptorius, profesorius) Konstantinas Bogdanas. Jam A. Valantinas yra parašęs eilėraštį „Draugui vardo dienoj“.
Taip pat skaitykite: Psichologijos katedros pradininkas A. Valantinas
Iš Biržų 1943 metų rudenį jis atsikėlė į Vabalninką, į Smilgius jau kaip klebonas penkeriems metams atvyko 1944-aisiais, Kupreliškyje darbavosi 1949-1952 metais. Vėliau A. Valantinas kunigavo Miežiškiuose, Palangoje, Rietave.
Jis rašė ne tik istorinius straipsnius, bet ir eilėraščius. „Naujųjų Biržų žinių“ laikraščio puslapyje, pavadintame „Meno dirvonai“, skirtame menui ir literatūrai, išspausdintas A. Valantino eilėraštis.
A. Valantinas Biržuose rinko medžiagą apie penkiasdešimt metų čia kunigavusį kleboną kanauninką Juozapą Rimkų-Rimkevičių. Apie jį Biržų visuomenei, minint kanauninko mirties 25-metį, skaitė išsamų pranešimą, o vėliau (1999 m.) parengė ir išspausdino monografiją „Didysis Biržų visuomenininkas kan. J. Rimkus-Rimkevičius“.
1943 metais A. Valantinas Biržuose rinko medžiagą ir rašė tekstą apie Biržų katalikų bažnyčias Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko sumanytam leidiniui „Panevėžio vyskupija“.
Tautosakos rinkimas ir literatūrinė veikla
Apie kunigą A. Valantiną daugiau buvo rašoma kaip apie žymų dvidešimtojo amžiaus tautosakos rinkėją ir poetą (tautosakininkės ir etnologės Gražinos Kadžytės A. Valantino 90-osioms ir 100-osioms gimimo metinėms skirti straipsniai „Tautosaka šalia sielovados ir poezijos“ ir „Paskutinysis iš XX a.
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
Savo autobiografijoje A. Valantinas rašė: „Mama buvo gera dainininkė, giesmininkė, pasakotoja. Daug tautosakos esu iš jos užrašęs, bet ne viską: pradėjo sirguliuoti ir pasimirė. Dar mažas būdamas labai mėgau klausytis jos dainų, giesmių, pasakų."
Garbės kanauninkas Biržų klebonas Juozas Rimkevičius rašė: „Biržiečiams yra garbė, - rašo A. Valantinas, - kad kun. A. Strazdo kūrybiškumas labiausiai pasireiškė Biržų krašte. (…) Jo giesmė „Pulkim ant kelių“, nors yra giedama visur, bet Vabalninko bažnyčioj ji skamba su nepalyginamu galingumu ir nuoširdumu: vabalninkėnai dar jaučia, rodos, gyvą A. Strazdą."
Straipsniai „Naujosiose Biržų žiniose“
„Naujosiose Biržų žiniose“ pasirodo vis nauji A. Valantino straipsniai: „Istorinė Biržų R. K. Bažnyčios mokykla“, „Nuostabioji Biržų bažnyčios galerija“, „Tragiškoji 1794-1795 metų Lietuvos laisvės kova ir garbingasis 1941 metų laimėjimas“, „Biržų gimnazijos steigėjo kun. Kazio Rimkevičiaus 25 metų mirties sukaktuvės“. Tai detali Kazio Rimkevičiaus biografija. Ir paskutinioji jo publikacija 1944 m. birželio 11 d. „Naujųjų Biržų žinių“ numeryje - straipsnis „Poetas kun. Antanas Strazdas Biržų apylinkėse“. Jis pažada šiame rašinyje parodyti, ką bendro turi Antanas Strazdas su Biržų kraštu.
Netrukus biržiečiai laikraštyje skaitė kitą kunigo straipsnį „Laidotuvių alus“, kuriame A. Valantinas, pasidžiaugęs tautos vardą garsinančiais gražiais papročiais, smerkia madą alumi ar kitokiais gėrimais vaišinti duobkasius ir į gedulingus pietus velionį paminėti atėjusius žmones.
Nepamiršta šios temos ir straipsnyje „Vysk. Motiejaus Valančiaus veikla Biržuose“. Vyskupas Biržuose lankėsi du kartus: 1851 ir 1861 metais. Apie pirmąjį apsilankymą vyskupas lotyniškai (vertė A. Valantinas) rašė: „Biržų mieste medinę bažnyčią, nuo senumo beveik griūvančią, aplankėme. Antrą kartą po dešimties metų atvykęs į Biržus M. Valančius išgirdo kalbant, kad naująją bažnyčią ketina perimti rusai ir paversti pravoslavų cerkve.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Kontroversijos ir agento veikla
Skaudūs buvo tie metai. Po daugelio metų tik atsiminimuose parašys, kad partizanai paprašę jį atvykti į mišką išklausyti išpažinčių. Pamanęs, kad tai provokacija, gal net pačių čekistų, panorusių sukompromituoti kunigą, todėl apie tai pranešęs milicijai. Čekistai privertė tapti jų agentu, gal prigrasinę, kad, jei nesutiks, bus apkaltintas kaip partizanų bendrininkas, ištremtas į Sibirą, iš kurio vargu ar begrįš, kad represijos neaplenks ir jo tėvų bei brolių.
Išdavystė, kuri tikriausiai dešimtmečius slėgė tarsi sunkus akmuo, įvyko 1951 metų spalio 12 dieną tuometinio Vabalninko rajono Jonušiškio miške. Klausyti išpažinčių atvykęs A. Valantinas apsvaigino partizanus čekistų duotu vynu.
Paskutiniai gyvenimo metai ir atminimo įamžinimas
Įsigijęs rašomąją mašinėlę A. Valantinas savo rankraščius perrašydavo keliais egzemplioriais. Senatvėje, ištikus insultui, iš namų niekur nebeišeidavo. Nuolat ateidavo jį globojęs sūnėnas J. Valantinas. Jis prisimena, kad dėdės Antano pirmas klausimas būdavęs: „Kas naujo Vadaktuose?“ Sveikata buvo menka, ranka paralyžiuota, pats rašyti nebegalėjo. „Jei reikėdavo ką užrašyti, kol blynų prikepi, jis sėdi, svajoja, paskiau gimė ir mintis - užrašyk, kol dar neužmiršo. Vis klausdavo nuomonės, kaip atrodo, ką galiu pasiūlyti, ką pakoreguoti. Sakau: „Truputį neskamba.“ Jis kitą dieną pataisydavo ir vėl iš naujo užrašydavau“, - prisimena J. Valantinas. Paskutiniais metais eilėraščius kūrė sunkiai. Smulkesnius eilėraščius jubiliejaus proga parašydavo per dieną. Jei iškilmingesnei progai - galvodavo savaitę.
Internete rašoma: „Gal ne visi Antano Valantino leidiniai vienodai vertingi, nėra svarbus ir jų skaičius ar apimtis.
1997-aisiais kunigas A. Valantinas buvo išrinktas Sidabravo seniūnijos Metų žmogumi. 2009 m. Sidabravo seniūnija jį paskelbė Vadatkų krašto Tūkstantmečio žmogumi. Jo vardu 2010 m. buvo pavadinta pagrindinė Vadatkų miestelio gatvė. Vadaktų gyventojai pastatė Kryžių kalne kryžių už tautosakininko, literato, kunigo A. Valantino sielą. Vadaktų klebonijoje įrengtas jo atminimo kambarys. Įsteigta jo vardo poezijos premija.
Mirė kunigas Antanas Valantinas 2004 m. rugsėjo 2-ąją. Prieš mirtį sūnėnui priminė, kad laidotuvėse nebūtų alkoholio. Kunigo Antano Valantino kapas Vadaktuose.
tags: #psichologas #antanas #valantinas