Šiandieninė visuomenė neįsivaizduojama be technologijų, ypač mobiliųjų telefonų. Naujausios apklausos rodo, kad didžioji dalis žmonių, vos prabudę, čiumpa į rankas telefoną ir nepaleidžia jo net tualete. Ši priklausomybė nuo technologijų turi įtakos ne tik mūsų elgesiui, bet ir mąstymui, santykiams su kitais žmonėmis. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip technologijos veikia mūsų psichologinę gerovę, socialinius įgūdžius ir kritinį mąstymą, remdamiesi psichologo-psichoterapeuto Eriko Siudiko įžvalgomis.
Mobiliųjų telefonų naudojimo įpročiai: kasdienė realybė
Naujausia „Telios“ užsakymu atlikta apklausa atskleidžia, kad mobilieji telefonai tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Tyrimo rezultatai rodo, kad:
- Net 96 % apklaustųjų tikrina telefoną vos nubudę.
- 90 % lovoje prieš miegą naršo telefone.
- 72 % pasiima telefoną į tualetą.
- 80 % tikrina telefoną darbo susitikimų metu.
- 69 % tikrina telefoną būdami su draugais.
- 71 % pasimatymo metu bent trumpam įsijungia telefoną.
- 55 % bent kartais vairuodami telefoną paima į rankas.
- 77 % naršo telefone žiūrėdami filmą ar serialą.
- 77 % tikrina telefoną valgydami su šeima.
- 87 % tikrina net bendraudami su artimaisiais.
Šie skaičiai rodo, kad telefonai yra nuolatinis mūsų palydovas, dažnai atitraukiantis dėmesį nuo realaus pasaulio ir santykių su aplinkiniais.
Socialiniai burbulai: komfortas ar pavojus?
Šiandieninėje skaitmeninėje eroje socialiniai tinklai leidžia mums susiburti į grupes, kuriose dominuoja panašios nuomonės ir įsitikinimai. Tokie „socialiniai burbulai“ gali atrodyti patogūs ir saugūs, tačiau psichologas Erikas Siudikas įspėja apie jų keliamus pavojus.
Silpnas žmogus socialiniame burbule
E. Siudikas teigia, kad socialinis burbulas augina silpną žmogų - tokį, kuris nebeieško tiesos, o tik nori jaustis teisus. Gyvendamas tarp vienodų nuomonių, jis nuolat gauna patvirtinimą savo įsitikinimams, o tai pavojinga ne tik jam pačiam, bet ir visai visuomenei. Žmogus nustoja abejoti, pradeda tikėti viskuo, kas atitinka jo burbulo pasaulėžiūrą, nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne. Pamažu atpranta nuo abejonių, klausimų, kitokio žvilgsnio, požiūrio. Mes nustojame girdėti vieni kitus. O kai nebesikalbame - tampame lengvai valdomi.
Taip pat skaitykite: Giedrius Slaminskas: kas slypi už psichologo fasado?
Ilgalaikės pasekmės
Psichologas įspėja, kad ilgainiui toks žmogus tampa emociškai, intelektualiai, socialiai pažeidžiamas, nebeturi vidinės stiprybės išgirsti kito, nes bet kokia kita nuomonė jam gali atrodyti kaip grėsmė. Užmezgus santykius tai reiškia konfliktų vengimą arba agresyvų puolimą. Viešoje erdvėje - rėkimą, o ne kalbėjimąsi. Asmeniniame gyvenime - apšalimą, sustojimą vietoje.
Informacijos iškraipymas ir manipuliacija
Socialiniai burbulai iškreipia mūsų gebėjimą objektyviai vertinti informaciją, todėl atsiranda „užsikimšusi“ galva. Šis „užsikimšimas“ yra ne nuo žinių, o nuo vienos krypties, kai nebegali priimti naujos, kitokios informacijos, nes ji kertasi su tuo, kuo jau tiki. Tokiu atveju protas neauga, o „riebėja“ nuo patvirtinimų - ir tai yra pavojinga.
E. Siudikas pabrėžia, kad taip atsiranda melagingų nuomonių, kurios žmogui atrodo lyg šventa tiesa. Tokiu žmogumi tampa labai lengva manipuliuoti. Parodyk jam antraštę, kuri atitinka jo burbulo naratyvą, ir jis tuo tikės. Beje, ne tik tikės - gins, net jei tai yra visiškas absurdas. Manipuliacija burbule veikia idealiai. Tu nebematai visumos, matai tik iškarpytą realybę, kuri verčia tave jaustis esant teisų. Ir tai, kas „patogu“, uždaro kelią tam, kas tikra.
Personalizuotas turinys: tylus smegenų plovimas
Psichologas aiškina, kad personalizuoti turinio srautai keičia žmonių mąstymą tyliai, bet galingai - tarsi lašas po lašo plautų smegenis. Vartotojas to nejaučia, bet algoritmas kiekvieną dieną sukuria jam pasaulio versiją - pritaikytą, įtikusią ir saugią. Tokį pasaulį, kuriame jis jaučiasi teisus, „matantis“, „išmanantis“. O iš tikrųjų jis uždaromas į informacinį kalėjimą.
Kai žmogus mato tik tai, kas atitinka jo įsitikinimus, neieško tiesos - jis ieško įtvirtinimo. Ir kuo labiau algoritmas taikosi prie žmogaus nuomonės, tuo mažiau jis sugeba priimti kitokią realybę. Ilgainiui nuomonė tampa nebe asmenine - tai sistema, kurią jis įdiegia į savo galvą net nepastebėjęs. Tuomet formuojasi virtualus pasaulio suvokimas, mažai ką turintis bendro su tikrove. Jei žmogus domisi sąmokslais, jam rodys dar daugiau sąmokslų. Jei bijo, rodys, ko dar bijoti. Jei yra piktas, duos daugiau priežasčių pykti. Ir viskas atrodo tikra.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
E. Siudikas įspėja, kad tai pavojingas reiškinys ne todėl, kad technologija bloga, o todėl, kad žmogus dažnai nežino, kas jam formuoja pasaulio vaizdą. Ir kai pasaulį formuoja nebe tavo patirtis, o algoritmas, prarandi laisvę mąstyti, jausti ir gyventi.
Kritinis mąstymas: nykstantis įgūdis?
Socialiniai tinklai daro didelę įtaką mūsų kritinio mąstymo įgūdžiams. Psichologas teigia, kad jie tai daro tyliai, saldžiai ir taip maloniai, kad žmogus pats to net nepastebi. Kai aplink visi galvoja kaip tu, kai algoritmas tau rodo tik tai, kas patinka, tavo smegenims nebereikia mąstyti - jos tik viskam pritaria. O tai reiškia, kad kritinis mąstymas nustoja veikti kaip įrankis - jis tampa nereikalingas. Pradingsta įgūdis savęs klausti: ar tai tikra? Kas tai parašė? Kodėl man tai rodo? Ką dar galėčiau žinoti šia tema? Vietoj to sakom: „Nu aišku. Aš ir sakiau. Visi kiti kvailiai!“
E. Siudikas pabrėžia, kad tokios būsenos sprendimai daromi ne remiantis faktais ar argumentais, o emocijomis, nuogirdomis, baime. Tai reiškia, kad atsiranda vis daugiau impulsyvių, siaurų, paviršutiniškų sprendimų: tiek asmeniniame gyvenime, tiek balsuojant, tiek vertinant kitus. Tuomet stipriai mažėja žmogaus gebėjimas susigaudyti sudėtingose situacijose. Jis ima norėti greitų atsakymų, paprastų tiesų, vieno „teisingo“ požiūrio, ir toks žmogus tampa lengvai valdomas - tiek emociniu, tiek politiniu lygmeniu.
Psichoterapeutas reziumuoja: kuo ilgiau esi burbule, tuo mažiau mąstai. Ir kuo mažiau mąstai, tuo daugiau kiti mąsto už tave. O kai kiti pradeda mąstyti už tave, tampi nebe žmogus, o įrankis. Vienintelė išeitis ištrūkti iš to - save kvestionuoti. Stebėti savo sprendimus. Ir, svarbiausia, - nebijoti būti neteisiam. Tik tas, kuris drįsta suklysti, turi šansą iš tikrųjų mąstyti.
Priešinga nuomonė: grėsmė ar galimybė?
Mūsų smegenys tiesiog geidžia, kad kas nors pasakytų: „Tu teisus, tu matai teisingai.“ Socialiniai burbulai tą ir duoda. Vėl ir vėl, lyg dopamino dozė. Žmogus pradeda gyventi ne pasaulyje, o atspindyje, kuris jam malonus. O tai silpnina savivertę, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo atvirkščiai. Žmogus pradeda jaustis vertingas tik tada, kai kas nors jam pritaria. Viena priešinga nuomonė - ir jis jau ginasi, pyksta, susierzina. Tai ženklas, kad vidinė atrama nestabili. Psichologinė gerovė tampa priklausoma nuo visuomeninio „veidrodžio“. Nuo to, ar „mano burbulas“ mane palaiko. Jei palaiko - ramu. Jei ne - tragedija. Tokie žmonės sunkiai ištveria konfliktus, kitokią nuomonę, net neutralią kritiką. Jie tampa trapūs, jautrūs, kartais net agresyvūs.
Taip pat skaitykite: Skirtumai tarp psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro
E. Siudikas įspėja, kad kuo labiau žmogus įsikimba į burbulą, tuo mažiau sugeba gyventi realiame pasaulyje, nes realybė - tai skirtingi žmonės, idėjos, ribos. Ir kai burbulas tai atmuša, realus gyvenimas pradeda kelti stresą. Konfliktai šeimoje, darbe, visuomenėje - vis dažnesni. Ne todėl, kad pasaulis pasikeitė, bet todėl, kad žmogus nebeturi įrankių su tuo tvarkytis.
Psichologas aiškina, kad į priešingą nuomonę žmonės reaguoja ne kaip į kitą požiūrį, o kaip į grėsmę, ir ne todėl, kad ta nuomonė pavojinga, - tiesiog ji kerta į pačią jo tapatybę. Tokie žmonės nebeatskiria nuomonės nuo asmenybės. Jei nesutinki su mano nuomone, vadinasi, tu mane atmeti. Ir čia prasideda problema: kitokia nuomonė ne tik žeidžia - ji kelia vidinį chaosą. Atsiranda emocinė įtampa, pyktis, noras gintis arba pulti, padidėjęs stresas, nerimas, nes nėra saugumo, viskas drebina vidų. Psichologiškai žmogus nebesijaučia stabilus. Jis nebeturi vidinės atramos, nes visa savivertė remiasi į patvirtinimus iš išorės. Vos tik kas nors pasako priešingai - viduje viskas tarsi pradeda griūti. Kyla labai daug streso. Kai viduje nėra erdvės kitokiai minčiai, kiekvienas susidūrimas su ja tampa psichologiniu smūgiu.
Kaip atpažinti įstrigusį socialiniame burbule?
Psichologas-psichoterapeutas E. Siudikas sako, kad atpažinti socialiniame burbule įstrigusį žmogų galima labai paprastai, mat jis jaučiasi visada teisus: Jis ne klauso, o moko. Ne domisi, o vertina. Kai susiduria su kita nuomone - ne kalbasi, o šaiposi, puola, ignoruoja arba iškart blokuoja. Tai rodo, kad jo protas užsidarė.
Tokie žmonės labai supaprastina pasaulį: Viskas yra „gerai“ arba „blogai“, „juoda“ arba „balta“. Tarpinių variantų neegzistuoja. Toks mąstymas rodo, kad žmogus nebenori arba nebegali matyti sudėtingumo - jis jį iškeičia į saugumą. Pradeda labiau emociškai reaguoti. Jei kito požiūris sukelia pyktį, panieką ar net paniką, tai ženklas, kad vidinis pasaulis nebepakelia skirtumo. Toks žmogus bus uždaras naujai informacijai. Jei sako „aš viską jau žinau“, „čia viskas aišku“, tai rodo, kad mąstymas ne pagrįstas faktais, o užrakintas tarp įsitikinimų.
Taip pat būdinga nuolatinė gynyba arba puolimas. Jei žmogus nebesugeba išbūti neutralios būsenos, o į viską reaguoja tarsi į asmeninį puolimą, tai rodo vidinį nesaugumą ir negebėjimą atlaikyti neapibrėžtumo bei gyvenimo įvairovės.
Žeminantys komentarai internete: emocinis išsitaškymas
Psichoterapeutas teigia, kad toks elgesys nėra tik „nuomonės išsakymas“. Tai emocinis išsitaškymas, kurį žmonės vadina „tiesos sakymu. Vidinis pyktis, nuoskaudos, pavydas, neišgyventos traumos - visa tai veržiasi per ekraną, nes čia nėra pasekmių. Mes, kaip visuomenė, jaučiame didelį emocinį badą. Niekas mūsų nemokė kalbėti apie jausmus, nemokė priimti skausmo, nesipiktinti dėl visko, kas skiriasi nuo mūsų. Niekas nemokė išbūti su savo pykčiu - tik slėpti arba sproginėti. Tai ir sproginėjam. Ant bet ko, ant bet kurio, nes viduje jau seniai kaupėsi. Galiausiai tai tampa priklausomybe. Komentaras veikia kaip psichologinis shot’as - trumpam pasijunti stipresnis, teisesnis, geresnis. Tavo ego gauna saldainiuką. Bet tas jausmas trunka kelias minutes, o paskui pasijunta dar tuščiau. Taigi eini dar vieno saldainio - kito purvino komentaro, kito išliejimo. Tai ne tiesa, tai pigus emocinis cukrus.
Psichoterapeutas pabrėžia, kad mums trūksta vieno dalyko - emocinio raštingumo, gebėjimo suprasti, kas su manimi vyksta, kai pykstu, kaip išreikšti save be puolimo, kaip jausti ribą tarp nuomonės ir agresijos. Kol to neturime, komentuoti bus lengviau, nei išsikalbėti. Ir purvas bėgs toliau.
Kaip ištrūkti iš socialinio burbulo?
Ištrūkti iš socialinio burbulo nėra techninis veiksmas, tai - psichologinis aspektas. Reikia ne tik paspausti like, užtikus kitokią nuomonę, bet ir paspausti save - iš vidaus į diskomfortą, į abejonę, į vidinius pokyčius.
Psichologas rekomenduoja užduoti sau pavojingą klausimą: „O kas, jei aš klystu?“ Tai - brandžių žmonių klausimas. Ne silpnumo, o stiprumo ženklas. Tik tie, kurie nebijo sugriauti senų įsitikinimų, gali pastatyti ką nors tikro.
Svarbu praktikuoti aktyvų klausymą. Ne tam, kad atsakytumėte, o tam, kad suprastumėte. Klausykite žmogaus, kurio požiūris nepatinka. Ne šiaip klausykite, o stenkitės išgirsti, ką slepia jo žodžiai. Kas jam skauda? Ko bijo? Kokie jo motyvai?
Stebėkite ne tik savo mintis, bet ir jausmus. Jei skaitote priešingą nuomonę ir jaučiate pyktį, sarkazmą - sustokite. Ne kitas kaltas. Tai yra paties negebėjimas atlaikyti skirtumo. Ir tai - psichologinio augimo momentas, jei nepabėgsite.
Taip pat sekite skirtingus kanalus, skaitykite prieštaringus šaltinius, domėkitės pasauliu ne tik iš vieno šaltinio. Ne tam, kad pakeistumėte nuomonę, o kad turėtumėte daugiau duomenų mąstyti.
Praktikuokite nežinojimo būseną. Nežinojimas nėra silpnumas. Tai vieta, kur prasideda tikras žinojimas. Tyliai pasakykite sau: „Aš nežinau, kaip yra iš tikrųjų“ - svarbus žingsnis pradedant mąstyti kritiškai, o ne reaguoti automatiškai.
Svarbiausia, ieškoti dialogo, o ne pergalės. Nenustoti bendrauti tam, kad laimėtumėte ginčą. Pradėti kalbėti tam, kad suprastumėte kitą žmogų. Net jei galų gale ir nesutiksite, galbūt abu tapsite paaugę.
Erikas Siudikas: psichologinė pagalba Vilniuje
Erikas Siudikas yra privatus psichologas ir psichoterapeutas Vilniuje, teikiantis individualias psichologines konsultacijas, psichoterapijos, šeimos (poros) terapijos ir grupinės terapijos paslaugas. Konsultacijos teikiamos virtualiai, naudojantis programa „Skype“, arba susitikus gyvai Vilniuje.
E. Siudikas yra licencijuotas Europos psichoterapeutų asociacijos EPA psichoterapeutas bei vystymosi psichologijos magistras. Taip pat Krizių įveikimo centro specialistas bei Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos (REETA) narys. Gyvenimą paskyręs psichologinei / psichoterapinei praktikai, E. Siudikas dirba tiek individualiai, tiek su poromis (šeimomis), tikėdamas, kad kiekviename terapiniame santykyje yra kuriama išskirtinė egzistencinė psichoterapija.
Erikas Siudikas: veiklos sritys
- Psichologinė praktika bei psichoterapija
- Ilgalaikė praktinė patirtis, profesionalios žinios ir sugebėjimas perteikti Jūsų šeimos paveikslą
- Tėvų-vaikų terapija (padeda tiek tėvams, tiek vaikams geriau suprasti ir priimti vienas kitą, jų požiūrį ir elgesį)
- Individuali psichoterapija
Kontaktinė informacija
- Adresas: Kareivių g. 6, Vilnius, 09109 Vilniaus m. sav., Lietuva
- Telefonas: +370 688 57816
- Svetainė: psichologas-psichoterapeutas.lt
Gyvenimo paradoksas: tarp siekių ir dabarties
Erikas Siudikas atkreipia dėmesį į šiuolaikinio žmogaus susidūrimą su gyvenimo paradoksu: turint šeimas, pinigų, puikius darbus ir galimybę save realizuoti, tačiau vis tiek nesijaučiant laimingu. Dažniausiai visa tai, ką mes turime, tėra mums primestos visuomenėje egzistuojančios normos, tačiau jeigu jos neatitinka mūsų poreikių, negalime jaustis laimingi. Nuo mažų dienų mus moko gyventi pagal „reikia“ modelį: reikia mokytis, reikia baigti studijas, reikia turėti gerą darbą. Anot psichologo, būtent nemokėjimas pažinti save ir savo poreikius yra pagrindinė priežastis, dėl kurios šiuolaikiniai žmonės vis dažniau praranda gyvenimo džiaugsmą. Vietoje to, kad gyventume čia ir dabar, savo dėmesį skiriame tam, kaip gyvensime ateityje, kiek uždirbsime ir kokie sėkmingi būsime.
Stresas ir emocinė būsena
Praėjusiais metais atlikto visuomenės tyrimo duomenimis, nuolatinį stresą patiria 9 iš 10 lietuvių. Išprovokuoti stresines būsenas gali patys įvairiausi dirgikliai, su kuriais susiduriame kasdienybėje - nuolatinis skubėjimas ir sau keliami aukšti reikalavimai, nepateisinti lūkesčiai, nesklandumai darbe, nesutarimai santykiuose - priežasčių gali būti daugybė.
E. Siudikas teigia, kad mūsų juntamos emocijos ir išgyvenimai persipina skirtingose gyvenimo srityse, todėl jeigu jaučiame įtampą darbe, visa tai persikelia ir į asmeninį gyvenimą. Išmokę atpažinti savo jausmus ir emocijas galėtume aiškiau suvokti esamas situacijas ir priimti sprendimus. Dažnai žmonės jaučia nepasitenkinimą, tačiau negali tiksliai įvardinti, kas jų gyvenime yra negerai. Taip nutinka, kuomet negebame atsipalaiduoti, nemokame atsiriboti nuo neigiamų emocijų ir įveikti įtampos. O viso to reikėtų išmokti. Nes nuo mūsų emocinės būsenos, priklauso viskas - fizinė sveikata, finansinė gerovė, socialiniai santykiai.
Streso įveikimo būdai
Identiškose situacijose žmonės elgiasi labai skirtingai - vieniems tam tikri dirgikliai sukelia didelį stresą, kitiems - tik lengvą susierzinimą ar apskritai neiššaukia jokių emocijų. Viskas priklauso ne nuo paties įvykio, o nuo mūsų minčių, nuo to, kaip vertiname ir interpretuojame tai, kas įvyko.
E. Siudikas rekomenduoja:
- Meditacijos praktikas (kvėpavimo pratimai, keliolika minučių, praleistų malonioje aplinkoje ar paprasčiausias pasivaikščiojimas upės pakrante)
- Fizinę veiklą (plaukimas, pasivažinėjimas riedučiais ar dviračiais gamtoje)
Santykiai šeimoje: vaidmenys ir scenarijai
Psichologas Erikas Siudikas taip pat atkreipia dėmesį į santykius šeimoje ir jų dinamiką. Jis pastebi, kad moteris nuoširdžiai bendrauja su vyru, susišneka, klausosi jo, net galvos vakarais neskauda. Tuo tarpu moteris šeimoje vis labiau pradeda gyventi pati sau, pradeda nesusišnekėti su vyru, dažniau suirzta, dėl ko vakarais nuolatos pradeda skaudėti galva.
Vaidmenys ir scenarijai
E. Siudikas aiškina, kad vaidmuo - tai atsakymas į klausimą, kas dabar esu (vyras ar direktorius)? Beveik kiekvienoms gyvenimo aplinkybėms mes turime savo individualų veiksmų scenarijų, kuris gali labai skirtis abiejų partnerių atžvilgiu. Tik svarbu nepainioti scenarijaus su vaidmeniu.
Kaip elgtis su antrąja puse, paprastai nusižiūrime nuo kitų žmonių, matome filmuose ar perskaitome knygose. Net galime susikurti elgesio šabloną iš tėvų ar artimųjų pasakojimų. Tačiau, tuo pačiu mes turime ir savo požiūrį, kaip turėtų vykti bendras gyvenimas su savo išrinktuoju - o tai jau visiškai kitoks tarpusavio santykis. Dažniausia šis elgesio perėjimas vyksta lėtai, todėl tik laikui bėgant mes pastebime, kad viskas jau nebėra taip gražu, kaip įsivaizdavome iš pradžių.
Tėvų įtaka
Daugeliu atvejų mes perimame tėvų šeiminio gyvenimo scenarijų. Sūnus paprastai perima tėvo scenarijų, o dukra - mamos, nors gali būti ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, jeigu jūsų šeimoje stiprus yra tėtis, o mama neturi svaraus žodžio, tai (jeigu tai vyro šeima) jūsų vyras palaipsniui slopins jūsų iniciatyvas, teises į lygiaverčius santykius, nuoširdžiai neatsižvelgdamas į jūsų jausmus ir išgyvenimus; (jeigu tai žmonos šeima) jūsų žmona galimai pati atsisakys lygiateisiškumo šeimoje, o visus svarbiausius klausimus teks spręsti pačiam.
Svarbu pabrėžti, kad tėvų scenarijus ne visuomet yra kopijuojamas jų vaikų. Šis scenarijus gali būti papildytas individualiu požiūriu, kurį formuoja gyvenimo patirtis, išgyvenimai. Todėl šalia to, kad dėmesingai ištirtumėte savo antrosios pusės tėvų tarpusavio santykius, svarbu yra aptarti ir būsimo gyvenimo viziją su savo išrinktuoju/ąja.
Rekomendacijos
E. Siudikas pataria pasidomėti, kokius darbus turi dirbti moteris ir kokius vyras? Šeimos finansų tema. Kas turėtų daugiau dirbti šeimoje? O kas uždirbti? Kiek norėtųsi vaikų ir kada? Kas patinka ir kas ne, kalbant apie savo tėvus? Atsakymai į šiuos ir panašius jums rūpimus klausimus gali padėti geriau pažinti savo antrąją pusę.
Aišku, išrinktasis gali būti nenuoširdus, atsakydamas į klausimus taip, kaip norėtumėte jūs išgirsti. Taip pat jis pats dar gali ir nežinoti, kaip elgsis šeiminiame gyvenime. Tokie klausimai ir antrosios pusės grąžinimas į praeitį padėtų išsiaiškinti elgesio priežastis, dar kartą apibrėžti lūkesčius, poreikius ir nuomonę. Tai gali apsaugoti jūsų požiūrį ir poreikius.
Svarbu būtų paminėti, kad labai stiprus vienos pusės gyvenimo scenarijus gali pakeisti silpnesnį kitos pusės gyvenimo scenarijų. Tam tikri gyvenimo iššūkiai ar pokyčiai gali pakeisti abiejų partnerių elgesį ir mąstymą.
Svarbu panirti į jausmus nepamirštant to, kas vyksta aplinkui
Vyras ir moteris santykiuose ilgainiui keičiasi, ir to pokyčio priežastis yra perėjimas prie kito elgesio scenarijaus šeimoje. Kad ilgainiui jūsų tai nešokiruotų, patariu iškarto pasidomėti jūsų partnerio scenarijumi. Tam svarbu susipažinti su jo/jos šeima, bendrauti su antrąja puse svarbiomis jums temomis, kurios liečia jūsų bendrą gyvenimą. Svarbu panirti į jausmus nepamirštant tai, kas vyksta aplinkui.
tags: #psichologas #erikas #siudikas #pincetas