Vis daugiau žmonių, susidūrusių su psichologinėmis problemomis, pagalbos kreipiasi į specialistus. Klaipėdos universitete jau ketvirtus metus veikia Psichologinės pagalbos centras, kurio vedėja, psichologė-psichoterapeutė Diana Butienė, dalinasi savo įžvalgomis apie psichologinę pagalbą, jos svarbą ir iššūkius. Šiame straipsnyje aptarsime D. Butienės veiklą, centro teikiamą pagalbą, dažniausiai pasitaikančias problemas ir specialistės patarimus.
Psichologinės pagalbos centro veikla
Pasak D. Būtienės, centras buvo sukurtas teikti psichologines konsultacijas universiteto bendruomenei. Konsultacijos nemokamos tiek studentams, tiek universiteto darbuotojams. Kitas svarbus centro tikslas - būsimųjų psichologų ruošimas. Čia studentai turi galimybę geresnėmis sąlygomis mokytis psichologinio konsultavimo, nes centre yra sumontuotos vaizdo kameros. Ši įranga leidžia stebėti ir analizuoti konsultavimo procesą, o tai yra neįkainojama patirtis būsimiems specialistams.
Socialinių-psichologinių įgūdžių treniravimas
Diana Butienė veda socialinių-psichologinių įgūdžių treniravimo užsiėmimus studentams. Grupę sudaro 6-12 žmonių, norintiems ateiti nėra jokių apribojimų, priimami visų specialybių studentai. Užsiėmimai prasideda spalį ir tęsiasi iki birželio kiekvieną penktadienį. Šie užsiėmimai skirti tiems, kurie nori išmokti laisviau bendrauti: pasakyti savo nuomonę, išsakyti kritiką, išreikšti savo tikruosius norus ir jausmus. Anot D. Būtienės, nors tai atrodo paprasta, prireikia nemažai laiko, kad žmogus galėtų apie tai kalbėti. Kai kurie studentai ateina tikėdamiesi susirasti draugų, nes jaučiasi vieniši. Viena iš tipiškų baimių - baimė kalbėti prieš auditoriją, o grupėje yra proga pasitreniruoti. Kiti sako, kad nepasitiki savimi. Žmogus, atrodo, ir supranta, ir gali, ir sugebėjimų užtenka, bet nepasitikėjimas savimi stabdo bendravimą, karjeros planavimą. Anksčiau lankiusieji grupes sako, kad dabar jaučiasi laisvesni, mažiau bijo patys savęs, gali drąsiau kalbėti, labiau atsiskleisti.
Dažniausios problemos, su kuriomis susiduria klientai
Dažniausiai žmonės kreipiasi dėl santykių su artimaisiais arba dėl labai eilinių dalykų - chroniško liūdesio, depresinės nuotaikos, užsitęsusio gedėjimo po artimojo netekties.
Konsultacijų trukmė ir efektyvumas
Kiek laiko ir konsultacijų prireikia, kad žmogus išspręstų problemą, dėl kurios kreipėsi? Diana Butienė teigia, kad tai priklauso nuo motyvacijos - kiek žmogus yra pasiruošęs įdėti pastangų. Vis dar gaji nuostata, kad psichologas lyg koks būrėjas ar ekstrasensas - papasakosiu jam apie savo problemą, man duos auksinį patarimą, grįšiu namo ir viskas susitvarkys. Tačiau, pasak D. Būtienės, taip iš tikrųjų nebūna. Psichoterapija - didžiulė kančia. Kai žmogus pirmą kartą su tuo susiduria, jam kartais kyla noras pabėgti. Žmogus turėtų būti pasiruošęs kančiai.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Kitas dalykas - kokia problema sprendžiama. Pavyzdžiui, porai, kuri kartu gyvena virš 20 metų ir turi ilgalaikių konfliktų, gali tekti lankytis konsultacijose metus ar porą, kad pasiektų norimų rezultatų - nustotų pyktis, imtų suprasti vienas kitą. Su viena šeima turėta 20 konsultacijų, po to jie jas nutraukė, nes buvo pasiektas bent jau toks rezultatas, kad žmonės išmoko išsakyti, ką vienas apie kitą galvoja, ką kaupė per tuos ilgus metus. Bet tai dar toli gražu iki to rezultato, kurio jie norėtų. Kitai porai, kuri kreipėsi dėl labai konkrečios problemos, pakako 5 konsultacijų. Kartais, pavyzdžiui tėvams, kurie kreipiasi dėl savo atžalų problemų, pakanka ir vienos vienintelės konsultacijos: jie gauna atsakymą į konkretų klausimą ir tvarkosi patys.
Pagalbos ribos ir bendradarbiavimas su kolegomis
Ar visada pavyksta padėti? D. Butienė teigia, kad pavyksta, jei vyksta nuoseklus darbas. Tačiau, jei ji nežino, ką daryti su žmogumi arba jei mintys apie jį užima tikrai didžiulę laiko dalį, kartais taip tikrai atsitinka, pasikonsultuoja su kolegomis. Tai, aišku, daroma tik su besikreipusiojo pagalbos sutikimu, išlaikant tam tikrus etikos normų reikalavimus. Žmogui pasakoma - aš nežinau, kaip tau padėti, judame, bet niekur nepajudame, atsidūrėme aklavietėje. Pasikonsultavusi su kolegomis, informaciją persakoma klientui, ir paprastai reikalai pajuda, galime toliau tęsti darbą. D. Butienė pabrėžia, kad psichoterapeutai ruošiami pagal specialią programą, studijų metu pati sėdėjo kliento kėdėje ir savo kailiu patyrė, kas tai yra. O kuo save geriau pažįsti, tuo lengviau ir kito žmogaus rūpesčiu priimti. Juk ateinančių žmonių problemos universalios.
Kada kreiptis pagalbos dėl vaiko problemų?
Diana Butienė išskiria kelis požymius, rodančius, kad vaikui gali reikėti psichologo pagalbos:
- Stipriai pasikeitęs vaiko elgesys: Pavyzdžiui, vaikas buvo labai aktyvus, linksmas, energingas ir vieną dieną tampa ramus, tylus, uždaras, nenori kalbėti, tai tęsiasi kurį laiką.
- Elgesio problemos: Labai dažnai ateina tėvai ir sako, kad namuose vaikas geras, o klasėje nesuvaldomas. Jei mokytojai ir klasės draugai nuolat skundžiasi, kad vaikas agresyvus, toks elgesys tęsiasi ilgą laiką ir jokie pokalbiai nepadeda, tai ženklas, kad kažkas vyksta su vaiko jausmais, išgyvenimais, ir jis pats nepajėgia su jais susitvarkyti. Tuomet tikslinga pagalba iš šalies.
- Miego ir valgymo sutrikimai: Susirūpinti reikėtų ir tuomet, jei prasidėjo nemigos problemos arba vaikas nustojo valgyti, arba, atvirkščiai, valgo ištisai ir negali sustoti.
- Baimės ir nerimas: Kartais vaikas bijo tamsos, bijo likti vienas, nuolat nori miegoti su mama, nors jam 10 metų ar daugiau. Jei tai kartojasi taip dažnai, kad tėvai ima bijoti išeiti iš namų, galima įtarti, kad vaiką kažkas slegia. Yra tekę bendrauti su tėvais, kurie net trumpam norėdami išeiti iš namų turėdavo būtinai surasti suaugusį žmogų, kuris pabūtų su vaiku.
- Šlapinimasis į lovą: Jei vaikas augimo procese išmoko naudotis tualetu, o vėliau vėl ėmė šlapintis į lovą, tikrai galima įtarti, kad problema susijusi su vidine įtampa.
D. Butienė pabrėžia, kad tokiu atveju psichologas gali padėti. Bet būna ir grynai fiziologinės kilmės sutrikimų, kai reikalingas medikamentinis gydymas. Tokiu atveju pokalbiai su psichologu gali padėti tėvams ir pačiam vaikui išmokti gyventi su savo problema.
Požiūris į pykčio reiškimą
Diana Butienė atkreipia dėmesį į tai, kad nemažai šeimų nenori pripažinti, kad egzistuoja problema: vienas ant kito pyksta, reiškia nepasitenkinimą, išgyvena gėdą ir apie tai nekalba, lyg tai būtų kažkas nepadoru ir negražu. Ji yra susidūrusi ir su tokiais atvejais, kai tėvai pagalbos kreipėsi dėl to, jog vaikas ėmė nevalingai tuštintis.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Palietėte vieną iš svarbiausių temų - požiūrį į pykčio reiškimą. Iš tiesų labai gaji nuomonė, kad pykti yra negerai, negražu, ir jei žmogus pyksta ant savo artimųjų, vadinasi jų nemyli. Vaikų gyvenime tai - žiaurus apribojimas, nes vaikai labai spontaniški. Bet pyktis, kaip ir bet kuri kita emocija, nėra nei blogesnė, nei geresnė. Reikėtų vaikus išmokyti pykti, rasti formas, kaip tą jausmą parodyti. Jeigu vaikui draudžiama pykti nepaaiškinus, ką su tuo jausmu daryti, gali prasidėti šlapinimasis į lovą, tikas, vaikas gali tapti agresyvus. Vien dėl to, kad tėtis ar mama sako, jog pykti ant broliuko, sesutės, mokytojos ar draugų yra negražu, vaikas gali užsidaryti, nes stengsis klausyti tėvų ir būti geras. Apskritai, suaugę dažnai galvoja, kad vaikai maži, kvaili, jie nieko nesupranta. Nors iš tiesų tai, kas jaudina suaugusiuosius, lygiai taip pat jaudina ir vaikus. Tėvų skyrybos, artimo žmogaus ar gyvūno netektis, gyvenamosios vietos pakeitimas, išsiskyrimas su draugu - vaikams tai gali būti labai skausmingi patyrimai juo labiau jei suaugę apie tai vengia su jais kalbėti.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
tags: #psichologe #diana #butiene