Šis straipsnis skirtas apžvelgti psichologės Evelinos Sabaitytės atsiliepimus ir įžvalgas įvairiose srityse - nuo pagalbos šeimoms, susilaukusioms ankstukų, iki emocinės paramos onkologiniams ligoniams ir nevaisingumo problemų sprendimo. E. Sabaitytė yra Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medicinos psichologė, tad jos patirtis ir įžvalgos yra ypač vertingos siekiant suprasti emocinius iššūkius, su kuriais susiduria žmonės įvairiose gyvenimo situacijose.
Pagalba šeimoms, susilaukusioms ankstukų
Psichologė E. Sabaitytė ne vienerius metus konsultuoja ankstukų šeimas ir dalinasi įžvalgomis apie galimą artimųjų reakciją bei emocinio ryšio svarbą tarp vaikelio ir mamos. Pradedant pokalbį su psichologe, laidos vedėjas ir socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius atkreipė šeimų dėmesį, kad prasidėjus priešlaikiniam gimdymui tėvams reikia nepamiršti, jog vaikelio atėjimas yra viena iš brangiausių akimirkų ir būsimas etapas, bet kokiu atveju, taps prasmingiausiu gyvenimo įvykiu.
E. Sabaitytė atkreipia dėmesį, kad šeimos, susilaukusios ankstuko, patiria netektį, nes „pasaulis staiga išplėšia galimybę pasitikti mažylį taip, kaip tos šeimos planavo“. Ji teigia, kad pirmas susitikimas su mažyliu yra ir gimimas, bet tuo pačiu ir didžiulė netektis, nes idiliškas gimdymas tiesiog pradingsta. Šeimos susiduria su įvairiais jausmais: liūdesiu, didele baime, išgąsčiu, šoko reakcija ir nežino kaip su tuo gyventi.
Kalbėdama apie emocinio ryšio svarbą tarp vaikelio ir mamos, psichologė atkreipia dėmesį, kad ryšys tampa besąlygiškas. Pastebima, kad mamai atėjus prie inkubatoriaus mažylio širdies ritmas suintensyvėja, o jei mama pradeda kalbėtis ar niūniuoti lopšines, mažylio širdies ritmas stabilizuojasi.
Psichologės teigimu, šeimoms, susilaukusioms ankstuko, apie reikiamą pagalbą labai svarbu kalbėtis su artimaisiais ir patiems suprasti, kokia giminaičių ar draugų reakcija gali būti į priešlaikinio gimdymo žinią. E. Sabaitytė įvardija kelias artimųjų pozicijas: vieni sako „viskas bus gerai“, nors niekas nežino, ar tikrai mažylio sveikatos būklė bus gera, kiti bando išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl taip atsitiko ir kas čia kaltas, taip bandydami ieškoti paaiškinimo į tuos dalykus, kurie paprasčiausiai, tokioje situacijoje, lieka nepaaiškinami.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Pokalbio pabaigoje buvo paliesta ir vaikelio netekties tema, kuomet mažyliui nepavyksta išvysti dienos šviesos. E. Sabaitytė atsigręžė į formuojamą tėvų ir vaiko supratimą, teigdama, kad atsisveikinimas neįvyksta per dieną ar dvi ir tai yra individuali kelionė, kurios kančią reikia gebėti paleisti. Ji stengiasi atskirti vaiką ir tėvus, formuodama tėvams vaiko, kaip individo supratimą, kad kiekvienas žmogus gyvena tiek, kiek jam leidžia jėgos. Susiduriant su mirtimi, mes kiekvienas gyvenam tol, kol galime gyventi be kančios.
Emocinė parama pandemijos metu
Pasaulyje koronaviruso protrūkis daugeliui sukėlė streso. Tai ekstremali situacija, į kurią žmonės reaguoja skirtingai. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medicinos psichologė Evelina Sabaitytė tikino, kad sunku parengti universalių patarimų, kurie tiktų visiems. Daliai žmonių, kurie dėl lėtinių ligų iki karantino jautėsi pažeidžiami, ilgainiui baimė užsikrėsti gali sustiprėti.
Krizių ir katastrofų specialistai žino, kad įvykus nelaimei reikia kuo greičiau pašalinti nukentėjusiuosius iš įvykio vietos ir paskirti jiems kokį nors vaidmenį. Kiekvienas žmogus krizės metu nori būti reikalingas. Turėdamas savo darbą ar kokią nors veiklą jis įprasmina save, o tai užima smegenis, todėl mažėja nerimas, žmogus jaučiasi kuriantis pridėtinę vertę. Psichologė E. Sabaitytė patarė ne tik savo klientams, bet ir nukentėjusiems karantino metu ieškoti būdų, kurie padėtų jaustis reikalingiems ir naudingiems.
Šią temą palietusi Santaros klinikų socialinių tinklų paskyroje psichologė E. Sabaitytė priminė, kad nedidelis stresas tarsi sutelkia organizmą, o nuolatinis nerimas kenkia. Pandemija visuomenei - vienas didžiausių iššūkių, kurio niekas nesitikėjo ir nesiruošė. Emocijų kalneliai, kai vieną dieną norisi ranka numoti į koronaviruso grėsmę, o kitą dieną baisu net iš namų išeiti, būdingi daugeliui. Panašiai elgiasi žmonės, sužinoję apie sunkią ligą. Iš pradžių kyla šokas, tada norisi viską paneigti, kyla pyktis, liūdesys ir tik perėję visas šias emocijas sugebame priimti situaciją tokią, kokia yra, ir ieškome būdų, kaip ištverti.
Naujos karantino taisyklės sukėlė tam tikrą pasipriešinimą, nes pakeitė įprastą gyvenimo būdą. Žmonės ėmė piktintis, kad pažeidžiamos jų teisės, o tai sukėlė pyktį. Tačiau pyktis yra nuostabiausia emocija, kurią turi žmogus. Daugelis tai girdėdami sutrinka, nes nuo vaikystės buvo mokomi, kad pykti negražu, negarbinga ir žema. Bet pyktis duotas tam, kad žmogus sugebėtų sukaupti energiją, kuri būtina norint pakeisti situaciją arba joje išbūti. Išgyvendami pyktį ir nukreipdami tinkama linkme galime ieškoti naujų išraiškos būdų, išmokti naujų dalykų. Išmokome naujai planuoti kasdienybę. Jei rudenį sulauksime antrosios koronaviruso bangos, turėsime kur kas geresnę patirtį, kaip su ja tvarkytis.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Nerimas - sveikas būdas reaguoti į situaciją. Jis gali būti pagrįstas ir nepagrįstas. Koronavirusas yra neapčiuopiamas, bet mes nuolat galvojame, kad jis gali būti šalia mūsų. Normalu, kad tai sukelia nerimą, įtampą ir baimę. Maža to - nerimas didina budrumą, norą rūpintis savimi. Tačiau užsitęsęs nerimas tampa savęs kankinimu, pradedame daugiau iš savęs reikalauti, nei reikia, todėl turime pasverti, kiek nerimas realus. Kita vertus, baimė sujungia mūsų instinktus, todėl galėsime pasijusti ramiau ir pasitikti antrąją bangą.
Per karantiną daugelis tapome kulinarais, dizaineriais, siuvėjais ir visų galų meistrais. Iki karantino galėjome skųstis, kad trūksta laiko, negalime skirti dėmesio tam tikriems dalykams. Pandemija mums padovanojo laiko. Kitas klausimas, ar sugebėjome pamatyti tokią galimybę ir ją įvertinti. Kurie sugebėjo įžvelgti tokią galimybę ir ja pasinaudoti, pasijuto apdovanoti.
Iš savo pacientų esu išgirdusi ne vieną prisipažinimą - atradau tiek daug dalykų, kuriuos seniai buvau užmetęs, supratau, kad ne tik pajamos yra gyvenimo tikslas, esu reikalingas savo vaikams, ėmiau skaityti knygas, kurioms anksčiau neturėjau laiko. Jei nepatyrėme tokių skaudžių praradimų kaip finansiniai nuostoliai, darbo netekimas, artimųjų mirtis, galėjome grįžti prie esminių vertybių. O tai mus papildė ir sustiprino kaip žmones.
Dirbdama su rizikos grupės žmonėmis, onkologiniais ligoniais, manau, kad vėliau dalis jų gali susidurti su vadinamuoju potrauminio streso sindromu. Tai emocinis sutrikimas, kai nuolat atsikartoja baimė užsikrėsti, susirgti. Įvairiomis lėtinėmis ligomis sergantys žmonės ir taip jaučiasi pažeidžiami, o karantino metu nuolat buvo kalbama apie tai, kad jie priklauso rizikos grupei. Norėdami jais pasirūpinti, akcentavome dar didesnį jų pažeidžiamumą ir nuolat primindavome, kad jie turi likti namuose, vengti bendravimo. Nors ateityje rizika užsikrėsti gali sumažėti, tokie žmonės gali ir toliau labai jautriai reaguoti. Gali būti ilgalaikių emocinių pasekmių. Laimė, su jomis įmanoma susitvarkyti - juk yra būdų, kaip padėti tokiems žmonėms.
Daugeliui pacientų patariu: kai pradėsite jaustis ne savimi, kai ateis jausmas, kai nebežinosite, ką daryti, tai yra ženklas, kad reikia ieškoti pagalbos. Yra ir daugiau negalavimų, rodančių, kad reikia pagalbos, - sumažėjęs apetitas, nemiga, liūdesys, sumažėjęs domėjimasis tuo, kas anksčiau teikdavo džiaugsmo, neramumo ir baimės jausmas. Kai svyra rankos, nebėra jėgų, nesinori nieko daryti, vadinasi, atėjo metas sustoti ir paklausti savęs, kas iš tikrųjų vyksta.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Studijos universitete mane išmokė, kad kiekvienas žmogus turi visko, ko jam reikia, kad sugebėtų ištverti krizę. Mes, psichologai, tampame tarsi veidrodžiais, kurie padeda pamatyti žmonėms, kuo jie stiprūs, tačiau negalime pateikti sėkmės formulės ar duoti stebuklingos tabletės.
Greitoji pagalba sau
E. Sabaitytė mėgsta pradėti nuo vadinamosios greitosios pagalbos sau. Pirmiausia turime fiziškai pasitraukti iš situacijos, kuri trikdo, pavyzdžiui, norint nutraukti įkyrių minčių srautą, galima atsistoti, nueiti nusiplauti rankas, palįsti po dušu, duoti kūnui darbo, kad jis atsibustų ir pradėtų mąstyti tarsi iš kitos pusės. Taip pat padeda įvairūs atsipalaidavimo pratimai, pavyzdžiui, kvėpavimo, tinka ir fizinis krūvis, nes jo metu išsiskiria vadinamieji laimės hormonai endomorfinai.
Dar patariu vadinamąjį trijų žingsnių savęs skenavimą. Pirmas žingsnis - apžiūrėti savo kūną, ar su juo viskas gerai, ar jis sotus, išsimiegojęs, ar šiltai aprengtas, ar jam ne per karšta. Antras žingsnis - keliauti prie savo minčių ir klausti savęs, apie ką aš galvoju. Jei atkapstau, kad yra kažkokia mintis, kuri neduoda ramybės, galima ją užrašyti ant popieriaus, o šalia pateikti argumentus, kurie ją patvirtina, taip pat argumentus, kurie ją paneigia. Toks pratimas suteikia šiek tiek ramybės, stabilumo ir padeda suvaldyti mintis. Trečias žingsnis - valdyti jausmus. Nėra nereikalingų jausmų, jie visi būtini, kad galėtume gyventi sveikai. Bet turime leisti jausmui nuveikti savo darbą, mes jo neturime užspausti, sumažinti ar išdidinti. Jausmai neturi savo buveinės, jie ateina ir nueina, o tada jaučiame palengvėjimą. Jausmai užsilieka tik tada, kai juos pamaitiname savo mintimis. Vadinasi, jei žmogus jaučiasi negerai, turi išsiaiškinti, apie ką galvoja.
Dar vienas svarbus dalykas - įprasminimo jausmas. Kiekvienas žmogus turi rasti būdų, kaip jaustis reikalingam. Jei tai pavyks, kur kas geriau pasijus ne vienas. Juk nuolat žiūrint televizijos žinias, skaitant pranešimus apie užsikrėtusius ir mirusius žmones kyla nerimas. Vadinasi, turime riboti informacijos srautą ir ryžtingiau veikti, išlaikyti kasdienybės rutiną, suplanuoti dieną taip, kad reguliariai valgytume, tuo pačiu metu eitume miegoti, nes būtina laikytis darbo ir poilsio režimo. Turime neužmiršti meilės sau.
Potrauminio streso sindromas
Potrauminio streso sindromą sukeliantys stresai būna susiję su mirties baime, siaubu, beviltiškumu.
Visuomenės nuostatos dėl vaikų turėjimo
Paanalizavus visuomenės nuostatas, galima pastebėti, kad vis dar egzistuoja tam tikri įsitikinimai, susiję su žmonių pasirinkimu turėti ar neturėti vaikų. Neretai galime išgirsti, kad yra padorus ir nepadorus amžius turėti ar neturėti vaikų, tinkamas ar netinkamas laikas ar netgi vaikų skaičius. Akivaizdu, kad visuomenė, iš tiesų galbūt net nesąmoningai, bando kontroliuoti mūsų gyvenimus.
Viena moteris labai gerai apibendrino tokią situaciją sakydama: „Kai susipažinome su dabartiniu mano vyru, visi klausinėjo, kada vestuvės. Kai susituokėme, visi pradėjo klausinėti, kada vaikai. Kurį laiką, turėdami savo gyvenimo, karjeros ir finansų planą, nekreipėme dėmesio į tuos klausimus. Jie netgi atrodė šmaikštūs. Galiausiai trūko kantrybė ir pati paklausiau: „O kai aš pastosiu, ko tada klausite - gal kada numirsiu?“ Kai susidūrėme su nesėkmėmis bandant pastoti, jau taip nebeatrodė. Pradėjau ieškoti būdų apginti save. Iš pradžių atsikalbinėjau įvairiomis frazėmis „kai Dievas duos“ arba „laukiame“, kol galiausiai trūko kantrybė ir, pakartojusi visus ankstesnius klausimus, pati paklausiau: „O kai aš pastosiu, ko tada klausite - gal kada numirsiu?!“
Visuomenė turi suprasti, jog susituokę žmonės tikrai tarpusavyje aptarė vaikų klausimą, ir jie arba šiuo metu nenori turėti vaikų, arba negali. Tačiau tai jų asmeninis, o ne aplinkinių reikalas. Noras ar nenoras turėti vaikų yra labai individualus dalykas, paremtas kiekvieno mūsų patirtimi. Visada yra dvi pusės. Viena vertus, egzistuoja fiziologinis instinktas pratęsti giminę, kita vertus, sąmoningas žmonių pasirinkimas, įvertinus savo fizines, emocines ir finansines galimybes. Mūsų gyvenimuose visuomet yra daugiau nei viena kryptis. Netgi tas poras, kurios pasiryžta eiti nevaisingumo gydymo keliu, labai tikslingai siekti nėštumo, skatinu situaciją pamatyti, kiek įmanoma, plačiau ir apsvarstyti visus galimus sprendimus, kad noras pastoti netaptų fanatizmu pasiekti tikslą bet kokiomis priemonėmis.
Moters nenoras turėti vaikų
Žmogus sutvertas nuostabiai - jis niekada sau nelinki bloga. Vadinasi, pozicija neturėti vaikų taip pat yra kažkuo pagrįsta. Mes visuomenei teisintis neprivalome, bet sau atsakyti į klausimą, kodėl aš nenoriu turėti vaikų, reikia. Būkite su savimi, kiek įmanoma, atviresni, nes jūs esate vienintelis žmogus, su kuriuo tikrai visą gyvenimą kelsitės ir gulsite. Jeigu žmogus tikrai gerai jaučiasi pasirinkęs neturėti vaikų, jeigu jis pagalvojo, kad ir po dešimties metų jausis lygiai taip pat gerai, jeigu jis nuoširdžiai sau prisipažino, kad negalėtų rūpintis vaiku, nes jam gyvenime rūpi visai kiti dalykai, ir niekada nejaus kaltės dėl šio sprendimo, kam tai trukdo? Kiekvienas gyvename taip, kaip mums atrodo teisingiausia, mes nė vienas sau nelinkime kančios.
Kita vertus, susiduriu ir su tokiomis situacijomis, kai moteris garsiai deklaruoja, kad nenori turėti vaikų, tačiau terapijos metu analizuodamos tokio nenoro priežastis atrandame stiprių kompleksų, baimių ar trauminių patirčių, kurias išsprendus pasirinkimai kartais keičiasi. Todėl jei klausimas „kodėl neturi ar nenori turėti vaikų?“ sukelia neigiamų jausmų, vis tik pravartu savęs paklausti, kodėl kyla šie jausmai, nes kai mūsų klausia apie dalykus, kurie yra nesvarbūs, paprastai tik nusijuokiame, ir stipri emocinė reakcija nekyla.
Moterys, norinčios, bet negalinčios pastoti
Susidūrusios su sunkumais, kurie susiję su bandymais pastoti, dauguma moterų dalijasi patiriamu emociniu chaosu, užstrigimo laike jausmu, naujos gyvenimo prasmės paieškomis, pasikeitusiais santykiais ne tik su savimi, bet ir su kitais, taip pat išryškėjusiais naujais tiek fiziniais, tiek emociniais poreikiais. Nors žiūrint iš šalies atrodytų keista, tačiau pastebiu, kad dauguma moterų vienaip ar kitaip pajaučia kaltę bei gėdą, aplanko mintys, kad esu kažkokia kitokia, defektuota, nevisavertė, neverta turėti vaikų. Tokiais atvejais stengiuosi praplėsti moteriškumo sąvoką - kalbamės apie tai, kas yra nėštumas: ar jis tiesiogiai atspindi moteriškumą? Kai savo tyrimo metu konkrečiai paklausiau, ką reiškia būti moterimi, kuri negali pastoti ir susilaukti vaikų, susimąstyti privertė atsakymas: „Esu tokia pati, kaip visos moterys, tik dabar turiu sunkumų. Ir kol visuomenė į mane nerodo pirštu, kad aš neturiu vaikų, tol blogai nesijaučiu.“ Taigi akivaizdu, kad labai dažnai kaltę ir gėdą žmogus savyje užaugina ne pats - ji nulemta visuomeninio spaudimo, visuomenės reikalavimo atitikti tam tikrą sugalvotą formatą.
Negalėjimas pastoti tada, kai jau suplanuota, iš esmės pakeičia gyvenimą, sutelkia visą dėmesį į vaisingų dienų skaičiavimą, sveiką gyvenimo būdą bei papildomus apsauginius veiksnius, kurie būtini nėštumo siekimui. Daug kas pradeda suktis apie moters ciklą. Gyvenama nuo ovuliacijos iki ovuliacijos, nuo pirmos mėnesinių dienos iki pirmos mėnesinių dienos, nuo vieno nusivylimo iki kito nusivylimo. Kartais iš moterų girdžiu palyginimą, kad kelionė per nevaisingumą panaši į kelionę amerikietiškais kalneliais. Atėjęs naujas ciklas suteikia naujų vilčių, priartėjus ovuliacijos dienai - laikas „dirbti“, o jai praėjus imi save tyrinėti tarsi per didinamąjį stiklą, ieškodama nėštumo simptomų. Prasidėjus mėnesinėms - duobė. Ir taip nejučiomis pakliūvame į spąstus. Gyvenimas tampa taip griežtai surikiuotas, kad prarandama galimybė juo mėgautis ir džiaugtis. Tyrėjai nesėkmes bandant susilaukti vaikelio lygina su artimo žmogaus netektimi. Viena moteris yra pasidalijusi, kad gyvenimas su nevaisingumu jai sukėlė tokią asociaciją (kalba netaisyta): tai „lyg visą laiką vaikščiot su kažkokiu spygliu viduj ir niekaip jo neitų ištraukt. Nuo tam tikrų judesių ar prisilietimų tiesiog dar labiau skauda. Norėtųsi parodyt, į kokią beviltišką kartais padėtį atsiduri, nori to ar nenori. Koks viduj toks tuščias pasidarai. Tas skausmas toks, kuris varo į neviltį. Visiškai kitokius jausmus viduj pažadina. Turbūt viena iš stipriausių emociškai patirčių, kokios tik iki šiol galėjo būt… Viskas nublanksta prieš šitą dabar“. Tu net nebegali džiaugtis vaikelį pagimdžiusios draugės laime, ir dėl to jautiesi dar blogiau, nes manai, kad esi bejausmė ir pikta. Moterims negalėjimas pastoti kartais sukelia tokį visaapimantį skausmą, per kurį nebesimato jokių galimybių ir išeičių. Tai užburtas ratas. Kai kurie tyrėjai nesėkmes bandant susilaukti vaikelio lygina su artimo žmogaus netektimi. Tačiau kai mes netenkame artimo žmogaus, turime ritualą, padedantį „išgedėti“, išlieti savo liūdesį. Nevaisingumo atveju netektį patiriame kiekvieną mielą mėnesį. Mes tarsi laidojame savo svajonę, savo troškimą. Kaip sakė viena moteris, apima toks beviltiškumas, nes tu negali nieko kontroliuoti, nuo tavęs niekas nepriklauso: „Tas psichologiškai ir yra labai sunku. Ta nežinomybė.“
Nevaisingumas sukuria įstrigimo laike jausmą. Kiekvieną mėnesį viskas sukasi apie tą patį, ir dažnai tai būna ne mėnesių, o metų reikalai. Gyvenime viskas pradedama riboti: „aš nekeliausiu, nes gal pastojau, dar kas nors man nutiks“, „mes nepirksime to brangaus daikto, nes jeigu pastojau, reikia taupyti kūdikiui“, „aš nekeisiu darbo, nes jeigu pastojau, tai nepatogu“. Nors gerai žinome situacijų, kai moterys pastoja jau pirmųjų lytinių santykių metu, tačiau man labai įstrigo faktas, kad statistiškai vidutinė tikimybė pastoti natūraliame cikle moterims svyruoja nuo 20-25 proc. tarp jauno (20-30 metų) amžiaus moterų ir iki 10 proc. tarp vyresnių (per 35 metų) moterų. O tai reiškia, kad viskas nėra taip paprasta, kaip atrodė mokykloje, kur tikriausiai ne vienam iš mūsų atrodė, kad kone vos pauosčius vyriškas trumpikes yra pastojama. Deja, kartais viskas kur kas sudėtingiau. Visada žmonėms sakau - mokslas jau gali labai daug, bet visada lieka dalis, kurios negalime kontroliuoti. Jeigu viskas būtų taip, kaip parašyta vadovėliuose, turėtume šimtaprocentį pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmingumą. Deja, taip nėra, vadinasi yra veiksnių, kurių vis dar nežinome arba nesugebame kontroliuoti. Todėl labai norisi atsakomybę ir kaltę, kurią moterys yra linkusios priskirti sau, padalinti visiems - tiek gydytojams, tiek abiem partneriams, tiek gamtai, kad tai nebūtų taip emociškai sunku ir skausminga.
Išeitis iš užburto rato
Dažnai, susidūrusios su sunkumais susilaukti kūdikio, moterys tampa apsėstos minties, kad yra nevaisingos ir negali pastoti, bet tai ne visada yra tiesa. Todėl man labai džiugu, kad atsidūriau komandoje, kuri drąsina moteris ir sako - kol jūs turite mėnesines, kol nėra įvykusi menopauzė, tol esate vaisinga moteris, tiesiog turinti sunkumų, kuriuos greičiausiai galima išspręsti mediciniškai. Aš asmeniškai stengiuosi padėti moteriai atsipalaiduoti, kad ji vėl pajustų ir kitas gyvenimo sritis, kad ji suprastų, jog nėra ta, kuri turi kažkieno sugalvotą pareigą gimdyti vaikus. Ji yra puiki žmona, draugė, sesuo, duktė, specialistė, galbūt viršininkė. Gyvenimas yra gerokai platesnis. Taip, vaikutis, kurio ji šiuo metu taip stipriai laukia, yra centrinė ašis, kurios negalima ignoruoti, bet tai nėra visas gyvenimas.
Pagalbinio apvaisinimo procedūros nėra SPA ritualai, jos reikalauja nemenko emocinio ir fizinio pasiruošimo. Kartą terapijos metu diskutuodamos su moterimi apie jos emocijas, kurios buvo tokios sudėtingos, tiek ją apribojusios, kad ji neleido sau patirti jokių gyvenimo džiaugsmų, atradome palyginimą su medžiu. Nė vienas medis nežydėjęs negali užmegzti vaisių. Taip ir moteris -pirmiausiai turėtų pražysti. Ir to užteko. Ši moteris pradėjo žydėti ir galiausiai pastojo. Be abejo, buvo ir gydytojų įsikišimas, bet šiuo pavyzdžiui noriu pasakyti, jog kartais medicinos nepakanka, kai mūsų kūnas nėra pajėgus priimti nėštumo, kai yra per daug įsitempęs nuo streso. Pagalbinio apvaisinimo procedūros nėra SPA ritualai, jos reikalauja nemenko emocinio ir fizinio pasiruošimo, todėl būtent pražydimas, pasitikėjimas savimi leidžia kūnui atsipalaiduoti ir gali suteikti vidinio pasitikėjimo bei stiprybės. Todėl kuo toliau, tuo labiau su gydytojais ieškome sąlyčio taškų, nes ir jie pastebi, kad emociškai stabilesnis, ramesnis žmogus yra atidesnis gydymo rekomendacijoms, ramiau į viską reaguoja ir sėkmingiau priima gydymą. Yra mokslinių tyrimų, teigiančių, kad vaisingumo sutrikimų gydymo metu psichologo konsultuotos poros pasižymi ne tik aukštesniais pastojimo rodikliais, bet ir didesne sėkmingo nėštumo tikimybe.
Vyrų patirtys nevaisingumo procese
Vyrams būdingos kitokios emocijų išraiškos ir įveikos strategijos. Be abejo, juos veikia stigma, kad vyrai neverkia, kad jie turi būti stiprūs. Kita vertus, moteriai emocinis prisirišimas prie kūdikio, kad ir dar negimusio, yra prigimtinis. Vyrai dėl savo smegenų ir asmenybės struktūros ne visada turi gebėjimą prisirišti prie to, ko nėra net matę. Yra teorijų, teigiančių, kad jų ryšys su kūdikiu, kurio siekia šeima, pasireiškia per norą moterį padaryti laimingą. Jie beprotiškai kenčia, kai jų moteris kenčia. Tyrimai rodo, kad vyrai labai sudėtingai išgyvena moters persileidimą, nes jie mato jos skausmą ir jaučia kaltę, visų pirma, dėl to, kad negali niekaip padėti, visų antra - kad dalis to skausmo buvo jų sukurta.
Vyrai, kuriuos man pavyko pakalbinti, nevaisingumo problemą įvardino kaip neapčiuopiamą ir dalijosi, kad jiems sunku būti neapibrėžtumo situacijoje. Iš pradžių, aišku, jie taip pat reaguoja labai emociškai, bet vėliau įsijungia loginis mąstymas. Kaip vienas iš vyrų man sakė: „Nematau prasmės rautis plaukus.“ Vyrai yra linkę duoti sau laiko su tuo susigyventi ir suprasti, ką šioje situacijoje jie gali padaryti ir kontroliuoti. Jie taip pat pastebi pasikeitusius santykius su aplinkiniais, pirmiausia išskirdami santykį su gydytojais bei poromis, kurioms pasiseka susilaukti vaikelio.
tags: #psichologe #evelina #sabaityte