Lina Vėželienė - psichologė-psichoterapeutė, pedagogė, populiaraus tinklaraščio „Gyvoji psichologija“ ir daugybės psichologinių straipsnių autorė jau daug metų konsultuoja individualiai, vadovauja psichoterapinėms, profesinio augimo ir šokio terapijos grupėms. Ji skaitytojams jau puikiai pažįstama iš knygų „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ ir „Žuvis medyje“. Jos darbai - tai tarsi kelionė į žmogaus sielos gelmes, kurioje nagrinėjamos įvairios temos, pradedant santykiais ir baigiant vidiniu pasauliu.
Vidurio amžiaus paauglystė: naujas gyvenimo etapas
L. Vėželienė tikisi, kad knyga „Vidurio amžiaus paauglystė, arba ką veikti po 50-ies?“ bus naudinga ir moterims, ir vyrams, vidurio amžiaus paaugliams ar besirengiantiems jais tapti. Pasibaigus įprastų gyvenimo tikslų sąrašui: baigti mokslus, susirasti darbą, sukurti šeimą ir užauginti vaikus, ateina laikas improvizuoti. Idėjas, ką dar būtų galima nuveikti, kai jau viskas, regis, nuveikta, žinoma psichologė-psichoterapeutė patikrino praktiškai ir sudėjo į knygą. Tad joje skaitytojai ras visko: nostalgijos, vilties, asmeniškumų ir psichologijos tyrimų. Tai nesustoti augti, mylėti bei kurti įkvepianti knyga.
Autorė atvirai dalinasi savo patirtimi sulaukus 50-ies, kai, pasak jos, teoriškai gyvenimas jau baigtas, bet ji vis dar gyvena. Laukti mirties nuobodu, iš naujo siekti tų pačių tikslų, kuriuos jau pasiekiau, - nebeįdomu, mokytis ko nors naujo - nematau prasmės. Tai ką veikti?! Gal ir nenuostabu, kad tokio amžiaus žmogui nebesinori judėti į priekį, nes juk priekyje tik mirtis? Kita vertus, mirtis visą gyvenimą yra priekyje, tai kodėl po 50-ies reikėtų tiesiog sustoti ir jos laukti.
Mane mokė, ko reikia siekti iki amžiaus vidurio: užaugti, tapti savarankiškai, išsimokslinti, sukurti šeimą, užauginti vaikus, realizuoti save profesijoje. O kas paskui? Kažkas neapsižiūrėjo ir pamiršo pasakyti. Ką veikti, kai viską jau padarai? Ką gi, nusprendžiau aiškintis pati. Jeigu jau visi protingi patarėjai žmogui priėjus šią amžiaus ribą abejingai nutyla.
Nebesirūpinti savo sveikata?
L. Vėželienė drąsiai teigia, kad sulaukus 50-ies, ji nesirūpina savo sveikata medicininės reklamos propaguojamu būdu. Toks apsisprendimas gali rėžti ausį, ypač tiems, kurie įpratę klausytis medicininės agitacijos giesmių. Oficialiąja nuomone, po 50-ies privalu ypač rūpintis savo sveikata! Tyrimai, vizitai pas gydytojus, papildai, dantų protezai, profilaktika, reabilitacija - realybė, su kuria vidurio amžiaus paauglys privalo susitaikyti ir mokytis jai paklusti. Juk savaime suprantama, kad tokio (!!!) amžiaus žmogus be intensyvios medicininės priežiūros nė iš vietos.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Autorė nesitiria tiesiog šiaip, profilaktiškai, vien dėl to, kad man jau 50, ar iš neturėjimo ką veikti. Nebėgioju su siuntimais ir kliuksinčiais kūno skysčių butelaičiais po poliklinikas bandydama įsitikinti, ar neglūdi manyje kokia pasalūnė liga. Negeriu saujomis „tokio amžiaus“ moterims privalomų vitaminų ar papildų. Netgi nekrūpčioju dėl kiekvieno skausmelio, neskaičiuoju išslinkusių plaukų ir per didinamąjį stiklą netyrinėju įtartinų kūno apgamų. Kaip tikra paauglė dabar ypač aršiai reaguoju į visokius raginimus ir nurodymus, kaip man dera rūpintis savo sveikata. Dabar jau drįstu tą daryti. Įkvėpimo ir drąsos semiuosi matydama, kaip įvairiai baigiasi žmonių gyvenimas. Iš to, ką matau, darau savas išvadas ir renkuosi tokį sveikatos saugojimo būdą, kuriuo tikiu ir pasitikiu. Taigi, sulaukusi 50-ies, jau turiu savo nuomonę apie sveikatos reikalus! Netikiu sveikatos rodiklių stebėjimo nauda. Visa ko matavimas, analizavimas ir ištyrimas man labiau primena bejėgystę nei sąmoningumą.
Tačiau ji rūpinasi savaip: stengiasi vis labiau atsižvelgti į savo fizines galimybes, gerbia savo poilsio laiką, vertina dienos režimo ir fizinio aktyvumo naudą sveikatai. Švarinu savo mintis ir nesimėgauju slogiomis emocinėmis būsenomis. Dėl savo sveikatos darau labai daug, tiek daug, kad bėgioti po medicinos paslaugų įstaigas tiesiog neturiu kada.
Leisti sau ilsėtis
L. Vėželienė pabrėžia, kad artėdama prie vidurio amžiaus, ilsėtis turėjau išmokti. Lengva nebuvo. Būdama jaunesnė, net jei jausdavausi pavargusi, savo nuovargį ignoruodavau. Tarsi jis būtų ne mano. Kad nuovargis vis dėlto mano, susivokiau tik tada, kai jo susikaupė pernelyg daug. Būtent nuovargis, kai galų gale išmokau į save įsiklausyti ir jį pripažinti, buvo pirmasis meilės sau mokytojas. Pripažinimas, kad aš jau pavargau, išmokė nebereikalauti iš savęs nieko bendro su meile sau ir atjauta neturinčių dalykų.
Įsiklausius, ką sako nuovargis, nebeliko ir poreikio rungtis su pačia savimi, paaiškėjo, kad aš negaliu daugiau, nei galiu.
Nebūti beždžione
Sulaukus garbingo amžiaus, ėmė ir pasitvirtino, kad esu kilusi iš beždžionės. Pastebėjau, kad nežinodama, kuo užsiimti, imu beždžioniauti. Žvalgausi į pažįstamas moteris, nusižiūrinėju, ką jos veikia, užuot mąsčiusi savu protu ir dariusi savitus pasirinkimus. Įsirašiau į darbo kalendorių sekmadienio mišių lankymą. Ne dėl to, kad širdis veržėsi, o dėl to, kad amžinatilsį močiutė tam pritartų. Sekdama mamos pavyzdžiu, atkakliai plušu visuomenės labui, kad tik neprarasčiau savo vietos paslaugų rinkoje ir nesijausčiau niekam nereikalinga. Ar būtent to noriu? Tikrai ne! Noriu likusius gyvenimo metus nugyventi kitaip, ne pagal giminės moterų patikrintą šabloną.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Būdama brandaus amžiaus ir kol kas dar sveiko proto, labai noriu sau pažadėti, kad nebūsiu beždžionė nei elgesiu, nei mintimis, nei nuostatomis. Kad ir kaip būtų sunku, kaip man dera elgtis, bandysiu spręsti pati, nuo nieko nenusižiūrėdama. Gal kai kurie mano sumanymai ir atrodys „ne mano amžiui“, bet jie bus mano, todėl man svarbūs ir prasmingi. Pavyzdžiui, kad ir šokių vakarėlis miesto skvere.
Stovėti po lietumi ir nebijoti sušlapti
Prognozavo šiandien lietų. Labai nesinorėjo neštis skėčio vien todėl, kad grįžtant galbūt lis. Pastebėjau, kad su amžiumi dingsta noras apsidrausti. Anksčiau to labai reikėjo, nes privalėjau rūpintis vaikų saugumu ir gerove. Dabar jau nebesvarbu? Kai tau per 50, gyvenimo saugumu rūpintis nebėra prasmės. Nuo pabaigos neapsidrausi. Todėl šiandien skėtį palikau namie. Koks gi skirtumas - grįšiu namo sausa ar šlapia? Nebeturiu tikslo demonstruoti savo prekinės išvaizdos, nes nebedalyvauju prekiniuose mainuose.
Todėl ėjau sau lėtai, koja už kojos, veidu tekant lietaus čiurkšlėms. Džiaugiausi savo nerūpestingumu. Nebereikia skubėti slėptis po stogu, nebekyla panika dėl sugadintos šukuosenos ar permirkusių batų. Aš einu. Lietus lyja. Mes abu turime savo gyvenimą.
Nebesivarginti dėl reputacijos
L. Vėželienė teigia, kad gali nebesivarginti dėl savo reputacijos ir nebedrebėti dėl profesinio įvaizdžio. Vis tiek darbo rinkoje lygiavertiškai jau nebežaidžiu.
Dabar mokausi italų! Turiu dar vieną kitą sumanymą gyvenimo pabaigai.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Psichologė L. Vėželienė apie narcisizmą ir „gyvenimą priešais veidrodį“
Psichologė, psichoterapeutė Lina Vėželienė atkreipia dėmesį į pagundą sukoncentruoti dėmesį tik į save, savo įvaizdį ir gerovę. Jos teigimu, „gyventi priešais veidrodį“ yra stipriai pavojinga.
Kas yra narcizmas?
Narcizmas, paprastai kalbant, yra patologinė savimeilė. Žmogus žavisi ir myli savo paties atvaizdą, įvaizdį ar įspūdį, kurį jis daro aplinkiniams. Įsivaizduoja esąs tobulas ir ypatingas. Narcizas labai dažnai išgyvena gėdos jausmą, jei kam nors jo žavusis atspindys nepasirodo labai žavus. Gali reaguoti agresyviai, gynybiškai į bet kokią jo nuomonės ar reikšmingumo kritiką.
Narcizmu pasižyminčios asmenybės vengia artimesnių santykių, bijo, kad niekas nepriartėtų pernelyg arti ir nepamatytų ne tokių tobulų narcizo vidinio pasaulio pusių. Todėl kitus žmones jis laiko per atstumą ir vartoja tik kaip savo paties atspindžio patvirtinimus, bet nemezga su jais nuoširdžių santykių. Jei graži šeima ar gražus (svarbus, turtingas…) partneris (-ė) papildo nuostabų jo paties paveikslą, tai tuomet atsiranda jiems vietos ir jo gyvenime. Jei gadina įvaizdį - neatsiranda. Patys būdami svarbūs ir reikšmingi, socialinius ryšius narcizai taip pat linkę megzti tik su svarbiais ir reikšmingais. Kad tas taip mylimas savo paties atvaizdas vandenyje būtų dar nuostabesnis.
Kas nulemia narcizinės asmenybės tipą?
Laikmetis, auklėjimas, prigimtis, pasirinktos vertybės, aplinka, kurioje augo būdamas vaikas, jam kelti atitikimo tėvų lūkesčiams reikalavimai, nepriėmimas, sąlyginė ,,meilė“ - daugybė sudedamųjų dalių. Lemtingų detalių gali būti daug, tačiau šio sutrikimo pagrindą visgi sudaro menka savivertė, kurią reikia kompensuoti štai tokiu, narciziniu būdu.
Narcizas save jau laiko tobulu, jis tik nori, kad ir kiti taip manytų. Todėl jis taip labai piktinasi, jei aplinkiniai kažkaip nepastebi jo ypatingumo, pavyzdžiui, kai nepakliūna pas geriausią gydytoją arba kai jam nepasiūlomos geriausios sąlygos. Narcizo menkavertiškumas glūdi giliai pasąmonėje, retai kada sąmoningai suvokiamas, nebent per gėdos išgyvenimą ar per agresiją, kuomet kyla demaskavimo grėsmė.
Ar dabartinė jaunoji karta yra ypač linkusi į „gyvenimą prieš veidrodį“?
L. Vėželienė teigia, kad galbūt tik sąlygų narcizmui progresuoti šiais laikais yra daugiau, nei, tarkim, XIX amžiuje, kuriame klestėjo aristokratinis snobizmas, todėl pasijusti ypatingai svarbiu ir reikšmingu buvo kiek sunkiau, nes daug kam to neleisdavo aplinkybės. Šiais laikais socialiniame tinkle gali susikurti kokį tik nori savo paties paveikslą ir juo grožėtis dieną naktį. Nesunkiai gali susiorganizuoti ir palaikymo (,,laikinimo“) grupes. Todėl sąlygos narcizmui klestėti šiais laikais tikrai geresnės. Prie narcizmo ligos klestėjimo taip pat prisideda įvaizdžio susvarbinimas, konkurencinė pasaulėžiūra, polinkis vertinti save, lyginant su kitais. Visa tai griauna žmogaus savivertę, nes visada rasis gražesnių, ypatingesnių, išmintingesnių… Pralaimėjusieji konkurencinėje kovoje į nuostabiausiojo sostą renkasi narcizinę poziciją kaip būdą išlikti. Po žaviais įvaizdžiais žmonės slepia savo silpnybes ir netobulumą, mokosi nieko nejausti ir į nieką neįsijausti. Taip pamažu ima merdėti įklimpę savo netikrume, prarasdami paprastą žmogiškumą. Todėl, manau, kad ,,gyventi priešais veidrodį“ yra ne tik kad negražu, bet ir stipriai pavojinga.
Kaip elgtis, sutikus savo kelyje narcizą?
Narcizai pasižymi dviem ryškiais elgesio modeliais. Pirmasis: kitą žmogų jie idealizuoja, sudievina tam, kad patys šalia atrodytų įspūdingiau, o antrasis modelis pasireiškia tuo, kad šalia esančius žmones narcizai stengiasi sumenkinti, pažeminti, nuvertinti. Tuomet taip pat atrodo įspūdingiau patys. Susidūrus su vienokiu ar kitokiu elgesiu savo atžvilgiu reikėtų nepasiduoti narcizinėms manipuliacijoms, stengtis išlaikyti nuomonę apie save tokią, kokia ji yra, nepriklausomai, ką jums ,,suokia“ savus poreikius tenkinantis narcizas. Dar vienas santykio su narcizu ypatumas - nereikėtų tikėtis, kad narcizas prisileis jus taip arti, jog jausitės mylimas ir svarbus. Kitas žmogus jam svarbus tik tiek, kiek geba patvirtinti jo paties nuostabumą. Taip pat nereikėtų tikėti nuoširdaus atvirumo, sąžiningumo kalbant apie jausmus ar poreikius. Į vidinį narcizo pasaulį taip lengvai nebus leista įžengti niekam. Galbūt - niekada.
Bet kokia kritika, moralizavimai, kaltinimai narcizinę asmenybę dar labiau užveria nuo santykio su kitu. Jei norite ką nors pakeisti, bandykite jį mylėti tiesiog tokį, koks jis yra. Galbūt pamažu jums pavyks nukreipti jo dėmesį nuo atvaizdo prie jo paties. Jei santykyje jausis saugiau, gal pamažu jis pamatys ir kitą žmogų kažkaip kitaip, ne tik kaip potencialiai pavojingą jo įvaizdžio demaskuotoją.
Ar galima išgyti nuo narcizmo?
Gydant narcizą nūdienos sąlygomis galiotų ta pati sąlyga - išdrįsti neatstumti jam dovanojamos Meilės. Išdrįsti įsileisti kitą žmogų į savo gyvenimą, pasitikėti juo, atsiverti, rizikuoti, mylėti. Ir nereikės tuomet vienišam merdėti prie savo veidrodinio atspindžio.
Žvelgiant psichoterapiniu aspektu, narcizmas gali būti gydomas kaip ir bet kuris kitas asmenybės sutrikimas. Kantriai, ilgai, pačiam žmogui labai norint ir labai stengiantis. Gydymo esmė: padėti žmogui priimti jo paties žmogiškumą, su visomis jo spalvomis, netobulumais, trūkumais, ribotumais. Suvokęs, kad yra toks pat paprastas žmogus, kaip ir visi kiti - nei blogesnis, nei geresnis, atradęs savyje daug vertingesnių dalykų, nei įvaizdis, susigrąžinęs sau teisę jausti, klysti, nežinoti, nemokėti, kasdien rinkdamasis ,,būti“, o ne ,,atrodyti“ narcizas ima sveikti.
Žmogiškosios vertybės ir pašaukimo paieškos
Lina Vėželienė teigia, kad jos tikslas - dalintis tuo, kas gyva ir kas, pasak Frydricho Nyčės, „žmogiška, pernelyg žmogiška“. Stengiuosi rašyti apie tai, kas įdomu man pačiai. O man įdomu tai, kas gyva, ir tai, kas žmogiška. Ir tai tikrai ne akademinė psichologija ar teorinė moralės etika. Man įdomios ne žmogiškos vertybės, o žmogiškos savybės.
Psichologė žmogiškosioms savybėms priskiria kiekvieno žmogaus gebėjimą jausti, pykti, mylėti, klysti, klupti, keltis, laimėti, pralaimėti. Ir priduria, kad jeigu reikėtų vertybės, kuri apimtų visus minėtus asmens gebėjimus, tai ji ją pavadintų tikrumu.
Paklausta, kaip kiekvienam atrasti žmogiškąsias savybes, Vėželienė teigia savaip atsakysianti į klausimą: Reikia tiesiog leisti joms būti. Jei vertybės suprantamos kaip jautrumas, tikrumas, nuoširdumas, atvirumas vidiniam ir išoriniam pasauliui.
Apie pašaukimą
Apie pašaukimą L. Vėželienė sako, kad žmonės labai įvairiai supranta sąvoką „pašaukimas“. Jei jau kyla noras „ieškoti savo pašaukimo“, tai pirmiausia siūlyčiau atsakyti sau į du klausimus: ką man tai reiškia ir kam man to reikia? Taip pat specialistė siūlo pašaukimo ieškoti ne išorinėje aplinkoje, o savo viduje. Ji priduria, kad paieškomis reikėtų užsiimti ne blaškantis nuo vienos veiklos prie kitos ar iš vieno seminaro į kitą, o atidžiai ir pagarbiai įsiklausant į savo pojūčius ir jausmus.
Psichoterapeutė pastebi, kad tikslingoms pašaukimo paieškoms ypač reikalingas geras santykis su pačiu savimi. Tai ji pavadintų meilės santykiu, nes, jos nuomone, pašaukimo link nuveda ne protas, o širdis.
Kaip įveikti kritikos baimę?
Psichologės - psichoterapeutės manymu, prieš ieškant apsisaugojimo nuo kritikos būdų, svarbu suvokti, kad kritika nėra toks sąmoningo ir dorovingo sociumo pagimdytas gėrių gėris, kurį besąlygiškai privalu priimti. Lina Vėželienė tvirtai įsitikinusi, kad 99 atvejais iš šimto, kritika balansuoja ant psichologinio smurto ribos, todėl, kad ji nėra nei padedanti, nei palaikanti, nei gero linkinti.
Ji pastebi, kad tik išimtiniais atvejais kokybišką kritiką generuojantis asmuo iš tiesų linki mums sklandesnio augimo: dvasinio, psichologinio, profesinio. Ir savo skaitytojams, ir sau pačiai visuomet linkiu neatsisakyti jokio sumanymo tik dėl to, kad labai baisu susilaukti kritikos. Esu pastebėjusi, kad gebantys tik kritikuoti nėra tokie laimingi, kaip gebantys imti ir daryti. Kad ir netobulai, kad ir savotiškai…“.
Knygos kaip terapija
Lina yra terapeutė - sielos gydovė ir ši jos knyga (kaip ir kiti parašyti tekstai) yra terapinė. Terapija nėra lengvas procesas, ypač pačioje pradžioje. Ji reikalauja pripažinti savyje tai, ko nesinori ar baugu. Kaltė, kylanti skaitant šią knygą, atsiranda ne todėl, kad kaltina autorė, o todėl, kad patyliukais patys negailestingai smerkiame save. Nemokėdami mylėti nei savęs, nei kitų, negalime suvokti, jog kažkas galėtų priimti mus su egzistuojančiais trūkumais ir tiesiog taip paprastai juo įvardinti.
Viena iš vertingiausių knygų! Parašyta lengva suprantama kalba apie esminius dalykus. Be galo dėkinga autorei, kad išdrįso rašyti apie Sielą, Dievą ir žmogaus nuodėmes… galima priklausyti bet kuriai religijai arba išviso ne priklausyti, tai nekeičia esmės … Lietuvių kalba, lietuvės autorės, nėra nieko geriau už šią knygą.
Nors skaitant momentais sukeldavo pyktį, iš esmės atvėrė langą su šviesa, Suteikė aiškumo, kodėl atsiranda vidų spaudžiančios emocijos ir ką daryti, kad jų atsikratyti. Iš esmės ši knyga apie meilę.
„Žuvis medyje“: klausimai psichologui
Knygoje „Žuvis medyje“ A. Vivulskio g. autorė pateikia 105 pratimus, kurie skirti įveikti skirtingo intensyvumo stresą. Ji dalijasi konkrečiais protą, jausmus ir kūną nuraminti padedančiais pratimais. Knyga sudaryta iš žmonių klausimų ir mano atsakymų į juos. Konsultuoti laiškais pradėjau dar dirbdama nemokamos psichologinės pagalbos linijose. Šios knygos ištakos - mano tinklaraštis „Gyvoji psichologija“. Jame skelbdavau tekstus kai kuriomis gautų laiškų temomis. O viskas įsibėgėjo, kai sukūriau uždarą Klausimų / Atsakymų grupę socialiniame tinkle. Šis virtualios psichologo konsultacijos projektas startavo prieš beveik ketverius metus. Skaitytojų ratas plėtėsi ir gaudavau vis daugiau klausimų.
Daugiausia klausimų kyla apie santykius, santykių problemas ar krizes. Dažnai žmonės klausia ir apie sudėtingas psichines būsenas: apatiją, beviltiškumą, nerimą, apie panikos priepuolius ir apie gedėjimo procesus. Daugybė istorijų ir daugybė temų. Negalėčiau išskirti kokio vieno „Achilo kulno“.
Antrąją knygos „Žuvis medyje“ dalį skiriate vidiniam žmogaus pasauliui. Daugiausia problemų sukelia menka savivertė. Žmonės nepasitiki savimi, nevertina savo gebėjimų, negerbia ir nesaugo savęs, nesirūpina savimi. Visai šalia seka ir kita problema - pernelyg menkas dėmesys psichinei sveikatai ar psichohigienai. Na, negaliu nepaminėti ir tinginystės kaip vieno iš pagrindinių neigiamų faktorių, neleidžiančių pasveikti. Skaitydami knygą pastebėsite, kad dauguma laiškų baigiasi klausimu: ką man daryti?
Knygoje rašote, kad nesugebame perskaityti psichikos siunčiamų signalų, jog jau laikas susirūpinti vidine higiena. Mūsų psichika siunčia įvairiausių signalų. Vienas tipiškiausių - sutrikęs miegas. Emocijų, rūpesčių ar informacijos išvarginta, „perdegusi“ psichika nebesugeba atsipalaiduoti, žmogus nepailsi net ir miegodamas. Kitas signalas - nuolatinis ar beveik nuolatinis nuovargis. Taip pat - apatija, dirglumas, negebėjimas susikaupti, siaurėjantis interesų ratas, vis pasyviau leidžiamas laisvalaikis, vis destruktyvesni „atsipalaidavimo“ būdai. Galima dar paminėti prastėjančius santykius šeimoje. Manau, signalai yra pakankamai aiškūs. Su tokiomis ir panašiomis problemomis žmonės ateina ir pas psichologą. O juk kartais užtektų tiesiog nuosekliai rūpintis psichikos higiena.
Kaip esame mokomi rūpintis kūno higiena, remdamiesi tokiais pat principais turime išmokti rūpintis ir psichikos higiena. Mūsų veiksmai psichikos labui turi būti pastovūs. Vieni pagrindinių psichikos higienos įrankių - disciplina ir ritmas. Dienotvarkėje turi būti numatytas laikas minčių švarinimo praktikoms, savirefleksijai, kokybiškam bendravimui, veikloms, kurios padeda atsipalaiduoti, susigrąžinti emocinę pusiausvyrą, galų gale, tiesiog teikia džiaugsmo. Žinoma, būtina rūpintis fizine sveikata. Ir visa tai turi vykti kasdien, tam tinkamu laiku. Mes juk nedejuojame, kad neturime laiko nusimaudyti ar išsivalyti dantų? Tam laiko dauguma žmonių suranda, o pasirūpinti psichikos higiena laiko dažniausiai pritrūksta. Nes nesvarbu?
Kaip įveikti stresą?
Kodėl knygoje dalijatės būtent 105 patarimais, kaip įveikti stresą? Į savo receptų knygą įtraukiau tik tuos, kuriuos patikrinau praktiškai ir įvertinau kaip efektyviausius. Jų tiek daug, kad knygą skaitantis žmogus galėtų rinktis. Juk receptų veiksmingumas labai subjektyvus reikalas. Vienam žmogui nusiraminti padeda pasivaikščiojimas, kitam - arbatos puodelis, trečiam - pokalbis su kitu žmogumi.
Kaip ir bet kurioje receptų knygoje, šioje yra skyriai. Jei jaučiate, kad stresas užvirė daugybę neramių minčių galvoje, rinkitės iš Proto nuraminimo receptų. Jei jaučiate stiprias kūno reakcijas, reikėtų paieškoti receptų iš skyriaus Kūno nuraminimas. Kai apsispręsite dėl skyriaus, konkretų jums tinkantį receptą lengviausiai atrasite bandydami. Pabandykite vieną, tada kitą, pasižymėkite, kuris jums patiko labiausiai. Kitą kartą tegul jis bus po ranka. Svarbiausia, laikykitės recepte aprašyto nuoseklumo ir visas rekomendacijas atlikite stropiai. Čia kaip ir gaminant pagal receptą.
„Laiškai prie kavos“: bendražmogiškos patirtys
Kiekvienas laiškas kalba apie bendražmogiškas patirtis ir situacijas, tarkim, vienišumą, dėmesį sau, meilę, savirealizaciją ir pan. Temas dažniausiai padiktuoja pokalbiai su žmonėmis, kartais mano gyvenimo aktualijos. Tos temos iškyla kaip paveikslai ar idėjos ir reikalauja būti pamatytos ir išgirstos. Trumpai jas pasižymiu, tuomet sėdu prie kavos puodelio ir sakau: na, gerai, dabar atėjo tavo eilė, aiškinkimės, ką tu reiški ir kodėl veržiesi būti užrašyta. O kartais, kai būnu gamtoje ar kavinėje, temą padiktuoja čia ir dabar vykstanti mizanscena. Šiuos laiškus rašėte keliaudama, tad juose atsispindi ir vietos dvasia. Skirtingos pasaulio vietos iš tiesų pažadina vis kitus pojūčius ar mintis. Apskritai savo laiškus rašiau labiau galvodama apie konkrečius žmones ir jų gyvenimiškas situacijas. Įvairios geografinės vietos labiau pasitarnavo kaip dekoracijos. Kiekvienas žmogus man tarsi atskiras pasaulis su savo jausmų atmosfera, spalvomis ir klimatu. Dėl to niekaip negalėjau savo laiškų sutalpinti už vieno rašomojo stalo.
Tikrai pritarčiau, kad laiškai turi gydomąją galią. Ypač kai tie laiškai parašyti iš širdies ir apie tai, kas iš tiesų svarbu. Norėčiau, kad grįžtų laiškų rašymo mada. Ilgų popierinių laiškų, kuriuos skaitai ir žinai, kad iš tiesų rūpi laiško autoriui, nes rašydamas jis tau skyrė be galo daug laiko. Laiškais galime aiškiau išreikšti mintis ar net perteikti subtilius jausmus. Juk laišką galime rašyti ir atidėti į šalį, pergalvoti ir perrašyti dar aiškiau ir nuoširdžiau. Tuo tarpu bėgdami tarp darbų ir buities tik apsikeičiame banaliomis žinutėmis. Kartais, dar blogiau, nepagalvoję leptelime tai, kas tuo metu sukasi ant liežuvio galo. Dėl to vienas kitą suprantame paviršutiniškai ir remiamės šabloniškomis nuomonėmis ar įsivaizdavimais. Rašydami laiškus, galime kur kas giliau pažinti vienas kito pasaulį. Apskritai, laiškų rašymas įkvepia būti nuoširdesniam, padeda suprasti situacijas ir stiprina artumą.
tags: #psichologe #lina #vezeliene