Įvadas
Psichologė Sigita Girdzijauskienė - specialistė, aktyviai dalyvaujanti diskusijose apie gabių vaikų ugdymą ir psichologinės pagalbos prieinamumą švietimo sistemoje. Jos įžvalgos atspindi tiek teorines žinias, tiek praktinę patirtį, susijusią su vaikų gerove ir ugdymosi poreikiais. Šiame straipsnyje apžvelgsime S. Girdzijauskienės požiūrį į gabių vaikų atpažinimą, ugdymą ir psichologinės pagalbos svarbą mokyklose.
Gabus vaikas: tarp etiketės ir realybės
„Gabus vaikas, stebėtinai gabus vaikas” - tokie žodžiai džiugina kiekvieno tėvo ir motinos širdį. Tačiau, pasak S. Girdzijauskienės, „gabaus vaiko etiketė lieka tik etikete”. Svarbiausia, kas su tokiu vaiku bus daroma toliau. Anksčiau būta baimių dėl šių vaikų ateities, tačiau dabar, prasidėjus projektams, skirtiems gabių vaikų ugdymui, padėtis gerėja.
Sąvoka „gabus vaikas” vis dažniau vartojama ne tik mokytojų, bet ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų bei mokslininkų. Ministerija, remdamasi mokslininkais, Gabių ir talentingų vaikų ugdymo programoje pateikia gabaus vaiko apibūdinimą. Dokumentuose dažniausiai kalbama apie intelektualiai gabius vaikus, atskiriant juos nuo gabių talentais - menams ar sportui. Taigi, kalbant apie gabius vaikus, galvoje turimi akademinei veiklai gabūs vaikai. Tokie vaikai sparčiai mokosi, žinias perima per gana trumpą laiką.
Svarbu paminėti, kad nuo liepos 1-osios įsigaliojančiame Švietimo ir mokslo įstatyme taip pat atsirado „gabaus vaiko” sąvoka. Šie vaikai jau priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams. Iki šiol jie tarsi egzistavo moksliniuose tyrimuose, bendrinėje kalboje, tačiau teisiniuose dokumentuose neturėjo vietos. Dabar su savo specialiaisiais poreikiais jie atsiranda švietimo sistemoje. Tai yra didelis žingsnis, apimantis ir ikimokyklinukus, ir studentiško amžiaus jaunuolius.
Kaip atpažinti gabų vaiką?
S. Girdzijauskienė pabrėžia, kad etiketės „gabus vaikas” negalima klijuoti tik vertinant darbo rezultatus. Apklausos rodo, kad tokie vaikai gali ir neišsiskirti iš savo bendraamžių. Jų gabumų ir išskirtinumo sąsajos yra labai menkos. Vis dėlto, kartais gabumus galima pastebėti: vaikas išmoksta savarankiškai skaityti būdamas trejų-ketverių metų ir nustebina tėvus pradėjęs skaityti iškabas gatvėje. Taip pat, dalyvaudamas pokalbiuose, vaikas gali turėti tvirtą savo nuomonę, neįprastą žinių bagažą, dėliodamas mintis remdamasis iš kažkur gauta informacija. Būna, jog vaikai įpuola į kažkokią veiklą, pasineria į ją visa galva, ir jiems netrūksta motyvacijos dirbti, siekti rezultato, kai tuo metu bendraamžiams pristinga kantrybės.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Kita vertus, yra vaikų, kurie atrodo kaip ir visi, niekuo neišsiskiria. Jų tėveliai, pildydami klausimynus, sako, kad viską jie daro lygiai taip pat, kaip ir bendraamžiai, tad visai nenuostabu, jog tėvai tų gabumų gali nepamatyti. Jei jau tėvai vaikų gabumų nepastebi, tai ką kalbėti apie mokytojus, kurie, galbūt net ir nesiekdami to, yra įsitikinę, kad tikrai atskiria gabius vaikus.
Dalis nepastebėtų vaikų gyvena savo gyvenimą, savarankiškai siekia savo tikslų, gilinasi į kažkurią sritį, tobulinasi ir tarsi be pasekmių išeina iš mokyklos neatpažinti. Kita dalis vaikų pradeda maištauti, ardo klasės veiklą, trikdo mokytojus, tai daro nebūtinai gudriais, tačiau atkreipiančiais dėmesį klausimais. Jie gali tapti klasės klounais, tempiančiais visus aplinkinius ne į produktyvią, o į destruktyvią veiklą. Tokiu atveju mokytojui dar sunkiau pastebėti vaiką.
S. Girdzijauskienė teigia, kad dėl tų, kurie pradeda elgtis destruktyviai, turėtų skaudėti visai švietimo sistemai. Nors ir tyrimais nėra patvirtinta, bet peršasi išvada, jog dalis sparnus iš Lietuvos keliančių ir emigruojančių jaunuolių yra tie gabūs jaunuoliai, kurie buvo neatpažinti. Per dvylika metų jie įsisąmonino, kad švietimo sistema Lietuvoje jiems nieko negali duoti. Pamatę mokslo Lietuvoje ir užsienyje skirtumus, supratę, jog gebėjimus ir jiems galima realizuoti, menka tikimybė, jog jie grįš.
Gabių vaikų ugdymas: nuo formalumo iki neformalumo
Švietimo ir mokslo ministerijoje apie gabius vaikus pradedama šnekėti tada, kai jie ateina į formalųjį ugdymą - nuo pirmos, nuo antros klasės. Tačiau, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) vaikai į gabių vaikų ugdymo programas atrenkami nuo ketverių metų, o Vokietijoje - panašiai: į gabių vaikų poreikius atsižvelgiama jau ikimokykliniame amžiuje.
S. Girdzijauskienė džiaugiasi, kad šį rudenį buvo priimamos paraiškos gabių vaikų atpažinimo ir ugdymo programų paramai iš Struktūrinių Europos Sąjungos fondų gauti. Paraiškos jau įvertintos, ir kai kurie projektai, skirti ugdyti gabius vaikus, bus finansuoti. Tai - pirmosios kregždės šioje srityje. Judėjimas vyks visos šalies mastu, ir gabių vaikų ugdymas nebus grįstas tik pavienėmis mokytojų ar mokyklų iniciatyvomis. Visi projektai bus orientuoti į patirties kaupimą ir jos perkėlimą į mokyklas.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Iki šiol gabūs vaikai buvo ugdomi tik neformaliai. Ilgą laiką NMA ėmė vyresnius vaikus nuo dvylikos ar trylikos metų, penktoje, šeštoje klasėje, kai vaikams ateina ta laukinė ankstyviausia paauglystė. Neatkreipus į juos dėmesio šiuo metu, labai sunku juos susigrąžinti. Tačiau NMA negalėjo plėstis iki begalybės, tad labai gerai, jog atsirado Gabių vaikų akademija, šeštadieninė mokykla, kuri ėmėsi pradinio gabių vaikų ugdymo. Reikia akcentuoti, kad tai nebuvo tas formalusis ugdymas, su kuriuo gabus vaikas susiduria kiekvieną dieną, kuris reikalingas kaip oras.
Aukštasis mokslas ir gabūs jaunuoliai
S. Girdzijauskienė kelia klausimą, kiek svarbus kitoks jaunuolio ugdymas, tarkime, universitete. Teoriškai taip turėtų būti, nes universitete programos tikrai nėra orientuotos į tuos, kurie sudaro gal 10 proc. visų gyventojų. Programos ten turėtų būti diferencijuojamos, tačiau to niekas nedaro. Neįgaliems studentams pritaikymų galima rasti, tačiau jei vertintume studentų, turinčių mokymosi, informacijos apdorojimo sutrikimų, padėtį, galėtume pasakyti, jog ji yra sudėtinga.
Kaip dėstytoja, S. Girdzijauskienė pripažįsta, kad nerengia skirtingų užduočių skirtingo lygio studentams. Be to, mes nežinome apie kiekvieno jų gabumus. Kol kas manau, kad, norint skatinti gabius jaunuolius, reikėtų turėti daugiau laiko. Tačiau yra ir kitų būdų, kaip gabius studentus paskatinti: juos galima įtraukti į bendrus projektus su dėstytojais, į jų vykdomus tyrimus.
Tyrimai Lietuvoje ir užsienyje
S. Girdzijauskienė mini, kad Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centras vykdė tyrimų, susijusių su gabiais vaikais. Gabių vaikų akademija, darydama atranką, pavedė Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių mokymų centrui apklausti vaikų tėvus. Ta informacija dar nėra apdorota, nėra skelbta.
Lietuvoje buvo atliekami pavieniai gabių vaikų tyrimai. Daugeliu atveju, šnekėdami apie juos, mes remiamės užsienio šalimis, tačiau jų kontekstas visai kitoks nei Lietuvos. Tyrimai rodo, kad mokytojai nepažįsta vaikų. Dar viename atliktame tyrime nagrinėjama gabių vaikų psichikos sveikata. Buvo tiriamos trys grupės: priešmokyklinukai, pradinio mokyklinio amžiaus vaikai ir šešiolikmečiai-aštuoniolikmečiai. Išaiškėjo, jog gabūs vaikai jau būdami priešmokyklinio amžiaus grupėje pasižymi didesniais nei jų bendraamžiai emociniais sunkumais. Pradinio mokyklinio amžiaus vaikų grupėje vyrauja panašios tendencijos. Šis sunkumas nėra išnykstantis, jis keliauja iš grupės į grupę.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
S. Girdzijauskienė kelia klausimą, kaip mokyklos atsirenka vaikus, kokios atrankos vyksta. Jei jos vyksta pagal pažymius, ar mokyklines žinias, į mokyklą paklius geriausiai besimokantieji, o jie - nebūtinai turi daug gebėjimų, tačiau yra motyvuoti ir pajėgūs mokytis. Tačiau net ir tokių atrankų atvejais tikėtina, kad toje mokyklje bus daugiau gabių vaikų. Tačiau šiaip ar taip nėra aišku, ar tas skirstymas „gabių vaikų mokykla”, ar skirstymas „a” klasėje - patys gabiausi, „b” klasėje - ne tokie gabūs ir t.t. yra naudingas. Taip, vaikas turi sutikti tokių pat kaip ir jis, jis negali būti vienas ar vienišas klasėje ar aplinkoje. Patartina, kad jis bendrautų su panašiais į save. Tačiau atsiradus geriausiam iš geriausiųjų gali atsirasti nesveika konkurencija.
S. Girdzijauskienė pabrėžia, kad mums sunku tuos gabius vaikus surasti, nes, kliaujantis mokytojų ir tėvų nuomone, dalis vaikų tikrai neatitinka gabaus vaiko kriterijų. Vadinasi, norint atrasti gabių vaikų, reikia ištirti visas klases ir visus jos vaikus tam, kad atsirinktume dešimt ar penkiolika, o jei mokykla bus maža - galbūt ir penkis vaikus.
Tėvams S. Girdzijauskienė pataria, kad tėvais negimstama, o tampama, tad bet kokių gabumų vaiką turint reikia mokytis, reikia skaityti, reikia bandyti suprasti, kaip ir ką mąsto vaikas. O mokytojams patvirtina, kad judėjimas dėl gabių vaikų ugdymo jau yra prasidėjęs. Apie tai kalbama ir organizuojamuose kursuose, kvalifikacijos kėlimo kursuose. Ir jie išties yra naudingi, nes tyrimais įrodyta, kad jei mokytojas yra susipažinęs su gabių vaikų problematika, jis gali tiksliau identifikuoti gabų vaiką, jį pažinti. O tada jau atsiranda galimybė, jog mokytojas jam sudarys sąlygas veikti, dirbti.
Psichologinė pagalba mokyklose: ar ji prieinama?
S. Girdzijauskienė kelia klausimą: „Kaip gali būti prieinama psichologo pagalba, kai standartinėje mokykloje, nei per daug didelėje, nei labai mažoje, turime apie 700 vaikų, jų tėvus, apie 60 mokytojų ir vieną psichologą?” Pasak Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrės Nataijos Insominos, Lietuvos mokyklose dirba 753 psichologai. Per 600 mokyklų turi psichologus - tai daugiau nei pusė visų Lietuvos mokyklų, tačiau 400 mokyklų vis dar neturi psichologų.
Psichologas mokykloje be konsultacijų atlieka ir kitas funkcijas: prevencinę, apie kurią daugelis mokytojų pamiršta, šviečiamąja ir tiriamąją, kai gilinasi į mokyklos psichologinę atmosferą, pavyzdžiui, atlieka tyrimus dėl priklausomybių mokykloje arba siekia išsiaiškinti, kokia yra situacija dėl patyčių. Todėl tiesioginiam kontaktui, t.y. konsultacijoms su vaikais, tėvais ar mokytojais, psichologui mokykloje lieka tik 20 darbo valandų. Tad vienai Vilniaus, Kauno ar kito didesnio miesto mokyklai, turinčiai daug mokinių, tai išties šiek tiek absurdiškas skaičius.
S. Girdzijauskienė pastebi, kad yra mokyklų, kurios turi net po du psichologus, pavyzdžiui, Vilniaus Balsių progimnazija. Yra mokyklų, kurios supranta, kad vienas mokykloje dirbantis psichologas yra nepajėgus padėti visai mokyklai. Kai kuriose mokyklose poreikis turėti psichologą yra didžiulis. Visam Vilniui yra skirta viena Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT). Vaikui kartais tenka laukti net pusę metų, kad jis galėtų patekti pas psichologą Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Todėl kalbame apie milžinišką psichologinių paslaugų trūkumą.
Mokyklų požiūris į psichologo poreikį
Psichologo etatas gali būti kuriamas mokykloje, kurioje mokosi nuo 301 iki 600 mokinių, esant galimybei - ir mažesniam mokinių skaičiui. O jei mokykla neturi psichologo, tokią pagalbą teikia Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) specialistai. Tačiau ne visos mokyklos jaučia poreikį.
Yra mokyklų, kurių biudžetas nepakankamas, kad galėtų būti kuriamas psichologo etatas. Anot Širvintų rajono Gelvonų vidurinės mokyklos direktorės Onos Valančienės, nors jos vadovaujamoje mokykloje yra tik 123 mokiniai ir visi mokytojai gerai pažįsta visus mokinius, gali jiems patys padėti, vis gi turėti nuolatinį psichologą mokykla jaučia poreikį. Mokykloje psichologas apsilanko kartą per mėnesį, vyksta seminarai, pokalbiai su vaikais. Mums neužtenka mokinio krepšelio, kad mokykloje psichologas dirbtų nuolat.
Nuo praėjusių metų rugsėjo Anykščių Antano Vienuolio progimnazijoje direktore dirbanti Jurgita Banienė teigė, kad per visą šį laiką ji nė karto neišgirdo tėvų prašymų ar kažkokių pretenzijų, kad vaikui reikalingos nuolatinės psichologo konsultacijos mokykloje, tad mokyklai esą užtenka ir PPT teikiamos psichologo pagalbos.
Psichologo svarba mokykloje
Kai kuriose mokyklose teigiama, kad ir socialiniai ar specialieji pedagogai gali suteikti vaikams pirminę psichologinę pagalbą ir identifikuoti problemas. Bet, anot VU daktarės S. Girdzijauskienės, socialiniai pedagogai ir psichologai - tai dvi visiškai skirtingos profesijos, kurias dažnai painiojame. Yra problemų, kurių socialinis pedagogas nepamato, nes tiesiog neturi tam kompetencijos.
S. Girdzijauskienė teigia, kad psichologinė vaikų sveikata turi būti prioritetinis dalykas mokyklai. Be to, nuolat mokykloje dirbantis psichologas įvertina vaikų poreikius ir žino, kaip galima geriausiai ir efektyviausiai padėti konkrečiam vaikui, nes pažįsta tą vaiką ir žino, kokia psichologinė aplinka egzistuoja jų mokykloje. Kuo psichologinė pagalba yra arčiau vaiko, tuo ji efektyvesnė, tuo ji greičiau pasiekiama tiek vaikui, tiek tėvams.
Vaikų supratimas apie psichologo vaidmenį
Pasak pagalbos vaikams tarnybos „Vaikų linija“ savanorių mokytojos, psichologės Jurgitos Smiltienės Jasiulonės, tarnyba sulaukia skambučių vaikų, kurie jaučiasi vieniši ir nesuprasti daugumos aplinkinių žmonių. Tuomet tarnybos darbuotojai drąsina vaiką ieškoti psichologo pagalbos savo aplinkoje, tačiau kartais paaiškėja, kad vaikas nė nežino, kur rasti tą psichologą ir kokia apskritai yra jo funkcija. Kartais iš vaikų sužinome, kad psichologo pagalba jiems nėra prieinama - arba dėl to, kad mokykloje psichologo nėra, arba kad mokyklos psichologu vaikas nepasitiki. Pasitaiko ir tokių situacijų, kuomet vaikas norėtų lankytis pas psichologą, tačiau tėvai neleidžia, nes nemano, kad vaikui tai tikrai reikalinga. Taip pat iš pokalbių su vaikais kartais susidaro įspūdis, kad jie ne visuomet žino, ką daro psichologas jų mokykloje, kokiais atvejais į jį galima kreiptis, arba iš aplinkinių suaugusiųjų girdi, kad su psichologais bendrauti reikia tik „nenormaliems“. Tokiose situacijose vaikams tikrai gali būti sunku kreiptis į psichologą ir juo pasitikėti.
Anot VU Bendrinės psichologijos katedros docentės S. Girdzijauskienės, tai, kad mokykloje yra psichologas ir vaikas gali gauti jo pagalbą, labai priklauso nuo paties mokyklos psichologo. Tos pagalbos prieinamumas ne ką mažiau priklauso ir nuo mokytojų bei mokyklos administracijos požiūrio. Yra mokyklų, kur vaikai eidami pro šalį sveikinasi su psichologu, pažįsta jį, na, o kitose mokyklose gal tiesiog yra kitokia tradicija ir kitokia sistema. Ir galbūt psichologo darbo stilius yra kitoks. Kiek man yra tekę susidurti, vieni mokytojai tikrai labai pastebi ir supranta, ties kuria riba baigiasi jo, mokytojo, kompetencija, ir kada jau reikia psichologo pagalbos. Bet yra ir mokytojų, ir mokyklų administracijos darbuotojų, kurie sako „pas mus viskas gerai“. Tokia pozicija nėra gera, tai yra tiesiog problemų vengimas.
tags: #psichologe #sigita #girdzijauskiene