Įvadas
Auginant vaikus, tėvams tenka susidurti su įvairiais iššūkiais. Svarbu ne tik pasirūpinti vaiko fizine gerove, bet ir emocine bei psichologine sveikata. Paramos vaikams centro psichologė Veronika Lakis-Mičienė dalijasi patarimais, kaip tėvams geriau suprasti savo vaikus, padėti jiems augti saugioje ir mylinčioje aplinkoje.
Emocijos ir savireguliacija
Visos emocijos - džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė, nuostaba, pasibjaurėjimas - yra svarbios ir reikalingos. Jos padeda išvengti pavojingų situacijų, susitaikyti su egzistenciniais klausimais, išgyventi skaudžius patyrimus. Problema kyla tada, kai stiprios emocijos išreiškiamos veiksmais prieš save ar kitus. Jeigu sunku atpažinti savo jausmus, dažnai jaučiamas nerimas ar staiga užplūsta stiprios emocijos, o savireguliacijos įgūdžių stinga, susivaldyti būna itin sudėtinga.
Dėl vieno ar kelių nesusitvardymų nereikėtų savęs kaltinti. Pakanka pripažinti savo klaidą ir atsiprašyti vaiko. Sunerimti ir atkreipti dėmesį tiek į savo, tiek į kitų pasikartojančius žeminančius žodžius ar veiksmus, suaugusieji turėtų, pastebėję staigius vaiko elgesio pokyčius, kai nėra aiškių priežasčių. Pavyzdžiui, guvus, viskuo besidomintis vaikas staiga tapo apatiškas arba pradėjo itin agresyviai elgtis. Tai gali būti ir emocinio smurto pasekmė.
Emocinis smurtas
Nederamą suaugusiųjų elgesį gali išprovokuoti nesąmoningi bandymai įveikti savo vaikystės patirtis. Kai kurie tėvai nesąmoningai, norėdami gero ir stengdamiesi įskiepyti tam tikras vertybes, peržengia drausminimo ribas. Jeigu nederamas elgesys tampa įpročiu ir kartojamas ne vienerius metus, tai tampa psichologiniu smurtu. Jis gali pasireikšti, kai tėvai nereaguoja į vaiko poreikius: neramina ilgai verkiančio kūdikio, nepastebi, kad mokyklinukas apkrautas būreliais ir dėl to pervargęs ar visą dieną praleidžia prie televizoriaus.
Dar viena emocinio smurto išraiška - nuolatinis neigiamas požiūris į vaiką. Kartojant, kad jis - beviltiškas, niekam tikęs, suėdė jums gyvenimą, taps tokiu mulkiu, kaip tėvas ar brolis, vaikas yra menkinamas, o tai išgyventi jam gali būti nepakeliamai sunku. Amžiaus neatitinkantis bendravimas su vaiku, kai suaugęs reikalauja, kad jis elgtųsi kaip vyresnis arba, atvirkščiai, trukdo suaugti, pavyzdžiui, iki paauglystės leisdamas miegoti tėvų lovoje, taip pat žaloja vaiką. Vaikas patiria emocinį smurtą, jeigu vyresnėlis nuolat pavaduodamas tėvus, privalo rūpintis jaunesniu broliu ar sese: maudyti, maitinti, slaugyti. Paaugliai blogai emociškai jaučiasi, kai tėvai už tą patį poelgį, pavyzdžiui, rūkymą ar išgėrinėjimą, vieną kartą apšaukia, o kitą kartą - nekreipia dėmesio.
Taip pat skaitykite: "Skilimas": psichologinio portreto ypatumai
Patyręs psichologinį smurtą, vaikas sužalojamas visam gyvenimui. Jis gali jaustis nelaimingas, prislėgtas, nesaugus, nuolat nerimauti. Patyręs psichologinį smurtą, ir suaugęs gali nepasitikėti savimi bei kitais, tapti nuolankiu arba, atvirkščiai, itin agresyviu.
Tėvams, norintiems keisti bendravimo su atžalomis stilių, patariama gilintis ir suprasti vaikų poreikius, kuriuos būtina patenkinti jų amžiaus tarpsnyje, mokytis atpažinti emocijas ir savikontrolės įgūdžių, tyrinėti savo elgesį ir stengtis jį keisti. Psichologinio smurto forma laikomas ir vaiko socialinės adaptacijos ribojimas.
Bendravimas su paaugliais
Dažniausiai paauglio tėvai nori, kad jis būtų drąsus, tačiau iškart bara, jeigu vaikas sugalvoja, pavyzdžiui, įlipti į medį. Suaugusieji tikisi, kad paauglys mokės atsispirti kvaišalams, bet patys išgirdę jo “ne”, kaltina atsikalbinėjimu. Paaugliams būtina tiek nepriklausomybė, galimybė pačiam spręsti, tiek ir suaugusiųjų parama, padrąsinimas bei aiškios ribos. Kai nėra taisyklių, jaunas žmogus jaučiasi nesaugiai. Brėžiant ribas labai svarbu susitarimus aptarti kartu su paaugliu ir kalbėti argumentų kalba, nes pasakymas “Aš tavo tėvas, taip pasakiau, taip ir bus!” ne tik neveikia, bet ir sukelia maištą. Suprasti, kodėl reikėtų elgtis tinkamai, daugeliui paauglių padeda argumentas, kad mūsų šalyje veikia būtent tokie įstatymai. Kitas veiksmingas būdas - papasakoti apie konkretaus elgesio poveikį sveikatai.
Paaugliui kur kas lengviau suvokti, kodėl jis turėtų elgtis vienaip ar kitaip, kai suaugęs pasako, kad supranta vaiko jausmus, bet primena susitarimą ir pateikia alternatyvą. Pavyzdžiui, “Suprantu, tu norėtum, bet mes esame susitarę, kad grįši iki 22 val.”. Susikalbėti su paaugliu tikrai nepavyks pradedant pokalbį klausimais: Kodėl nepadarei? Kodėl neišmokai? Kodėl išėjai? Mat tai skamba kaip kaltinimai, o vaikams labai reikia supratimo, paramos ir padrąsinimo. Tėvai nebūtinai turėtų sutikti su paauglio nuomone, tačiau suprasti ir leisti pasakyti iki galo labai svarbu. Deja, dažniausiai išgirdę, kad vaikas, pavyzdžiui, nekenčia mokytojo, tėvai pradeda moralą, kodėl taip kalbėti nevalia. O tereikėtų pasakyti: “Aš suprantu, kad tu supykai ant mokytojo. Taip pat labai svarbu paaugliu pasitikėti ir leisti kai kuriuos dalykus nuspręsti pačiam, nes visiškai neturėdamas laisvės, tikrai maištaus.
Jei paauglys impulsyviai pasako: „Tai nenorit - negyvensiu.“, tėvai turi permąstyti, kas vyksta su tuo santykiu, gal kreiptis pagalbos, skambinti į policiją, į „Tėvų liniją“ ir ieškoti to vaiko. Jam siųsti žinią, kad tai tavo namai, ir mes tavęs laukiame. Juk išėjimas iš namų rodo, kad komunikacija nutrūko, kažko namuose neišveriama arba kažkam nėra erdvės. Kai konfliktas tampa nekonstruktyvus, vaikai jaučiasi negalintys pasakyti tam tikrų dalykų - jiems tada neužtenka žodžių, jie imasi veiksmų.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs būdai nugalėti viešojo kalbėjimo baimę
Savižala ir pagalba
Pavojinga būtų sakyti, kad kalbomis apie savižudybę vaikai tik grasina, kad tai yra tik manipuliacijos. Labai svarbu sureaguoti į signalus, kuriuos siunčia vaikai, paaugliai. Tie signalai gali būti tokie: „Nematau prasmės gyventi, nenoriu gyventi, esu jums našta“ ir pan. Iš elgesio gali būti padidėjęs domėjimasis mirtimi, pasinėrimas į liūdesį, vaiką gali būti apėmęs beviltiškumas, apatija, nebedominti anksčiau dominusios veiklos. Tada vėl geriausia kalbėtis atvirai: „Man neramu, kai tu taip kalbi; tavo elgesys man primena elgesį žmonių, kurie galvoja apie savižudybę; ar tu turi minčių apie savižudybę?“ Nebijoti tiesiai įvardinti, bet nenuvertinti, nesakyti, kokias čia kvailystes kalbi, kaip čia nusišneki. Tiesus įvardijimas ir paklausimas tarsi legalizuoja tą savižudybės temą, tada galima jau galvoti apie pagalbą ir ją taip pat siūlyti vaikui. Gal verta kreipti į mokyklos psichologą, paskambinti į jau minėtą „Tėvų liniją“, kreiptis į Psichikos sveikatos centre dirbančius psichologus. Tos pagalbos tikrai yra gana daug.
Savižala gali būti būdas išreikšti agresiją, pyktį. Kartais pyktis gali būti kam nors kitam, bet vaikai jį nukreipia į save, kaip savęs baudimą. Kita priežastis gali būti, kad apskritai jaučia labai daug jausmų, daug skausmo. Tai sunku išreikšti ir su tuo išbūti, todėl būtent savižala tampa iškrova. Kai kurie jaunuoliai patiria būseną, kai apskritai sunku save pajausti, jie jaučia tuštumą ir fizinis skausmas padeda apibrėžti, ar aš ką nors jaučiu.
Pastebėjus savižalos požymius svarbu reaguoti ramiai, nors tai gali būti gana sunku. Labai svarbu, kad jei patys jaučiame, kad labai pykstame ar susijaudiname, geriau yra iš pradžių pasikalbėti, pasitarti su kitu suaugusiuoju patiems, pavyzdžiui, paskambinti į Tėvų liniją ar parašyti laišką, kad truputį pačiam nurimti.
Socialiniai tinklai ir saugumas internete
Šiandien socialiniai tinklai tapo neatsiejama šiuolaikinės kasdienybės dalimi. Nors jie gali suteikti daug naudos, tokios kaip galimybė bendrauti su draugais, mokytis ir dalintis idėjomis, jie taip pat kelia tam tikrų pavojų, ypač vaikams ir paaugliams. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, per pastaruosius dešimt metų vaikai ir paaugliai tapo daug aktyvesni socialiniuose tinkluose, o su tuo atėjo ir didesnė rizika susidurti su internetiniais pavojais, tokiais kaip patyčios, privatumą pažeidžianti informacija ir nesaugi komunikacija su nepažįstamais asmenimis.
Net 76 proc. 9-16 metų Lietuvos vaikų turi savo asmeninį profilį socialinių tinklų svetainėse. Daugiau nei trečdalis apklaustųjų teigia, kad savo profilyje skelbia tokius duomenis, kaip telefono numeris ar namų adresas, o 26 proc. prisipažįsta, kad visa jų skelbiama informacija yra prieinama viešai. 1 iš 4 lietuvių soc. tinkluose jaučiasi priklausomi. 62 proc. mano, kad soc. tinkluose dalintis informacija nėra saugu, tačiau vis tiek aktyviai jais naudojasi - net 78 proc. Apklausų rezultatai rodo, jog mūsų šalies vaikams stinga žinių apie internete tykančius pavojus, todėl jie, nieko nenutuokdami, atskleidžia savo asmeninę informaciją.
Taip pat skaitykite: Santuoka su nuteistuoju: etikos aspektai
Svarbu vaikams paaiškinti, kad ne visi draugai socialiniuose tinkluose iš tiesų yra draugai, kad už jų gali slėptis piktų kėslų turintys žmonės, seksualiniai nusikaltėliai. Reikia paaiškinti, kokias pasekmes gali savo pačių nuotraukų kėlimas į socialinius tinklus, kad jokiu būdu negalima savęs fotografuoti apsinuoginusio ar nuogo. Yra atvejų, kai jaunos mergaitės socialiniuose tinkluose susipažįsta su vaikinais, kurie prisistato esantys jaunesni nei iš tiesų. Vyksta seksualinio pobūdžio nuotraukų siuntinėjimas, vėliau reikalaujama pinigų, kad nuotraukos nebūtų platinamos. Paramos vaikams centro psichologė Veronika Lakis-Mičienė pamini, kad vis labiau populiarėja sekstingas. Tai - seksualinio pobūdžio žinučių ar vaizdų siuntinėjimas, naudojantis socialiniais tinklais. Tokio tipo žinutės yra gana normali suaugusių žmonių santykių dalis, tačiau ne paauglių. Jie dar negali pasverti tokio bendravimo pasekmių. Galop, nepilnamečio nuotraukos ar vaizdo medžiagos su seksualinio pobūdžio turiniu siuntimas yra nusikaltimas.
Apie vaiko problemas, susijusias su socialiniais tinklais, gali signalizuoti pasikeitęs jo elgesys, atsiribojimas nuo tėvų, bendraamžių, įprastų veiklų, nuolatinis mieguistumas. Tėvams nedera numoti ranka ir į savo nuojautą. Reikia išmokti vaikus atitraukti nuo tų telefonų laikymo rankose, pakviesti keliauti kartu vasarą, leisti laiką gamtoje, kieme, užsiimti žaidimais, sportu. Svarbu su vaikais kalbėtis ir juos išgirsti, parodyti, kad jais rūpinamės, kad jų nuomonė, problemos yra svarbios. O mes, tėvai, galime padėti jas išspręsti tinkamai, ne į diskusijas ar ginčus veliantis, bet ieškant tinkamo sprendimo, padedant įveikti sunkumus. Ir, žinoma, reikia rodyti teigiamą pavyzdį.
Patarimai tėvams, kaip apsaugoti vaikus socialiniuose tinkluose:
- Atviras dialogas: Kurkite tokį ryšį su vaiku, kad jis jaustųsi gerai, laisvai ir nebijotų paklausti ar pasisakyti.
- Stebėjimas: Nuo pat pradžių stebėkite, kokie nauji internetiniai komponentai atsiranda vaiko gyvenime.
- Ribų nustatymas: Mokykite brėžti ribas įvairiais aspektais, domėkitės, kas vyksta virtualiame pasaulyje.
- Saugumo aptarimas: Aptarkite saugumo klausimus, reikalavimus, nes socialiniai tinklai irgi yra viena sričių, kur tai labai svarbu.
Technologinės priemonės
VšĮ Klaipėdos respublikinės ligoninės Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėja, paauglių psichiatrė Goda Valantiejienė tėvams dar siūlo nebijoti imtis kontrolės: „Laikausi nuomonės, kad ribojimas nepadeda. Tačiau pirmas žingsnis yra būtent tai. Gal paauglio ekranų laiko absoliučiai nesuvaldysime, bet vaikų laiką internete apriboti svarbu. Jau nuo vienerių metukų reikia laikyti ekranus toliau ir jų laiką apriboti. Ir tik tada atsigręžkime į bendravimą, diskusijas tarpusavyje.“
Absoliučiai visi socialiniai tinklai turi moderavimo, sekimo įrankius. Be to, Lietuvos policijos sukurtas virtualusis patrulis interneto erdvėje patruliuoja be paliovos.
Štai keletas programėlių, kurios gali padėti tėvams:
- Google Family Link: Laiko limitų nustatymas, programėlių stebėjimas, netinkamų programėlių blokavimas.
- Apple Screen Time: Turinio valdymas, poilsio laiko nustatymas be ekrano.
- Microsoft Family Safety: Ekrano laiko stebėjimas kompiuteryje ar „Xbox“, lankomų svetainių rodymas, turinio filtrų nustatymas.
Žinoma, vien programėlės ar filtrai niekada nepakeis nuoširdaus pokalbio. Svarbu, kad vaikas žinotų, jog gali drąsiai pasakyti apie nepatogią situaciją ar gautą keistą žinutę. Tėvų reakcija čia lemia labai daug: jei į viską reaguojama pykčiu ar draudimais, vaikas kitą kartą tylės. Svarbu ne tik palaikyti morališkai, bet ir imtis realių veiksmų - pastebėjus patyčias, apie neleistiną elgesį informuoti socialinio tinklo administratorius, kad šie imtųsi atitinkamų priemonių.
Ką daryti pastebėjus patyčias
Socialiniuose tinkluose patyčios gana plačiai paplitusios, tačiau jas pastebėti, o juo labiau kontroliuoti - itin sudėtinga. Dažniausiai paaugliai „nedraugauja“ socialiniame tinkle su mokytojais ar tėvais, arba filtruoja jiems rodomą informaciją. Daugelis socialinių tinklų turi aiškią privatumo politiką, saugumo nustatymo taisykles. Socialiniame tinkle aiškiai nurodoma, kaip galima užblokuoti žinutės siuntėją (skriaudėją), pranešti apie jį tinklo administratoriui, yra sukurta įvairių saugiklių privatumo nustatymuose. Tačiau ne visi socialiniai tinklai tinkamai užtikrina savo vartotojų saugumą.
Todėl „Vaikų linijos“ psichologė pataria tėvams nuolat kalbėtis su vaiku apie tai, kas jam aktualu (daugumai paauglių virtualus bendravimas yra labai svarbi jų gyvenimo dalis), domėtis vaiko savijauta, stebėti nuotaikos pokyčius, rodyti paramą.
„Vaikų linija“, jau trečius metus dalyvaudama Europos Komisijos projekte „Saugesnis internetas“, teikia pagalbą vaikams ir paaugliams, susidūrusiems su elektroninėmis patyčiomis, sekstingu, (dalinimusi intymaus turinio nuotraukomis ar žinutėmis), seksualiniu viliojimu ar kita bauginančia patirtimi, naudojantis internetu. „Vaikų linijai“ galima skambinti telefonu 11 61 11, rašyti elektroninius laiškus arba dalyvauti diskusijose interneto svetainės Vaikulinija.lt forume.
Seksualinis išnaudojimas ir prevencija
Europos šalių statistika skelbia, kad 1 iš 5 vaikų, iki sulaukdamas 18 metų, patiria vienokios ar kitokios formos seksualinę prievartą ir tai nepriklauso nei nuo to, kokioje šeimoje, nei kokioje kultūroje jis auga. Be to, tiek bet kurio amžiaus berniukai, tiek mergaitės gali tapti aukomis. Nustatyta, kad net 70-85 proc. atvejų seksualinį išnaudojimą vaikai patiria iš pažįstamų žmonių: tėvų, giminaičių, draugų, bendraamžių, kitų suaugusiųjų, kuriais pasitiki. Deja, tyrimai rodo, kad daugelis tėvų nemoko vaikų apsisaugoti nuo seksualinės prievartos, nes neįvertina šio pavojaus grėsmės. Specialistė pataria į bendras šeimos taisykles įtraukti „Pirmiausia atsiklausk“ taisyklę. Ji reiškia, kad vaikas visuomet turėtų atsiklausti tėvų ar kito jį prižiūrinčio suaugusiojo, prieš paimdamas ką nors iš kito žmogaus, eidamas kartu su juo ar sulaukęs pasiūlymo kartu praleisti laiką. Labai svarbu padėti vaikams suprasti, kad jie gali pasakyti „ne“ vyresniems bei juos prižiūrintiems žmonėms, jeigu šie pažeidžia saugumo taisykles. Pavyzdžiui, „Man negalima žaisti žaidimų su prisilietimais“, „Nustok“, „Nenoriu to daryti“. Įtvirtinti taisykles, labai padeda žaidimas, kai klausiama: „Ką darytum, jeigu…“. Taip pat paaiškinkite vaikams, kuo skiriasi geros ir blogos paslaptys. Patikinkite, kad nemalonių paslapčių nereikėtų saugoti ir, kad vaikas bus saugus apie tai papasakojęs.
Kur kreiptis pagalbos
- „Tėvų linija“: Pagalba telefonu ir internetu tėvams.
- „Vaikų linija“: Pagalba telefonu ir internetu vaikams ir paaugliams. Tel. 11 61 11.
- Psichikos sveikatos centrai: Profesionalios psichologinės konsultacijos ir pagalba.
- Mokyklos psichologai: Pagalba vaikams ir tėvams mokykloje.
- Paramos vaikams centras: Pagalba vaikams ir šeimoms įvairiais klausimais.