Šiame straipsnyje gilinamasi į hipių revoliucijos priežastis, nagrinėjant įvairius socialinius, politinius ir ekonominius aspektus, kurie paskatino šį reikšmingą kultūrinį judėjimą. Nuo tautininkų ideologijos iki psichodelinių patirčių, siekiama atskleisti sudėtingą faktorių tinklą, formavusį hipių revoliuciją.
Tautininkų Ideologijos ir Socializmo Sąsajos
Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į paradoksą, kad kai kurių tautininkų pažiūros nutolusios nuo rinkos ekonomikos suvokimo ir linkusios remtis socialistiniais konceptais. Tarpukario tautininkų natūralus rinkos dėsnių suvokimas dabar yra dingęs, jį pakeitė postsovietinės žinios, nesusijusios su ekonomine realybe. Dėl šios priežasties Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga gali prisijungti dalį Tautininkų partijos, nes jų įsivaizdavimas, kaip tvarkytis, yra panašus.
Šis procesas primena kitą pastebimą reiškinį - perėjimą nuo tautininkų prie nacionalsocialistų. Tai lemia socialistinis požiūris, kuris yra nacionalsocializmo esmė. Tautininkai neturi aiškios ekonominės platformos, išskyrus socializmą. Rinkėjai nepasitiki kairiosiomis ekonominėmis pažiūromis turinčiomis jėgomis, o pasitikėjimą gauna tik partijos, kurių ekonominės idėjos yra nuo centro iki dešinės.
Anthony Giddenso Įžvalgos apie 1968 Metų Įvykius
Anthony Giddensas, žymus britų sociologas, pateikia įžvalgų apie 1968 metų įvykius, remdamasis savo patirtimi Kalifornijoje. Jis aprašo Venecijos paplūdimį, pilną žmonių su spalvingais chalatais ir marihuanos kvapu ore. Giddensas iki tol nebuvo susidūręs su marihuana ar žodžiu "hipis".
Europoje radikalai buvo tradiciškesni, o Kalifornijoje radikalumas apėmė visas gyvenimo sritis. Giddensas prisimena matematikos profesorių, kuris metė darbą, paliko šeimą ir išvyko gyventi į hipių komuną Naujojoje Meksikoje.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
1968 metai buvo daugialypių socialinių judėjimų metas, įskaitant pilietinių teisių judėjimą, žodžio laisvės judėjimą ir sąjūdį prieš Vietnamo karą. Šie judėjimai iš dalies sutapo su hipių judėjimu, nors dauguma hipių buvo nusistatę prieš politinę galią ir valdžią. Buvo ir maoistų, „Juodosios panteros“ bei kitos disidentinės juodaodžių grupės. Feministiniai judėjimai taip pat buvo svarbūs, bet atsirado kaip 1968-ųjų įvykių atšaka.
Giddensas kelia klausimą, kodėl 1968 metų radikalumas ir viltys išnyko taip greitai. Vietnamo karo pabaiga atėmė svarbų motyvą maištauti. „Juodosios panteros“ iširo, o daugelio hipių eksperimentai baigėsi nemaloniai. Seksualinis išnaudojimas buvo pavadintas laisva meile, o daugelis hipių tapo priklausomi nuo narkotikų.
68-ųjų karta metė iššūkį biurokratijai, kuri būtina sudėtingoje visuomenėje. Feminizmas išliko svarbiausias dalykas po 1968-ųjų, nes feministės tiesiogiai nebuvo tų metų dalis. Šie metai svarbūs dėl didelių pokyčių visuomenėje, prasidėjusių šeštajame dešimtmetyje ir pasirodžiusių septintojo dešimtmečio pabaigoje. Šie pokyčiai apima šeimos pasikeitimus, sumažėjusią vedybų svarbą, moterų įžengimą į darbo rinką, mažesnį gimstamumą, tapatumo politikos iškilimą ir pagarbos institucijoms sumažėjimą.
Slavojus Žižekas: Kapitalistinė 68-ųjų Maišto „Tiesa“
Slavojus Žižekas, slovėnų sociologas, analizuoja 1968 metų maištą per kapitalizmo prizmę. Jis remiasi Jacqueso Lacano teiginiu, kad 1968 metais struktūros nusileido į gatves. Žižekas mini Boltanski ir Chiapellio knygą „Naujoji kapitalizmo dvasia“, kurioje išskiriamos trys vienas po kitos einančios kapitalizmo „dvasios“.
Naujoji kapitalizmo dvasia apleido hierarchinį fordistinį gamybos struktūros procesą ir ištobulino naują, tinklais paremtą organizaciją, kuri pasitiki darbuotojo iniciatyva ir autonomija. Kapitalizmas paverčiamas egalitariniu projektu, pabrėžiama autopoetinė sąveika ir spontaniška organizacija. Pasisavinama radikalios kairės retorika apie darbininkų organizavimąsi ir šis šūkis iš antikapitalistinio tampa kapitalistiniu.
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
Konstruojamas naujas ideologinis ir istorinis pasakojimas, kuriame socializmas vaizduojamas kaip konservatyvus, hierarchinis ir administracinis. 1968-ųjų pamoka skamba kaip „viso gero, pone socializme“, o tikroji revoliucija - tai skaitmeninis kapitalizmas.
Septintajame dešimtmetyje antikapitalistiniuose protestuose standartinio socioekonominio išnaudojimo tema buvo papildyta kultūros kritikos temomis: susvetimėjęs kasdienis gyvenimas, vartojimo suprekinimas, masinės visuomenės neautentiškumas bei seksualinė ir kitokia priespauda. Naujoji kapitalizmo dvasia pergalingai perėmė egalitarinę ir antihierarchinę 1968 metų retoriką, save pristatydama kaip sėkmingą libertalinį maištą prieš engiančias korporacinio kapitalizmo ir „realaus“ socializmo organizacijas.
Žižekas cituoja Michaelą Hardtą ir Tonį Negri, kurie teigia, kad naujoji dvasia jau yra komunistinė. Panašiai kaip ir K.Marxas, jie aukština revoliucinį kapitalizmo potencialą ir randa kapitalizmo prieštaravimų. Negri giria „postmodernųjį“ skaitmeninį kapitalizmą, teigdamas, kad jis praktiškai yra komunistinis ir tereikia tik mažo postūmio, kad jis toks taptų.
Pagrindinė dabartinio kapitalo strategija - pridengti save naujais būdais, įtraukiančiais laisvas gamybines mases. Negri kalba apie procesą, kurį šiandienos „postmodernaus“ kapitalizmo ideologai su pagarba vertina kaip perėjimą nuo materialios prie simbolinės gamybos.
Žižekas kelia klausimą, ar perėjimas prie naujos kapitalizmo dvasios yra viskas, kas įvyko 1968 metais. Jis primena Lacano pasakymą savo studentams: „Jūs, kaip revoliucionieriai, esate naujo pono reikalaujantys isterikai. Jūs jį gausite“. 1968 metai buvo vienareikšmis ar nevienareikšmis įvykis, kuriame skirtingos politinės tendencijos kovojo dėl savo hegemonijos? Tuos metus hegemoniškos ideologijos šiandien pasisavino kaip seksualinės laisvės sprogimą ir prieš hierarchijas nukreiptą kūrybingumą.
Taip pat skaitykite: Depresijos įtaka darbingumui Lietuvoje
Iš septintojo dešimtmečio seksualinio išsilaisvinimo liko tik tolerantiškas hedonizmas, lengvai įtraukiamas į mūsų hegemonišką ideologiją. Superego imperatyvas patirti malonumus veikia kaip Kanto „Du kannst, den du sollst!“ (Tu gali, nes tu privalai!) apvertimas - „Tu privalai, nes tu gali!“. Šiandienos „nerepresyvaus“ hedonizmo, kuris yra nuolatinė provokacija, iš mūsų reikalaujanti patirti ir iki galo eiti visuose įmanomuose malonumuose, svarbiausias aspektas yra tai, kad leidžiami malonumai paverčiami privalomais malonumais.
Alainas Badiou formuluoja didįjį klausimą: jeigu 1968 metų gegužė buvo epochos pabaiga, kartu su Kinijos kultūrine revoliucija žyminti galutinį didžiųjų politinių revoliucijų, prasidėjusių su Spalio revoliucija, išsekimą, tai kur mes stovime dabar? Ar mes vis dar tikime radikalia alternatyva hegemoniškam parlamentaristiniam ir demokratiniam kapitalizmui bei pasitenkiname pasitraukdami bei veikdami iš skirtingų „pasipriešinimo vietų“, ar mes galime įsivaizduoti radikalesnę politinę intervenciją?
Rogeris Scrutonas: Ritualai ir Paklydimai
Rogeris Scrutonas, konservatyvus anglų filosofas, aprašo savo patirtį Paryžiuje prieš 1968 metų įvykius. Jis atsidūrė bendruomenėje, kuri atmetinėjo visus ritualus, žyminčius statuso pasikeitimą, ypač susijusius su brendimu. Grįžęs į Kembridžą, jis pripažino autoritetus visose srityse, kuriose ligi tol buvo ne daugiau negu mokinys.
Lotynų kvartalo studentai išsilaisvino nuo senų katalikybės ceremonijų ir atsuko nugaras santuokai. Juos pagavo nevaldomas pyktis prieš autoritetus visose jo formose. Jie atsigręžė į Foucault, kaip į savo intelektualinį lyderį, ir gerbė jį ne kaip autoritetą, bet kaip prieš visus autoritetus nukreiptą balsą.
Kai studentai pradėjo įgyvendinti savo „filosofiją“ - deginti mašinas ir mėtyti akmenis į policininkus, tapo aišku, kad socialinio statuso pasikeitimą žymintys ritualai yra ne tik bendruomenės apsauga, bet ir moralės saugyklos. Be šitų ritualų jauni žmonės nesugeba suaugti ir negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Jie gyvena pasaulyje be sveiko proto, džiaugdamiesi savo jaunyste ir galia, bet neturėdami net menkiausios idėjos, ką jie norėtų pastatyti vietoj jų naikinamų dalykų.
Scrutonas prisimena, kad dauguma žmonių, kuriems jis mėgino išsakyti savo mintis, į tai žiūrėjo gana niekinančiai - kaip į jo konservatyvių pažiūrų išraišką.
Psichodelikai ir Sąmonės Plėtra
Straipsnyje aptariamas psichodelikų vaidmuo hipių revoliucijoje ir jų poveikis sąmonei. Psichodelinė terapija, kurios metu vartojamos natūralios medžiagos, tokios kaip psilocibinas, ibogainas ir ayahuasca, sulaukė didelio dėmesio dėl savo potencialo gerinti psichinę sveikatą. Šios terapijos nagrinėjamos siekiant gydyti įvairias psichikos sveikatos būkles, pavyzdžiui, potrauminio streso sutrikimą, depresiją ir piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis.
Nauji tyrimai nustatė skirtingas nervų grandines, lemiančias psichodelikų poveikį nuo nerimo ir jų haliucinogeninį poveikį. Naudodami psichodeliką DOI pelėms, mokslininkai įrodė, kad nerimas sumažėja ilgam, išnykus haliucinacijoms. Sudarydami suaktyvintų smegenų ląstelių žemėlapį su molekuliniu žymėjimu ir jas pakartotinai aktyvuodami šviesa, tyrėjai nustatė konkrečius prefrontalinės žievės neuronus, atsakingus už nerimo sumažėjimą.
Neseniai žurnale „npj Mental Health Research“ paskelbtame tyrime mokslininkai siekė išsiaiškinti subjektyvių patirčių, tokių kaip disociacija ir mistinės būsenos, vaidmenį gydant psichodelikais, pavyzdžiui, ketaminu ir psilocibinu. Jie nustatė, kad subjektyvus poveikis turėjo nedidelę įtaką terapiniam pagerėjimui tokiomis ligomis kaip depresija ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimai, o psilocibino poveikis buvo šiek tiek stipresnis nei ketamino.
Tačiau psichodelikus vartojantys žmonės gali patirti psichologinių iššūkių, nemalonių ar pavojingų šalutinių poveikių, be to, šių vaistų vartojimo sesijos gali ilgai trukti. Todėl svarbu atsižvelgti į galimą riziką ir naudą prieš vartojant psichodelikus.
Straipsnyje pabrėžiama, kad šis tekstas nėra rekomendacija ar skatinimas naudoti draudžiamas psichoaktyvias medžiagas. Jis skirtas informavimui ir žalos mažinimui.
Reivas Kaip Kontrkultūros Tęsinys
Straipsnyje reivas apibūdinamas kaip kontrkultūros tęsinys, įkūnijantis chaotišką bandymą atsispirti anaboliniam kapitalizmui, kuris griovė bendruomenes, sėjo atskirtį ir susvetimėjimą. Trankūs, mašiniški, ūmaus tempo ir ritmingi elektroninės muzikos garsai liaudį į dažniausiai nelegalų pogrindį sukviesdavo žadėdami kitokios visuomenės utopiją - bendruomenės, kurioje kartu džiaugiamasi bendra savastimi.
Tuo metu sintetinė šokių muzika išties buvo pajėgi ne tik suvienyti ir steigti kolektyvumą, bet ir suteikti saugią erdvę marginalizuojamoms visuomenės grupėms ir engiamoms mažumoms. Tokioms šviesulingoms svajoms neretai talkindavo kūniškus ir tapatybinius suvaržymus trumpam panaikinančios psichoaktyvios medžiagos, paaštrinančios trokštamo pasaulio ir alternatyvios tikrovės pojūčius.
Vis dėlto, pasyvų eskapizmą propaguojantys metodai nesugebėjo suformuoti jokio tęstinio pagrindo ir kaip nors pajėgiai kontraatakuoti kapitalą. Nors tai ir buvo patraukli kolektyvizmo gyvastis, nukreipta prieš griežtėjančias individualizmo ideologemas, sistemos nuošalyje šokusios ir tūsinusios bendruomenės nutilo ir užgeso kartu su savo muzika.
Straipsnyje teigiama, kad reivo pralaimėjimo priežastis nėra „išsisėmimas“, nuovargis, dalyvių „nusenimas“, pabodimas ar kiti vidiniai veiksniai, bet tai, kad reivas, kaip veiksmas su politiniais interesais, buvo pasmerktas ir bevaisis nuo pat pradžių.
tags: #depresija #hipiu #revoliucijos #metu