Įvadas
Socialinis darbas yra sritis, kurioje psichologijos žinios yra nepaprastai svarbios. Socialiniai darbuotojai dirba su pažeidžiamomis grupėmis, įskaitant bedarbius, priklausomybių turinčius asmenis ir vaikus iš rizikos šeimų. Norint veiksmingai padėti šiems asmenims, būtina suprasti jų emocijas, motyvaciją ir elgesio priežastis. Kognityvinė teorija yra viena iš daugelio psichologinių perspektyvų, kurios gali būti pritaikytos socialiniame darbe. Šiame straipsnyje išnagrinėsime kognityvinės teorijos apibrėžimą, pagrindinius principus ir pritaikymą socialinio darbo praktikoje.
Kognityvinės teorijos pagrindai
Kognityvinė teorija yra psichologijos kryptis, kuri akcentuoja pažinimo procesų, tokių kaip suvokimas, atmintis, mąstymas ir kalba, svarbą. Kognityviniai teoretikai teigia, kad žmonių elgesys ir emocijos yra nulemtos to, kaip jie interpretuoja ir apdoroja informaciją. Ši teorija pabrėžia, kad mūsų mintys ir įsitikinimai turi didelę įtaką mūsų jausmams ir veiksmams.
Piaget idėjos
Šveicarų psichologas Jeanas Piaget laikomas vienu iš kognityvinės teorijos pradininkų. Jis sukūrė kognityvinės raidos teoriją, kuri aprašo, kaip vaikų mąstymas keičiasi augant. Piaget teigė, kad vaikai aktyviai konstruoja savo žinias apie pasaulį per patirtį ir sąveiką su aplinka.
Klinikinis tyrimo metodas
Piaget naudojo klinikinį tyrimo metodą, kuris apėmė individualius interviu ir stebėjimus su vaikais. Šio metodo metu tyrėjas pateikia vaikui užduotį ar problemą ir stebi, kaip vaikas ją sprendžia, užduodamas klausimus, siekdamas suprasti vaiko mąstymo procesus.
Pagrindiniai kognityviniai procesai
Kognityvinė teorija pabrėžia keletą pagrindinių pažinimo procesų, kurie yra svarbūs žmogaus elgesiui ir emocijoms:
Taip pat skaitykite: Kognityvinės teorijos perspektyvos kultūroje
- Suvokimas: informacijos priėmimas ir interpretavimas iš aplinkos.
- Atmintis: informacijos saugojimas ir atgavimas.
- Mąstymas: informacijos apdorojimas, problemų sprendimas ir sprendimų priėmimas.
- Kalba: informacijos perdavimas ir supratimas naudojant žodžius ir simbolius.
Kognityvinės raidos stadijos Piaget teorijoje
Piaget išskyrė keturias pagrindines kognityvinės raidos stadijas:
- Sensorimotorinė stadija (0-2 metai): kūdikiai mokosi apie pasaulį per jutimus ir motorinius veiksmus.
- Priešoperacinė stadija (2-7 metai): vaikai pradeda naudoti simbolius ir kalbą, bet jų mąstymas vis dar yra egocentriškas ir intuityvus.
- Konkrečių operacijų stadija (7-11 metų): vaikai pradeda mąstyti logiškai apie konkrečius objektus ir įvykius.
- Formalių operacijų stadija (11 metų ir vyresni): paaugliai pradeda mąstyti abstrakčiai ir hipotetiškai.
Kognityvinės teorijos vertinimas
Kognityvinė teorija sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Kritikai teigia, kad ši teorija per daug dėmesio skiria individualiems pažinimo procesams ir nepakankamai atsižvelgia į socialinius ir kultūrinius veiksnius. Tačiau kognityvinė teorija išlieka viena iš įtakingiausių psichologijos krypčių, ypač kalbant apie mokymąsi, atmintį ir problemų sprendimą.
Kognityvinė teorija apie moralės raidą
Lawrence Kohlberg pratęsė Piaget darbą ir sukūrė moralės raidos teoriją. Kohlberg teigė, kad moralinis mąstymas vystosi per kelias stadijas, pradedant nuo paklusnumo bausmei ir baigiant abstrakčiais etikos principais.
Socialinė kognityvinė kryptis
Socialinė kognityvinė teorija, kurią sukūrė Albertas Bandura, pabrėžia socialinių veiksnių ir pažinimo procesų sąveiką. Bandura teigė, kad žmonės mokosi ne tik per tiesioginę patirtį, bet ir stebėdami kitus.
Elgesio įvairiomis situacijomis tyrinėjimas
Socialinė kognityvinė teorija akcentuoja, kad elgesys priklauso nuo situacijos. Žmonės elgiasi skirtingai priklausomai nuo aplinkybių ir socialinių kontekstų.
Taip pat skaitykite: Kognityvinė psichologija VDU
Elgesio įvairiomis situacijomis įvertinimo būdai
Socialiniai darbuotojai gali naudoti įvairius metodus, kad įvertintų kliento elgesį skirtingose situacijose, įskaitant stebėjimus, interviu ir savęs ataskaitas.
Socialinės - kognityvinės krypties vertinimas
Socialinė kognityvinė teorija yra naudinga socialiniame darbe, nes ji pabrėžia socialinių veiksnių ir pažinimo procesų svarbą. Tačiau kritikai teigia, kad ši teorija gali būti per daug deterministinė ir nepakankamai atsižvelgti į individualią laisvą valią.
Bihevioristinis socialinio darbo modelis
Biheviorizmas yra psichologijos kryptis, kuri akcentuoja stebimą elgesį ir atmeta pažinimo procesų svarbą. Bihevioristinis socialinio darbo modelis remiasi mokymosi principais, tokiais kaip klasikinė sąlyginė reakcija ir operantinis sąlygojimas.
Elgesio akcentavimas
Bihevioristai teigia, kad elgesys yra išmoktas per sąveiką su aplinka. Jie atmeta mintį, kad žmonės turi įgimtų savybių ar instinktų.
Klasikinė sąlyginė reakcija
Klasikinė sąlyginė reakcija yra mokymosi procesas, kai neutralus dirgiklis yra susiejamas su kitu dirgikliu, kuris sukelia natūralią reakciją. Pavyzdžiui, Ivanas Pavlovas atrado, kad šunys pradeda seilėtis išgirdę varpelį, jei varpelis buvo nuolat siejamas su maistu.
Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?
Operantinis sąlygojimas
Operantinis sąlygojimas yra mokymosi procesas, kai elgesys yra sustiprinamas arba slopinamas priklausomai nuo jo pasekmių. Teigiamos pasekmės (paskatinimai) padidina elgesio tikimybę, o neigiamos pasekmės (bausmės) sumažina elgesio tikimybę.
Paskatinimo taisyklės
Paskatinimo taisyklės yra principai, kurie nustato, kaip veiksmingai sustiprinti arba slopinti elgesį. Pavyzdžiui, nuolatinis paskatinimas (kai elgesys yra apdovanojamas kiekvieną kartą) yra veiksmingas naujam elgesiui išmokti, o atsitiktinis paskatinimas (kai elgesys yra apdovanojamas tik kartais) yra veiksmingas išlaikyti jau išmoktą elgesį.
Socialinio išmokimo teorija
Socialinio išmokimo teorija, kurią sukūrė Albertas Bandura, sujungia bihevioristinius ir kognityvinius principus. Bandura teigė, kad žmonės mokosi ne tik per tiesioginę patirtį, bet ir stebėdami kitus.
Bihevioristinės teorijos vertinimas
Bihevioristinė teorija sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos. Kritikai teigia, kad ši teorija per daug supaprastina žmogaus elgesį ir nepakankamai atsižvelgia į vidinius pažinimo procesus. Tačiau bihevioristinė teorija išlieka naudinga socialiniame darbe, ypač kalbant apie elgesio modifikavimą ir priklausomybių gydymą.
Bihevioristinė teorija apie mokymo vaidmenį
Bihevioristinė teorija pabrėžia mokymo svarbą formuojant elgesį. Bihevioristai teigia, kad žmonės gali išmokti naujų elgesio būdų per paskatinimus, bausmes ir stebėjimą.
Psichoterapijos taikymas socialiniame darbe
Psichoterapija yra psichinių, emocinių ir psichosomatinių sutrikimų bei ligų gydymo metodas. Ji taip pat plačiai taikoma siekiant asmenybės tobulėjimo ar pasikeitimo. Psichoterapija suteikia galimybę žmogui suvokti minčių, jausmų ir poelgių priežastis, keisti savo psichikos procesus ir geriau jaustis. Ji padeda atpažinti savo ankstyvąją patirtį, kuri nulemia žmogaus mąstymo būdą, jausmus ir elgesį, ir suteikia galimybę saugioje ir patikimoje aplinkoje suvokti savo problemas. Psichoterapeuto pastangomis asmuo sužino ir patiria, kaip veikia jo savigynos (vadinamosios psichologinės gynybos) mechanizmai. Tokia asmenybės transformacija žmogui padeda pasirinkti naujus, veiksmingesnius, pagerinančius gyvenimą elgesio būdus. Šis psichoterapijos tikslas ir samprata taikomi socialiniame darbe, pedagogikoje, prevencinėje veikloje su nuteistaisiais, asmenų iš pažeidžiamų visuomenės grupių psichologinei ir socialinei reabilitacijai.
Skiriama individuali (esant ilgalaikiams emociniams, psichosomatiniams, asmenybės sutrikimams), grupinė (turintiems bendravimo problemų, sunkiai pritampantiems prie aplinkos), šeimos (poroms arba visiems šeimos nariams siekiant pagerinti tarpusavio santykius, vienam iš jų sergant psichikos sutrikimu) psichoterapija. Kuo sunkesnis psichikos sutrikimas, dėl kurio taikoma psichoterapija, tuo reikalingesnė individuali, o ne grupinė psichoterapija.
Pasaulyje yra apie 120 psichoterapijos krypčių, Lietuvoje dažniausiai taikomos: psichodinaminė (psichoanalitinė), C. G. Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio individualioji psichologija, biheivioristinė, kognityvinė ir elgesio terapija, egzistencinė ir humanistinė, geštaltinė terapija, transakcinė analizė, psichodrama, neurolingvistinė, pozityvioji psichoterapija. Tyrimais nustatyta, kad didžiausias veiksmingumas ir geriausias gydymo išlaidų santykis yra taikant kognityvinę ir elgesio terapiją.
Skiriamos šios esminės psichoterapijos, kaip gydymo metodo, ypatybės, kurios skiria ją nuo psichologinio konsultavimo:
- Psichoterapiją taiko profesinį parengimą gavęs psichoterapeutas, kuris atsako už gydymo metodo rezultatus ir prireikus gauna profesinę priežiūrą iš labiau patyrusių kolegų.
- Psichoterapijos tikslai nukreipti į paciento pokyčius (fizinių ar psichinių simptomų susilpnėjimą ar išnykimą, elgesio pasikeitimus, įžvalgos padidėjimą, psichologinių gynybų supratimą).
- Psichoterapijos metu tarp paciento ir terapeuto atsiranda saugus emocinis ryšys, abiem kylantys išgyvenimai yra bendrai aptariami (pacientas pasakoja, o psichoterapeutas interpretuoja paciento prisiminimus, elgesį, sapnus, mintis) ir apdorojami, padeda pacientui geriau suvokti savo pasąmonės veiklą, gyvenimą trikdančio elgesio motyvus.
Psichoanalitinės psichoterapijos pagrindas yra S. Freudo psichoanalizės teorija, kuri remiasi nuostata, kad bet kuris jausmas, motyvas, poelgis ar apsirikimas turi ne vien suvokiamą, bet ir nežinomą, pasąmonėje slypinčių troškimų, jausmų ir patirties atitikmenį. Psichoanalizės metu siekiama suprasti vidinių konfliktų (vadinamųjų kompleksų) prigimtį, jų raišką individo psichikoje ar elgesyje. Tai suteikia galimybę perkainoti ligi tol abejonių nekėlusius savo jausmus, įsitikinimus ir spendimus.
Psichoterapija gydomos neurozės, psichosomatiniai sutrikimai, priklausomybės ligos, asmenybės sutrikimai, t. p. nerimo ir adaptacijos sutrikimai, lengva ir vidutinio sunkumo depresija. Pagal psichoterapeuto intervencijų gilumą ir paciento atvirumą procese skiriama atskleidžiančioji (giluminė, psichodinaminė), sąmoningumą stiprinanti ir palaikomoji psichoterapija.
Pacientas (ar keli jų) ir psichoterapeutas sėdi atsisukę vienas į kitą veidu, bendrauja be fizinio kontakto; seansai įprastai vyksta 1-3 kartus per savaitę ir trunka apie 50 minučių, retai iki 1,5 valandos. Bendra psichoterapijos trukmė priklauso nuo taikomo metodo, tikslo, sutrikimo sunkumo. Gali prireikti kelių, keliolikos seansų ar net kelerių metų trukmės reguliaraus gydymo. Prireikus psichoterapija taikoma kartu su gydymu vaistais.
Inovatyvus elgesys organizacijose
Keičiantis ekonominei situacijai, stiprėjant globalizacijai ir konkurencijai tarp organizacijų, inovacijos padeda verslams išlikti konkurencingiems šiuolaikinėje rinkoje. Tyrimai, nagrinėjantys inovacijas organizacijose, atskleidžia, jog iki 80 % naujovių organizacijose pasiūlo ir įgyvendina patys darbuotojai, todėl teigiama, kad inovatyvus darbuotojų elgesys yra tiesiogiai susijęs su įmonių pelningumu ir verslumu. Todėl aktualūs tyrimai, nagrinėjantys inovatyvaus elgesio veiksnių įvairovę, kuri apima organizacijos lygio sąlygas - socialinę darbo aplinką, žmogiškųjų išteklių valdymo praktikas, inovacijų klimatą, darbo išteklius ir individualias darbuotojų charakteristikas. Šioje srityje empiriškai patvirtinta, kad įsitraukimą į inovatyvias veiklas pastiprina asmeninė lyderystė, psichologinis kapitalas, proaktyvumas, įsitraukimas į darbą, psichologinis įgalinimas, motyvacija, saviveiksmingumas. Inovatyvaus elgesio ir asmeninių charakteristikų sąsajų tyrimų sričiai galima priskirti ir palyginti neseniai pradėtą tyrinėti darbuotojų vikrumo (angl. employee agility) reiškinį.
Vikrūs darbuotojai konstruktyviai reaguoja neapibrėžtumo sąlygomis, geba greitai apdoroti informaciją, lanksčiai prisitaikyti, juos motyvuoja galimybės mokytis ir tobulėti, jie atviri pokyčiams ir proaktyviai juos įgyvendina, vertina bendradarbiavimą ir tarpusavio bendravimą. Vikrumo reiškinys pirmiausia pradėtas tirti organizacijos lygiu (angl. organizational agility) ir apibrėžiamas kaip organizacijos gebėjimas greitai prisitaikyti prie verslo aplinkos ir rinkos pokyčių, didėjančios konkurencijos inovacijų technologijų ir kitose srityse. Vikrios organizacijos, siekdamos konkurencinio pranašumo, integruoja į savo veiklą informacines technologijas, taiko personalo vystymo priemones, tobulina verslo ir komandinio darbo procesus, diegia inovacijas. Darbuotojams atveriama daugiau galimybių dirbti savarankiškai, kontroliuoti savo darbą, priimti su darbu susijusius sprendimus, vykdyti įvairesnes užduotis, todėl jiems reikalingi įvairesni įgūdžiai ir gebėjimai. Teigiama, kad organizacija gali būti vikri tiek, kiek vikrūs yra jos darbuotojai. Storme ir kolegos (2020) taip pat pabrėžia, kad vikrių, gebančių greitai prisitaikyti organizacijų svarbiausieji efektyvios veiklos varikliai yra ne tik inovacijos, bet ir įsitraukę į inovatyvias veiklas ir vikrūs darbuotojai. Apibendrinant galima kelti prielaidą, kad darbuotojų asmeninė charakteristika - vikrumas - gali būti jų inovatyvaus elgesio veiksnys, t. y. vikresni darbuotojai turėtų aktyviau įsitraukti į inovatyvias veiklas. Šios srities tyrimai kol kas mažai išplėtoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio mokslininkų darbuose, ir tai papildomai pagrindžia darbuotojų vikrumo ir inovatyvaus elgesio sąsajų ir šių sąsajų mechanizmų tyrimų aktualumą.
Kitas aktyvaus dalyvavimo inovacijų procesuose aspektas sietinas su asmens saviveiksmingumu. Tyrimais patvirtinta, kad darbuotojai linkę labiau įsitraukti į vieną ar kitą užduotį, jei yra įsitikinę, jog turi galimybių ją atlikti sėkmingai, pasižymi saviveiksmingumu. Kadangi, kaip teigia Bandura (1982), saviveiksmingumas, kaip vidinis elgesio reguliatorius, yra svarbus bet kokioje veikloje, šis ryšys gali atsiskleisti ir inovatyvaus elgesio atžvilgiu. Lyg ir savaime aišku, kad tarp saviveiksmingumo ir inovatyvaus elgesio turėtų egzistuoti teigiamas ryšys, tačiau tai turi būti patvirtinta ir empiriškai, o, kaip teigia Salanova ir kolegos (2012), šios srities tyrimai plėtojami nepakankamai. Remdamosi minėtomis prielaidomis, šiame tyrime siekiame patikrinti saviveiksmingumo ir inovatyvaus elgesio ryšių reikšmingumą ir pobūdį. Dar vienas tyrimo aspektas siejamas su saviveiksmingumo reikšme darbuotojų vikrumo ir inovatyvaus elgesio ryšiui.
Vikrumo reiškinys gali būti apibrėžiamas terminais „darbuotojų vikrumas“ (angl. employee agility) ir „darbo jėgos vikrumas“ (angl. workforce agility), kurie vartojami kaip sinonimai. Pirmieji šį reiškinį tyrinėję autoriai akcentavo, kad vikrus darbuotojas nuolat atnaujina savo žinias ir įgūdžius, bendradarbiauja su kolegomis iš kitų funkcinių sričių, geba lanksčiai persiorientuoti iš vienos užduoties į kitą, domisi naujausiomis technologijomis ir pritaiko jas darbe, ir tai padeda jam dirbti efektyviai. Dyer ir Shafer (2003) teigia, jog vikri darbo jėga pasižymi proaktyvumu, adaptyvumu ir gebėjimu nuolatos gilinti žinias, mokytis. Sherehiy ir Karwowski (2007) į darbuotojų vikrumo sampratą įtraukia proaktyvumą, adaptyvumą ir atsparumą. Vėliau Alavi (2014) darbuotojų vikrumą apibrėžė kaip gebėjimą greitai ir tinkamai reaguoti į nenumatytus pokyčius ir šiuos pokyčius paversti galimybėmis. Muduli (2017) teigimu, vikrūs darbuotojai pasižymi adaptyvumu, polinkiu tobulėti, bendradarbiavimu, kompetentingumu, proaktyvumu. Remiantis pirmiau aptartais darbuotojų vikrumo tyrimais ir koncepcijomis, šiame tyrime vikrumas apibrėžiamas kaip darbuotojo gebėjimas efektyviai reaguoti įprastose ar naujose darbo situacijose, apimantis penkias vikrumo formas: adaptyvumą, proaktyvumą, bendradarbiavimą, atsparumą bei tobulėjimą ir mokymąsi.
Adaptyvumas - darbuotojo lankstumas, gebėjimas prisiimti skirtingus organizacinius vaidmenis skirtinguose lygmenyse, veiklose ir visuose juose sėkmingai funkcionuoti. Proaktyvumas - gebėjimas pastebėti potencialias su veikla ar pokyčiu susijusias problemas, šalinti jas sukeliančias priežastis. Bendradarbiavimas apibūdinamas gebėjimu dirbti kartu su skirtingais organizacinio lygmens, įvairių funkcinių sričių kolegomis, dirbti įvairiose projektų komandose organizacijos viduje ir bendruose projektuose su kitomis organizacijomis ar virtualiose komandose, taip pat gebėjimu komunikuoti, dalintis informacija ir, prireikus, įtraukti suinteresuotas šalis į sprendimų priėmimo procesą. Atsparumu vadinamas atvirumas pokyčiams, kitokiam požiūriui, netradicinėms idėjoms, pakantumas skirtingoms nuomonėms, streso situacijų toleravimas ir gebėjimas su jomis susidoroti. Paskutinis darbuotojų vikrumo aspektas - tobulėjimas ir mokymasis - suprantamas kaip nuolatinis žinių ir kompetencijų gilinimas, domėjimasis naujovėmis ir jų taikymas praktikoje, noras tobulėti ir siekti karjeros.
tags: #kognityvine #teorija #socialiniame #darbe