Įvadas
Josifas Stalinas, tikrasis vardas Josebas Džiugašvilis, buvo Sovietų Sąjungos valstybės ir partinis veikėjas, kurio valdymas paženklintas asmenybės kulto, represijomis ir totalitarizmu. Šis straipsnis nagrinėja Stalino asmenybės kulto bruožus, jo įsigalėjimo valdžioje prielaidas, valdymo metodus, represijas ir terorą, poveikį ūkiui ir visuomenei, industrializaciją, kolektyvizaciją, kolūkius, Holomodorą, ekonomiką, kultūros politiką, užsienio politiką ir įtaką Europos valstybingumo raidai.
Stalino įsigalėjimas valdžioje
Po Lenino mirties 1924 m. sausio 21 d., Stalinas, išstūmęs iš valdžios Levą Trockį ir kitus savo priešininkus, tapo vienvaldžiu bolševikų partijos ir valstybės vadovu. 1922 m. balandžio 3 d. Stalinas tapo Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, o tai sustiprino jo įtaką partijoje. Po Lenino mirties 1924 m. jis pašalino konkurentus ir sukoncentravo visą valdžią savo rankose. 1929 m. Stalinas galutinai įsitvirtino valdžioje, tapdamas diktatoriumi, pašalinęs visus politinius konkurentus ir įtvirtinęs vienvaldystę.
Prielaidos
Po revoliucijų ir pilietinio karo šalyje nebuvo pajėgios opozicijos, galėjusios visuotinai pasipriešinti. Taip pat atsirado būtinybė paskirstyti išteklius, o tai įgyvendinti galėjo tik stipri centralizuota valdžia. Stalino charakterio savybės, tokios kaip garbės troškimas ir valdingumas, taip pat prisidėjo prie jo įsigalėjimo valdžioje.
Asmenybės kultas
Naudojant spaudą ir kitas propagandas priemones, buvo įtvirtintas Stalino asmenybės kultas, kuriuo buvo siekiama diegti Stalino kaip neklystančio ir didvyriško vadovo įvaizdį bei aukštinti gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Stalinas buvo vadinamas „šių laikų Leninu", „tautų tėvu", o jo garbinimas buvo pasiekęs religines aukštumas.
Valdymo bruožai
Stalino valdymui būdingas režimo vadovo diktatūra, diktatoriaus kultas ir vienpartinė sistema, kai partinė biurokratija vadovauja visam valstybės ir visuomenės gyvenimui. Stalinizmui būdinga politinė kultūra pasižymi nuolatine vadinamųjų liaudies priešų paieška, o diktatorius inicijuoja represijas ir terorą prieš tikrus, galimus ir tariamus opozicionierius.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Represijos ir teroras
Stalino valdymo laikotarpiu buvo nužudyti arba ištremti žymūs kultūros ir politiniai veikėjai. Buvo įkurtas Gulagas - darbo stovyklų sistema, kurioje kaliniai buvo naudojami kaip nemokama darbo jėga. NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas) SSRS, centrinė valstybės valdžios institucija, Stalino valdymo metais buvo teroro įrankis, vykdęs valymus, trėmimus ir skelbęs mirties nuosprendžius. 1937-1938 m. NKVD vykdė visuotinį terorą, daugybę mirties bausmių, o žmonės buvo kaltinami Sovietų Sąjungos išdavimu.
Didysis valymas
"Didysis valymas" - SSRS laikotarpis, kurio metu įsitvirtino Stalino diktatūra (1935-1941). Buvo suimta 19,84 milijonų žmonių, iš kurių apie 7 milijonus sušaudyta kalėjimuose.
Poveikis ūkiui ir visuomenei
Stalino valdymas turėjo didelį poveikį Sovietų Sąjungos ūkiui ir visuomenei.
Industrializacija
1927 m. SSRS pradedama industrializacija - sunkiosios pramonės išvystymas (tiesiami geležinkeliai, kuriamos įmonės, fabrikai). Tai buvo NEP'o pabaiga. Industrializacija reiškė NEP’o pabaigą. Vykdant kolektyvizaciją ir industrializaciją, stiprėjo teroras. Industrializacija irgi buvo vykdoma milžiniškų aukų kaina. Milijonai žmonių naujų įmonių statybose gyveno palapinėse, žeminėse, barakuose, kentė visokius nepriteklius. Tačiau dalis jų dirbo entuziastingai, tikėdami, kad nepriteklių kaina kuria naują visuomenę, kurioje visi gyvens laimingai.
Kolektyvizacija
1929 m. prasidėjo masinis kolūkių steigimas ir „išbuožinimas“. Į kaimus iš miestų buvo siunčiami partijos aktyvistai, kurie kurstė varguomenę prieš pasiturinčius kaimynus, vadinamuosius „buožes“. Iš „buožių“ buvo atimamas visas turtas, jie patys tremiami į Rusijos šiaurės, Uralo, Kazachstano, Sibiro platybes. Ten daugelis mirdavo dėl nepakenčiamų gyvenimo sąlygų. „Išbuožinami“ neretai būdavo ir vidutiniai bei vargingi valstiečiai, apkaltinti „ryšiais su buožėmis“.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Kolūkiai
Kolektyvizacija ir „išbuožinimas“ sparčiausiai buvo vykdomi ten, kur vyravo grūdų ūkis - Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje. Iš Maskvos plaukė nurodymai didinti tempus, vietos vadovai stengėsi. Kai kur jie steigė komunas, suvisuomenindavo net paukščius bei namų apyvokos reikmenis. Atrodė, jog kolektyvizacija visiškai sugriaus žemės ūkį ir prasidės visuotinis badas. Tada Stalinas ryžosi laikinai atsitraukti. 1930 m. pradžioje jis paskelbė straipsnį „Apsvaigimas nuo laimėjimų“, kuriame veidmainingai piktinosi, kad kolektyvizacija vykdoma prievarta, kaltino skubotumu vietos partinius vadovus, apšaukė juos bukapročiais. Valstiečiams buvo leista išeiti iš kolūkių ir tuo daugelis jų pasinaudojo. Tačiau išeinantiems buvo kliudoma savarankiškai ūkininkauti. Tęsėsi ir trėmimai. Jau 1932 m. buvo sukolektyvinta beveik du trečdaliai valstiečių.
Holodomoras
Iš kolūkių grūdus valdžia atimdavo dažnai nieko nepalikdama maistui. Tokie valdžios veiksmai sukėlė didžiulį badą. 1932 m. pabaigoje-1933 m. Šiaurės Kaukaze, Ukrainoje, Volgos vidurupyje bei žemupyje ir Urale iš bado mirė apie 4 milijonus valstiečių. Siautė badas ir Kazachstane, tik čia jį sukėlė kazachų klajoklių kolektyvizacija ir apgyvendinimas nuolatinėse gyvenvietėse. SSRS valdžia neigė žinias apie badą, tačiau sumažino privalomų paruošų normas, kolūkiečiams už darbą pradėta duoti po truputį grūdų. Asmeniniam naudojimui jiems buvo paskirti sodybiniai sklypai, iš kurių vargais negalais prasimaitindavo.
Ekonomika
Socialinės teisės: į darbą, į mokslą, gydymą, poilsį, aprūpinimą pensijomis tapo realybe, nors egzistavo įvairių apribojimų, darbo užmokestis ir pensijos buvo menkos, medicinos aptarnavimo lygis neaukštas. SSRS piliečiai gyveno skurdžiai, kentė maisto, o dar labiau pramoninių prekių - drabužių, avalynės ir kt. - trūkumą. Labai mažai tebuvo statoma gyvenamųjų namų, miestiečiai glaudėsi ankštuose kambariuose ir barakuose. Visus slėgė baimė būti represuotiems už neatsargų žodį.
Kultūros politika
Stalinizmui būdinga totalinė ideologinė visuomenės kontrolė, nuolatinis sistemingas manipuliavimas informacija, istorijos perrašinėjimas (falsifikavimas). 1936 m. priimta konstitucija skelbė, kad šalyje nugalėjo socializmas, sukurta nauja visuomenė. Konstitucija „garantavo“ žodžio, spaudos, sąžinės laisves, susirašinėjimo slaptumą ir kitas demokratines teises. Tačiau NKVD visiškai nepaisė šių konstitucijos straipsnių.
Užsienio politika
SSRS buvo būdinga agresyvi užsienio politika. J. Stalino vadovaujama SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė su nacių Vokietija nepuolimo sutartį (Molotovo-Ribbentropo paktas), 1939 m. rugsėjo 28 d. - draugystės ir sienų sutartį, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. rugsėjo 17 d. užpuolė Lenkiją, 1939 m. lapkričio 30 d. - Suomiją (SSRS-Suomijos karas), 1940 m. birželio-rugpjūčio mėn. okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Baltijos valstybių okupacija
1940 m. SSRS okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes, įskaitant Lietuvą.
Kariniai konfliktai
SSRS dalyvavo įvairiuose kariniuose konfliktuose, įskaitant SSRS-Suomijos karą ir Antrąjį pasaulinį karą.
"Geležinė uždanga"
Po Antrojo pasaulinio karo SSRS įvedė "geležinę uždangą", atskyrusią Rytų Europą nuo Vakarų.
Įtaka Europos valstybingumo raidai
Stalino valdymas ir SSRS politika turėjo didelę įtaką Europos valstybingumo raidai. SSRS įtaka Rytų Europoje lėmė komunistinių režimų įsigalėjimą ir valstybių priklausomybę nuo Maskvos.
Totalitarinė architektūra
Tyrinėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad visiems XX a. I pr.-vid. totalitariniams režimams Europoje (ir, prisimenant maoistinės Kinijos atvejį, ne tik) buvo būdingas siekis radikaliai pertvarkyti viešąsias miestų erdves. Įdomu, kad gigantiškų architektūrinių projektų ėmėsi ir kartu „meilę klasikai“ išpažino kone visi XX a. pirmos pusės Europos totalitarinių bei autoritarinių valstybių vadovai - A. Hitleris, B. Musolinis, J. Stalinas, vėliau - N. Ceauşescu ir kt. Galima teigti, kad šiuo atžvilgiu totalitarinė ideologija mokslinį racionalumą, tuo metu populiarias progresistinio urbanizmo idėjas savaip susiejo su utopiškuoju ateities pasaulio vaizdiniu. Svarbiausia, kad ji ypač užaštrino architektūros, kaip veiksmingos socialinės inžinerijos priemonės, funkciją.
Masių mobilizacija
Masių mobilizacija ir pajungimas valstybės aparatui bei nukreipimas vieno utopinio tikslo link tapo įmanomas tik įtvirtinus naują politinį stilių. Šiame naujajame stiliuje dominavo ne politinis racionalumas ir pragmatizmas, bet mitai ir simboliai, liturgija ir kultas, su kurių pagalba, išgyvendama stiprias emocijas, „liaudis“ įsisavindavo savo naująjį tapatumą. Tokiu būdu viešasis politinis veikimas tapo ryškiai teatralizuotas ir dramatizuotas, o architektūra jam tarnavo kaip milžiniškos scenos dekoracijos.
Lyderio vaidmuo
Totalitarizmas neįsivaizduojamas be charizmatinio lyderio, kuris ne tik kad nėra pavaldus atstovaujamosios demokratijos normoms bei vertybėms, priešingai, jo valdžia bei viršenybė kyla iš transcendentinio iracionalumo. Totalitarinės kultūros polinkis į lyderį adoruojančiųjų minių kraštutinių emocijų ir ekstazės eskalavimą, išgaunamą gerai apgalvoto ir efektingai kuriamo vizualumo pagalba, ryškiausiai išsiskleidžia menų sintezėje.
Architektūros reikšmė
Architektūra tokioje sociopolitinėje sąrangoje atlieka ne tik jau minėtą „scenos“ vaidmenį, skirtą maginiams-mistiniams ritualams, palengvinantiems deindividualizacijos ir tuo pačiu racionalaus mąstymo bei kritiško santykio su tuo, kas vyksta, neutralizavimo procesą, bet ir tampa savotiška lyderio charizmos „amortizacijos“ priemone. Prospektų, gatvių, viešųjų erdvių ir pastatų didybė, įspūdingumas, puošnumas ir masyvumas kartu suponuoja ir ideologijos pretenzijas į amžinybę, taigi ir į jos kūrėjo - mirtingojo lyderio - nemirtingosios dvasios išliekamumą. Totalitarinė architektūra ir urbanistika tarnavo vieninteliam tikslui - įtvirtinti įvykusį visuomenės depolitizacijos faktą ir kartu jį nuslėpti perdėtais viešosios erdvės estetizacijos efektais.
Architektūros stilius
Ryškiausi totalitarinės architektūros pavyzdžiai - didingi Maskvos prospektai ir ypač septyni dangoraižiai, Kijevo pagrindinis prospektas Kreščiatikas, didžioji Minsko dalis bei kai kurie kiti miestai ar centrinės jų magistralės. Vienas iš socrealizmo doktrinos postulatų reikalavo konkrečiomis meninėmis formomis įkūnyti „socialistinio turinio ir nacionalinės formos“ idėją.