Įvadas
Žmogaus asmenybė - tai sudėtingas ir nuolat kintantis konstruktas, kurį formuoja daugybė veiksnių: nuo genetikos ir vaikystės patirčių iki socialinės aplinkos ir individualių pasirinkimų. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip psichologai supranta asmenybės struktūrą, kokios yra pagrindinės savasties dalys ir kaip jos veikia mūsų elgesį, santykius bei bendrą savijautą. Taip pat aptarsime, kaip atsakomybės pasidalijimas poroje veikia psichologiją, santykius ir asmenybės raidą.
Karlo Rodžerso Asmenybės Teorija
Karlas Rodžersas, vienas iš humanistinės psichologijos pradininkų, atsisakė jam neįdomios psichologijos teorijos ir sukūrė savo 19-os teiginių „terapijos, asmenybės ir tarpasmeninių santykių teoriją”, kurią pristatė 1951 m. Ši teorija pabrėžia individualų patyrimą ir savasties svarbą asmenybės formavimuisi.
Pagrindiniai K. Rodžerso teorijos teiginiai:
- Organizmas reaguoja į patyrimo lauką taip, kaip jį patiria ir supranta.
- Elgesį gali sukelti organizmo patyrimas ir poreikiai, kurie nėra simbolizuojami.
- Psichologinis neprisitaikymas kyla, kai organizmas atsisako suvokti svarbiausius sensorinius ir visceralinius (intuityvius) patyrimus, kurie dėl to nėra simbolizuojami ir organizuojami į savasties struktūros geštaltą.
- Kai individas suvokia ir priima į savo savasties struktūrą daugiau organiškų potyrių, jis pajunta, kad keičia savo turėtą vertybių sistemą - daugiausia pagrįstą introjekcijomis, kurios buvo iškreiptai simbolizuotos - nuolatiniu organizmo vertinamuoju procesu.
K. Rodžerso teorijoje savastis suprantama kaip paaiškinamasis konstruktas, o galutinis asmenybės raidos tikslas - esminis kongruentiškumas tarp fenomenologinio patyrimo lauko ir abstrakčios savasties struktūros. Pasiekus šį kongruentiškumą, individas išsilaisvina nuo vidinės įtampos, nerimo, pasiekia realistiškai orientuotą prisitaikymą ir įtvirtina individualią vertybių sistemą.
Bendravimo Psichologija: Verbalinė ir Neverbalinė Komunikacija
Bendravimo psichologija tiria žmonių tarpusavio bendravimo ypatumus. Žmonių bendravimas išsiskiria tikslumu, lankstumu ir gebėjimu naudotis kalba, kuri suteikia semantiškumo ir lankstumo, leidžiančio suformuluoti neribotą skaičių prasmingų naujų žinučių.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
- Verbalinis bendravimas apima bendravimą žodžiais: kalbėjimą, klausymą, rašymą ir skaitymą. Biheivioristinėje psichologijoje verbalinis bendravimas aiškinamas bendrais bausmių ir stiprinimo dėsniais, o kitos psichologijos šakos pabrėžia socialinius bei giluminius procesus, veikiančius tarpasmeninį bendravimą. Kalba yra dominuojanti tarpasmeninio ryšio priemonė, ja siekiama patenkinti savo poreikius, valdyti socialines situacijas ir koordinuoti savo bei kitų žmonių bendravimo procesus.
- Neverbalinis bendravimas apima judėjimą, kūno kalbą, mimiką, veido išraišką, akių kontaktą ir kitus bendravimo procesus, kuriuose nėra vartojama kalba. Neverbalinė komunikacija glaudžiai susijusi su verbaline, papildydama ir sustiprindama perduodamą žinią. Emocinių išraiškų universalumas būdingas žmonėms visame pasaulyje, nepriklausomai nuo kultūros ar regėjimo.
Individualiosios Psichologijos Koncepcijos: Menkavertiškumo Jausmas ir Pranašumo Siekimas
Alfredas Adleris, individualiosios psichologijos kūrėjas, teigė, kad menkavertiškumo jausmas yra būdingas visiems žmonėms ir yra pagrindinė elgesį sąlygojanti jėga. Šis jausmas nėra silpnumo ar nenormalumo požymis, bet visų žmogiškųjų siekių šaltinis ir jėga, motyvuojanti visą elgesį.
- Menkavertiškumo jausmas kyla kūdikystėje, kai vaikas suvokia savo bejėgiškumą ir priklausomybę nuo suaugusiųjų. Šis jausmas motyvuoja augti, siekti ir progresuoti. Tačiau jei vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo, jis gali sustiprėti ir išsivystyti į menkavertiškumo kompleksą, kuris sąlygoja nesugebėjimą spręsti gyvenimo problemas.
- Pranašumo siekimas yra natūralus atsakas į menkavertiškumo jausmą. Adlerio teorijoje pranašumas suprantamas ne kaip dominavimas ar arogancija, bet kaip tobulumo siekimas, įveikimas, plėtimasis ir judėjimas aukštyn link išbaigtumo. Visas žmogaus elgesys yra nukreiptas į šį tobulumo siekimą, kuris motyvuoja nuolat.
Kiekvienas žmogus išvysto unikalų savybių, veiksmų ir įpročių rinkinį, vadinamą gyvenimo stiliumi, kuris padeda siekti pranašumo. Gyvenimo stilius susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, veikiamas socialinių sąveikų, gimimo eiliškumo ir tėvų-vaiko santykių pobūdžio. Adleris išskyrė kelis gyvenimo stilius:
- Dominavimo gyvenimo stilius.
- Vengimo stilius.
- Socialiai naudingas gyvenimo stilius.
Socialinis Interesas: Bendradarbiavimas ir Prisitaikymas
Adlerio teorijoje socialinis interesas yra labai svarbus žmogaus gyvenime, nes susiderinimas su kitais žmonėmis yra pati pirmoji gyvenimo užduotis. Socialinis prisitaikymas, kuris yra gyvenimo stiliaus dalis, įtakoja santykį su visomis kitomis gyvenimo problemomis. Žmogus yra labiau įtakojamas socialinių nei biologinių jėgų. Socialinis interesas yra įgimtas, tačiau jo realizacija priklauso nuo vaiko ankstyvojo socialinio patyrimo.
Gimimo Eiliškumo Įtaka Asmenybei
Adleris teigė, kad gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliui. Nors broliai ir seserys turi tuos pačius tėvus ir gyvena tuose pačiuose namuose, jų socialinė aplinka nėra tapati. Su kiekvienu vaiku keičiasi tėvų požiūriai į vaiką, kas kiekvienam vaikui sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.
- Pirmasis vaikas paprastai gauna pilną ir nedalomą tėvų dėmesį, todėl naudojasi visomis jo pozicijos teikiamomis privilegijomis ir jėga. Tačiau atsiradus antrajam vaikui, pirmasis vaikas patiria šoką ir bando atgauti ankstesnę poziciją.
- Antrasis vaikas niekada nepatiria to dėmesio ir valdžios, kurią patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Antrasis vaikas nuo pat pradžių auga pirmojo šešėlyje ir visada turi vyresnį brolį ar seserį kaip pavyzdį ar iššūkį varžytis su juo.
- Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su ‘nukarūnavimu’ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei jauniausias vaikas yra gadinamas ir lepinamas visos šeimos taip, kad jis neišmoksta nieko sau padaryti.
- Vienintelis vaikas iš esmės yra pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria jėgos praradimo - bent jau ne vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subręsta gana anksti.
Atsakomybė Santykiuose: Pasidalijimas ir Stiprinimas
Poros santykiuose atsakomybės našta gali būti padalinta pusiau, o priimti sprendimai paveiks abu partnerius. Geriausia prisiimti atsakomybę kartu, nes tai sustiprina santykius. Dirbant išvien dėl konkretaus tikslo, ryšys auga. Santykių specialistai teigia, kad net pokalbis apie galimus santykių pokyčius jau stiprina poros ryšius.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Kitos priemonės, galinčios sustiprinti santykius:
- Paįvairinti intymų gyvenimą.
- Persikelti gyventi į kitą vietą.
- Pasikonsultuoti su santykių specialistais.
- Įsipareigoti.
- Sukurti šeimą.
- Nesutikti su partneriu.
- Imtis naujo iššūkio kartu.
Asmenybės Dalys ir Disociacinis Tapatumo Sutrikimas
Psichoterapeutė Erika Kern teigia, kad kiekvienas žmogus turi kelias asmenybės dalis, kurios gali būti susijusios su trauminėmis patirtimis. Disociacinis tapatumo sutrikimas (DTS) yra kraštutinė forma, kai atskiros asmenybės dalys tarpusavyje nesutaria ir tarytum užvaldo žmogų. Tačiau matyti savo asmenybės dalis gali būti žaisminga ir naudinga, padedant integruoti supriešintas savasties dalis.
Pagrindiniai asmenybės poliariškumo aspektai:
- Laisvė - determinizmas. Tai vidinės laisvės laipsnis. Kiek žmogaus mintys, poelgiai, ir elgesio kontrolė priklauso nuo jo paties ir kiek tai yra nulemta kitų veiksnių.
- Racionalumas - iracionalumas. Kiek žmogaus protas turi įtakos jo elgesiui. Ar žmogus racionalus ir jo elgesys yra valdomas mąstymo, ar jį valdo iracionalios jėgos.
- Holizmas - elementalizmas. Tyrimo objektas - žmogaus asmenybė. Žmogų tyrinėti reikia apskritai, o ne išskiriant kokią vieną savybę.
- Kintamumas - pastovumas. Ilgainiui asmeninių polinkių persvara ir intensyvumas mažėja, auga bei plėtojasi į kitus orientuoti sentimentai.
- Subjektyvumas - objektyvumas. Žmogaus elgesį lemia subjektyvi jo patirtis. Jis prisimena mintis. Ir jis yra subjektyviai tikras, kad tos mintys priklauso vienam ir tam pačiam asmeniui.
- Homeostazė - heterostazė. Siekdami pastovumo, norime ir įvairumo. Kol mokomės per priklausomybę pasiekiamų įtampos mažinimo būdų, atsisakome senų įpročių ir mėginame atrasti naujus elgesio metodus.
- Pažinumas - nepažinumas. Ypač reikėtų skatinti žmogaus asmenybės formavimosi ir raidos tyrimus.
Asmenybės Dalių Nesutarimai: Trauminės Patirtys ir Disociacija
Kai vaikas susiduria su pernelyg sudėtingais išgyvenimais ir negali naujos patirties prijungti prie jau turimos patirties sistemos arba turi išsižadėti noro matyti pasaulį kaip saugų, žaismingą, įdomų, žadantį, jis perskelia savo asmenybę į dvi dalis: tą, kuri patyrė nesutvarkomą įvykį, ir tą, kuri išgyveno ir gali toliau džiaugtis gyvenimu. Vėliau, vaikui augant, atsiradus daugiau patirčių, jau atskirtas asmenybės dalis dažnai reikia dalinti į dar daugiau, kad geriau reaguoti į pokyčius.
Asmenybės Dalių Integracija: Kelias į Santarvę
Darbas su skirtingomis asmenybės dalimis padeda sumažinti vidinio konflikto intensyvumą, pagerina toleranciją skirtingam savo elgesiui. Žmogus ima suprasti, kad ta dalis irgi yra jis. Gal ne tokia brandi, gal pasaulį matanti ribotai, gal negalinti išmokti ar pamatyti naujų dalykų, bet vis tiek - jo dalis, vadinasi, jis.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
tags: #psichologija #asmenybes #savasties #dalys