Autizmas yra kompleksinis raidos sutrikimas, pasireiškiantis socialinės sąveikos, komunikacijos ir elgesio sunkumais. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip autizmas gali paveikti paauglius, ypač atkreipiant dėmesį į autistinį maskavimąsi, protrūkius, patyčias ir gretutinius sutrikimus, tokius kaip nerimas ir depresija.
Autistinis Maskavimasis: Slėpdamasis už Kaukės
Ar kada nors jautėtės taip, tarsi nuolat save „slepiate“ - kruopščiai stebite ir analizuojate socialines situacijas, kitus žmones, galbūt kopijuojate jų manieras, dirbtinai šypsotės ar žiūrite į akis vien tam, kad tik neatrodytumėte „keisti“ ir neapsikvailintumėte, jūsų neatstumtų? Grįžę namo, trokštate tik tylos ir vienatvės, nes net trumpas buvimas tarp žmonių išvargina iki išsekimo? Autistinis maskavimasis - tai sąmoningas arba nesąmoningas savo autistiškų bruožų slopinimas, siekiant atrodyti panašesniam į neurotipiškus žmones.
Kas yra autistinis maskavimasis?
Autistinis maskavimasis (dar vadinamas camouflaging, compensation arba adaptive morphing) - tai sąmoningas arba nesąmoningas savo autistiškų bruožų slopinimas, siekiant atrodyti panašesniam į neurotipiškus (t. y. įprastos raidos) žmones. Iš pradžių pastebėtas tiriant moterų autizmo ypatumus, vėliau paaiškėjo, kad maskuotis gali ne tik moterys, bet ir vyrai bei nebinarinės lyties žmonės - tiesiog moterys tai daro dažniau. Tokios autizmo formos dažniausiai pasižymi ne išoriškai matomais, o vidiniais, internalizuotais sunkumais - pavyzdžiui, dideliu nerimu, depresija, lėtiniu nuovargiu ar kitais fiziniais simptomais. Dėl šios priežasties maskuotas autizmas neretai lieka nepastebėtas ne tik paties žmogaus ar jo artimųjų, bet ir patyrusių specialistų. Net ir pats žmogus, jau žinodamas apie savo autistiškumą, gali sunkiai atskirti, kuris jo elgesys kyla iš maskavimosi, o kuris yra jam natūralus ir autentiškas.
Kaip vystosi maskavimasis?
Autistinis maskavimasis dažnai išsivysto dar vaikystėje kaip atsakas į aplinkinių reakcijas į autistiškus bruožus. Kai vaikas dėl savo natūralaus elgesio sulaukia kritikos, nuolatinio koregavimo, atstūmimo ar net patyčių, jis išmoksta slopinti šias savybes, kad išvengtų nepriėmimo, skausmo ar nesijaustų „našta“. Iš šalies gali pasirodyti, kad maskavimasis padeda - žmogus atrodo labiau „prisitaikęs“, tarsi sėkmingai funkcionuoja darbe, universitete ar santykiuose. Tačiau tyrimai rodo, kad maskavimasis veikia ne kaip funkcionavimo gerinimo priemonė ar sąmoningas bandymas sudaryti teigiamą įspūdį apie save, tarsi apgauti kitus. Tai išlikimo strategija, kylanti iš gilaus poreikio apsisaugoti nuo atstūmimo, diskriminacijos ar nesupratimo. Suaugus šis mechanizmas dažnai tampa automatiniu - žmogus instinktyviai slopina savo autentiškas reakcijas, nebūtinai suvokdamas, kad tai daro.
Kaip pasireiškia autistinis maskavimasis?
Autistinis maskavimasis gali reikštis įvairiai:
Taip pat skaitykite: Autizmo iššūkiai ir galimybės
- Sensorinės perkrovos slėpimas.
- Akių kontakto valdymas. Verčiate save palaikyti akių kontaktą, nors tai kelia įtampą ar diskomfortą.
- Kitų stebėjimas ir atkartojimas.
- Savęs stebėjimas ir vertinimas, kontrolė.
- Socialinių situacijų planavimas.
- Raminančių judesių slopinimas.
- Kalbos ir interesų kontrolė. Stengiatės nekalbėti apie savo mėgstamas temas, kad nepasirodytumėte per daug įsitraukę, nuobodūs ar „keisti“, arba domitės temomis, kurios įdomios kitiems, kad geriau pritaptumėte.
- Siekis atitikti neurotipinio pasaulio standartus.
Maskavimosi kaina
Trumpuoju laikotarpiu maskavimasis gali turėti tam tikrų privalumų - padėti gauti darbą, prisitaikyti darbovietėje ar mokymosi įstaigoje, jaustis laisviau socialinėse situacijose, išvengti patyčių ar net susirasti draugų. Tačiau maskavimasis reikalauja didžiulių vidinių resursų: žmogus nuolat analizuoja aplinką, stebi kitų elgesį, svarsto, kaip atrodyti „tinkamai“, ir kartu kontroliuoja savo kūną, kalbą bei emocijas. Tai primena nuolatinį „socialinį budrumą“ - smegenys dirba visu pajėgumu net tada, kai išoriškai žmogus atrodo ramus. Kai žmogus nuolat spaudžia save gyventi pagal visuomenės taisykles - pavyzdžiui, dirbti pilnu etatu ar viską atlikti per nustatytus terminus - nepaisydamas savo realių galimybių, tai dar labiau didina vidinę įtampą. Toks gyvenimo būdas alina organizmą ir ilgainiui gali lemti tiek fizinės, tiek psichikos sveikatos pablogėjimą. Tyrimai rodo, kad kuo maskavimasis intensyvesnis, tuo didesnė rizika patirti emocinį išsekimą, depresiją ar nerimą. Nuolatinis savęs slėpimas taip pat gali lemti tapatumo krizę, žemą savivertę, gėdos jausmą ar „apsimetėlio sindromą“, kai kyla abejonės dėl savo autistiškumo. Dėl to gali būti sunkiau gauti diagnozę, nes autizmo tampa nematomu net specialistams. Maskavimasis taip pat trukdo kurti tikrus ryšius - nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmogus lengviau pritampa, viduje jis dažnai jaučiasi vienišas, tarsi niekas nematytų jo tikrojo „aš“.
Atsimaskavimo kelias
Neuro-afirmatyvus požiūris į pagalbą autistiškiems asmenims remiasi naujausiais mokslo tyrimais, kurių vieni svarbiausių - studijos apie autistinį maskavimąsi. Ilgą laiką maskavęs autizmo bruožus žmogus dažnai praranda ryšį su savimi ir sunkiai įvardija, kas jis yra, kai nesimaskuoja. Todėl svarbu, kad jis turėtų saugią ir priimančią aplinką, kur galėtų geriau pažinti savo autistiškumą - suprasti, kurie poreikiai, pojūčiai ar elgesio bruožai yra natūralūs, kylantys iš vidaus, o kurie susiformavo bandant pritapti. Šiame procese mokomasi atliepti savo tikruosius poreikius, stiprinti teigiamą požiūrį į autistiškumą. Visgi, tikslas nėra visiškai atsisakyti maskavimosi. Kartais jis gali būti reikalingas, nes padeda išgyventi neurotipiškame pasaulyje ir jaustis saugiau. Todėl svarbu mokytis jį taikyti sąmoningai, o ne automatiškai - savęs klausiant, kuriose situacijose maskavimasis vis dar reikalingas ir ar tai nekenkia jūsų fizinei ir psichologinei gerovei. Pamažu verta plėsti erdves ir žmonių ratą, su kuriais galima būti atviram ir autentiškam, pradedant nuo vietų ir žmonių, šalia kurių jaučiamasi saugiausiai. Taigi, autistinis maskavimasis nėra „lengvas autizmas“ - už gebėjimo atrodyti „neautistiškai“ dažnai slepiasi stiprus nerimas, išsekimas ir vidinė įtampa. Atsimaskavimo kelias gali būti ilgas - visgi tai lėtas savęs pažinimo ir priėmimo procesas. Pasirinkus žengti šiuo keliu, ilgainiui atkuriamas ryšys su savimi ir pradedama gyventi pagal savo autentiškus poreikius, taip pat atrandamos saugios erdvės ir žmonės, tarp kurių galima būti savimi.
Autistiniai Protrūkiai: Kai Emocijos Užvaldo
Daugelis esame matę vaiką, kuris klykia, raitosi ant grindų ar šluoja daiktus ant žemės. Kartais net įnirtingai bando įspirti ar smogti jį bandantiems raminti aplinkiniams. Tačiau ne visi žinome, kad toks elgesys ne visada reiškia nevaldomus ožius, išlepimą ar manipuliaciją tėvais. Itin audringos, sunkios, dažnai ilgai trunkančios scenos, būdingos autistiškiems vaikams - yra visai kas kita nei noras priversti kitus šokti pagal jo dūdelę. Ir šis žodis gana tiksliai nusako autistiško protrūkio esmę. Lietuvių kalboje šis terminas dar neturi atitikmens ir vadinamas labai skirtingai.
Protrūkis ar ožys?
Vaikiški pykčio priepuoliai, arba ožiai - paprastai sąmoningas manipuliacinio pobūdžio elgesys, kuriuo vaikai bando išsireikalauti tam tikro daikto, poelgio ar tiesiog tėvų dėmesio. Protrūkiai neturi sąmoningai suprantamo tikslo. Kaip jau minėjau aukščiau, vaikiški “ožiukai” ir pykčio priepuoliai paprastai yra manipuliacinio pobūdžio. Vaikas gali griūti, klykti, spjaudytis, muštis ir kitaip išreikšti pasipiktinimą, bet visa tai jis daro tikslingai - norėdamas pasiekti konkretaus tikslo ir priversti suaugusius elgtis jam tinkamu būdu. Tikslai gali būti įvairiausi - gauti žaisliuką, neiti miegoti ir panašiai. Tuo tarpu protrūkiai neturi manipuliacinio elemento. Tai yra tiesiog mažo žmogučio, patiriančio perkrovą, didžiulį stresą ar nepakeliamą dirginimą pagalbos šauksmas ir bandymas išsivaduoti iš kankinančios būklės. Jeigu ožiukus rodantis vaikas paprastai stebi kaip į jo ‘’pasirodymą’’ reaguoja suaugusieji, tai protrūkį patiriančiam vaikui nerūpi ar jis sulaukia suaugusiųjų dėmesio. Protrūkio metu vaikas labai ribotai kontroliuoja save, arba išvis nekontroliuoja. Jeigu vaikas rodo “ožius” - jo veiksmai kaip taisyklė gana gerai kontroliuojami. Pavyzdžiui, jeigu jis griūna ant prekybos centro grindų - tai daro tai taip, kad nesusižeistų. Dalis tėvų dorojasi su “ožiais” tiesiog ignoruodami vaiką ir nekreipdami dėmesio. Ir ši strategija dažnai puikiai veikia, nes visos scenos tikslas ir yra paveikti suaugusįjį. Nėra suaugusiojo - nėra prasmės ir rodyti ožius. Tuo tarpu, jeigu autistišką vaiką ištinka protrūkis - jis dažnai labai ribotai kontroliuoja situaciją. Ir jei griūna - gali rimtau užsigauti. Jeigu tranko save - tai trankymas gali sukelti rimtą fizinį skausmą ir sužeidimus. Protrūkiai būdingi ne tik mažiems vaikams. Jų būna ir paaugliams bei netgi suaugusiems žmonėms, esantiems autizmo spektre.
Protrūkio priežastys
“Ožiai” praeina, kai vaikas pasiekia norimo tikslo, protrūkiai - ne. Jei mažas pikčiurna raitosi ir klykia ant prekybos centro grindų reikalaudamas Žaibo Makvyno, tai paprastai, ištiesus jam norimą žaislą, vaikas kaip niekur nieko pakyla. Jo veidą nušviečia šypsena ir atrodo visos šios pykčio scenos nė nebuvo. Deja, protrūkio taip lengvai suvaldyti nepavyks. Kartais atrodo, kad protrūkį sukėlė tokia pati ožiams būdinga situacija - tėvai kažko nenupirko, kažko nedavė. Tačiau dažniausiai ši situacija būna tik galutinis dirgiklis, aktyvuojantis protrūkį. Tikrosios priežastys dažniausiai yra kitos ir sunkiau suvaldomos - per daug dirgiklių (šviesos, muzika ar garsai prekybos centre), nesaugumo jausmas (nepažįstamos patalpos, svetimi žmonės) ir pan. Protrūkio priežastys dažnai lyginamos su aisbergu. Mes pamatome tik pačią viršūnėlę - paskutinį dirgiklį prieš prasidedant protrūkiui. Tačiau po vandeniu slypi visas ledynas - daug tikrųjų priežasčių. Protrūkiai yra nuspėjami. Jie visada prasideda augančio streso signalais. Šie signalai gali būti tiek labai subtilūs - pavyzdžiui prašymas “išeiti iš šios vietos”, gali būti ir akivaizdesni -pavyzdžiui ausų užsidengimas rankomis. Prieš pat protrūkį ir jo metu dažnai pasireiškia labai intensyvūs stimai. Stimai - pasikartojantys, į savęs raminimą nukreipti judesiai, pavyzdžiui pirštų gniaužymas. Labai intensyvūs stimai, pvz. Nors protrūkio metu kiekvieno jį patiriančio reakcijos būna labai skirtingos, tačiau dažniausiai protrūkį išgyvenantis žmogus būna užvaldytas savo paties emocijų ir labai ribotai valdo save. Pabėgimas, smūgiai, savęs žalojimas, verkimas, klyksmas… Visos reakcijos įmanomos ir visos jos gali vykti vienu metu.
Taip pat skaitykite: Autizmas: požymiai, priežastys ir gydymas
Kaip elgtis protrūkio metu?
Prasidėjus protrūkiui, suvaldyti situaciją yra gana nelengva ir pagrindinis tikslas yra - užtikrinti saugumą. Tiek autistiško asmens, tiek aplink esančių. Tačiau, jeigu skirsite pakankamai pastangų ir laiko artėjančių protrūkio ženklų pažinimui, pačio vaiko išmokymui pamatyti šiuos ženklus - tikrai įmanoma pasiekti tam tikro progreso.
Patyčios: Skaudi Autizmo Palydovė
Paauglystė - tai laikas, kai ieškai savęs ir savo vaidmens visuomenėje bei tave supančioje aplinkoje. Šiuo laikotarpiu kai kurie paaugliai susiduria su patyčiomis. Neretai tyčiojamasi iš kitų dėl išvaizdos, elgesio, rasės, religijos, socialinės padėties ir kt. Autizmo spektro sutrikimų turintys paaugliai dėl savo socialinių ir komunikacinių sunkumų yra ypač pažeidžiami patyčių.
Kodėl tyčiojamasi?
Dažniausiai patyčias naudoja asmenys, norintys kontroliuoti kitus ar nepasitikintys savo jėgomis, todėl jie nukreipia savo pykti į kitus žmones.
Patyčių formos
Patyčios gali pasireikšti įvairiomis formomis:
- Psichologinės patyčios - dažniausiai tai yra žodinis smurtas prieš kitą žmogų, pavyzdžiui, pravardžiavimas, įžeidinėjimas, gandų skleidimas
- Internetinės patyčios - tai gali būti gandų skleidimas, įžeidžiantys komentarai, kito žmogaus asmeninės informacijos, nuotraukų, vaizdo įrašų paskelbimas, siekiant pakenkti tam asmeniui
- Fizinės patyčios - patyčios, kuriose naudojama fizinė jėga ir galia. Tai gali būti stumdymas, griovimas, smūgiavimas, spardymas ir bet kokia kita nepageidaujamo fizinio kontakto forma
Patyčių pasekmės
Patyčias patiriantys paaugliai gali jaustis pasimetę, išsigandę, prislėgti, jiems gali trūkti energijos, sutrikti miegas ir apetitas. Patiriantiems patyčias gali pasireikšti didelis nerimas, depresija, mintys apie savižudybę ar noras žaloti save.
Taip pat skaitykite: ABA metodas autizmui
Kaip elgtis patiriant patyčias?
Kreipkis pagalbos, jei su patyčiomis susiduri pats arba pastebi, kad tyčiojamasi iš kitų. Pasakyk patikimam suaugusiajam, tai gali būti tavo tėvai, mokytojai ar kiti specialistai. Ignoruok asmenis, kurie tyčiojasi iš kitų. Kartais jų pagrindinis tikslas - išprovokuoti ir gauti reakciją, tai yra jų siekiamos kontrolės dalis. Jei nepavyksta išprovokuoti, jie tiesiog praranda susidomėjimą. Stenkis suvaldyti savo pyktį, gali naudoti skaičiavimą iki 10 ir gilų kvėpavimą.
Gretutiniai Sutrikimai: Nerimas ir Depresija
Ilgai manyta, kad autistiško asmens patiriami elgesio ir emocijų sutrikimai, baimės - autizmo spektro sutrikimo (ASS) požymiai. Tačiau ši nuostata keičiasi - mokslo bendruomenė intensyviai tiria gretutinius sutrikimus. Tyrimų duomenys skiriasi, tačiau kai kurie jų rodo, kad daugiau nei 80 proc. autistiškų asmenų turi bent vieną psichikos sutrikimą. Kadangi gretutinių psichikos sutrikimų simptomai neretai susipynę su autizmui būdingais požymiais, sunku atpažinti nerimo, depresijos ar kitus psichikos sutrikimus. Aptarsime nerimą ir depresiją bei jų pasireiškimo autistiškiems asmenims ypatumus.
Nerimas
ASS turintys vaikai, kaip ir jų bendraamžiai, dažnai patiria įvairių baimių. Vaiko baimes, nerimą išduoda irzlumas, ašaros, priešinimasis veikloms, pyktis ar net agresija. Baimės išraiška ir pastangos nuslopinti nerimo sutrikimus skatinančius stimulus taip pat gali pasireikšti miego sutrikimais ar somatiniai simptomais, tokiais kaip galvos ar pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, raumenų įtampa, keliaujantis skausmas. Psichosomatiniai sutrikimai susiję su pernelyg dideliu emociniu krūviu. Nerimo sutrikimai yra viena dažniausiai pasitaikančių psichopatologijos formų vaikystėje ir paauglystėje. Jie neigiamai veikia vaiko savivertę, socialinius santykius, mokymosi rezultatus, didina depresijos, priklausomybių riziką. Tyrimai rodo, kad iki 84 proc. ASS turinčių asmenų pasireiškia ir nerimo sutrikimas, dažniausiai - atsiskyrimo, obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OKS), specifinės fobijos, socialinė fobija ar generalizuotas nerimo sutrikimas. Juos sunku atpažinti, nes neretai nerimo simptomai palaikomi autizmo požymiais. Pavyzdžiui, socialinis vengimas, atsiribojimas būdingi ir socialinei fobijai, ir autizmui, o ritualai, obsesijos - ir OKS, ir ASS. Jaučiamas nerimas ne tik neigiamai veikia vaiko savijautą, jo ugdymo procesą, bet ir apsunkina visos šeimos gyvenimo kokybę.
Depresija
Depresija nėra tiesiog bloga nuotaika, o aiškų biologinį pagrindą turinti liga, kurią būtina gydyti. Ji dažnai pasireiškia dar paauglystėje, kai vyksta anatominiai, fiziologiniai, socialiniai ir intelektualiniai pokyčiai, keičiasi gyvenimo, veiklos, atsakomybės samprata bei socialinis vaidmuo, formuojasi moralinės vertybės, paaugliui keliami didesni reikalavimai. ASS turintys paaugliai susiduria su sudėtingesniais socialiniais santykiais (daugėja užuominų tarp eilučių, perkeltinių prasmių, sarkazmo, vilionių elgtis vienaip ar kitaip), todėl tampa dar sunkiau tinkamai bendrauti. Iš namų neišeinantis paauglys, turintis mažai interesų ar visai jų neturintis, gali atrodyti autistiškai atsiribojęs arba depresyvus. O sergant depresija emocijos būna prislopintos, mažiau išreikštos - kaip ir turint autizmą. ASS turintiems asmenims dažnai sunku įvardyti savo savijautą, o tai dar labiau trukdo atpažinti depresiją. Dažnai tėvai į specialistus kreipiasi tada, kai pasireiškia nepageidaujamas, probleminis elgesys, agresija ar savižala. Svarbiausia išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Paprastai tai būna aplinkos dirgikliai, rutinos pokyčiai, vidiniai dirgikliai (pvz., skausmas, gastroezofaginis refliuksas, nerimas, depresija), bendravimo, verbalizacijos sunkumai. Gali būti net ne vienas veiksnys. Nerimas ir depresija taip pat yra galimos agresijos priežastys - vaikas netinkamai elgiasi todėl, kad blogai jaučiasi. ASS turintys vaikai ir paaugliai retai skundžiasi savo savijauta, todėl tenka atpažinti iš kitų požymių. Reikėtų ieškoti priežasčių, jei per trumpą laiką sustiprėjo autizmo požymiai: išrankumas maistui, silpnesnis akių kontaktas, padažnėjusi, padidėjusi agresija ir (ar) savižala, dažnesni ritualai, padidėjęs jautrumas sensoriniams dirgikliams. Ir įprastos raidos vaikai reaguoja net ir į nedidelius pokyčius. Neretai suaugusiesiems nereikšmingi dalykai vaikui, ypač autistiškam, gali atrodyti dideli ir sunkiai įveikiami. ASS turinčiam vaikui tokie, atrodytų, nereikšmingi pokyčiai kaip perdažytos sienos, pakeista mamos ar mokytojos šukuosena ir pan.
Kaip padėti?
Fizinis aktyvumas, įtampos nekeliantis gyvenimo būdas, šilti šeimos santykiai, gebėjimas pasidalyti savo išgyvenimais labai padeda, tačiau autistiškiems asmenims šiuos paprastus patarimus dažnai sunku įgyvendinti.
Gretutinės Diagnozės: Dažniausiai Pasitaikantys Sutrikimai
Autizmo spektro sutrikimų (ASS) keliami iššūkiai nesibaigia tik jiems būdingais simptomais. Juos dažnai lydi kiti sutrikimai, kurie gali ne mažiau varginti autistišką asmenį bei jo šeimą ir tapti problema pagalbą teikiantiems specialistams. Apžvelgsime dažniausiai šį sutrikimą lydinčias gretutines diagnozes, įvairiuose šaltiniuose nustatytas jų dažnis.
ASS Apibūdinimai
ASS kiekvienam autistiškam asmeniui pasireiškia skirtingai. Neretai ne tik tėvams, bet ir specialistams kyla klausimas: „Jei jie tokie skirtingi, tai kas tarp jų bendra?“ Galimi keli ASS diagnozės apibūdinimai: kaip sutrikimas iš spektro su hierarchiniais sunkumo laipsniais (2013 m. JAV psichiatrų asociacijos išleistame DSM-V (1)); kaip kelios atskiros būklės, priskiriamos prie skirtingų raidos sutrikimų (DSM-IV ir TLK-10).
Pagal šiuo metu naudojamą ligų klasifikatorių TLK-10 (2), autizmas apibūdinamas taip: „Tai įvairiapusis raidos sutrikimas, kuriam būdinga:(a) nenormalus ar sutrikęs vystymasis, pasireiškiantis iki trejų metų amžiaus; (b) psichopatologija visose trijose sutrikusiose funkcionavimo srityse: socialinio bendravimo, komunikacijos ir riboto, stereotipinio bei pasikartojančio elgesio. Be šių specifinių diagnostinių požymių, dažni ir kiti nespecifiniai sutrikimai: fobijos, miego ir mitybos sutrikimai, žema frustracijos riba bei agresija (nukreipta į save).“
Pagal TLK-10, autizmo spektro sutrikimas skirstomas į atskirus raidos sutrikimus, tokius kaip autizmo sutrikimas, netipinis autizmas, Aspergerio sindromas, vaikystės autizmas ir kiti autizmo spektro sutrikimai.
Dažniausiai pasitaikantys gretutiniai sutrikimai
- Intelekto sutrikimai: Nustatomi apie 45 proc. ASS turinčių asmenų.
- Kalbos sutrikimai: DSM-4 kalbos įgūdžių vystymosi atsilikimas buvo tarp pagrindinių ASS bruožų, tačiau DSM-5 nebėra.
- Dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimas: Nustatomas 28-44 proc. ASS turinčių asmenų.
- Tikai: Pasireiškia 14-38 proc. ASS turinčių asmenų. Apie 6,5 proc.
- Neįprasta motorika, motorikos sutrikimai: Pasireiškia iki 79 proc.
- Epilepsija: Pasireiškia 8-30 proc. ASS turinčių asmenų. Dažniau pasireiškia turintiems intelekto negalią ar kitų genetinių sindromų.
- Žarnyno veiklos sutrikimai: Pasireiškia 9-70 proc. ASS turinčių asmenų. Dažniausiai simptomai apima lėtinį vidurių užkietėjimą, pilvo skausmus, lėtinį viduriavimą, gastroezofaginį refliuksą.
- Imuniteto sutrikimai: Iki 38 proc. turi pakitusį imuninį atsaką, susijusį su raida.
- Genetiniai sindromai: Nustatomi apie 5 proc. ASS turinčių asmenų.
- Miego sutrikimai: Pasireiškia 50-80 proc. ASS turinčių asmenų.
- Nerimo sutrikimai: Pasireiškia 42-56 proc. ASS turinčių asmenų. Dažni visose amžiaus grupėse. Dažniausiai pasireiškia socialinio nerimo sutrikimas (13-29 proc.) ir generalizuoto nerimo sutrikimas (12-22 proc.).
- Depresija: Pasireiškia 12-70 proc. ASS turinčių asmenų. Dažnai nustatoma suaugusiesiems, rečiau vaikams.
- Obsesinis kompulsinis sutrikimas: Pasireiškia 7-32 proc. ASS turinčių asmenų.
- Psichoziniai sutrikimai: 12-17 proc. dažniausiai nustatomi suaugusiesiems.
- Šizotipinis sutrikimas: Nustatomas 2-13 proc. ASS asmenų.
- Priklausomybės: Iki 16 proc. ASS turinčių asmenų būdinga ši problema.
- Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas: Pasireiškia 16-28 proc. ASS turinčių asmenų. Prieštaraujantis elgesys gali būti ir nerimo simptomas.
- Valgymo sutrikimai: Pasireiškia 4-5 proc. ASS turinčių asmenų.
- Asmenybės sutrikimai: Paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas (0-19 proc.), Šizoidinio tipo asmenybės sutrikimas (21-26 proc.), Emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (0-9 proc.), Nerimastingo (vengiančio) tipo asmenybės sutrikimas (13-25 proc.).
- Agresyvus elgesys: Pasireiškia iki 68 proc. ASS turinčių žmonių.
- Save žalojantis elgesys: Pasireiškia iki 50 proc. ASS turinčių asmenų.
- Mintys apie savižudybę arba bandymas žudytis: Pasireiškia 11-14 proc. ASS turinčių asmenų.
Kada kreiptis pagalbos?
„Gretutinių diagnozių atsiradimo rizika išauga paauglystėje bei aplinkoje esant stresą keliantiems veiksniams: susidarius krizinėms situacijoms, pakeitus gyvenamąją vietą ar ugdymo įstaigą, gimus broliui ar sesei, šeimoje kylant konfliktams ir pan. Vaikai ir paaugliai, turintys ASS, įprastai nesiskundžia ar neįvardija savo emocinės būklės. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į pasikeitusį vaiko elgesį arba sustiprėjusius autizmo bruožus, ypač esant verbalinės kalbos sutrikimui. Gal labiau riboja maistą, pablogėjo akių kontaktas, išryškėjo ar padažnėjo agresyvus ar autoagresyvus elgesys, padažnėjo ritualai, nebeskiriama laiko ypatingajam interesui, padidėjo jautrumas sensoriniams dirgikliams? Vaikas gali negebėti išreikšti nusiskundimų arba dėl kokių nors priežasčių nenorėti dalytis pojūčiais ir mintimis. Todėl labai svarbu, kad ASS turintis vaikas ar paauglys turėtų bent vieną suaugusį asmenį, kuris jį suprastų ir kuriuo jis galėtų pasitikėti“.