Psichologija, kaip mokslas, tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Esminis jos objektas yra žmogaus psichika arba elgesys, priklausomai nuo psichologų teorinės orientacijos. Asmenybės psichologija, viena iš psichologijos sričių, nagrinėja žmogų kaip visumą, o asmenybės teorijos siekia paaiškinti visus psichikos ar elgesio fenomenus, turinčius esminį reikšmingumą žmogaus egzistavimui.
Asmenybės teorijų integratyvumas ir iššūkiai
Asmenybės teorijos yra platesnio pobūdžio nei kitos psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Integratyvumas yra esminis bruožas, siekiant apjungti įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Tačiau, nepaisant aiškios tyrinėjimų srities, sunku apibrėžti pagrindinį objektą - asmenybę. Šis komplikuotumas kyla dėl visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos nebuvimo, todėl asmenybės apibrėžimas priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos, o kiekviena teorija pateikia savąjį.
Kontroversijos asmenybės psichologijoje
Asmenybės psichologijos problemos gali būti įvardintos kaip kontroversijos, kuriose prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Prigimtis vs. Aplinka
Tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (biologija) ar aplinka (kultūra). Atsakymai į šį klausimą skiria teorijas į dvi kraštutinių pažiūrų grupes. Vienos pabrėžia kultūros įtaką, kitos - biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni sociologams ir antropologams, o į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius, tyrinėdami paveldimumo bei kūno konstitucijos įtaką charakteriui, biologinių poreikių įtaką elgesiui, neurofiziologinių atitikmenų paiešką ar biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Vidiniai vs. Išoriniai veiksniai
Kitas klausimas - kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį, arba kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Teorijos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos akcentuoja situacinius aspektus, kitos - stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Pastovumas vs. Kaita
Taip pat svarbu, ar žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos turi ankstyvoji vaikystė, formuojanti stabilų charakterį, kuris vėliau nekinta. Kitos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir kiekviename vystymosi periode jam iškyla nauji uždaviniai, todėl žmogus, turintis nekintančią charakterio struktūrą, neišgyventų.
Praeitis vs. Dabartis
Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą, kur asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties.
Determinizmas vs. Teleologija
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios iš jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais, kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens.
Įsisąmoninimas vs. Neįsisąmoninimas
Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė).
Subjektyvumas vs. Objektyvumas
Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjektyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Unikalumas vs. Tipiškumas
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti.
Asmenybės struktūra ir procesai
Asmenybės struktūra apima stabilias asmenybės charakteristikas, tokias kaip reagavimo būdas, įprotis, bruožas, tipas ir pan. Įvairios asmenybės teorijos naudoja įvairius struktūrinius aprašymus ir skiriasi tuo, kaip aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
Procesas yra dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. Vystymasis - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Psichoanalizė ir asmenybės struktūra
Z. Froidas sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z.
Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip …
Interfunkciniai santykiai psichologijoje
- skyrius. interfunkcinių santykių supratimas yra labai svarbus. net iškelti specifinių klausimų šioje srityje. niekuomet netyrė šių santykių detaliai ir kruopščiai. procesus traktavo, kaip atskirus, izoliuotus. nepertraukiamai susietai viena su kita. kurios anuliuodavo ją visiems praktiniams tikslams. suvokimu, mąstymas su atmintimi. kaitoje. pagrindinę problemą. metafizinio jų atskyrimo ar izoliavimo. refleksas užslopintas jo motorinėje dalyje. klausimas apie kalbos ir mąstymo ryšį praranda savo reikšmę. vienas ir tas pats, tuomet jokio ryšio tarp jų ir negali būti. ryšio tarp jų klausimui. esą geresnėje padėtyje. santykio problemą. ryšį tarp dviejų skirtingų procesų. Trūkumas slypi analizės metode, naudotame ankstesnių tyrėjų. išsiaiškinti, kokį tyrimo metodą geriausiai būtų naudoti.
Analizės metodai
- elementus. atskirai nuo vienas kito. originalios verbalinio mąstymo ypatybės. klausimą į žymiai aukštesnį apibendrinimo laipsnį. aspektuose. proceso prigimtį. 2. negali būti skaidomas neprarandant jų. galima pavadinti dalyku, slypinčiu žodžio reikšmėje. prigimtis yra neaiški. kalbą susijungia į verbalinį mąstymą. ryšio tarp mąstymo ir kalbos klausimą gali būti atrasti. prigimties ieškojo ne ta linkme. grupę ar visą klasę objektų. generalizacija. Taigi žodžio reikšmė yra mąstymo aktas. kalbos tiek mąstymo karalystei. kurios ieškojome. talpina mąstymą ir kalbą tarpusavyje susijusius. kalba. šį reikalą. tai yra generalizacijos - taip pat kiek ženklų. Remiantis E. jį paverčiant simboliais. patirtis slypi tik individo sąmonėje, ji yra neperduodama. požiūrį, kuris aukštesnė žodžių reikšmės vystymosi stadija. atspindi konceptualizuotą tikrovę. žodžius. užtikrina pilną supratimą. supratimo, kuriuo žodis remiasi.
Kalbos problemos
Reikėtų paminėti ir keletą problemų susijusių su kalba. ryšys tarp fonetinio kalbos aspekto ir reikšmės. naudojo atskirą garsą, kaip analizės vienetą. tiko fiziologijai ir akustikai, nei kalbos psichologijai. lingvistikai, tiek kalbos psichologijai. Vienetų analizė nurodo kelią daugumai svarbių klausimų sprendimų. emocinis ir intelektinis elementai, sistemą. specifinės to sukeltos minčių krypties ir atvirkščiai.
J. Piaget indėlis į psichologiją
- skyrius. J. Piaget indėlis psichologijai yra labai didžiulis. pakeitė vaikų mąstymo ir kalbos tyrimus. plačiai naudotą tirti vaikų mintims. logiką. ne tai ko jiems trūksta, palyginus su suaugusiais. tuometinėje psichologijoje. tikru mokslu. materialistinio pasaulio suvokimo būdų. dalykus. Piaget bando išvengti šios dvilypumo problemos akcentuodamas faktus. peržengimą į kitas sritis. klasifikacija. turėtas žinias, Piaget darbuose griūva į vaikų psichologiją. mąstymo struktūrų visumas ir jų vystymąsi. filosofiją, kuri slypėjo už jo visų darbų. nustatytų vaikų mąstymo savybių tarpusavio susietumo klausimą. su joms būdinga logika, apie tam tikrą centrinį vienijantį faktą. savybes, yra vaiko mąstymo egocentrizmas. autistiško ir kryptingo mąstymo. mąstymą yra pasiskolinta iš psichoanalitikų. mąstančiojo galvoje/psichikoje. Kryptingas mąstymas yra socialus. įtakoje. nuo patirties ar išorės poveikio. Piaget hipotezė. struktūriškai ir funkciškai. autistinio į realistinį dėl nuolatinio išorinio socialinio spaudimo. Iki 7 - 8 metų, remiantis Piaget, egocentrizmas vyrauja. fenomenai, yra labiau ar mažiau veikiami egocentrizmo. suvokimo sferoje. labiau tobulėti, egocentrizmas vis tiek taip greitai visai neišnyksta. abstraktesnėje verbalinio mąstymo sferoje. tyrimų. suskirstyti į dvi grupes: 1) egocentriški ir 2) socializuoti. tarp jų matomi iš jų funkcijų. jo kas iš viso klausosi. Tai labai primena monologą. mokyklinį amžių. jokių naudingų funkcijų, todėl pamažu dingsta. vaidina labai svarbų vaidmenį vaikų veikloje. egocentriška kalba netrunka būti tik menku vaiko veiklos priedu. ir egocentriškų kalbų. kalbą. murmėdavo. toks pats kaip ir tų, kurie išreikšdavo egocentrišką kalbą balsu. išnyksta. reiškiasi viduje - virsta vidine kalba. Piaget, mąstymo vystymasis yra palaipsnė socializacija. kalba yra reprezentuojamas kaip kylanti iš egocentriškos kalbos. siūloma hipotezė yra visai kitokia. suaugusiems yra komunikacija, socialinis kontaktas. yra iš esmės sociali. jos funkcijos tampa diferencijuotos. (komunikacinė kalba Piaget teorijoje yra vadinama socializuota). yra socialios, tačiau skiriasi jų funkcijos. vidinę psichinių funkcijų sferą. kalbos interpretacijos. kalbos ir loginio mąstymo. jungti psichologinius ir filosofinius klausimus. šakomis. tačiau su nuoseklumu patikrina save ir staiga viską nutraukia. tikro faktinio mokslo ribose. pirminė ir svarbi psichinio vystymosi jėga. kurio funkciją yra ieškoti tiesos dėl jos pačios. vaiko veiklos vaidmuo jo mąstymo vystymesi. atliekama veikla.
Piaget teorijos kritika
- daug, kaip manė Piaget. 2. apskritai. nepasiduodantys patirčiai. medžioklės. tačiau jie nėra universalūs. tinka tik jo tirtai aplinkai, ir toms tyrimo sąlygoms. situacijos ir aplinkos svarbai. nuo jį supančios aplinkos ypatybių. aplinkai. laipsniu lydima vaikų monologų. anksčiau. egocentrizmo koeficientų turėtų būti dar didesni.
Personalistinė-genetinė teorija
Pats Stern savo teoriją vadina personalistine - genetine. pastebimos ir gyvūnų tarpe. nukreipimą į tam tikrą turinį ar reikšmę. galima priskirti kažkam realiam, objektui“. „įdaiktinimą“. svarbą. tendencijom - kurios iš tiesų aptinkamos vos išsivysčius kalbai. loginių aspektų pervertinimas. - pvz., kad kiekvienas daiktas turi savo pavadinimą. skiriasi nuo tikro garso ar objekto vaizdinio ir asociacijų tarp jų. įtakoti tai, kad vaikas viską generalizuos. vyresni nei 2m. amžiaus. paties išradingumo. prasmę tik vieną kartą ir jau visam laikui. procesų kompleksas, turintis savo natūraliąją istoriją (t.y. - jo lingvistinės raidos koncepcija labai supaprastinta. intelektualistines teorijas.
Simbolinis ryšys
- aiškaus simbolinio ryšio tarp ženklo ir referento įsisamoninimo. tikras atsojantis simbolis. 2. būtų galimas apibrėžimas. ir intelektualinėje raidoje.
Lingvistinė raida
- 2. vaiko lingvistinėje raidoje. kuri tampa specifine elgesio funkcija. tendencija atsirado tiesiog iš niekur. nebeišnykstanti. operacijų rezultatą. mąstymo ir kalbos tyrimus. kalbėjimas, jo pasireiškimas ir sąsaja su mąstymu. raidos reikšmingumą. grynai iš intelektualinės pusės, nei iš emocinės - praktinės. vidutiniškai emocionaliame balso tone“. ateik čia“, „mama, duok man.“, „mama, padėk man“ ir pan. kuriems pradinė kalba yra daugybė vaikų daromų generalizacijų. elgesio paaiškinimui. socialinių ir aplinkos faktorių kalbos raidoje. faktorius tik skatina arba slopina šią raidą. Stern stipriai pervertino vidinių organizmo faktorių svarbą.
Mąstymo ir kalbos progresas
Mąstymo bei kalbos progresas nėra paraleliniai. mąstymas prasideda iš skirtingų pradų ir vystosi taip pat atskirai. nesusijusios su kalba. tipo intelektinio elgesio užuomazgas, kaip ir žmogus. interpretacija. Pateikiama daug skirtingų požiūrių. visiškai nesusijusi su jos veiksmais. išvystyta „kalba“ (daugiausia fonetinė). funkcijos eina atskirai nuo intelekto. išraiškos išreiškia tik norus ir subjektyvias būsenas. stipriai reaguojantys į kitų tos pačios rūšių atstovų buvimą šalia. kurie beždžionių gestai yra tarpiniai tarp supratimo ir rodymo. priežastimis“. formavimas“ beveik atitinka trejų metų vaiko. elementus - tai lemiamas faktorius jų elgesyje.
Šimpanzių intelektinis elgesys
šimpanzių intelektinio elgesio ypatybės. kalbos trūkumus. funkcionuoja kaip ir žmonių. Trūksta imitacinės tendencijos. kopijuoja veiksmus, bet ne garsus. šimpanzes kalbėti nebuvo sėkmingas. įmanoma. girdėjimo faktorių. Kalba nebūtinai priklauso tik nuo garso. įgalina judesių interpretacijas. su garsu ir tai atlieka svarbią rolę. išmokytos naudoti ne garsus, o rankų gestus. (bet kurių, galinčių atstoti žmonių kalbą) panaudojimas. Kalba priklauso nuo skirtingų tipų intelektinių operacijų. daugelis tyrėjų pripažįsta, jog joms trūksta šių sugebėjimų. šimpanzių ir žmonių. terminą. Termino pavadinimas nėra atsitiktinis. „supratimas“, kaip priešprieša aklam veiksmui. arba pasiruošiant tiems veiksmams. determinuota (ne pėdsakų atmintyje, o vizualiai reiškiamų situacijų).
Kalbos veiksniai
- balsą. 2. reakcijas, kurios nėra palankios intelekto funkcionavimui. 3. kontaktus su kitais tos pačios rūšises atstovais. jog tai nesusiję su intelektinėmis reakcijomis (t.y mąstymu). tiek specifinę biologinę funkciją, tiek ir psichologinę.
Buhlerio tyrimai
- 2. 3. 4. 5. 6. sudėtingesnis ir neaiškus. kalbėti. rezultatus. Buhehler taip pat tai tyrė. kalbos tyrimai. vystymusi. emocines elgesio formas. vienerių metų, t.y ikiintelektualinėje kalbos raidos stadijoje. yra pakankamai aiškios vaikui esant mažiau vienerių metų. ir susijungia, kad inicijuotų naują elgesio formą.
Kalbos funkcijos
- 2. Nuo to laiko, vaikas tarsi atranda simbolinę žodžių funkciją. intelektualinę fazę. tikri, aukšti kalbos ir mąstymo raidos lygiai.
Kalbėjimo formos
- 2. 3. 4. kalbėjimas. tyrimuose tik atsitiktinai. kad visos trys kalbėjimo formos vystosi simultaniškai - vienu metu. jokių duomenų paremiančių tokią galimybę nėra. tuo pačiu metu. garsaus kalbėjimo. kalbėjimo. amžiaus. „vidine“. Egocenmtrinė kalba tai vidinė kalba savo funkcijomis. todėl, kad keičiasi jos funkcijos. išorinę kalbą, egocentrinę ir vidinę. protinių operacijų (tokiu kaip simbolių naudojimas) raida.
Kalbos raidos stadijos
- primityvioji - natūralioji stadija. 2. „naiviosios psichologijos“ stadija. fiziniu kūnu ir aplinkiniais objektais. vaiko kalbos raidoje. remiasi. 3. trečioji stadija atskiriama išoriniais simboliais. naudojamos kaip pagalba sprendžiant vidines problemas. 4. vadinamoji „įaugimo“ stadija. pasikeitimai. kalbėjimo stadija. ar net tapti tokia pat kaip ir ji. persidengiančias sritis. verbalinis mąstymas. kalba. geneologiją, naudojantis lyginamąja psichologija. neaiškus. Koehler teigia kad taip, kiti tyrėjai nesutinka. aktyvumų formas - skiriasi tik jų išsivystymo lygiai. neintelektualinė. kalba tampa racionali, o mąstymas verbalinis. objekto struktūros dalimi, lygiaverčia su kitomis jo dalimis. įtraukta, kad truktūra būtų pilna. suteikdamas tam objektui pavadinimą. teisingiausias. vystosi skirtingomis kreivėmis, ir kad tam tikru momentu jos susikerta. struktūromis. kalbos. stadija nėra ankstesniosios pratęsimas. nuo biologinės iki socioistorinės.
Sąvokų formavimas
grupes. įvairiom modifikacijom. formavimo proceso tyrimui. sąvokų formavimo produktą. Nepastebima proceso dinamika ir vystymasis. reprodukciją (reproduction). žinių, patirties ar kalbinio/lingvistinio išsivystymo testas. netinka psichinio/protinio (intellectual) proceso tyrimui. plėtojimui, kuris ir duoda pradžią sąvokai/idėjai. pasaulis yra dvi nepakeičiami veiksniai, reikalingi sąvokų formavimui. verbalinę plotmę, kas yra visiški nebūdinga vaiko mąstymui. su realybe dar neištirtas.
Abstrakcijos tyrimas
Antroji metodų grupė yra naudojama abstrakcijų tyrimui. Vaiko prašoma atrasti panašumų tarp atskirų pavienių įspūdžių. kitu. sąvoką. veiksniu. įgalino sujungti abu veiksnius. nieko nereiškia. neturi anksčiau sukurto žodžio ar sąvokos. žodis „fal“ - „mažas ir lengvas“. numatytas dėl ankstesnės patirties ar žinių. nekintantis procesas. tyrimą. Autorius naudojo šį naująjį metodą. brandos pradžioje. pasireiškia tik apie dvyliktus metus. formavimas yra paremtas asociatyvių ryšių. pačių savaime nepakaks sąvokų formavimui. asociacinius ryšius, įtraukiant ir objektų grupei būdingus požymius. kūrybingas, o ne mechaniškas, pasyvus procesas. operacijas, kai siekiama išspręsti tam tikrą problemą. nepakankama sąlyga sąvokos atsiradimui. per asociacijas ir atkaklumas. kuris užvaldęs mintis šiuo metu. tendencija sugrįžti ir iš naujo skverbtis į vaizdinių srautą. neįmanoma paaiškinti tikslingų, sąmoningai valdomų mminties aktų. nustatyti/apibrėžti (determining tendency). modelio grandinės, kurioje viena sąsaja iššaukia tolesnę sąsają. kurios tarnauja kaip atskiri žingsniai galutiniam tikslui pasiekti. formavimą. pakankamas. užduotį. sąvokas. jų mintys veikia mėginant pasiekti tą tikslą.
Sąvokų formavimas suaugusiems ir vaikams
D. suaugusieji. sąvokas. savo bendraamžiais bei suaugusiais. bendravimo užduotys yra gan panašios ir vaikui ir suaugusiam žmogui. būdu/maniera. priemonės yra naudojamos atlikti operaciją. poreikių. mobilizavimą priemonių, be kurių tas darbas negalėtų būti atliktas. yra pagrindinės priemonės sekti ir nukreipti šiuos procesus. proceso dalis. padeda formuoti sąvoką ir vėliau tampa jos simboliu. šiam žodžio vaidmeniui neskiriamas pakankamas dėmesys. prigimtis genezės, funkciniu ir struktūros požiūriu. tendenciją nustatyti/apibrėžti (determining tendency), t.y. naudojome metodą, kurį parengė vienas iš mūsų bendradarbis L. S. *Vygoskis detaliai neapibūdina šio metodo.
#
tags: #psichologija #generalizacijos #procesas