Pasakos - tai ne tik pramoga vaikams, bet ir gilus psichologinis įrankis, turintis įtakos asmenybės formavimuisi ir emocinei gerovei. Iš senų senovės atkeliavusios istorijos, perduodamos iš lūpų į lūpas, yra kupinos išminties ir simbolių, kurie veikia mūsų pasąmonę ir padeda suprasti save bei supantį pasaulį.
Pasakos kaip vaiko psichologinio vystymosi ramstis
Pasak psichologijos klasiko Carl’o Gustav’o Jung’o, pasakos moko vaikus susitvarkyti su esminiais vidiniais konfliktais, troškimais ir santykiais visuomenei priimtinu būdu. Įgyti įgūdžiai daro didelį poveikį vaiko psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei, vertybių sistemai ir įsitikinimams. Pasakos remiasi simbolių kalba, kuri atveria vartus tarp sąmonės ir pasąmonės. Nors vaikas tiesiogiai nesuvokia pasakos pamokų, ši informacija „įsirašo“ į jo pasąmonę ir tampa vertybių pagrindu.
Lenkijos Gamtos ir humanitarinių mokslų universiteto mokslininkė A. Klim-Klimaszewska teigia, kad pasakos atlieka lemiamą vaidmenį vystantis vaiko vaizduotei, atskleidžia egzistencijos prasmę ir paaiškina mus supantį pasaulį vaikui suprantama kalba. Fantastikos ir realybės elementų persipynimas sužadina vaiko kūrybines galias ir skatina kurti gyvenimo scenarijus bei ieškoti išeičių iš keblių situacijų.
Tyrimai rodo, kad pasakos mažina nerimą ir baimę. 2010 m. graikų mokslininkų tyrimas parodė, kad bent kartą per savaitę skaitomos pasakos padeda vaikams sumažinti patiriamą nerimą ir baimės jausmą. Šiaurės Amerikoje atliktų eksperimentų rezultatai parodė, kad pasakos padeda vaikams mažiau apsimetinėti ir veidmainiauti, išlikti savimi, spręsti vidinius konfliktus ir dažniau patirti pozityvią nuotaiką.
Pasakų terapija: gydantis poveikis
Pasakų terapija - tai būdas spręsti psichologines problemas ir gydyti dvasinį skausmą. Psichologė Maria Molicka savo knygoje „Pasakų terapija“ teigia, jog pasakų terapija yra efektyviausia 4-9 metų vaikams. Žymiausias pasakų tyrinėtojas, psichoanalitikas dr. Brunas Betelheimas savo knygoje „Kerų naudojimas“ aktualizuoja gydomąją galią turinčias pasakas.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Psichologė Gertrūda Klimavičiūtė-Dvilevič įvardija pasakų terapiją kaip gilų psichoterapijos metodą, kuris naudoja pasakas, mitus ir simbolines istorijas kaip priemones, padedančias žmogui suprasti ir spręsti savo emocines, psichologines bei socialines problemas. Remiantis Jungo analitinės psichologijos tradicija, pasakos yra laikomos „švariausia“ ir „paprasčiausia“ kolektyvinio nesąmoningo išraiška. Jos atspindi archetipinius psichikos aspektus, kurie padeda atskleisti vidinius konfliktus ir ieškoti jų sprendimų.
Terapijos metu psichoterapeutas gali pasakoti ar skaityti specialiai parinktas pasakas, atitinkančias kliento situaciją, arba skatinti patį klientą kurti pasaką. Vėliau kartu analizuojami pasakos simboliai, veikėjų sprendimai ir jausmai, siekiant atpažinti vidinius konfliktus ir skatinti jų sprendimą.
Tyrimai rodo, kad pasakų terapija padeda žmonėms sumažinti nerimą, geriau suprasti save, susigrąžinti vidinę ramybę ir net viltį. Pacientai, dalyvavę pasakų terapijos užsiėmimuose, po kelių susitikimų jautėsi ramesni, drąsiau kalbėjo apie savo ligą ir sakė, jog atrado naują stiprybę savyje.
Pasakos ir neišvengiamos gyvenimo realijos
Tėvai dažnai nori apsaugoti vaikus nuo neigiamų patirčių, tačiau visi vaikai kartais turi chaotiškų, piktų ir net smurto elementais pasižyminčių fantazijų, nors sąmoningai to ir nepripažįsta. Pasakos nepiešia pasaulio tik kaip rožinės cukruotos vietos, jose atvirai rodoma, kad kova su sunkumais ir iššūkiais yra neišvengiama, kad tai natūrali mūsų gyvenimo dalis, tačiau mes esame pajėgūs įveikti visas kliūtis ir pasiekti pergalę.
Žiaurios scenos tokios atrodo tik suaugusiems, vaikai jų nesureikšmina, jei tik tėvai neatkreipia dėmesio pakeisdami balso toną, nutylėdami ir panašiai. Mokslinių tyrimų duomenimis, dauguma vaikų žiaurias bausmes, tokias, kaip gyvos raganos sudeginimas krosnyje, vertina pozityviai, kaip suteikiančias palengvėjimo ir nusiraminimo jausmą, ir tik keletui procentų vaikų toks pasakos siužetas sukelia baimę.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Nereikia vengti pasakų, kuriose yra psichologiškai nemalonių ar net žiaurių elementų, nes jos padeda vaikui normalizuoti savo fantazijas ir patikėti, kad galiausiai situaciją pavyks išspręsti sėkmingai.
Pasakos skirtingais amžiaus tarpsniais
Pasakos ypatingos tuo, kad jos iš lūpų į lūpas buvo perduodamos daugybę amžių, ir jose sukaupta tiek išminties, kad kiekvienam žmogui ta pati pasaka gali turėti skirtingą prasmę, taip pat kiekvienas tą pačią pasaką skirtingai suvokia skirtingais savo amžiaus tarpsniais.
Psichologė Gertrūda Klimavičiūtė-Dvilevič teigia, kad pasakos ne tik jungia žmogų su kultūrine tradicija ir kolektyvine patirtimi, bet jose slypi gilūs archetipai ir metaforos, kurie rezonuoja su suaugusio žmogaus vidiniu pasauliu ir emocijomis, todėl pasakų poreikis išlieka aktualus visą gyvenimą.
Šiuolaikinės pasakos: ar jos atitinka laiką?
Senosios pasakos gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių. Šiuolaikiniams vaikams reikia tokios literatūros, kurioje būtų daug veiksmo, netikėtų siužeto linijų. Jie nori literatūros, kuri atitinka jų gyvenimą. Pavyzdžiui, „Haris Poteris“ - tai moderni pasaka, papasakota taip, kad įtrauktų vaikus. Joje nėra ilgų, monotoniškų aprašymų, o veiksmas vyksta greitai, įvykis seka vienas po kito.
Pasakų analizė: psichologinis žvilgsnis į herojus
Turbūt visi esame skaitę gerai žinomas pasakas vaikams, bet turbūt ne visi susimąstėme apie pasakos herojų psichinę būklę ar net sutrikimus. O jeigu pažiūrėtume įdėmiau į pasakų personažus ir patyrinėtume juos psichologiškai? Gal būtų visai įdomu patyrinėti jų mąstymo ir elgesio ypatumus bei pasąmonės motyvus.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Pavyzdžiui, pasakoje apie Raudonkepuraitę galime atkreipti dėmesį į mergaitės mamą, kuri išleidžia savo ikimokyklinio amžiaus vaiką pas sergančią senelę, kuri gyvena už miško, kuriame veisiasi vilkai. Gal ji taip bando ugdyti savo dukros savarankiškumą, o gal ji šiek tiek neįvertina pavojų, tykančių jos vaiko kelyje?
Pasakoje apie Pelenę galime „diagnozuoti“ jai depresiją, kuri turi polinkį išsivystyti po ankstyvos vieno iš tėvų mirties. Tolesni įvykiai: pamotės neapykanta, psichologinis smurtas našlaitės atžvilgiu, nuolatiniai pažeminimai ir emocinio palaikymo iš tikro tėčio stoka yra labai realūs depresinę būseną skatinantys veiksniai.
Pasakoje apie Auksaplaukę galime įžvelgti narcizinės mamos vaidmenį, kuri tenkina savo, o ne savo vaiko emocinius poreikius. Jai dukra reikalinga tiek, kiek yra naudos iš jos, o tiksliau - iš jos plaukų, kurie suteikia jai amžinos jaunystės pojūtį.
Kaip sekti pasakas, kad jos būtų naudingos?
Eilinė pasaka, kurią sekate vaikui prieš miegą, gali turėti jam teigiamo poveikio, jeigu ją tinkamai parinksite, o pasekę būtinai kartu aptarsite. Tas aptarimas visuomet svarbus, antraip papasakota istorija tarsi praeina pro šalį, nepalikdama pėdsakų. Galima analizuoti, kodėl aplinkybės pasakoje susiklostė vienaip ar kitaip, fantazuoti, kas būtų, jeigu herojus būtų pasielgęs išmintingiau, aiškintis, kokiais būdais jis gali spręsti jam kylančias problemas.
Puiku, jeigu pasaką kursite kartu su sūneliu ar dukryte. Vaikai tuo paprastai geba užsiimti maždaug nuo keturių metukų. Kai mažylis pradeda kurti, jis per fantazijas išreiškia savo problemas, neigiamas emocijas. Kai pasakos padedamas mažylis išsikalba, tėvai gali aiškiau suprasti, ką jis išgyvena.
tags: #psichologija #ir #pasakos #knyga