Psichologija, kaip mokslas, nuolat tobulėja, o jos metodai ir tyrimų sritys plečiasi. Nors kai kurios teorijos, pavyzdžiui, kartų teorija, sulaukia kritikos, psichologija apima daug daugiau nei tik spekuliatyvinius samprotavimus. Šiame straipsnyje gilinamės į psichologijos mokslo raidą, nagrinėjame jos šakas ir metodus, o taip pat aptariame eksperimentinį tyrimą, jo svarbą ir ypatumus.
Kas Yra Psichologija?
Psichologija - mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką bei psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos įvairios psichologijos šakos.
Psichologijos Šakos: Plati Tyrimų Sritis
Psichologijos šakų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, tačiau vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Pagrindinės psichologijos šakos:
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Psichologijos Metodai: Įrankiai Psichikos Pasauliui Pažinti
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Svarbiausi psichologijos metodai:
- Eksperimentas: tyrimas, kuriame vienas ar daugiau kintamųjų yra manipuliuojami, siekiant nustatyti jų įtaką kitiems kintamiesiems.
- Stebėjimas: sistemingas elgesio fiksavimas natūralioje arba laboratorinėje aplinkoje.
- Koreliacinis tyrimas: apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.
- Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba).
Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Eksperimentas Psichologijoje: Giliau Į Priežasties Ir Pasekmės Ryšius
Eksperimentas yra vienas iš pagrindinių ir galingiausių metodų psichologijoje, leidžiantis nustatyti priežastinius ryšius tarp kintamųjų. Tai reiškia, kad eksperimentas leidžia atsakyti į klausimą, ar vienas veiksnys (priežastis) sukelia kitą veiksnį (pasekmę).
Eksperimento Apibrėžimas Ir Esminiai Elementai
Eksperimentas - tai tyrimas, kurio metu tyrėjas manipuliuoja vienu ar keliais kintamaisiais (nepriklausomais kintamaisiais) ir stebi, kaip tai veikia kitą kintamąjį (priklausomą kintamąjį). Svarbu pabrėžti, kad eksperimento metu siekiama kontroliuoti visus kitus galimus veiksnius, kurie galėtų turėti įtakos priklausomam kintamajam.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Eksperimento stadijos:
- Tiriamųjų surinkimas
- Imties padalinimas į kelias dalis
- Manipuliavimas nepriklausomu kintamuoju
- Priklausomo kintamojo matavimas.
Kintamieji Eksperimente: Statybinės Medžiagos
Eksperimentuose naudojami įvairūs kintamieji, kurių kiekvienas atlieka savo vaidmenį:
- Nepriklausomas kintamasis (NK): Tai veiksnys, kurį tyrėjas manipuliuoja. Pavyzdžiui, vaistų efektyvumo tyrimuose nepriklausomas kintamasis būtų vaisto dozė.
- Priklausomas kintamasis (PK): Tai veiksnys, kurį tyrėjas matuoja ir kuris, kaip manoma, yra veikiamas nepriklausomo kintamojo. Pavyzdžiui, vaistų efektyvumo tyrimuose priklausomas kintamasis būtų paciento sveikatos būklė.
- Šalutiniai kintamieji: Tai veiksniai, kurie gali turėti įtakos priklausomam kintamajam, bet nėra manipuliuojami tyrėjo. Svarbu kontroliuoti šalutinius kintamuosius, kad būtų galima užtikrintai teigti, jog priklausomo kintamojo pokyčius sukėlė būtent nepriklausomas kintamasis.
- Samplaikos kintamasis: Tai toks nepriklausomas kintamasis, kuris sistematiškai susilieja su naudojamu nepriklausomu kintamuoju. Esant samplaikos kintamiesiems tyrimo rezultatų neįmanoma interpretuoti.
Eksperimento Rūšys: Nuo Laboratorijos Iki Interneto
Eksperimentus galima atlikti įvairiose aplinkose:
- Laboratorinis eksperimentas: Atliekamas kontroliuojamoje laboratorijos aplinkoje, leidžiančioje tyrėjui griežtai kontroliuoti visus kintamuosius.
- Lauko eksperimentas: Atliekamas natūralioje aplinkoje, pavyzdžiui, mokykloje ar darbo vietoje. Šio tipo eksperimentai yra labiau artimi realiam gyvenimui, tačiau sunkiau kontroliuoti visus kintamuosius.
- Interneto eksperimentai: Atliekami internetu, leidžiantys tyrėjams pasiekti didesnę ir įvairesnę tiriamųjų grupę.
Eksperimento Problemos Ir Sprendimo Būdai
Atliekant eksperimentus, svarbu atsižvelgti į galimas problemas, kurios gali iškreipti rezultatus:
- Samplaikos kintamieji: Norint išvengti samplaikos kintamųjų poveikio, svarbu atidžiai planuoti eksperimentą ir kontroliuoti visus galimus veiksnius.
- Eksperimentatoriaus lūkesčiai: Eksperimentatoriaus lūkesčiai gali paveikti tiriamųjų elgesį. Norint to išvengti, galima naudoti abipusiai aklą procedūrą, kai nei tyrėjas, nei tiriamasis nežino, kuriai grupei jis priklauso.
- Tiriamųjų atranka: Svarbu užtikrinti, kad tiriamųjų grupės būtų panašios ir reprezentatyvios tiriamajai populiacijai.
Eksperimento Pavyzdžiai: Nuo Klasikinio Sąlygojimo Iki Kognityvinio Disonanso
Psichologijoje atlikta daugybė įsimintinų eksperimentų, kurie padėjo geriau suprasti žmogaus elgesį ir psichiką. Keletas pavyzdžių:
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
- Klasikinio sąlygojimo eksperimentai: I. Pavlovo eksperimentai su šunimis parodė, kaip galima išmokyti gyvūnus reaguoti į neutralų stimulą, susiejant jį su kitu stimulu, kuris sukelia natūralią reakciją.
- A. Bandura eksperimentas su lėlėmis Bobo: Šis eksperimentas parodė, kad vaikai gali išmokti agresyvaus elgesio stebėdami suaugusius.
- Festingerio ir Carlsmisth’o (1959) eksperimentas: Šis eksperimentas iliustruoja kognityvinį disonansą - psichologinį diskomfortą, kurį jaučiame, kai mūsų įsitikinimai ir elgesys nesutampa.
Psichologijos Raida: Nuo Filosofijos Ištakų Iki Šiuolaikinio Mokslo
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.
Antika: Sielos Paieškos
Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki XIX a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Atomistinio materializmo pradininkas Demokritas (460-370 pr. Kr.) teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus. Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale "Apie sielą" (De anima). Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų.
Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale "Charakteriai" (Charektere). Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).
Viduramžiai: Refleksijos Ir Teologija
Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Naujieji Amžiai: Protas Ir Patirtis
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje "Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida" (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu.
Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės. XVII a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą.
Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas.
XIX Amžius: Psichologija Tampa Savarankišku Mokslu
Apie 200 m. XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija.
XIX a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia).
Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas.
Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu.
tags: #psichologijos #eksperimentas #tyrimas