Psichologija yra mokslas, nagrinėjantis žmogaus elgesį, protą, emocijas, sąmonę bei mentalinius procesus. Ši disciplina tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus, siekdama atsakyti į daugybę klausimų, susijusių su žmogaus esybe bei elgsena. Psichologija siekia sudaryti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų.
Nors kartais kritiškai vertinama kaip spėjimų mokslas, psichologija remiasi hipotezėmis, kurios nuolat tikrinamos realybėje. Jos ištakos siekia pirmųjų filosofų darbus, tokius kaip Aristotelio „Apie sielą“ arba Hipokrato sukurtus keturis temperamento tipus. Terminas „psichologija“ pirmą kartą pavartotas 1732 metais K. Volfo veikaluose „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija, kaip savarankiškas mokslas, pradėjo formuotis 1879 m., kai V. Vundtas Leipcige (Vokietija) įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją.
Psichologijos Šakos
Psichologija, kaip objektyvus mokslas, nuolat plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo sričių. Šiandien egzistuoja daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Jos skirstomos pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela). Toliau pateikiamos pagrindinės psichologijos šakos:
- Biologinė (fiziologinė) psichologija: Nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį.
- Raidos psichologija: Nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t.
- Socialinė psichologija: Nagrinėja žmonių tarpusavio santykius ir elgesį grupėse.
- Asmenybės psichologija: Tiria skirtumus tarp žmonių, individualias savybes, asmenybės teorijas, asmenybę aprašančius veiksnius ir kt.
- Klinikinė psichologija: Emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas; psichiniai sutrikimai, jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija.
- Kitos sritys: Industrinė (inžinerinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt.
Kiekvienas reiškinys ir faktas interpretuojamas tam tikru požiūriu, o kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikros psichologijos mokyklos ar pakraipos.
Biologiniai Psichologijos Pagrindai
Biologinė psichologija nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį. Šioje srityje svarbu suprasti nervų sistemos sandarą ir veikimą. Pagrindinis nervų sistemos elementas yra neuronas - nervinė ląstelė. Neurono kūnas ir dendritai gauna nervinius impulsus, o aksonas juos siunčia. Mielininis apvalkalas atlieka izoliacijos funkciją. Aksonas baigiasi sinapsėmis, kurios perduoda nervinį impulsą kitai ląstelei.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Nervinio impulso perdavimas yra elektrocheminis procesas. Neurono viduje įelektrinimas yra neigiamas, tačiau, veikiant tam tikroms medžiagoms, neuronas praranda savo neigiamumą ir į vidų patenka daug natrio jonų. Neurono impulsas veikia principu „viskas arba nieko“. Glijos yra jungiamosios ir statybinės ląstelės, kurios maitina neuronus ir atlieka „ūkio darbus“. Žmogaus smegenyse yra nuo 10 bilijonų iki 1 trilijono neuronų, o glijų - 10 kartų daugiau.
Galvos smegenys yra sudėtinga struktūra, kurią sudaro:
- Kamienas (medulla): Reguliuoja kvėpavimą ir kai kuriuos refleksus.
- Hipotalamusas (gumburas): Valgymo, gėrimo, seksualinio elgesio valdymo centrai; reguliuoja endokrininę veiklą, palaiko homeostazę.
- Hipokampas: Atmintis, naujų faktų įsiminimas. Pažeidus šią sritį, prisimenami seni draugai, įpročiai, įgūdžiai, tačiau neatsimenama, kas buvo ar išmokta prieš metus ar prieš pat pažeidimą.
- Limbinė sistema: Susijusi su emocijomis.
- Kairysis pusrutulis: Dažniausiai didesnis už dešinįjį. Jame yra kalbėjimo, kalbos supratimo, sugebėjimo rašyti ir suprasti rašytinius žodžius, skaičiavimo centrai. Broko sritis (kalbos centrai) paprastai yra tik kairiajame pusrutulyje, tačiau kai kurių kairiarankių kalbos centrai yra dešiniajame pusrutulyje.
Nerviniai pluoštai (corpus callosum) jungia pusrutulius ir užtikrina greitą informacijos perdavimą.
Be to, svarbu suprasti, kaip veikia narkotikai ir pagrindiniai neurotransmiteriai. Pasikeitimai smegenyse vyksta ne tik neurologinių ligų atveju, bet ir normalaus gyvenimo eigoje. Aiškinantis biologinius psichologijos pagrindus, būtina išmanyti ir paveldimumo įtaką. Kai kurios ligos, susijusios ir su psichologiniais pakitimais, yra aiškiai paveldimos arba perduodamos genetiškai. Dabartiniai tyrimai bando išsiaiškinti, ar papildoma Y chromosoma susijusi su padidintu agresyvumu, taip pat aiškinamasi šizofrenijos paveldimumas. Psichogenetiniai tyrimai dažnai atliekami su dvyniais.
Sensoriniai Procesai
Sensorinis kodavimas paverčia stimulo fizines savybes nervinio aktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabar tebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinio nervo stimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimo kodavimą. Intensyvumas yra koduojamas nervinės skaidulos vibravimo dažniu (amplitude), o kokybė - atitinkamų receptorių.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas, o skonis ir uoslė - mažiau. Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija. Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine nervų sistema, o suvokimas - su aukštesniais nervų sistemos lygiais. Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniu impulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenų centrams.
Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai - absoliutus stimulo slenkstis (kada jau stimulas yra išskiriamas kaip toksai). Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų) slenksčiai (kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito). Veberio dėsnis teigia, kad kuo stipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytis būtų pastebėtas. Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumo logaritmui. Adaptacijos laipsnis: du identiški dirgikliai skirtingu metu ir skirtingose vietose suvokiami skirtingai. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesnių pojūčių, organizmo ir t. t.
Suvokimas
Suvokimo organizavimas ir pastovumas leidžia pasaulį suvokti kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektų rinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą, mūsų suvokimas yra organizuojamas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvokti pasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiame kaip pastovios formos.
Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis) padeda suvokti erdviškumą, o tai yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje. Judesio suvokimas: daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visą informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas.
Dėmesys, Sąmonė ir Jos Būsenos
Sąmonė - tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Ankstyvoji psichologija tapatino „sąmonę“ su „protu“. Introspekcija - pačiam nagrinėti savo sąmonę. Psichoanalizė įvedė pasąmonės terminą. Daug kas vyksta, mums net nespėjus įsisąmoninti, nežinant apie tai. Sąmonė ribota. Ji tuo momentu kažkuo užimta, tačiau ir kiti dalykai, į kuriuos šiuo metu nesame atkreipę dėmesio, daro įtaką sąmonei. Nesąmoningai nusprendžiame daugelį dalykų (kad vienas objektas didesnis už kitą ir artimesnis). Kai ką nors darome automatiškai, paprastai neatsimenam.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Ne-sąmonė (nonconscious) - kas visiškai neprieinama sąmonei, žinojimui (pvz., kaip smegenys dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime). Tai galima stebėti tik netiesiogiai (ir šitaip išmokti kontroliuoti sąmonei nepasiekiamus procesus). Pasąmonė (unconscious) - įvykiai, prisiminimai, mintys, potraukiai, nepasiekiami sąmonei (apie juos nežinome), bet daro didelę įtaką elgesiui.
Sąmonės būsenos: normali budri sąmonės būsena ir pakitusi sąmonės būsena (miglotas žinojimas, tikrovės iškraipymas). Užsisvajojimas (daydreaming) - irgi pakitusi sąmonės būsena, kai dėmesys nukreipiamas nuo išorinių stimulų į vidinius įvykius. Ši pakitusi sąmonės būsena yra arčiausiai normalios sąmonės būsenos. Tai gali būti kartais žalinga, bet kartais - naudinga: atsipalaiduoji, išvengi nemalonių ar nuobodžių situacijų, kartais sugeneruoji net kūrybinių idėjų. Miegojimas - irgi sąmonės būsena. Miego stadijos tiriamos elektroencefalogramos pagalba (EEG): smegenų elektrinis aktyvumas. Miego sutrikimai: insomnija, narkolepsija, miego apnėja. Sapnai: „Karališkas kelias į pasąmonės pažinimą“ (Froidas). Sapnuoja visi, tik ne visi atsimena. Tai priklauso nuo to, kaip miegi, kurios stadijos metu atsibundi, ar tau tai reikšminga. Froido, Adlerio ir Jungo sapnų analizė.
Hipnozė (gr. hypnos - miegas) - kūnas miega, o protas budrus. Įvyksta pasikeitimai visose sferose (suvokime, mąstyme, atmintyje). Sumažėja (išnyksta) iniciatyva, planavimas, pasirinkimas, tikrovės tikrinimas. Tikriausiai susiaurėja sąmonės laukas (selektyvus dėmesys). Posthipnotinės sugestijos: po kiek laiko budrioje būsenoje atlieka tai, kas buvo liepta hipnozės metu. Hipnozei pasiduoda ne visi.
Meditacija - dėmesio sutelkimas, susiaurinimas.
Išmokimas
Išmokimas - tai procesas, kurio metu keičiasi elgesys dėl patirties. Skiriamos kelios išmokimo formos: klasikinis sąlygojimas, instrumentinis ir operantinis sąlygojimas. Taip pat svarbu stimulo generalizacija ir diskriminavimas, sąlyginių reakcijų gesimas.
Išmokimas žymiai greitesnis ar efektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu. Neutralus dirgiklis dažniau susiejamas su tam tikra situacija, kai yra labai stipri numatanti vertė (predictive value), kai sąlyginis stimulas patikimai susijęs su nesąlyginiu stimulu.
Asmenybės Psichologija
Asmenybės psichologija yra psichologijos mokslo šaka, kuri tiria asmenybę ir jos asmeninius skirtumus. Asmenybės sąvoka yra plati ir sudėtinga, apimanti fizinius ir psichologinius žmogaus ypatumus - visa tai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip „aš“: išorines ir vidines savybes, sugebėjimus, suvokimo ir mąstymo procesus. Asmenybė yra vientisa, bet sudėtinga sistema, jungianti žmogaus psichikos procesus, elgesio bruožus, motyvus, pažinimą ir veiklą į unikalią darnią visumą.
Yra išskiriamos kelios pagrindinės asmenybės teorijos: bruožų, psichoanalitinės, humanistinės, biologinės, bihevioristinės (elgesio) ir kognityvinės (pažinimo).
Psichologijos Raida ir Istorija
Psichologija, kaip mokslas, nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią nuo mistiškos sielos sampratos iki psichikos, kaip nervų sistemos funkcijos, pripažinimo. Šiandien psichologija yra jaunas, intensyviai besivystantis mokslas, turintis gilią praeitį, bet trumpą istoriją. Kiekvienam žmogui aktualu pažinti save, išmokti spręsti vidines problemas, o psichologija gali padėti tai padaryti.
Psichologijos Apibrėžimas ir Kilmė
Žodis „psichologija“ yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche - siela ir logos - mokslas. Iš pradžių psichologija buvo suprantama kaip mokslas apie sielą, tačiau siela čia buvo suprantama ne kaip mirštanti, nemateriali žmogaus dalis, o kaip žmogaus ir gyvūno vidinio pasaulio reiškinių ir procesų visuma. Šiuolaikinė psichologija apibrėžiama kaip mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės, jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys, nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos.
Psichologijos Raidos Etapai
Psichikos reiškiniais domėtasi jau gilioje senovėje. Indų vedose, Kinijos išminčių darbuose buvo keliami klausimai, susiję su žmogaus būtimi, esme, siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės - materializmas ir idealizmas.
Žymiausias idealizmo atstovas - Platonas (427-347 m. pr. Kr.) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną, siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai - siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis.
Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima“ („Apie sielą“) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t.t. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis buvo vadinamas ir Vilniaus universitete teologijos fakultete).
XVII a. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą (lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo nauja gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum“ (lot. Mąstau, vadinasi, esu).
Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą [gr. empeiria - patirtis]. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot. Taigi, pirmoji prielaida atsirasti psichologijai kaip mokslui buvo filosofija. Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti - gamtos mokslai (medicina fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs, o kiti staigūs. Jis bandė aiškinti nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas (130-200 m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas, tik liko neaišku, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I. Sečenovas. Jo „minties polėkį“ toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936) išsiaiškinęs kaip susidaro sąlyginiai refleksai - naujos organizmo atoveiksmio formos.
Psichologija XIX a. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1879 m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. XIX a. pabaigoje jau buvo subrendusios sąlygos psichologijai tapti savarankišku mokslu, eksperimentinės laboratorijos pradėjo steigtis ir kitose šalyse, didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, JAV, ir kt.
Pagrindinės Psichologijos Kryptys
- Struktūralizmas: Šios psichologijos krypties atstovai (V. Vuntas, E. Tičineris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu. Jie skaidė sąmonę į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus.
- Funkcionalizmas: Šios psichologijos krypties atstovai (V. Džeimsas, R. Vudvortas, F. Spenceris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Jie panaudojo Č. Darvino mintį, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi ir pritaikę ją žmogui.
- Biheviorizmas: Ryškiausi šios krypties atstovai (Dž. Vatsonas, E. Torndaikas) teigė, kad mokslinės psichologijos uždavinys - tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas, o ne sąmonę, kuri neprieinama psichologiniam stebėjimui.
- Geštaltpsichologija: Ši kryptis teigia, kad pagrindinė psichikos ypatybė - organizuoti suvokimą, informaciją.
- Psichoanalizė: Ryškiausias šios krypties atstovas Z. Froidas pirmasis suskirstė žmogaus psichiką į sąmonę ir pasąmonę. Mokslininkas manė, kad potraukių pasirodymas sąmonėje yra ribojamas ir jie išstumiami į pasąmonę.
- Kognityvinė psichologija: Tai viena naujausių psichologijos krypčių, atsiradusi apie 1960 m. Jos pradininkai D. Brodbentas ir S. Stembergas pradėjo tyrinėti informacijos pertvarkymo procesus, kuriuos atlieka ne tik žmogus, bet ir kibernetinės skaičiavimo mašinos.
- Humanistinė psichologija: Šiai krypčiai labiausiai rūpi kasdieninė žmogaus egzistencija. Ypač svarbu žmogui atskleisti save, savo saviraišką. Ji tiria žmogų kaip unikalą asmenybę su jos sugebėjimu siekti didelių vertybių, pažinti ir realizuoti save. Humanistinė psichologija nutolusi nuo mokslinės, žmogiškasis patyrimas čia svarbiausias.
Šiuolaikinė Psichologija ir Jos Šakos
Šiuolaikinė psichologija, aprėpdama vis įvairesnes žmonių psichinio gyvenimo sritis, skaidosi į atskiras šakas, besiskiriančias tyrimo objektais, metodais, pritaikymo sferomis. Žmogaus psichika įvairiai pasireiškia jo veikloje, vidinė disharmonija daro didelę įtaką veiklos rezultatams. Susiformavo daug psichologijos šakų, aiškinančių žmogaus psichikos dėsnius atskirose jo veiklos rūšyse, pvz., darbo, pedagoginė, kūrybos, vadovavimo ir kitos šakos.
Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Pagrindinės psichologijos šakos:
- Bendroji psichologija
- Diferencinė psichologija
- Biopsichologija
- Žmogaus raidos psichologija
- Patopsichologija
- Specialioji psichologija
- Neuropsichologija
- Socialinė psichologija
- Zoopsichologija
Atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas:
- Darbo psichologija
- Inžinerinė psichologija
- Kriminalinė psichologija
- Medicininė psichologija
- Meno psichologija
- Mokslo psichologija
- Muzikos psichologija
- Pedagoginė psichologija
- Propagandos psichologija
- Religijos psichologija
- Sporto psichologija
- Tanatopsichologija
- Teisės psichologija
- Teismo psichologija
- Ekonominė psichologija
Psichologijos Vieta Mokslų Sistemoje
Psichologija priklauso mokslų apie žmogų sistemai. Ji sprendžia žmogaus egzistencijos problemas. Šiame technikos ir technologijų amžiuje psichologija įgauna vis didesnę reikšmę. Įvairios psichologijos kryptys rodo, kad psichologijoje susikerta įvairios disciplinos. Vis labiau psichologai siejasi su įvairiais mokslais - matematika ir biologija, sociologija ir filosofija.
Psichologiniai Tyrimo Metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas. Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu. Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologinio įvertinimo metodai:
- Klinikinis metodas
- Veiklos produktų analizė
- Biografiniai metodai
- Standartizuota metodika (testai)
Asmenybės Psichologija
Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus. Asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą.
Problemos, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes.
tags: #psichologijos #metodai #ir #sakos