Psichologija - tai mokslas, kuris nuolat vystosi, o jos metodai ir šakos yra įvairūs ir apima platų spektrą temų - nuo žmogaus elgesio analizės iki psichinių sutrikimų gydymo. Nors kai kurios teorijos, pavyzdžiui, kartų teorija, sulaukia kritikos dėl pseudomoksliškumo, psichologija remiasi moksliniais tyrimais ir hipotezių tikrinimu. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologijos mokslo raidą, jos šakas ir metodus, siekiant suprasti, kaip psichologija tiria žmogaus psichiką ir elgesį.
Kas yra psichologija?
Psichologija yra mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką bei psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologija siekia atsakyti į daugybę klausimų, susijusių su žmogaus elgesiu ir patirtimi: kodėl žmogus taip elgiasi? Psichologija imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų.
Psichologijos šakos
Psichologijos šakų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję, tačiau jos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius ir metodus. XX a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms.
Pagrindinės psichologijos šakos:
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas - tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagados psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
Psichologijos metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas.
Svarbiausi psichologijos metodai:
- Eksperimentas: tyrimas, kuriame vienas ar daugiau kintamųjų yra manipuliuojami, siekiant nustatyti jų įtaką kitiems kintamiesiems.
- Stebėjimas: sistemingas elgesio fiksavimas natūralioje arba laboratorinėje aplinkoje.
- Koreliacinis tyrimas: apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.
- Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologijos raida
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.
Antika
Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki XIX a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Atomistinio materializmo pradininkas Demokritas (460-370 pr. Kr.) teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus. Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale "Apie sielą" (De anima). Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika. Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.
Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale "Charakteriai" (Charektere).
Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).
Viduramžiai
Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką.
Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Taip pat skaitykite: Humanistinės psichologijos principai
Naujieji amžiai
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje "Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida" (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu.
Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
XVII a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis, daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno.
Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Veikale "Praktinio proto kritika" (Kritik der praktischen Vernunft 1788) teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką.
Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Veikale "Psichologija kaip mokslas" (Psychologie als Wissenschaft 2 tomai 1824-25) teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku.
Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801-58) sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją.
Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
XIX amžius: psichologija tampa savarankišku mokslu
Apie XIX a. viduryje sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija.
XIX a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. XIX a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.
Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, XIX a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.
Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas.
W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį.
Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas.
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe).
Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu.
Biologiniai psichologijos pagrindai
Biologinė (fiziologinė) psichologija nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį. Svarbu suprasti nervų sistemos sandarą ir funkcijas. Neuronas - nervinė ląstelė, kurios kūnas ir dendritai gauna nervinius impulsus, o aksonas - siunčia. Mielininis apvalkalas atlieka izoliacijos funkciją. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių).
Nervinio impulso perdavimas yra elektrocheminis procesas, kurio metu neurono viduje įelektrinimas yra neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. Neurono impulsas veikia principu „viskas arba nieko“.
Glijos yra jungiamosios ir statybinės, maitinančios ląstelės, atliekančios „ūkio darbus“. Žmogaus smegenyse yra nuo 10 bilijonų iki 1 trilijono neuronų, o glijų - 10 kartų daugiau.
Galvos smegenys:
- Kamienas (medulla) reguliuoja kvėpavimą ir kai kuriuos refleksus.
- Hipotalamusas (gumburas) yra valgymo, gėrimo, seksualinio elgesio valdymo centrai; reguliuoja endokrininę veiklą, palaiko homeostazę.
- Hipokampas atsakingas už atmintį, naujų faktų įsiminimą. Pažeidus šią sritį, prisimenami seni draugai, įpročiai, įgūdžiai, tačiau neatsimenama, kas buvo ar išmokta prieš metus ar prieš pat pažeidimą.
- Limbinė sistema susijusi su emocijomis.
- Kairysis pusrutulis dažniausiai didesnis už dešinįjį. Jame yra kalbėjimo, kalbos supratimo, sugebėjimo rašyti ir suprasti rašytinius žodžius, skaičiavimo centrai. Broko sritis (kalbos centrai) paprastai yra tik kairiajame pusrutulyje, tačiau kai kurių kairiarankių kalbos centrai yra dešiniajame pusrutulyje.
- Nerviniai pluoštai (corpus callosum) jungia pusrutulius ir užtikrina greitą informacijos perdavimą.
Psichologijos chemija ir genetika
Svarbu suprasti, kaip veikia narkotikai ir pagrindiniai neurotransmiteriai. Pasikeitimai smegenyse vyksta ne tik neurologinių ligų atveju, bet ir normalaus gyvenimo eigoje. Aiškinantis biologinius psichologijos pagrindus, būtina išmanyti ir paveldimumo įtaką. Kai kurios ligos, susijusios ir su psichologiniais pakitimais, yra aiškiai paveldimos arba perduodamos genetiškai. Dabartiniai tyrimai bando išsiaiškinti, ar papildoma Y chromosoma susijusi su padidintu agresyvumu, taip pat aiškinamasi šizofrenijos paveldimumas. Psichogenetiniai tyrimai dažnai atliekami su dvyniais.
Sensoriniai procesai
Sensorinis kodavimas paverčia stimulo fizines savybes nervinio aktyvumo tipu, specifiškai identifikuojančiu tas fizines savybes. Ir dabar tebesivadovaujama specifinės nervų energijos teorija. Tam tikro sensorinio nervo stimuliavimas (nesvarbu, kaip stimuliuojama), iššaukia to jutimo kodavimą. Intensyvumas yra koduojamas nervinės skaidulos vibravimo dažniu (amplitude), o kokybė - atitinkamų receptorių.
Žmogui svarbiausi yra regėjimas, klausa, lytėjimas, o skonis ir uoslė - mažiau. Bendrai labai sunku atskirti jutimą nuo suvokimo. Suvokimas dažniau apibūdinamas kaip pojūčių integracija. Fiziologiškai jutiminiai procesai susiję su jutimo organais ir periferine nervų sistema, o suvokimas - su aukštesniais nervų sistemos lygiais. Jutimo mechanizmas: dirginimas receptoriuose paverčiamas nerviniu impulsu, toliau elektrocheminiu būdu jis perduodamas atitinkamiems smegenų centrams.
Egzistuoja vadinamieji jautrumo slenksčiai - absoliutus stimulo slenkstis (kada jau stimulas yra išskiriamas kaip toksai). Taip pat yra matuojami ir nustatomi diferenciniai (skirtumų) slenksčiai (kada vienas stimulas jau skiriasi nuo kito). Veberio dėsnis teigia, kad kuo stipresnis dirgiklis, tuo daugiau jo stiprumas turi pasikeisti, kad pokytis būtų pastebėtas. Fechnerio dėsnis: pojūtis stiprėja proporcingai dirgiklio intensyvumo logaritmui. Adaptacijos laipsnis: du identiški dirgikliai skirtingu metu ir skirtingose vietose suvokiami skirtingai. Jautrumas nėra statiška būsena, priklauso nuo ankstesnių pojūčių, organizmo ir t. t.
Suvokimas
Suvokimo organizavimas ir pastovumas leidžia pasaulį suvokti kaip tvarkingą, o ne chaotišką, atskirų objektų rinkinį. Net tada, kai matome ne visą daiktą, mūsų suvokimas yra organizuojamas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Mūsų smegenyse veikiantis automatinis derintuvas leidžia suvokti pasaulį pastovų. Pavyzdžiui, net ir visaip vartant daiktą, mes jį suvokiame kaip pastovios formos.
Erdvės suvokimas (gilumo įspūdis) padeda suvokti erdviškumą, o tai yra naudojama mene erdvės atvaizdavimui plokštumoje. Judesio suvokimas: daiktą suvokiame kaip judantį, kai jis staigiai didėja ar mažėja; kai jį reikia sekti akimis, judinti galvą. Tačiau visą informaciją smegenys analizuoja ir sintetina. Suvokimui, daikto atpažinimui labai daug įtakos turi įvairūs žmogaus ypatumai: laukimas, motyvacija, kontekstas, sugebėjimas užpildyti spragas.
Dėmesys, sąmonė ir jos būsenos
Sąmonė - tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Ankstyvoji psichologija tapatino „sąmonę“ su „protu“. Introspekcija - pačiam nagrinėti savo sąmonę. Psichoanalizė įvedė pasąmonės terminą. Daug kas vyksta, mums net nespėjus įsisąmoninti, nežinant apie tai. Sąmonė ribota. Ji tuo momentu kažkuo užimta, tačiau ir kiti dalykai, į kuriuos šiuo metu nesame atkreipę dėmesio, daro įtaką sąmonei. Nesąmoningai nusprendžiame daugelį dalykų (kad vienas objektas didesnis už kitą ir artimesnis). Kai ką nors darome automatiškai, paprastai neatsimenam.
Ne-sąmonė (nonconscious) - kas visiškai neprieinama sąmonei, žinojimui (pvz. kaip smegenys dalyvauja kraujo spaudimo reguliavime). Tai galima stebėti tik netiesiogiai (ir šitaip išmokti kontroliuoti sąmonei nepasiekiamus procesus). Pasąmonė (unconscious) - įvykiai, prisiminimai, mintys, potraukiai, nepasiekiami sąmonei (apie juos nežinome), bet daro didelę įtaką elgesiui.
Sąmonės būsenos: normali budri sąmonės būsena ir pakitusi sąmonės būsena (miglotas žinojimas, tikrovės iškraipymas). Užsisvajojimas (daydreaming) - irgi pakitusi sąmonės būsena, kai dėmesys nukreipiamas nuo išorinių stimulų į vidinius įvykius. Ši pakitusi sąmonės būsena yra arčiausiai normalios sąmonės būsenos. Tai gali būti kartais žalinga, bet kartais - naudinga: atsipalaiduoji, išvengi nemalonių ar nuobodžių situacijų, kartais sugeneruoji net kūrybinių idėjų. Miegojimas - irgi sąmonės būsena. Miego stadijos tiriamos elektroencefalogramos pagalba (EEG): smegenų elektrinis aktyvumas. Miego sutrikimai: insomnija, narkolepsija, miego apnėja. Sapnai: „Karališkas kelias į pasąmonės pažinimą“ (Froidas). Sapnuoja visi, tik ne visi atsimena. Tai priklauso nuo to, kaip miegi, kurios stadijos metu atsibundi, ar tau tai reikšminga. Froido, Adlerio ir Jungo sapnų analizė.
Hipnozė (gr. hypnos - miegas) - kūnas miega, o protas budrus. Įvyksta pasikeitimai visose sferose (suvokime, mąstyme, atmintyje). Sumažėja (išnyksta) iniciatyva, planavimas, pasirinkimas, tikrovės tikrinimas. Tikriausiai susiaurėja sąmonės laukas (selektyvus dėmesys). Posthipnotinės sugestijos: po kiek laiko budrioje būsenoje atlieka tai, kas buvo liepta hipnozės metu. Hipnozei pasiduoda ne visi.
Meditacija - dėmesio sutelkimas, susiaurinimas.
Išmokimas
Išmokimas - tai procesas, kurio metu keičiasi elgesys dėl patirties. Skiriamos kelios išmokimo formos: klasikinis sąlygojimas, instrumentinis ir operantinis sąlygojimas. Taip pat svarbu stimulo generalizacija ir diskriminavimas, sąlyginių reakcijų gesimas.
Išmokimas žymiai greitesnis ar efektyvesnis, kai neutralus dirgiklis asocijuojasi su kažkuo svarbiu, žinomu. Neutralus dirgiklis dažniau susiejamas su tam tikra situacija, kai yra labai stipri numatanti vertė (predictive value), kai sąlyginis stimulas patikimai susijęs su nesąlyginiu stimulu.
Asmenybės psichologija
Asmenybės psichologija yra psichologijos mokslo šaka, kuri tiria asmenybę ir jos asmeninius skirtumus. Asmenybės sąvoka yra plati ir sudėtinga, apimanti fizinius ir psichologinius žmogaus ypatumus - visa tai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip ”aš”: išorines ir vidines savybes, sugebėjimus, suvokimo ir mąstymo procesus. Asmenybė yra vientisa, bet sudėtinga sistema, jungianti žmogaus psichikos procesus, elgesio bruožus, motyvus, pažinimą ir veiklą į unikalią darnią visumą.
Yra išskiriamos kelios pagrindinės asmenybės teorijos: bruožų, psichoanalitinės, humanistinės, biologinės, bihevioristinės (elgesio) ir kognityvinės (pažinimo).
tags: #psichologijos #mokslas #hipoteziu #tikrinimas