Įvadas
Psichologija, kaip mokslas, nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią nuo mistiškos sielos sampratos iki psichikos, kaip nervų sistemos funkcijos, pripažinimo. Šiandien psichologija yra jaunas, intensyviai besivystantis mokslas, turintis gilią praeitį, bet trumpą istoriją. Kiekvienam žmogui aktualu pažinti save, išmokti spręsti vidines problemas, o psichologija gali padėti tai padaryti.
Psichologijos Apibrėžimas ir Kilmė
Žodis „psichologija“ yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche - siela ir logos - mokslas. Iš pradžių psichologija buvo suprantama kaip mokslas apie sielą, tačiau siela čia buvo suprantama ne kaip mirštanti, nemateriali žmogaus dalis, o kaip žmogaus ir gyvūno vidinio pasaulio reiškinių ir procesų visuma. Šiuolaikinė psichologija apibrėžiama kaip mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės, jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys, nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos.
Psichologijos Raidos Etapai
Psichikos reiškiniais domėtasi jau gilioje senovėje. Indų vedose, Kinijos išminčių darbuose buvo keliami klausimai, susiję su žmogaus būtimi, esme, siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės - materializmas ir idealizmas.
Antika: Filosofiniai Psichologijos Šaknys
Žymiausias idealizmo atstovas - Platonas (427-347 m. pr. Kr.) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną, siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai - siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis.
Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima“ („Apie sielą“) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t.t. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis buvo vadinamas ir Vilniaus universitete teologijos fakultete).
Taip pat skaitykite: Psichologijos mokslo raida MRU
Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale Charakteriai (Charektere). Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).
Viduramžiai: Religijos Įtaka ir Scholastika
Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Savo psichologines pažiūras jis išdėstė veikaluose Suma prieš pagonis (Summa contre gentiles 1258-64), Apie sielą (1269-70) ir Teologijos suma (Summa theologica 1267-73).
Naujieji Amžiai: Gamtos Mokslų ir Filosofijos Sąveika
XVII a. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą (lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo nauja gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum“ (lot. Mąstau, vadinasi, esu).
Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą [gr. empeiria - patirtis]. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot.
Taigi, pirmoji prielaida atsirasti psichologijai kaip mokslui buvo filosofija. Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti - gamtos mokslai (medicina fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs, o kiti staigūs. Jis bandė aiškinti nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas (130-200 m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas, tik liko neaišku, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I. Sečenovas. Jo „minties polėkį“ toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936) išsiaiškinęs kaip susidaro sąlyginiai refleksai - naujos organizmo atoveiksmio formos.
Taip pat skaitykite: Psichologijos karjera
XIX Amžiaus Pabaiga: Psichologija Tampa Savarankišku Mokslu
Psichologija XIX a. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1879 m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. XIX a. pabaigoje jau buvo subrendusios sąlygos psichologijai tapti savarankišku mokslu, eksperimentinės laboratorijos pradėjo steigtis ir kitose šalyse, didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, JAV, ir kt.
Formaliu psichologijos kaip mokslo įkūrėju yra vadinamas Wilhelm’as Wundt’as (1832-1920), kuris 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją pasaulyje eksperimentinės psichologijos laboratoriją, o 1889 buvo pradėtas leisti pirmasis psichologijos žurnalas “Filosofinės studijos”. Naujojo mokslo tyrimo objektu Wundt’as paskelbė sąmonę. Wundt’o nuomone sąmonei tirti geriausiai tinka savistabos metodas. Savistaba - tai savo minčių ir jausmų stebėjimas. Wundt’o nuomone, sėkmingai užsiimti savistaba gali tik kvalifikuotas psichologas, nes reikia visiškai atsiriboti nuo ankstesnių žinių apie stebimą objektą (pvz.: Jei mes norime ištirti, kaip žmogus žiūrėdamas į obuolį supranta, kad tai obuolys, mus stebint reikia atsiriboti nuo bet kokių žinių apie obuolį).
Psichikos elementų tipus išskyrė Wundt’o mokinys Edward’as Bradford’as Titchener’is (1967-1927). Jo nuomone psichiką sudaro jutimai, vaizdiniai ir jausmai. Beveik lygiagrečiai su struktūralizmu atsirado ir priešingas jam požiūris - funkcionalizmas. Funkcionalizmas domėjosi psichikos ir sąmonės funkcijomis, kaip organizmas panaudoja psichiką geresniam prisitaikymui prie aplinkos. Pagrindiniu funkcionalizmo lyderiu yra laikomas William’as James’as, kuris kritikavo struktūralizmą, kad jo tyrimai yra nutolę nuo praktikos. Didelės įtakos funkcionalizmo atsiradimui turėjo Darvino evoliucijos teorija. Centriniu dėmesio objektu tampa adaptacija. Žmogaus psichika suvokiama kaip tarpininkas tarp išorinių įvykių ir vidinių įvykių (jausmų, minčių). Daug svarbiau ne tai, kokie elementai psichiką sudaro, o kaip ji funkcionuoja visumoje. Kaip ir struktūralistai, funkcionalistai naudojo introspekcijos metodą, tačiau tai jau ne laboratorinė introspekcija - jos pagrindas supratimas. James teigė, kad introspekcija yra gamtos dovana žmogui, kuri leidžia įsiskverbti į savo vidinį pasaulį ir suvokti savo pergyvenimus.
- Viena iš svarbiausių evoliucijos teorijos koncepcijų - yra adaptyvumas, arba sugebėjimas prisitaikyti, todėl funkcionalistai teigia, psichologijos tikslas nagrinėti, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti aplinkoje.
- Evoliucijos teorija teigia, kad net tos pačios rūšies viduje yra dideli individualūs skirtumai tarp atskirų individų.
Beveik tuo pat metu Europoje pradėjo vystytis nauja psichologijos kryptis - psichoanalizė. Jos įkūrėjas Zigmund’as Freud’as (1856-1939) buvo gydytojas ir psichologinę teoriją kūrė pirmiausia remdamasis darbu su psichiniais ligoniais. Todėl pagrindinis psichoanalizės tikslas buvo psichikos ir elgesio sutrikimų paaiškinimas ir koregavimas. Tai pirmoji psichoterapinė mokykla psichologijoje, būtent nuo psichoanalizės prasideda vadinamasis “gydymas pokalbiu”. Duomenis savo teorijai Freud’as rinko analizuodamas atskirus pacientus - tai vadinamasis atvejo analizės metodas. Psichoanalizė į psichologiją įvedė naują ir be galo svarbią sąvoką - pasąmonę. Freud’as tikėjo, kad pasąmonė ir socialiai nepriimtini potraukiai, kurie prieštarauja socialiniams standartams ir moralinėms normoms, kurios lemia mūsų viešą elgesį, yra mūsų elgesio motyvacinis variklis. Toks požiūris yra deterministinis, nes psichoanalizėje žmogaus laisva valia abejojama. Dauguma žmogaus poelgių yra skatinami seksualumo arba agresijos. Freud’as pirmasis pasiūlė asmenybės modelį, kurį sudarė trys komponentai: Id, kuris yra atsakingas potraukių ir fiziologinių poreikių patenkinimą, Superego, kuris apima visuomenės, kurioje žmogus gyvena moralines ir socialines normas ir Ego, kuris tarpininkauja tarp Id ir Superego ir siekia, kad mūsų poreikiai būtų patenkinti, tačiau socialiai priimtinu būdu. Individo pasąmonės turinys buvo tiriamas naudojant tokias metodikas kaip laisvos asociacijos, hipnozė, sapnų analizė, kalbos ir rašybos klaidų analizė. Psichoanalizė daug davė psichinių ligų supratimui ir psichoterapiniam gydymui. Freud’as turėjau daug mokinių, kurių daugelis vėliau sukūrė savo teorijas ir psichoterapines mokyklas. Didžiulį postūmį psichoanalizė padarė raidos psichologijai. Freud’as įrodė, kad žmogaus asmenybė vystosi, o ne yra nulemta gimimo metu, ir šiam vystymuisi svarbūs santykiai su kitais žmonėmis, ypač su tėvais. Freud’as pirmasis pastebėjo, kad žmogaus raida turi tam tikrus etapus, ir kiekviename etape sprendžiami tam tikri uždaviniai.
Pačioje šio amžiaus pradžioje Amerikoje pradėjo vystytis dar viena psichologijos kryptis - biheviorizmas. Ši mokykla atsirado kaip prieštara psichologijos subjektyvumui. Biheviorizmo pradininkas John’as B.Watson’as skatino psichologus atsisakyti tokių sąvokų kaip jausmai, paskatos ar sąmonė, nes jų neįmanoma realiai stebėti. Tai, ką galime stebėti realiai yra elgesys, todėl psichologija biheviorizmo požiūriu yra mokslas apie žmogaus elgesį. Didelės įtakos biheviorizmo atsiradimui turėjo Pavlov’o darbai ir sąlyginių refleksų teorija. Pavlov’as manė, kad išmokimą galima paaiškinti sąlygojimu, t.y. elgesyje pasireiškia tos reakcijos, kurios buvo pastiprintos (stimulas - reakcija). Watson’as tikėjo, kad tokio dalyko, kaip asmenybė nėra, žmogus - tik gausybės gyvenimo eigoje surinktų pastiprinimų ir nuobaudų rezultatas. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad paprasta stimulo ir reakcijos teorija negali paaiškinti sudėtingo žmogaus elgesio, todėl į stimulo reakcijos schemą buvo įterptas tarpinis kintamasis (stimulas - tarpinis kintamasis - reakcija). Tarpiniu kintamuoju gali būti žinios, tikslas, motyvacija, įgūdžiai ir t.t. Kitas svarbus biheviorizmo autorius, Skiner’is, biheviorizmą papildė operantinio arba instrumentinio sąlygojimo schema. Jeigu paprasto klasikinio sąlygojimo metu išmokimas įvyksta, kai du stimulai sutampa laike, o individas yra visiškai pasyvus, tai operantinio sąlygojimo metu individas yra aktyvus. Sąlyginė reakcija susiformuoja tuomet, kai individo elgesys suformuoja vienokius ar kitokius pokyčius aplinkoje. Šie pokyčiai, priklausimai nuo jų poveikio (skatinančio ar slopinančio) vadinami teigiamu ar neigiamu paskatinimu. Pvz.: studentas vaikščiodamas po miestą atranda, kad netoli universiteto yra parduotuvėlė, kur parduoda pigias ir skanias bandeles. Tai teigiamai paskatina elgesį ir studentas ima užsukti į šią parduotuvėle kasdien per pietų pertrauką. Biheviorizmas padarė didelę įtaką mokymosi ir išmokimo tyrimams. Biheviorizmo idėjos plačiai naudojamos pedagoginėje psichologijoje, organizacinėje psichologijoje. Taip pat buvo išvystyti ir specifiniai terapiniai metodai, ypač efektyviai veikiantys įvairių fobinių sutrikimų bei priklausomybių gydymui.
Taip pat skaitykite: Apie psichologijos klubą
Geštalt (visumos) psichologija atsirado Vokietijoje kaip opozicija struktūralizmui ir biheviorizmui. Jos atstovai Max’as Wertheimer’is (1880-1943), Kurt’as Koffka (1886-1941), Wofgang’as Kohler’is (1886-1941) nesutiko, kad objektų suvokimas yra tik kažkoks jutiminių elementų sumavimas, ir teigė, kad susijungdami jutiminiai elementai sukuria kokybiškai naują konfigūraciją, kad visuma yra daugiau nei dalių suma. Pvz.: melodija yra daugiau nei atskirų natų suma. dėsnius, pagal kuriuos jutimus paverčiame prasmingais suvokiniais (pvz.: artumo, tęstinumo, panašumo, uždarumo, paprastumo). Geštaltistai teigė, kad žmogaus išmokimas įvyksta staiga, kai žmogus perstruktūruoja informaciją (vadinamoji aha-reakcija).
Fenomenologinis požiūris - pabrėžia, kad psichologą pirmiausia turėtų dominti subjektyvi ir sąmoninga žmogaus būtis. Psichologijai neturėtų rūpėti prognozuoti ir kontroliuoti žmogaus gyvenimo, bet svarbu jį suprasti. Akcentuojamas žmogaus visybiškumas, unikalumas iir individualumas. Pabrėžiama laisva žmogaus valia ir atsakomybė. Ši kryptis prieštarauja deterministiniam požiūriui į žmogų, pagal kurį jis tik stimulų ir reakcijų mašina arba pasąmonės impulsų vergas. Pagrindinis šios krypties tyrimo metodas yra visybiška žmogaus patyrimo, kaip unikalaus fenomeno analizė. Šios krypties atstovai teigia, kad norint suprasti žmogaus veiksmus reikia suprasti jo subjektyvią patirtį. Fenomenologinė psichologija sąlyginai gali būti skiriama į dvi dalis: humanistinę ir egzistencinę psichologiją. Humanistinės psichologijos atstovai Carl’as Rogers’as ((1902-1987) ir Abraham’as Maslow (1908-1970). Humanistai tiki, kad žmogaus prigimtis yra gera ir žmogus savyje turi poreikį būti kūrybišku ir siekti saviaktualizacijos. Rogers’as sukūrė į klientą orientuotą psichoterapijos kryptį, kurios pagrindinis principas yra pasitikėjimas klientu. Rogers’as tiki, kad kiekvienas klientas ssavyje jau turi sprendimus, pokyčio potencialą, ir tai atrasti jis gali pats, klausydamasis savo paties žodžių, o ne vedamas psichoterapeuto interpretacijų, kaip buvo priimta psichoanalizėje. Egzistencinė psichologija kilo iš europietiškos egzistencinės filosofijos. Jos vystymuisi didelės įtakos turėjo Heideger’io, Kierkegaard’o, Camus ir kitų egzistencinių filosofų darbai. Viena iš pagrindinių egzistencinės psichologijos sąvokų yra dasein (čia-būtis, būtis pasaulyje), atėjusi iš Heideger’io filosofijos. Žmogus visuomet yra pasaulyje, jis save apibrėžia gyvenimo procese. Egzistencialistai nekalba apie gerą ar blogą žmogaus prigimtį, nes žmogus yra pastoviai tampantis. Egzistenciniu požiūriu pažinti žmogų galima tik užsiimant visu jo gyvenimo kontekstu. Egzistencinei psichologijai svarbios tokios sąvokos kaip: būties jausmas, laisvė ir atsakomybė už ją, gyvenimo baigtinumo suvokimas ir egzistencinis nerimas, kaltė (nes žmogus kiekvieną akimirką renkasi ir rinkdamasis kažko atsisako), laiko išgyvenimas (kaip žmogus naudoja laiką, kuris jam duotas gyvenime), prasmė ir beprasmybė. Egzistencinė psichologija padarė didelę įtaką psichoterapijos vystymuisi, gražino į psichologijos akiratį daugelį filosofinių temų, kurios yra svarbios žmogaus gyvenimui.
Kognityvinė psichologija - žymiausi atstovai George Miller (1920-), Ulric Neisser (1928-), Jean Piaget. Tai eklektinė mokykla, bandanti savyje apjungti biheviorizmo, struktūralizmo elementus. Kognityvistų nuomone pažinimo procesai užima tarpinę padėtį tarp stimulo ir reakcijos. MMūsų reakcija į stimulą yra sąlygojama pažintinių procesų veiklos. Pažintiniai procesai, tai tokie procesai, kurie jutiminę medžiagą transformuoja, analizuoja, saugo, atgamina ir panaudoja. Taigi, kognityvinės psichologijos objektas - jutimas, suvokimas, atmintis, vaizduotė, mąstymas ir kiti psichiniai reiškiniai. Žmogus siekia informacijos ir aktyviai ją apdoroja. J.Piaget darbai buvo labai svarbūs atskleidžiant vaiko kognityvinių procesų raidos stadijas. Kognityvinė psichologija padeda suprasti kai kurių psichinių sutrikimų vystymąsi, jų sąsajas būtent su pažintiniais procesais (pvz.: depresija yra susijusi su tam tikromis negatyvaus mąstymo schemomis), jos dėka buvo sukurtos efektyvios psichoterapinės metodikos. Kognityvinė psichologija pripažįsta, kad žmogus gali valdyti ir sąmoningai keisti elgesį, geriau suprasdamas elgesio priežastis.
Biologinis požiūris psichologijoje teigia, kad atsakymai į psichologijos klausimus glūdi nervų sistemoje, t.y. kad kiekvienas veiksmas, jausmas, mintis yra sukelti fizinio proceso smegenyse ar kitoje nervų sistemos dalyje. Tyrimo tikslas yra atskleisti, kaip įvairios smegenų dalys ir biocheminiai procesai siejasi su psichologiniais procesais.
Sociokultūrinis požiūris teigia, kad šalia jausmų, minčių ir elgesio analizės, būtina atlikti socialinio konteksto - tarpasmeninių ir tarpgrupinių santykių, socialinės organizacijos ir struktūros analizę. Žmogus tiesiogiai negali pažinti realybės, ji sukuriama simbolinėje sąveikoje - kalboje. Tyrimo objektas čia yra žmogus socialinėje situacijoje. Tyrimo metodas kokybinis - pokalbis, teksto analizė. Tyrimo tikslas, tyrėjui įsitraukiant į socialinę situaciją, suprasti žmogų joje, atskleisti prasmę, kuri yra suteikiama šiai situacijai. Tai psichologijos kryptis labai artima sociologijai.
Čia paminėtos stipriausios, ryškiausios psichologijos kryptys, turinčios savitus tyrimo metodus. Tačiau psichologijos mokyklų yra daug daugiau, ir kiekviena savitai bando suprasti žmogaus gyvenimą.
Šių Dienų Psichologija: Diferenciacija ir Integracija
Šiuolaikinė psichologija, aprėpdama vis įvairesnes žmonių psichinio gyvenimo sritis, skaidosi į atskiras šakas, besiskiriančias tyrimo objektais, metodais, pritaikymo sferomis. Žmogaus psichika įvairiai pasireiškia jo veikloje, vidinė disharmonija daro didelę įtaką veiklos rezultatams. Susiformavo daug psichologijos šakų, aiškinančių žmogaus psichikos dėsnius atskirose jo veiklos rūšyse, pvz., darbo, pedagoginė, kūrybos, vadovavimo ir kitos šakos.
Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Pagrindinės psichologijos šakos:
- Bendroji psichologija
- Diferencinė psichologija
- Biopsichologija
- Žmogaus raidos psichologija
- Patopsichologija
- Specialioji psichologija
- Neuropsichologija
- Socialinė psichologija
- Zoopsichologija
Atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas:
- Darbo psichologija
- Inžinerinė psichologija
- Kriminalinė psichologija
- Medicininė psichologija
- Meno psichologija
- Mokslo psichologija
- Muzikos psichologija
- Pedagoginė psichologija
- Propagandos psichologija
- Religijos psichologija
- Sporto psichologija
- Tanatopsichologija
- Teisės psichologija
- Teismo psichologija
- Ekonominė psichologija
tags: #psichologijos #mokslo #raida