Šiuolaikinė psichologinė literatūra vis dažniau nagrinėja tėvo vaidmens svarbą vaiko raidai ir asmenybės formavimuisi. Ar tikrai užaugęs be tėvo vyras yra "sužeistas"? Kaip tėvo nebuvimas veikia berniukų ir mergaičių psichologinę gerovę? Šiame straipsnyje aptarsime šiuos klausimus, remdamiesi įvairių psichologų įžvalgomis ir atsižvelgdami į tai, kaip tėvo vaidmuo kito istoriniame kontekste.
Tėvo Svarba Vaiko Raidai
Tiek berniukams, tiek mergaitėms reikalinga tiek motinos, tiek tėvo globa bei rūpestis. Jei vaikas auga tik su vienu iš tėvų, pastarajam tenka dvigubas krūvis, o vaikui gali iškilti įvairios psichologinės problemos. Tradiciškai iš motinos laukiama šilumos, švelnumo, globos, rūpestingumo ir besąlygiškos meilės, o iš tėvo - stiprumo, gebėjimo kovoti ir apginti, įsitvirtinimo visuomenėje, savarankiškumo ir tikslo siekimo skatinimo.
Kita vertus, motina, viena auginanti berniuką, visą savo meilę ir dėmesį gali nukreipti į jį itin intensyviai. Į vaiką sudedami milžiniški lūkesčiai tampa sunkia našta visam gyvenimui. Motiniškos meilės palaima ir prakeiksmas labai raiškiai atskleidžiami autobiografiniame Romain Gary romane „Aušros pažadas”.
Tėvas berniukui yra pirmasis vyriško elgesio modelis, kuris pamėgdžiojamas, su juo tapatinamasi. Tikėtina, kad subrendęs jis šį modelį perkels į savo šeimą. Gali būti, kad užaugęs be tėvo vyras pats bijos kurti šeimą, jam sunkiau bus užmegzti ilgalaikius santykius, jis mažiau vengs skyrybų, laikys jas tinkamu sprendimu.
Be Tėvo Augusių Vyrų Baimės ir Galimybės
Ar moterims reikia bijoti vyrų, kuriuos augino vien mamos? Bijoti jokiu būdu nereikia, nes žmogaus galimybės augti ir tobulėti yra begalinės. Santykius kuria ir griauna du žmonės. Galimybių įvairovė pernelyg didelė, kad būtų įmanoma sukurti bendrą „be tėvo augusiųjų“ horoskopą.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Be tėvo augantys berniukai turi mažiau galimybių pažinti vyrų pasaulį, suvokti jo skirtingumą. Dėl to jie labiau linkę priimti kraštutines šio pasaulio formas ir kaip vyrišką įsivaizduoti agresyvų, dominuojantį, nuolat moteris užkariaujantį elgesį. Dėl to ir gali kilti polinkis nusikalsti ar donžuaniškumas. Arba vyrų pasaulis gali atrodyti toks svarbus ir patrauklus, jog moterims ar vaikams jame vietos neatsiras.
Mama turėtų palaikyti sūnaus siekį bendrauti su tėvu. Motinai tenka svarbi užduotis - neperkelti ir neprimesti sūnui savo patirties, emocijų bei vertinimų apie tėvą („jis tikras niekšas“, „nieko gero iš jo nesulauksi“ ar pan.), taip pat vengti emocinio incesto. Negalima sūnaus padaryti „mažuoju vyru“ - savo problemų ar jausmų patikėtiniu.
Tapimas Geru Tėvu: Vaikystės Patirtys ir Prieraišumo Stiliai
Teksto pavadinime svarbu atkreipti dėmesį į žodį „tampama“. Gana nemažai žmonių įsivaizduoja, kad buvimas geru tėvu ar motina yra savaime suprantamas, įgimtas dalykas, beveik instinktas, kurį saugome savyje tol, kol atsiranda mažesnysis, kuriuo jau galime pradėti rūpintis. Bet tai nėra tiesa - tik labai mažai žmonių iš tiesų intuityviai žino, kaip reikėtų auginti vaikus, geba į juos neprojektuoti savo svajonių ar idealų ir leisti jiems būti tokiems, kokie jie ir turėtų būti. Tiesiog padėti užaugti. Nemažos dalies žmonių buvimo tėvais praktiką formuoja jų pačių vaikystės patirtys, kurios kartais nebūtinai būna labai geros.
Psichologė Juli Fraga savo pasakojimą „AEON.com“ apie tapimą gerais tėvais pradeda vienos moters - Džordžijos (vardas išgalvotas) istorija. 2008 m. ji pagimdė pirmąjį savo vaiką. Kurį laiką jie kartu su vyru turėjo nemažai vaisingumo problemų, bet pagaliau jiems pavyko susilaukti kūdikio. Po gimdymo praėjus vos savaitei, Džordžiją ėmė kankinti nerimas: pilvo skausmai ir spaudė krūtinę. Nors būdavo pavargusi, užmigti ji negalėjo. Džordžija nuolat nerimavo dėl savo kūdikio saugumo, svarstė, ar pakankamai jį maitina, ar „teisingai“ ramina, taip pat į galvą lindo įvairūs scenarijai, kaip ji savo mažyliui kaip nors pakenkia. Daugelis draugų jai patarė nesinervinti: tokios reakcijos esą natūralios tuomet, kai tik atsiranda vaikas. Jam augant - viskas lengvėja.
Pirmosios terapijos sesijos metu Džordžija prisiminė savo vaikystę. Tėvai išsiskyrė, kai ji buvo dar maža. Abu tėvai turėjo nerimo sutrikimų, vartojo alkoholį, sirgo depresija. Daugelis vaikystės prisiminimų Džordžijai buvo sugadinti barnių, kivirčų, riksmų. Daugeliu atveju Džordžijos poreikiai nebuvo atliepti. Nors ji žinojo esanti mylima, retai kada jausdavosi saugi. Po skausmą Džordžijai sukėlusių situacijų retai kada būdavo atsiprašoma, parodomas supratimas, sakomi gražūs žodžiai, apkabinama. Skyrybos apskritai buvo nepageidaujama tema namuose, tėvai pykdavo, jeigu Džordžija kalbėdavo apie vieną iš tėvų, girdint kitam. Psichoterapijos sesijos pabaigoje Džordžija sužinojo, kad jos nerimas, matyt, kyla iš „prieraišumo žaizdos“, atsirandančios kaip gilus emocinis pėdsakas, kurį sukelia vaikystės trauma ir prieštaringa globa.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Vienas pirmųjų apie prieraišumo stilius (formas) kalbėjo Johnas Bowlby. 1928 m. jis dirbo su sudėtingais vaikais vienoje Anglijos mokyklų: jo terapijos sesijose dalyvavo be motinos užaugęs paauglys ir nerimastingas, kibus vaikas. Susidūręs su tokiais vaikais, J. Bowlby susidomėjo tuo, kaip motinos netekimas veikia ilgalaikę psichologinę gerovę. Kita psichologė Mary Ainsworth, įkvėpta šių minčių, pradėjo tirti santykių tarp vaikų ir jų motinų modelius laboratorijoje. Tyrėjai stebėjo, kaip vaikai reaguoja tada, kai motina išeina, jie yra paliekami su nepažįstamu žmogumi, ir kokie vaikai tampa, kai motina grįžta. Šio tyrimo pabaigoje psichologė išskyrė tris prieraišumo formas: saugą, nerimaujančią ir vengiančią.
- Saugi forma: vaikai sutrinka, kai mama išeina, bet domisi nepažįstamuoju, juo pasitiki, o kai mama grįžta, jie apsidžiaugia.
- Nervingai prisirišusieji: nerimauja tada, kai mama išeina, jiems nepadeda nepažįstamo žmogaus raminimas, o mamai grįžus - juos būdavo sunku nuraminti, jie labai prilipdavo prie grįžusios motinos.
- Vengiantieji: nebuvo paveikti nei motinos išėjimo, nei jos grįžimo.
Ankstyvojo prieraišumo formos dažniausiai tampa šablonu, pagal kurį formuojami ir ateities santykiai. Roberto Kareno knygoje „Tampant prieraišiam“ rašoma, kad „mūsų tėvų šešėlis kybo virš mūsų galvų kaip likimas, […] lemiantis, kaip mylėsime ateityje būdami suaugę“. Ryšys tarp tėvų ir vaikų, sako prieraišumo tyrėjai, pateikia užuominų, kaip mums tapti pačiais savimi. Taip, kaip paveldime savo tėvų akių spalvą ar keistą humoro jausmą, galime paveldėti ir prieraišumo stilių.
Psichoterapeutė, prieraišumo problemos specialistė, Hilary Jacobs Hendel savo knygoje „Tai - ne visada depresija“ sako, kad tie, kurie vaikystėje įgauna nerimastingą prieraišumo formą, dažniausiai labai bijo būti palikti kitų, nuolat stengiasi kitiems įtikti, neįsiklauso į savo poreikius. Tokie žmonės, jau būdami tėvais, dažnai neleidžia vaikams nuo jų „atsirišti“, kai jiems to reikia, dažnai pernelyg įsitraukia į savo suaugusių vaikų gyvenimą.
Psichiatras Danielis Siegelis knygoje „Tėvystė iš vidaus“ rašo, kad žmonės, išsiugdę nesaugaus prieraišumo formas, dažnai perima tai iš savo tėvų, kurie taip pat augindami juos jautė nerimą ar netikrumą. Anot šios knygos autoriaus, tokie tėvai dažnai nesupranta savo vaikų siunčiamų signalų. Pavyzdžiui, kai vaikai išreiškia nusivylimą, jie iškart puola juos gelbėti, kad tik jie nejaustų jokio diskomforto. Dažnai dėl to, kad patys nesugeba tokio dalyko ištverti.
Tėvas, nerimastingai prisirišęs prie vaiko, bando jį gelbėti, o štai tas, kuris vengia, laiko atstumą. Nerimastingai prisirišusio vaiko poreikiai buvo atliepiami kartkartėmis, o vengiančio vaiko globa apskritai buvo nutraukta. Būtent toks prieraišumo stilius suformuoja iškreiptą intymumo supratimą: suaugę žmonės negeba pasikliauti kitais. Artumas jiems yra tai, ko jie vengia, užuot priėmę.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams
Vengiantį prieraišumą išsiugdę žmonės dažnai jaučia naštą tada, kai jų prašoma rūpintis kitais - netgi jų pačių vaikais. Vengiantieji, tapę tėvais, kartais gali to patys nesuprasdami nekreipti dėmesio į savo vaikų poreikius. Pavyzdžiui, kūdikio verkimas gali būti interpretuojamas kaip „skundai“, o kai vaikas serga ar susižeidžia, jie gali jiems pasakyti, kad tiesiog susiimtų. Dažniausiai tokie tėvai labai vertina nepriklausomybę, todėl ir savo vaikus augina kaip savarankiškus.
1986 m. buvo įvardytas ir ketvirtas prieraišumo stilius: netvarkingasis. Kai kurie vaikai į savo motinas reaguoja įvairiopai: išreiškia tiek baimę, tiek jų vengia. Dažnai toks netvarkingas prieraišumas susijęs su didele vaikystės trauma, pavyzdžiui, fiziniu ar emociniu smurtu, apleistumu. Tokį prieraišumą susiformavę tėvai dažnai keičia nervingus ir vengiančius stilius.
Prieraišumo Žaizdų Gydymas ir Savęs Pažinimas
Nors mūsų prieraišumo stiliai formuojasi vaikystėje, suaugusieji gali juos keisti. Pirmasis žingsnis tai padaryti - suprasti savo pačių gyvenimą, jį įsisąmoninti. Žinoma, egzistuoja daugybė psichologijos ir psichoterapijos mokyklų, kurios siūlo skirtingų būdų, kaip keisti savo elgesį. Tiesa, kai motinystę ar tėvystę grindžia sudėtingos vaikystės patirtys, gali padėti prieraišumo arba psichodinaminė psichoterapija: jos abi padeda suprasti pacientų prieraišumo formą ir jos santykį su kančia.
Dažniausiai psichologai stengiasi suprasti kiekvieno paciento vaikystės istoriją, ieško užuominų apie jų prieraišumo stilius. Pavyzdžiui, pacientai, kurie susiformavo nerimastingo prieraišumo stilių, dažnai savo mamas vadina perdėm rūpestingomis. Tokie pacientai dažnai užauga šeimose, kuriose jiems reikėjo atliepti savo motinų emocinius poreikius, o ne jos atliepdavo jų. Vengiantieji dažnai apibūdina savo tėvus kaip tokius, kurie vertė ko greičiau juos tapti nepriklausomais. Tokie tėvai klaidingai įsivaizdavo, jog reikia ignoruoti emocijas ir vaikams sakydavo, kad jie „susiimtų“ arba „pamirštų“ visuomet, kai tik šie jausdavosi pikti, liūdni, išsigandę ar nusivylę. Tapę suaugusiaisiais tokie asmenys įsivaizduoja, kad pasikliauti kitais gali reikšti pavojų, gėdą, visiškai nepriimtiną dalyką.
Gydyti prieraišumo žaizdas reikia kuriant „aiškius“ naratyvus, kurie jungia dabartį su praeitimi. Pavyzdžiui, psichodinaminės krypties psichologai pasiūlo interpretaciją. Žmogaus, kuris jaučia kaltę prašydamas pagalbos, klausiama: „O galbūt jaučiatės bejėgis būtent dėl šios problemos, nes kai buvote vaikas, jums neleido niekuo pasikliauti?“ Skirtingi pacientai į tokias frazes reaguoja skirtingai. Nerimastingieji dažnai atviri: daug kalba apie save ir dalijasi, o štai tie, kurie vengia, dažnai traukiasi ir palaiko saugų jiems atstumą.
Teksto pradžioje minėtoji Džordžija, dirbama su savo psichoterapeutu, dalį savo problemų išsprendė, nes ta patirtis „tarsi suteikė man pasaulio žemėlapį, ir viskas pagaliau susidėjo į vieną prasmingą visumą“ - sakė ji. Tyrinėdama savo vaikystės prisiminimus ji suprato, kad dabarties patirtys, susijusios su tuo, ką jai teko patirti. Džordžija augo su tėčiu, šeima jai nesisiejo su stabilumu ir ramybe, todėl ir jai, būnant vienai su savu vaiku, kildavo nerimas. Būdama vos dvejų metų ji „neteko“ motinos, nes pradėjo gyventi tik su tėčiu - beveik su ja nesimatydavo ar nesikalbėdavo. Dažnai tėvų patirtys iškyla tuomet, kai jie susiduria su savo vaikais, kurie yra panašaus amžiaus kaip jie, kai patyrė pirmuosius skaudžius gyvenimo įvykius. Bandymas prisiminti vaikystę gali išprovokuoti įvairių fizinių pojūčių: sunkumą krūtinėje, pilve ar troškimą pabėgti nuo emocijų. Tokie pojūčiai gali reikšti, kad būtent tuos prisiminimus ir reikia „atrakinti“. Lygiai taip pat negalėjimas prisiminti vaikystės yra pavaizdus dalykas. Tiesa, netgi su šiais įrankiais, psichoterapija, kartais vaistais, praeitis niekada neišnyksta, žmonės tiesiog pradeda gebėti su ja dorotis kitaip nei anksčiau.
Tėvo Vaidmens Kaita Istoriniame Kontekste
Knygoje „Tėvas“ Luigi Zoja, buvęs Tarptautinės analitinės psichologijos asociacijos prezidentas, ieško tėvystės krizės priežasčių ir mėgina nustatyti, kokį poveikį ji daro socialinėms ir psichologinėms problemoms. Naudodamas tėvo vaizdinius nuo antikos iki šių dienų, autorius tėvo kilmei ir evoliucijai apžvelgti pasitelkia Jungo psichoanalizės teoriją. Jis įrodinėja, kad tėvo vaidmuo auginant vaikus yra socialinis darinys, kuris keitėsi istorijos eigoje. Autorius nagrinėja šios kaitos pasekmes ir aptaria dabartinę tėvystės krizę.
Zigmundas Froidas pastebėjo bandymus kompensuoti tėvo trūkumą masių psichologijos fenomenu, įvairiomis patologijomis, kurios yra ne kas kita kaip bandymai pakeisti tėvo statuso mechanizmą, kompensuoti jo autoriteto trūkumą įvairiais būdais, kuriuos įvardina kaip sutrikimus. Žvelgiant į šiandieninę visuomenę, būtų neteisinga tvirtinti, jog tėvo statusas yra dingęs. Tačiau socialinėse struktūrose tėvo statuso egzistencija (tėvo buvimas šeimoje) dažnai pakimba ant plauko arba jos svarbą norima pašalinti. Atskiri asmenys ieško būdų, kaip jį pakeisti kažkuo kitu ir tai daro savitais būdais.
Apie tėvo autoritetą kalbame žvelgdami iš vaiko (subjekto) pozicijos, t. y. žvelgdami iš asmens, kuris kalba apie save, apie savo gyvenimą, savo prisiminimus, troškimus, problemas, pusės. Zigmundo Froido mokyklai pats svarbiausias ir universaliai galiojantis kompleksas ir jo veikimo principas yra Edipo kompleksas, kuris labiausiai atitinka indoeuropietiškajam šeimos suvokimo modeliui, kuris yra orientuotas į tėvystės, tėvo viršenybę; įstatymiškai tai įtvirtinta pradedant nuo Romos teisės laikų, krikščioniškoje moralėje ir galutinai užvirtinta turtingų darbdavių moderniojo industrializmo laikais, Europoje ir vakarietiškame pasaulyje.
Zigmundo Froido teigimu, tėvas yra tas, kuris suvaidino svarbiausią vaidmenį nubrėžiant aiškias ribas, tai, ko nevalia peržengti. Zigmundas Froidas tvirtina, kad šis veikimo modelis negalioja vien tik kažkokiam konkrečiam istoriniam asmeniui, tačiau visiems tos rūšies individams. Toteminės ribos draudžia visų pirma kraujomaiša grįstus santykius.
Orientacija į Bendraamžius ir Tėvų Įtaka
Knygoje „Prieraišumas. Kodėl tėvai svarbesni už bendraamžius“ Gordonas Neufeldas ir Gaboras Maté nagrinėja, kaip orientacija į bendraamžius paveikė vaikų ir paauglių kartų brendimą. Autoriai teigia, kad vaikai pamokymo, vadovavimo ir pavyzdžio ieško ne pas savo tėvus, mokytojus ar kitus atsakingus suaugusiuosius, bet pas žmones, kuriems prigimtis niekada neketino suteikti auklėtojų vaidmens - pas savo bendraamžius. Jie sunkiai sukalbami, nepasiduoda būti mokomi ir lėtai bręsta todėl, kad nebeseka suaugusiųjų pavyzdžiu. Vietoj to vaikus auklėja nesubrendę asmenys, niekaip negalintys jų išmokyti brandaus elgesio.
Autoriai teigia, kad orientacija, potraukis susivokti aplinkoje, yra vienas pagrindinių žmogaus instinktų ir poreikių. Vaikai, kaip ir visų kitų šiltakraujų gyvūnų jaunikliai, orientavimosi jausmą gauna iš kieno nors kito. Vaikai negali pakęsti, kai tokio asmens jų gyvenime trūksta, - jie pasimeta. Jie negali ištverti to, ką vadinu orientacijos stoka. Regis, šis žmonių orientavimosi instinktas yra labai panašus į ančiukų kartojimo instinktą.
Lygiai taip pat jei vaikas neturės jį globojančio suaugusiojo, jis atsigręš į tą, kuris arčiausia. Paskutinių penkių ar šešių dešimtmečių socialinės, ekonominės ir kultūrinės tendencijos išstūmė tėvus iš jiems skirtų pareigų - būti orientyru savo vaikams. Kaip pamatysite vėliau, vaikai negali tuo pačiu metu orientuotis ir į suaugusiuosius, ir į kitus vaikus. Vienu metu neįmanoma eiti viena kitai priešingomis kryptimis.
Autoriai teigia, kad santykiai su bendraamžiais pakeitė saitus su suaugusiaisiais, kaip pirminiais vaikų orientacijos šaltiniais. Nenatūralūs yra ne patys bendraamžių santykiai. Ši prigimtinę tvarką apvertusi revoliucija triumfavo tik visai neseniai, ir tai tik labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Per visą žmonijos evoliuciją iki pat Antrojo pasaulinio karo orientacija į suaugusiuosius buvo žmogaus raidos norma.
Psichologo Patarimai Tėvams
Klaipėdietė psichologė-psichoterapeutė Vilma Mažeikienė, turinti daugiau nei dviejų dešimtmečių patirtį, teigia, kad mūsų visuomenėje egzistuoja daug psichologinių problemų, ir apie jas reikia kalbėti, pačios problemos neišsispręs. Turėti psichologinių problemų - normalu. Esmė, kaip mes tvarkomės su tomis problemomis. Kreiptis į psichologus ar psichoterapeutus verta tuomet, kai mūsų sena, įgyta patirtis trukdo normaliai gyventi, sėkmingai dirbti, bendrauti su kitais žmonėmis, kai tampa sunku būti net su pačiu savimi.
Psichologinių problemų ignoravimas prie gero nepriveda. Iš čia kyla savižudybės, alkoholizmas, narkomanija, pasinėrimas į virtualų pasaulį, problemos su teisėsauga ir pan. Stiprus žmogus ne tas, kuris neturi problemų, o tas, kuris išdrįsta pripažinti savo problemas ir jas spręsti.
V. Mažeikienė pataria tėvams, kurių vaikas nepritampa socialinėje aplinkoje, mylėti, būti šalia, kai vaikui sunku, palaikyti, skiepyti pozityvų žvilgsnį į ateitį ir, be abejo, tikėti juo.
tags: #psichologine #literatura #apie #teva