Įvadas
Emocijų reguliacija yra esminis gebėjimas, leidžiantis žmogui valdyti savo emocijas, išlaikyti ramybę ir dėmesį stresą keliančiose situacijose. Šis straipsnis nagrinėja emocijų reguliacijos funkcijos apibrėžimą, ypatingą dėmesį skiriant vaikystės traumų įtakai, prieraišumo teorijai ir terapijos vaidmeniui formuojant emocinę savireguliaciją.
Vaikystės Patirtys ir Emocijų Reguliavimas
Vaikystė yra kritinis laikotarpis, kai formuojasi emocinio reguliavimo įgūdžiai. Saugumo jausmas, įgytas žinant, kad šeima saugo, yra pagrindas užmegzti tvirtus ir saugius ryšius ateityje. Tačiau ne visų vaikų patirtis atitinka šį idealą. Daugeliui vaikų tenka patirti neigiamų išgyvenimų, kurie vėliau gali turėti didelės įtakos jų suaugusiųjų gyvenimui.
Suaugę žmonės dažnai linkę sumenkinti vaikystės patirtis, tačiau vaikui jausmas, kad yra nesuprastas, vienišas ar apleistas ilgą laiką, gali būti sunkiai pakeliamas ir net traumuojantis. Tokios patirtys užblokuoja dalį autentiškojo „aš“ ir formuoja iškreiptą supratimą apie save, kitus ir aplinką.
Prisirišimo tyrimai rodo, kad ne tik patirtys (tai, kas nutinka mums) turi įtakos mums ir mūsų santykiams. Mus taip pat veikia ir tai, kiek draudėme sau ar nesugebėjome (dėl savo amžiaus ir stiprios priklausomybės nuo tėvų ar globėjų) pajusti viso skausmo ir įprasminti savo išgyvenimų, kurie galėjo būti traumuojantys. Būtent dėl nesuvoktos savo patirties prasmės mūsų praeitis vis dar daro įtaką mūsų dabarčiai daugybe nematomų būdų - įtaką mūsų, kaip tėvų vaidmeniui, santykiams su savo partneriu, mūsų savijautai, mąstymui bei elgesiui.
Traumuojančios patirtys gali turėti įvairių fizinių ir psichologinių padarinių. Pasak Karlo Jungo: „Kol nesuprasi savo sąmonės, ji vadovaus tavo gyvenimui, o tu pavadinsi tai likimu“. Neatpažintos ir nepripažintos (neišspręstos) vaikystės skausmingos patirtys bei traumos visada išlieka ir pasireiškia, kartais subtiliai, bet dažnai aštriai suaugusio asmens gyvenime, pavyzdžiui, požiūriu į savo kūną, santykiuose su savo vaikais. Atpažinimas yra pirmas (ir gal sunkiausias) laiptelis į skausmingos patirties bei traumos išsprendimą.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti autistiškam vaikui suprasti emocijas
Vaikystės Traumos Poveikis Suaugus
Viena iš skaudžiausių pasekmių yra ta, kad skausmingi ir traumuojantys vaikystės įvykiai dažniausiai keičia požiūrį į save - asmuo jaučiasi nevertas ir nemylimas, mano, kad niekam nerūpi, todėl jį ar ją kamuoja nuolatinis vienišumo, atstūmimo ar apleidimo jausmas. Neišspręstos vaikystės traumos suaugus gali stipriai paveikti fizinę bei psichologinę sveikatą.
Fizinės Sveikatos Problemos
Tyrimai rodo, kad vaikystės traumos gali pasireikšti fizinės sveikatos problemomis suaugus. Asmenims, patyrusiems vaikystės traumą gali pasireikšti lėtinio skausmo sindromas, galvos skausmai, jie turi didesnę riziką susirgti diabetu, širdies ligomis, dažniau pasireiškia virškinimo trakto sutrikimai, sumažėjusi imuninė funkcija, vėžys.
Emocinio Reguliavimo Sunkumai
Emocinio reguliavimo sunkumai yra vienas dažniausių vaikystėje patirtos traumos padarinių, pasireiškiančių suaugus. Vaikystėje patirtos traumos gali sutrikdyti smegenų emocinės reguliavimo sistemos vystymąsi, todėl tampa sudėtinga veiksmingai valdyti savo emocijas. Nesugebėjimas reguliuoti emocijų gali sukelti intensyvias emocines reakcijas (pyktį ar net įniršį) į iš pažiūros nedidelius dirgiklius arba asmeniui gali būti sunku išreikšti emocijas ir sureguliuoti savo nuotaiką.
Nerimo ir Depresiniai Sutrikimai
Tyrimai atskleidė, kad nerimo ir depresinių sutrikimų rizika suaugus didėja dėl neišspręstų vaikystės traumų. Trauma gali paveikti smegenų atsako į stresą sistemą bei sukelti smegenų struktūros ir funkcijos pokyčius, dėl kurių gali pakisti neuromediatoriai, reguliuojantys nuotaiką ir emocijas.
Įkyrios Mintys
Įkyrios mintys yra nepageidaujamos, varginančios ar trikdančios mintys, vaizdai ar potraukiai, kurie ateina į galvą nevalingai ir neišnyksta, nepaisant pastangų jas nuslopinti ar ignoruoti. Šios mintys dažnai kartojasi ir gali varginti, sukelti nerimo, kaltės ar gėdos jausmą.
Taip pat skaitykite: Spalvinimo paveikslėliai emocijoms
Kaip Atpažinti Vaikystės Traumą?
Atpažinti ir įsisąmoninti skausmingas vaikystės patirtis nebus lengva, nes tai išgyvenusieji dažnai nedaug ką prisimena iš savo vaikystės. Tyrimais nustatyta, kad net tik prievarta, smurtas, nepriežiūra, bet ir subtilesnis tėvų ar vaiką globojančių kitų asmenų elgesys gali paveikti vaikus traumuojančiai.
Pavyzdžiui, kai vaikas sako, kad jam nemalonu, kad jį teta bučiuoja į lūpas, o mama jam atsako, kad teta tik nori pasisveikinti su juo ir paragina vaiką būti mandagesniu. Arba, tarkim, kai vaikas pastebi netinkamą tėvų elgesį ir pasako kitam iš tėvų. Pavyzdžiui, dukra mamai sako, kad jai baisu ir pikta, kai tėvas grįžta iš darbo ir visą vakarą geria alų, o po to tampa piktas ir priekabiauja prie visų. Tačiau mama nekreipia dėmesio į dukros jausmus ir teigia, kad „tėvas labai sunkiai dirba (jis išlaiko šeimą) ir yra pavargęs.“ Mama neigti tikrovę išmoko savo šeimoje, kurioje buvo neigiama, kad abu tėvai girtauja („mes išgeriame, kaip visi“) ir šį elgesio modelį perdavė dukrai, kuri suaugusi kreipėsi terapijai dėl lėtinio skausmo ir nerimo.
Vaiko realybė gali būti neigiama ir subtilesniais būdais, pavyzdžiui, vaikas grįžęs iš darželio ar mokyklos pasako, kad kiti vaikai nenorėjo su juo žaisti. Vaikui tai labai skausminga situacija, nes jam yra svarbus bendraamžių dėmesys ir jis jaučiasi atstumtas. O tėvai, norėdami nuraminti vaiką, gali į tai reaguoti, mėgindami padrąsinti jį: “Nenusimink, tikrai rasi draugų. Tau visada pavyksta susidraugauti“ ar pan. Vaikas išgyveno natūralų jausmą ir ieškojo paguodos bei palaikymo; vietoj to jam buvo pasakyta, kad skausmas buvo nereikšmingas.
Kai tėvai neigia vaiko realybę, jie pasąmoningai moko savo dukrą ar sūnų nepasitikėti savimi ir savo intuicija. Kuo ilgiau tai vyksta, tuo vaikui sunkiau darosi suprasti savo išgyvenimus ir jis laikui bėgant supranta, kad nebegali pasikliauti savimi. Šis elgesio modelis būdingas tėvams, kurie norėdami įgyvendinti savo neišsipildžiusius lūkesčius siekia patenkinti juos per savo vaikų pasiekimus.
Tėvai, kurie mėgina realizuoti save per vaikų gyvenimą, dažnai giliai viduje jaučiasi „nevykę“ ar nepakankamai pasiekę, todėl priskiria savo norus vaikui (dažniausiai neatsižvelgiant į vaiko poreikius ar gabumus). Tarkim, tėvas, kurio sportinė karjera nutrūko dėl fizinės traumos, kategoriškai reikalauja, kad vaikas taip pat rinktųsi sportininko karjerą. Jis motyvuoja sūnų, kad jis „…turi visus duomenis ir gali pasiekti puikių rezultatų“. Sūnus iš tiesų yra geras sportininkas, tačiau sportas jam nėra taip įdomus, kaip jo tėvui. Jam patinka sportiniai šokiai ir jam sekasi šokti, tačiau tėvas laiko tai „nevyrišku“ užsiėmimu. Taigi, sūnus lanko sporto treniruotes, nes nori įtikti tėvui. Tačiau giliai viduje sūnus išgyvena stiprų apmaudą dėl to, kad negali įgyvendinti savo norų. Siekis įtikti tėvų norui skatina vaiką atidėti savo poreikius - dalį savo autentiškos savasties. Yra ir švelnesnių vaiko „šlifavimo“ formų, pavyzdžiui, mama, kuriai nepavyko tapti gydytoja, vis užsimena dukrai: „Tu būsi nuostabi gydytoja ir visi pacientai tave dievins.“ Ši mama nuoširdžiai nesuprato, kad jos elgesys turės tokių skaudžių pasekmių dukrai, kuri pasirinko jai nepatinkančias medicinos studijas. Gal ir Jums teko girdėti iš vieno ar abiejų tėvų pasisakymų apie save, pavyzdžiui, „Tu tokia pat jautri, kaip tavo motina.“; „Nesi vyriškas. Ar jautėte iš tėvų jus įpareigojantį lūkestį būti kažkuo, kad jiems įtiktumėte?
Taip pat skaitykite: Teigiamos emocijos: svarba ir poveikis
Emocijų Reguliavimas: Pagrindiniai Aspektai
Emocijų reguliacija yra emocijų išgyvenimo procesas, leidžiantis pojūčiams sklisti kūnu (nemėginant save atitraukti nesveikais būdais, pavyzdžiui, vartojant alkoholio ar medikamentų, naršymu internete ar maistu) ir atpažinti išgyvenamą jausmą (pavyzdžiui, „Man liūdna; man pikta“) bei savęs raminimas (pavyzdžiui, giliai kvėpuojant), kol jausmai nurimsta. Kitaip tariant, yra tai, ką darome, norėdami pasiekti ramybės būseną. Gebėjimas reguliuoti emocijas padeda išlaikyti ramybę ir dėmesį ties sprendžiamu klausimu įvairiose stresą keliančiose situacijose.
Emocijų reguliacijos modelis susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, kuomet išmokstama pažinti save, savo jausmus ir dorotis su nemaloniomis būsenomis mums priimtiniausiais arba geriausiai pažįstamais būdais. Daugelis klientų, kurie kreipiasi dėl sunkumų artimuose santykiuose, pamini, kad jų tėvai nemokėjo tinkamai elgtis užplūdus jausmams ar patiriant stiprią įtampą - jie arba išliedavo emocinę įtampą ant kitų („šaukdavo vienas ant kito ar ant vaikų“), arba užsisklęsdavo („bausdavo tyla“) ir atsitraukdavo („tiesiog nustodavo kalbėtis“).
Prisiminkite, kaip jūsų tėvai išreikšdavo savo stiprius jausmus (pyktį ar liūdesį). Pavyzdžiui, ar jie trankė duris, rėkė, „baudė tyla“? O gal jie turėjo savo išskirtinų būdų, kaip tvarkytis su įtampa? Kaip su jumis bendraudavo supykę? Pavyzdžiui, išvadindavo kokiais nors žeminančiais vardais, kaltindavo, gėdindavo ar iš viso nesikalbėdavo? Ar po savo jausmų protrūkių tėvai skirdavo laiko pasikalbėjimui, kad paaiškintų kaip nors savo elgesį? Ar leisdavo jums išsakyti, kaip jaučiatės?
Ilgą laiką tėvų rūpinimasis vaikais Lietuvoje buvo siejamas su pagrindinių vaiko poreikių užtikrinimu, tokių kaip būstas, mitybos, aprangos užtikrinimas. Dažnas suaugęs klientas, kuriam sunku atpažinti savo poreikius ir jausmus, išsako, kad „man nieko netrūko - turėjau savo kambarį, buvau pavalgęs, gerai apsirengęs, lyginant su kitais… turėjau laisvės į valias… tėvai visą laiką dirbo, kad pragyventume.“ Tokią tėvystės strategiją lėmė šalies ekonominiai sunkumai, kuomet svarbiausias buvo išgyvenimo poreikis, todėl emociniai poreikiai, tame tarpe ir vaikų, buvo antraplanis dalykas. Ši tėvystės kaip išlikimo strategija buvo perduodama iš kartos į kartą ir vis dar gaji.
Kuo ji pasireiškia? Tėvai, kaip ir jų tėvai ar seneliai, yra nuolat paskendę savo rūpesčiuose, atsiriboję ir užsisklendę emociškai nuo savo vaikų, todėl negali / neturi jėgų / kantrybės išklausyti jų pasakojimų / norų / rūpesčių; neturi laiko / noro / kantrybės pasidomėti / pamatyti jų pasiekimų ir / ar pasikalbėti / pažaisti / pabūti su vaikais, ramiai su jais pavalgyti / išklausyti juos ir pan. Jie tarsi daug leidžia laiko su vaikais (patys įvardija tai kaip nuolatinį buvimą), tačiau dažnai būna apimti stiprių jausmų ar patiria įtampą; arba yra paskendę savo mintyse, emociškai yra nutolę ar visai atsiriboję ir daugelį dalykų, susijusių su vaikais, atlieka mechaniškai. Tokioje būsenoje tėvams yra sunku pamatyti vaiko išgyvenamas emocijas, išgirsti jo rūpesčius bei palaikyti emocinį ryšį su savo vaikais, nes „jie tiesiog kažkur kitur.“ Vaikas girdi iš tėvų „ …palauk, ne dabar, tuoj, ar gali pakentėti?“ ir mokosi „pakentėti / palaukti“ - nepasitikėti savimi bei savo jausmais, o užslopinti juos, atidėti savo poreikius, nebesitikėti paramos iš kitų. Prisiminkite, kokiomis aplinkybėmis jausdavotės, kad tėvas ar mama tarsi nemato ar negirdi Jūsų (kada jūsų tėvai tapdavo „akli ir / ar kurti“ jūsų atžvilgiu?). Pagalvokite apie savo santykius su tėvais ar globėjais, kai buvote vaikas ar paauglys, kokią žinią tuomet gavote apie santykius su tėvais? Kaip vaikystė suformavo jūsų požiūrį į santykius apskritai? Kaip atrodo jūsų dabartiniai santykiai (su vyru / žmona, su vaikais)? Ar aukščiau aprašytas santykių pobūdis su savo vaikais jums pažįstamas?
Prieraišumo Teorija ir Emocijų Reguliavimas
Prieraišumas (angl. attachment) - teigiamas, paprastai stiprus ir ilgalaikis, apimantis ir priklausomybę, individų emocinis ryšys, užtikrinantis saugumo jausmą (Bagdonas ir Bliumas, 2019). Kiti autoriai (Lahousen et al., 2019) prieraišumą apibrėžia kaip santykį, kuriame prieraišumo objektas naudojamas, kaip saugus prieglobstis nelaimės metu ir pagrindas pasaulio tyrinėjimui.
Prieraišumo teoriją sukūrė Bowlby (1960, 1969, 1973, 1979, 1980) ir Ainsworth (1969, 1989). Dažniausiai ši teorija siejama su Bowlby, kuris analizavo, kaip formuojasi emocinis ryšys tarp kūdikio ir svarbiausio globėjo bei kokias pasekmes sukelia atskyrimas nuo prieraišumo objekto. Ainsworth et al. (2005) praplėtė prieraišumo sampratos ribas, aprašydami prisirišimo procesą pirmaisiais gyvenimo metais ir nagrinėdami individualius prieraišumo skirtumus.
Ainsworth (1989) teigė, jog vaikystėje tėvai dažnai funkcionuoja, kaip pirminės žmonių prieraišumo figūros. Tačiau vaikams pasiekus paauglystę, jaunų suaugusiųjų tarpsnį, jie pradeda labiau pasitikėti draugais ir romantiškais partneriais, kad patenkintų prieraišumo poreikius. Prieraišų vaiko santykį su motina Ainsworth (1969) apibūdina, kaip vieną iš svarbiausių ryšių, užmezgamų ir palaikomų gyvenimo eigoje. Visus šiuos ryšius ji vadina afektiniais ryšiais. Afektinis ryšys - tai santykinai ilgai trunkantis ryšys, kai partneris svarbus tuo, kad yra nepakartojamas ir niekuo kitu nepakeičiamas. Šiuos ryšius apibūdina poreikis palaikyti artumą, liūdesys dėl nepaaiškinamo išsiskyrimo, džiaugsmas ir malonumas vėl susitikus bei sielvartas netekus svarbaus asmens. Afektiniai ryšiai gali sieti vaiką ir motiną, vaiką ir tėvą, seksualinių partnerių porą, brolius, seseris, artimus draugus bei klientą ir terapeutą.
Ankstyvojo prieraišumo patirtis ir jos metu nusistovėjęs prieraišumo tipas lemia emocijų reguliavimo sistemą ir vėlesnių santykių pobūdį. Tėvai netiesiogiai modeliuoja emocijų reguliacijos būdus, tiesiogiai reaguoja į vaiko emocijas, padeda jas atpažinti, įsisąmoninti ir suprasti, padeda nurimti ir moko būdų reguliuoti emocijas. Taip vaikas išmoksta, jog visi žmonės patiria emocijas, emocijos nėra pavojingos, emocijos gali būti atpažįstamos tėvų ir jie padeda jas reguliuoti, kitais žmonėmis galima pasitikėti.
Tačiau nesaugus prieraišumas gali atsirasti dėl pernelyg jaunų, žinių ir patirties stokojančių tėvų, tėvų depresijos, tėvų priklausomybės (-ių), fizinio ir emocinio apleistumo, nepriežiūros, smurto, traumuojančios patirties (pvz., tėvo netekties) ir prieraišumo figūros nepastovumo (auklė, tėvai, seneliai).
Prieraišumo Tipai
Kaip ir ankstyvojo, taip ir suaugusiųjų prieraišumo kokybė gali būti skirtinga. Buvo išskirti keturi prieraišumo tipai: saugusis, neramusis, vengiantysis ir baimingas vengiantysis.
- Saugiojo prieraišumo (angl. secure attachment) tipui priskiriami asmenys, kurių santykiams nėra būdingas nerimas ir vengimas.
- Nerimastingo prieraišumo (angl. preoccupied attachment) santykių tipo asmenims būdingas didelis nerimas ir mažas vengimas. Save jie suvokia neigiamai, kitus vertina teigiamai. Tokie asmenys pernelyg susirūpinę ir priklausomi nuo santykių. Jiems reikia, kad kiti nuolat patvirtintų, jog jie yra vertingi. Taip pat reikia stiprių emocinių ryšių, nes pajutę net menkiausią kito asmens atitolimą jaučiasi nesaugūs ir nevertingi.
- Vengiančiojo prieraišumo (angl. dismissing attachment) santykių tipo asmenims būdingas didelis vengimas ir mažas nerimas. Save jie suvokia teigiamai, kitus vertina neigiamai. Intymumo poreikis tenkinamas ar pakeičiamas savęs išaukštinimu ir visiška autonomija, jie teigia, kad kiti yra nereikalingi ir jiems nerūpi. Galiausiai šie asmenys iš tiesų tampa abejingi aplinkiniams, neigia patiriantys sielvartą ir sumenkina artimų santykių svarbą.
- Baimingojo vengiančiojo prieraišumo (angl. fearful attachment) santykių tipo asmenys jaučia didelį nerimą ir vengimą. Save ir kitus jie vertina neigiamai. Nors socialinių ryšių poreikis egzistuoja, tačiau didžiulė baimė, besiremianti neigiamais įsitikinimais apie save ir kitus, verčia vengti bet kokio artumo ir intymumo.
Visi šie trys pastarieji prieraišumo tipai (nerimastingas, vengiantysis ir baimingas vengiantysis) kartu dar vadinami nesaugiu prieraišumu. Nors tyrėjai teigia, kad prieraišumo tipas lieka gana pastovus visą gyvenimą, tačiau prieraišumo stilius gyvenimo eigoje gali kisti. Jei nesaugų prieraišumą turintis asmuo yra saugiuose, rūpestinguose santykiuose, tai tuomet didėja asmens saugumas. Ir, atvirkščiai, jei saugų prieraišumą turintis asmuo yra destruktyviuose santykiuose, patiria traumas ir t. t., tuomet asmens saugumas mažėja.
Terapijos Rolė Emocijų Reguliavime
Ryšys tarp terapijos ir prieraišumo tipo yra itin reikšmingas, nes prieraišumo tipai dažnai yra tyrinėjami ir koreguojami terapinėje aplinkoje.
- Prieraišumo tipo supratimas: terapija dažnai prasideda nuo individo prieraišumo tipo įvertinimo. Terapeutai naudojasi šiuo supratimu, norėdami sužinoti apie turimus klientų emocinius modelius, santykių dinamiką ir jų emocinių iššūkių kilmę.
- Ankstesnių žaizdų gydymas: klientai, turintys nesaugų prieraišumo tipą (nesvarbu, ar jie nerimaujantys, ar vengiantys, ar baimingai vengiantys) gali turėti neišspręstų praeities problemų, kurios turi įtakos jų dabartiniams santykiams ir psichinei sveikatai.
- Saugi bazė: terapijoje terapeutas gali būti saugia baze, panašia į saugią prieraišumo figūrą, kurios dėka klientas gali tyrinėti savo mintis, emocijas ir praeities traumas.
- Saugaus prieraišumo ugdymas: terapeutai dirba su klientais, kad padėtų jiems sukurti saugesnius prieraišumo modelius.
- Su prieraišumu susijusių problemų sprendimas: klientai, turintys su prieraišumu susijusių problemų, tokių kaip intymumo baimė, pavydas, priklausomybė arba emocinio artumo vengimas, gali dirbti su terapeutu, kad identifikuotų ir įveiktų šiuos iššūkius.
- Santykių tobulinimas: prieraišumo tipai turi didelę įtaką artimiems, romantiškiems ir intymiems santykiams bei tarpasmeninių santykių dinamikai.
- Savęs suvokimas ir emocijų reguliavimas: terapija gali sustiprinti savimonę ir emocinį reguliavimą, kurie yra esminiai įgūdžiai keičiant prieraišumo tipą.
Apibendrinant galima teigti, kad terapija ir prieraišumo tipas yra glaudžiai susiję, nes terapija suteikia palankią aplinką prieraišumo modeliams tyrinėti ir keisti. Tai padeda asmenims suprasti savo prieraišumo tipo kilmę, iš(si)gydyti praeities žaizdas ir užmegzti bei palaikyti sveikesnius ir saugesnius santykius. Teigiama, jog terapiniai santykiai turi trukti bent vienus metus, turint kassavaitinius susitikimus, jog būtų galima patyriminė prieraišumo tipo korekcija. Visgi dažniausiai rekomenduojama lankyti terapiją 2-3 metus, o kartais net ilgiau. Nuo terapinio proceso greitumo ir efektyvumo priklauso, koks yra prieraišumo stilius, kiek klientas įsitraukęs ir deda pastangų, kliento turimų problemų kompleksiškumas. Jeigu sudomino ši tema ir norite į ją pasigilinti, tai galite įsigyti D. P. Galite atlikti virtualų testą, koks yra jūsų prieraišumo tipas (testas anglų kalba).
Emocijų Savireguliacijos Metodai
Emocijų savireguliacijos būdai yra paremti: valinga reguliacija (pvz: prieš veidrodį), raumenų relaksacija, kvėpavimo technika ir kognityvūs būdai (keičiant minčių turinį, vizualizacija ir kt.).
Autogeninė Treniruotė
Autogeninės treniruotė metu atpalaiduojami raumenys, sukeliama ramybės būsena, atsikratoma nerimo ir įtampos, reguliuojamos įvairios organizmo funkcijos. Visa tai vyksta saviįtaigos metodu. Šis metodas taikomas ne tik grupėse, tačiau gali būti pritaikytas ir individualiai vienam asmeniui, vadovaujant psichologui ar gydytojui. Šio metodo galima išmokti per kelias savaites. Pratimu metu reikia patogiai atsisėsti ar atsigulti. Svarbu būti visiškai atpalaidavus raumenis. Būtina mintyse susikoncentruoti į sakomus žodžius ir stengtis kuo aiškiausiai visa tai įsivaizduoti.
Autogeninės treniruotės sudarytos iš dviejų etapų. Pirmas etapas sudaro šeši sunkumo pratimai, kurie turi padėti atsipalaiduoti. Jais sukeliamas sunkumo pojūtis rankose ir kojose, taip pat nuraminama širdis, retinamas pulsas ir gilinamas kvėpavimas. Kaip pasiektas sunkumo pojūtis, galima pradėti antrą etapą, kurį sudaro šilumos pratimai. Antrojo etapo tikslas yra savęs pažinimas ir nuoseklaus įpročio, charakterio formavimo siekimas. Atlikus pratimus reikia pailsėti 1-2min. O po to reikia išeiti iš autogeninio nugrimzdimo būsenos. Tačiau galimas ir kitoks treniruotės užbaigimas, t.y. galite rąžytis, žiovauti, skaičiuoti nuo 1 iki 20, o ištarę 20 staigiai atsistoti.
Schemų Terapija
Sprendžiant asmenybės sutrikimų psichoterapijos iššūkius nei viena teorija ar terapinis požiūris nėra pakankama sudėtingoms asmeninės sutrikimų problemoms spręsti. Schemų terapija (ST) ( Dr. Jeffrey E. Young 1990, 1999) - tokio integruoto asmenybės sutrikimų gydymo metodo pavyzdys. Čia svarbi egzistencinė humanistinė kryptis, pagrįsta psichodinaminiais elementais, taip pat naudojamos modifikuotos intervencijų technikos iš geštalt terapijos, tranzakcinės analizės, psichodramos. Ši terapija, siekia išsiaiškinti kliento vaikystės, paauglystės patirtis, traktuojant jas kaip bazinių poreikių netinkamą patenkinimą ir iš to kylančių psichologinių problemų priežastis. Tuo pačiu siekiama išspręsti nepatenkintus frustruojančius poreikius sveikais būdais.
#
tags: #emociju #reguliacine #funkcija