Emocinė sveikata yra neatsiejama visapusiškos mūsų gerovės dalis. Gyvenime neišvengiamai susiduriame su iššūkiais, o kartais pripažinimas, kad šiuo metu turite sunkumų ir norite kreiptis jums reikalingos pagalbos, gali būti pirmasis svarbus žingsnis. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip psichologinė pagalba gali padėti jums geriau pažinti save, įveikti sunkumus ir tapti savimi.
Psichologinė konsultacija: Saugi erdvė savęs tyrinėjimui
Kreipdamiesi į psichologą, jūs renkatės turėti saugią, privačią erdvę savo problemų tyrinėjimui. Psichologinė konsultacija - tai konfidencialus, privatus pokalbis su psichikos sveikatos specialistu dėl kliento neraminančių problemų. Paprastai viena konsultacija trunka 45-50 minučių. Šiuolaikinė psichologija yra turtinga metodų, padedančių atkurti sveikatą, siekti gerovės ir palengvėjimo.
Kaip suteikiama pagalba?
Į psichologo kabinetą ateinama kalbėtis. Pokalbis - tai psichologo naudojamas pagalbos būdas. Viskas, apie ką kalbama, lieka paslaptyje. Pokalbio pabaigoje kartu su specialistu nusprendžiama, ar reikalinga ateiti dar ir koks tolesnių susitikimų planas gali būti naudingas. Dalis žmonių palengvėjimą pajunta jau po pirmosios konsultacijos, dalis renkasi lankyti konsultacijas toliau. Svarbu, kad asmuo gautų psichologinę pagalbą tol, kol ji yra reikalinga, turėtų galimybę ateiti tiek kartų, kiek reikia pusiausvyrai atgauti, iškeltiems tikslams pasiekti. Psichologinė pagalba gali ir turi būti derinama su gydymu vaistais, kai to reikia. Tačiau vien psichologinio konsultavimo gali būti per mažai, jei turite rimtų sveikatos sutrikimų. Su konsultuojančiu specialistu svarbu aptarti fizinės sveikatos įtaką jūsų būsenai, nuspręsti, ar reikalinga kreiptis į gydytoją specialistą.
Kada kreiptis pagalbos?
Jei pastebėjote, kad imate svarstyti apie galimybę kreiptis psichologo pagalbos ir domitės ja - tai pirmasis požymis, kad konsultavimas gali būti jums reikalingas. Svarbu siekti pagalbos, kai jaučiate, kad vienam susitvarkyti su užklupusiais gyvenimo sunkumais gali nepavykti.
Žemiau pateikiamas orientacinis rūpesčių, dėl kurių svarbu kreiptis pagalbos, sąrašas:
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
- Nepasitikėjimas savimi, žema savivertė
- Bendravimo sunkumai
- Šeimos tarpusavio santykių sunkumai
- Sudėtingi santykiai su paaugliais
- Paauglių emocinės bei elgesio problemos
- Įkyrios mintys ir veiksmai
- Mintys apie savižudybę, artimo žmogaus ketinimo ar bandymo žudytis
- Netektys ir krizės (artimo žmogaus, darbo, gyvenimo galimybių praradimas)
- Skyrybų išgyvenimas
- Liūdesys ir depresija
- Baimės, nerimas
- Prasta adaptacija (negebėjimas valdyti save, emocijų, konfliktiškas santykis su aplinka)
- Valgymo problemos (viršsvorio, nepasitenkinimo savo kūnu)
- Kitos žmogui svarbios problemos
Slegianti vienatvė, sunkumai sutariant su aplinkiniais žmonėmis, gyvenime pasikartojančios tos pačios keblios situacijos (darbo praradimas, nesėkmės susirasti antrąją pusę, nesutarimai su mylimuoju, tapimas smurtaujančio sutuoktinio auka) - tai dalykai, dėl kurių galite kreiptis pagalbos. Ateiti galite tada, kai jaučiate, kad tuo metu išgyvenate ypač sunkų savo gyvenimo laikotarpį (baiminatės dėl artėjančių egzaminų; sunku kalbėti didelei auditorijai, o tą daryti būtina jūsų darbe; išgyvenate skyrybas ar artimo žmogaus netektį). Psichologinė pagalba svarbi, kai atrodo, kad viskas krenta iš rankų, niekas nebepadeda, kai jaučiate, kad aplinkiniai jūsų nesupranta, kai išgyvenate krizę.
Į psichologą galima kreiptis ir tuomet, kai didelių sunkumų nepatiriate, bet norite tobulėti ir augti: jei turite tikslą geriau sutarti su aplinkiniais, geriau pažinti save, daugiau pasiekti profesinėje srityje, būti geresniais tėvais savo vaikams. Būtent jūsų tobulėjimui gali būti skirtas konsultacijų ciklas.
Ypatingai drąsinama kreiptis pagalbos į psichologą tais atvejais, kai gydytojas ligoninėje ar psichikos sveikatos centre jums nustatė psichikos sveikatos sutrikimą arba jūs pats įtariate, kad jaučiate kokio nors sutrikimo simptomus (depresijos, nerimo ar kt.). Galbūt jums jau yra paskirti vaistai, tačiau jaučiate, kad vien gydymo vaistais neužtenka. Geriausias rezultatas, sutrikus psichinei pusiausvyrai, yra pasiekiamas tada, kai taikoma kompleksinė pagalba: psichologinis konsultavimas ar psichoterapija ir, jei reikalinga, vaistai.
Visada atminkite, kad žmogaus gyvenimas ir sunkumai apima daugiau, nei aprėpia trumpa TLK-10 (tarptautinės ligų klasifikacijos) diagnozė. Psichologinės pagalbos erdvėje dirbama su mintimis, jausmais, norais, lūkesčiais, vertybėmis, pasaulėžiūra, asmenine galia ir apribojimais, skausmu ir neviltimi - dalykais, kuriuos patiria ir savitai išgyvena kiekvienas žmogus. Jus priimantis psichologas prireikus gali bendradarbiauti su bendrosios praktikos gydytojais, gydytojais neurologais ir gydytojais psichiatrais, kad kiekvienam klientui būtų galima atrasti tinkamiausią pagalbos būdą, kartu siekti jo gerovės ir palengvėjimo.
Konsultavimo kaina ir svarbūs aspektai
Konsultacijos kaina psichologinės pagalbos kabinete derinama individualiai. Kartu su psichologu aptarsite, koks laikas konsultacijoms jums būtų tinkamiausias ir kaip dažnai atvykti. Psichologas jums papasakos apie būdus, kuriais galėsite įsitraukti į patiriamų problemų, jums sunkių gyvenimo situacijų tyrinėjimą ir siekti jums svarbaus palengvėjimo.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Rokiškyje
Psichologinio konsultavimo kaina yra vertinama ne tik pinigais. Be jų yra labai svarbus asmeninis jūsų laikas, kurį paskirsite konsultacijoms, ir jūsų pastangos, kurias įdėsite kalbėdamasis su specialistu, padėdamas jam jus suprasti. Kreipiantis į psichologą svarbu įsitraukti į pagalbos procesą ir bendradarbiauti jame. Tam prireikia ir psichologo, ir kliento pastangų.
Psichologas savo darbu skiriasi nuo mokytojo ar trenerio: jis gali pamokyti ar patarti, tačiau svarbiausias jo tikslas - kartu su klientu ieškoti atsakymų į klientui svarbiausius klausimus. "Kas man kelia vidinį skausmą?", "Kaip šis skausmas randasi mano gyvenime?", "Kaip su juo išbūti?", "Kaip galėčiau skausmą palengvinti?" - klausimai svarbūs daugeliui klientų. Dirbant kartu, galima siekti atsakymų į jums svarbiausius klausimus.
Būti savimi: Kelionė į laisvę ir atsakomybę
Aš galvoju tai, ką galvoju, ir negalvoju, ką apie tai, ką galvoju, pagalvotų kiti. Kartais pasitaiko pagalvoti taip, kad po to pagalvoju, kad esu nelabai geras žmogus. Pasidaro gėda, ir ta gėda tą akimirką esu aš. Aš leidžiu sau ją jausti - jausti gėdą ir kaltę, kad esu netobula. Tada sau atleidžiu - kaip atleidžiu savo suklydusiam vaikui - nes žinau, kad žmogus netobulas, o aš esu tokia, kokia esu.
Aš darau ne tai, ką reikia, o tai, ką noriu. Mano gyvenime kasdien vis mažiau žodžio „reikia“. Ne todėl, kad gyvenu vien tik kaip noriu, o todėl, kad randasi vis daugiau tikro, iš kažkur giliai kylančio noro daryti tai, ką reikia. Man nebereikia prisiversti daryti tai, kas man anksčiau nepatikdavo.
Kartais pajuntu ir pagalvoju, kad kažkas manęs nemėgsta, apkalba ar nuvertina. Aš ant jų nepykstu - nes tik aš viena žinau, kas ir kokia aš esu. Ir žinau, kad dauguma žmonių kituose mato save. Ir būtent todėl pyksta. Tačiau esu labai pažeidžiama, ir man skauda. Aš priimu tą skausmą. Paskaudu, paverkiu, pagailiu savęs. Juk tai irgi yra tai, kas aš esu. Ir tada renkuosi būti su žmonėmis, kurie mane myli ir vertina. Nes man su jais gera.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Globejams
Kartais užsidedu kaukę. Kaukės - man apsauginiai Aš. Aš jas taip pat myliu ir saugau. Ir kuo labiau leidžiu sau būti savimi, tuo mažiau jos man reikalingos. Tačiau aš jas vis tiek turiu. Esu joms dėkinga už tai, kad jos saugojo mano sąvastį tada, kai nemokėjau kitaip. Be to, būti įvairia - įdomiau. Tai - tarsi žaidimas. Mažas smagus ir nepiktas vaidinimas gyvenimo scenoje. Tačiau net su kauke aš darau tai, ką noriu. Noriu - šypsausi, nenoriu - ne.
Būna akimirkų, kai aš bijau. Kenčiu. Nekenčiu. Pykstu ir įsižeidžiu. Pavydžiu, liūdžiu ar tingiu. Ir dėl to jaučiu kaltę, kartais man gėda. Tačiau tai - mano. Aš leidžiu sau tai jausti. Svarbiausia, ką toks paprastas buvimas savimi duoda - laisvės pojūtį, galimybę kvėpuoti pilnais plaučiais, galimybę veikti ir visišką, nesumeluotą atsakomybę už savo gyvenimą. Tuomet nustoji vaidinti kažką svarbaus ir protingo, ir net jausdamasis ar elgdamasis vaikiškai, jautiesi brandus ir suaugęs.
Kada kreiptis į psichologą: Praktiniai patarimai
Paprastai kalbėdami apie sveikatą, pirmiausia esame linkę kreipti dėmesį į savo fizinę būseną ir tik po to į psichologinę. Vienos taisyklės, kada kreiptis į psichologą, nėra. Psichologinė pagalba gali būti reikalinga įvairiose gyvenimo situacijose, tokiose kaip kasdienio gyvenimo sunkumai, netektys, emociniai sunkumai, perdegimas darbe, nepasitikėjimas savimi, nesutarimai su artimaisiais, emocinės krizės, stresas, nerimas, darbo praradimas, noras geriau save pažinti, priklausomybės ir kt. Įvairūs neišsakyti jausmai ir išgyvenimai gali būti labai varginantys mūsų gyvenimo palydovai, o tinkama psichologinė pagalba gali šią naštą sumažinti.
Kartais žmonių apsisprendimą nesikreipti į psichologą lemia vis dar gajūs mitai apie psichologo pagalbą. Vienas iš jų - į psichologą kreipiasi tik psichikos sutrikimų turintys asmenys. Tačiau psichologas nėra gydytojas, todėl nereikia sirgti, kad galėtumėte į jį kreiptis. Iš tiesų, daugelis į psichologą besikreipiančių žmonių neturi jokių psichikos sutrikimų.
Pravartu prisiminti Pasaulinės sveikatos organizacijos pateikiamą psichinės sveikatos apibrėžimą: psichikos sveikata - tai emocinis ir dvasinis atsparumas, leidžiantis patirti džiaugsmą, ištverti nusivylimą, liūdesį.
Štai keletas situacijų, kai verta kreiptis į psichologą:
- Jaučiate stiprų nerimą ar baimę.
- Išgyvenate pykčio priepuolius.
- Kankina nepasitikėjimas savimi, vienatvės jausmas.
- Susiduriate su netektimis, praradimais.
- Patiriate santykių problemas.
Kaip pasirinkti psichologą?
Rinkdamiesi psichologą, būtinai pasidomėkite jo išsilavinimu. Teikti psichologines konsultacijas gali specialistas, turintis universitetinius psichologijos bakalauro ir psichologijos magistro kvalifikacinius laipsnius arba 5 metų nuosekliųjų universitetinių studijų psichologo diplomą. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į specialisto patirtį, konfidencialumą, profesionalumą ir emocinį brandumą. Kiekvienas profesionalus psichologas laikosi konfidencialumo taisyklės ir neturi teisės pasakoti kitiems apie tai, ką sužinojo iš savo klientų, skelbti informaciją apie juos. Geras specialistas nuolatos kelia savo kvalifikaciją, vadovaujasi profesine psichologo etika ir sugeba nepasimesti sudėtingose situacijose, atlaiko stresą.
Pasitikėjimo savimi ugdymas: Kelias į savęs priėmimą
Rašyti apie pasitikėjimą savimi labai nelengva, nes tai yra viena pagrindinių sąlygų žmogaus kokybiškam egzistavimui. Kita vertus, tai yra būsena, kuriai reikalingas šaltinis. Ji nėra savaime atsirandanti ir neretai nemaitinama sunyksta akimirksniu, ypač jei aplinkui yra žmonės, kurie „drąsūs“ matyti kitų trūkumus ir juos perklausti.
Asmeniui gyvybiškai reikalinga žinoti, kad jis yra vertingas, toks, koks yra, ir kad toks, koks yra, gali sužadinti kitų žmonių meilę. Tačiau tas suvokimas ateina per kitus žmones, per tai, kaip jie mus priima, kaip išmoko mylėti save visą, ne tik protingą, gražų, mielą. Tai viena iš didžiausių dovanų, kurias galime gauti iš savo tėvų, jei jie geba mylėti savo vaikus ir „blogus“. Tačiau tai reta duotybė mūsų auklėjimo kultūroje. Dėl to mokymasis priimti save visokį neretai tampa asmeniniu keliu.
Didžiausias iššūkis liečiant šią temą yra padaryti labai teoriškai skambančius sakinius realiais. Taip yra dėl to, kad meilė sau yra lėtas ir ilgas procesas. Pasakymas, jog esate vertinga jau dabar, jog kūno trūkumai nėra jūsų esybė ir netgi ne pagrindinė jūsų asmenybės dalis, vargiai jums ką nors reikš ar iš karto taps tiesa.
Nemylint savęs, norint būti kitokiai, iš tiesų sunku suprasti, kodėl kitas jus pamilo, kodėl jis nori su jumis būti. Žinoma, kad suvokiate tai kaip nuostabią dovaną, bet žvelgdama į save su ne meilės žvilgsniu, greičiausiai priimate šį santykį kaip atsitiktinį, kito žmogaus apsirikimą. Iš čia ir kyla nesaugumas, galvojimas, kad jis yra su jumis tik tol, kol pamatys kitą, vertingesnę už jus.
Štai kelios įžvalgos, kurios gali padėti jums pasiekti savęs priėmimo link:
- Suvokite, jog kiekvienas mūsų esame sukurti tobulai. Tai, jog nemėgstame savo kūno, kažkokios jo dalies, jaučiamės per ploni ar per stori, per dideli ar per maži, regintys tik trūkumus, kalba apie mūsų nejautrumą ir nemeilę vienas kitam, o ne apie tikrąjį mūsų vaizdą.
- Svarbiausia, kad kūnas yra jautrus ir galintis duoti gyvybę. Tai galima daryti ir neatitinkant sukurto, vargiai egzistuojančio „gražiųjų“, „tobulųjų“ pasaulio vaizdo. Kūno gyvybiškumo neužtikrina gražūs dantys, teisingas svorio indeksas, centimetrai ar kitokie žmonių sukurti standartai.
- Suvokite, jog kūnas yra linkęs senti. Galima visą jaunystę nemylėti savęs, kol galiausiai atsiranda supratimas, jog tokie, kokie buvome prieš dešimt metų, buvome absoliučiai tobuli, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos.
- Jūs esate daugiau nei tik kūnas. Aristotelis kalbėjo apie tai, kad mūsų kūną sudaro medžiaga ir dvasia. Ir būtų mažų mažiausiai neteisinga galvoti, kad jūs esate tik tai, ko neturite, kas jumyse, jums atrodo netobula. Dėl to kitas jus greičiausiai pasirinko nė nepastebėdamas jūsų mažų trūkumų, nes visoje jūsų būtyje yra kur kas daugiau.
Galiausiai gražūs dantys, tobulas kūnas, jo išvaizda neužtikrina laimės jausmo. Pabandykite atrasti savo gyvybės ir meilės sau šaltinį ir savo vertingumą, nepriklausantį nuo detalių.
Nepasitikėjimas savimi: Vidinės vergystės ir baimės pasekmė
Psichologo kabinete gana dažnai nuskamba frazė: „Aš nepasitikiu savimi, norėčiau labiau savimi pasitikėti.“ Nors, ką tai reiškia konkrečiam žmogui ir kuo tai skiriasi nuo menkavertiškumo, drovumo, depresiškumo ar introvertiškumo, neretai sunku pasakyti.
Žvelgiant paviršutiniškai, atrodytų, kad nepasitikėjimas savimi susijęs su labai konkrečia gyvenimo sritimi. Todėl žmogus ir mąsto konkrečiai: reikia tik įveikti save ir valios pastangomis prisiversti daryti tai, ko labiausiai vengia.
Nepasitikėjimas savimi būna dviejų rūšių: specifinis ir bendrasis. Specifinį nesunkiai išgydo specialistai įvairiomis pasitikėjimą savimi didinančiomis taktikomis ir strategijomis. O bendrasis pasitikėjimas savimi turi vidinę ir išorinę raišką. Vidinė raiška - tai meilė sau, savęs pažinimas, tam tikrų tikslų kėlimas ir pozityvus mąstymas, jausmas ir mintys, kad esi savimi patenkintas ir darniai sugyveni su savimi.
Kad būtų aiškiau, ką reiškia pasitikėti savimi, pažvelkime dar kitaip: kada aš pasitikiu kitu žmogumi? Atsakymas į šį klausimą turi mažesnį prasmių pasirinkimą, todėl galime atsakyti visai paprastai: kai jis yra patikimas, t. y. ištesi duotą žodį, nemeluoja, nešneka vienaip į akis, o kitaip už akių. Trumpai tariant, kai yra sąžiningas ir nuoširdus. Tuos pačius kriterijus galima taikyti ir sau: ar esu su savimi sąžiningas ir nuoširdus? Matyt, nelabai, jei nepasitikiu savimi. Tikėtina, kad esu apsikamšęs iliuzijomis apie save, pats sau meluoju, vieną jaučiu, kitą demonstruoju.
Dažnai sakome: „Šiuo žmogumi aš nepasitikiu, nes jis vieną kartą jau mane išdavė.“ O kiek kartų išduodame patys save? Jei taip rimtai prisėdę suskaičiuotume, tai kelis kartus per dieną. Pažadėjau sau keltis pusvalandžiu anksčiau ir neatsikėliau; pažadėjau riboti maisto kiekį ir vėl persivalgiau; turėjau paskambinti dėl naujo darbo, neišdrįsau; norėjau nueiti į kiną, bet nuėjau į boulingą, kad patiktų draugui; jaučiau susierzinimą, bet šypsojausi; buvau alkanas, bet nevalgiau; norėjau miego, bet iki vidurnakčio sėdėjau socialiniuose tinkluose ir t. t. Išdavystės faktų per dieną galime priskaičiuoti tiek, kad būtume išbraukti iš patikimų žmonių sąrašo visam gyvenimui.
Vadinasi, būtent tie, kurie teigia savimi pasitikintys, yra giliai įklimpę į saviapgaulės liūną. Nes norint iš tiesų pasitikėti savimi pirmiausia reikėtų atskirti pasitikėjimo savimi demonstravimą nuo tikro pasitikėjimo savimi, kuris susijęs su gebėjimu būti nuoširdžiam ir sąžiningam, vidine laisve ir drąsa save išreikšti.
Grįžkime prie tiesioginės fenomeno prasmės: pasitikėti savimi reiškia savimi tikėti. Tikėti, kad aš galiu, man pavyks, aš sugebėsiu. Bet čia tikėti kuo? Savo išsilavinimo kokybe, statusu, akių grožiu, raumenų jėga, intelekto koeficientu? Remtis laimėta vieta, gautu pažymiu, svoriu? Jei gali išmatuoti, pasverti, pasilyginti su kitais, kam reikalingas tikėjimas? Tuomet yra tiesiog žinojimas, paremtas faktais. Faktais gali būti paremtas žinojimas, kad esu geras sportininkas, gražiausia Lietuvos mergina, mano intelekto koeficientas didžiausias visame kurse. Bet šalia šito žinojimo vis tiek gali tarpti nepasitikėjimas savimi.
Jei gilus pasitikėjimas savimi yra visai ne tai, kas įgyjama kaupiant faktus, o kyla iš tikėjimo, todėl jis arba yra, arba ne, arba silpnas, arba stiprus, arba esu pakankamai nuoširdus ir sąžiningas su savimi, arba gyvenu save apgaudinėdamas ir išduodamas, tuomet pasitikėjimą savimi galima būtų palyginti su sveikata. Sunku ją apibrėžti, kai žmogus sveikas, bet labai lengva pajusti, kai sveikata nusilpsta, dingsta.
Taigi pasitikėjimas savimi nėra įgyjamas, jis tiesiog atsiveria, išsilaisvina dėl nuolatinių pastangų būti nuoširdžiam ir sąžiningam su savimi, mažinant saviapgaulę, paleidžiant iliuzijas, nebemeluojant sau apie save. Iš tiesų tikėti savimi - pirmiausia tapti patikimam pačiam sau, nemeluoti sau, laikytis duoto žodžio, taip pat rūpintis savo gerove, o ne kenkti sau, nežaloti savo kūno ir psichikos.
Ribų nustatymas: Svarbus žingsnis į savęs pažinimą
Savo ribų apibrėžimas bei jų palaikymas nėra savęs ar kito(-ų) žmogaus(-ių) galimybių apribojimas ar ignoravimas. Tinkamos asmeninės ribos yra gyvybiškai svarbios kokybiškai komunikacijai bei asmens psichikos higienai palaikyti. Svarbu suprasti, kad ribos brėžiamos ne tik tarp romantinių partnerių, draugų, bet ir su visais aplinkiniais.
Psichoterapeutė April Eldemire nurodo rekomendacines gaires, kaip poros gali išsaugoti sveikus santykius, remiantis keturiomis paprastomis taisyklėmis:
- Vienareikšmės komunikacijos naudojimas. Pirmiausia svarbu pasikalbėti su pačiu savimi: ko aš siekiu iš savęs ir ką norėčiau, kad kitas apie tai žinotų? Priėmus sprendimą, svarbu jį aiškiai ir vienareikšmiškai pateikti žmogui, į kurį žinutė yra nukreipta. Kaip pavyzdys gali būti psichologijos praktikoje dažnai naudojama „Aš“ kalba: „Aš jaučiuosi nusivylęs, kai tu neišsiplauni savo indų“ ar „aš jaučiuosi pažemintas, kai tu negerbi mano privatumo“.
- Nustatyti aiškias pasekmes. Nustačius ribas, itin svarbu nepamiršti apsvarstyti ir pasitarti, kokios pasekmės laukia jūsų santykių, nepaisant ribų.
- Prisiimti atsakomybę už savo veiksmus yra tiek pat svarbu, kaip ir išklausyti kitą.
- Specialisto konsultacija taip pat gali būti veiksminga.
Pagalba artimui, galvojančiam apie savižudybę
Pastebėjus, jog artimasis galvoja apie savižudybę, gali būti baisu nežinant, kaip elgtis, kaip galima padėti tokiam žmogui. Pirmiausia, kilus bent menkiausiam įtarimui, jog žmogus gali galvoti apie savižudybę, reikia mėginti su juo apie tai pasikalbėti. Nebijokite kalbėti atvirai ir nevenkite žodžio „savižudybė“. Kartais užtenka tik parodyti, jog žmogus gali su tavimi kalbėti. Galimybė pasidalinti jausmais, atvirai pasipasakoti apie savo jausmus ir mintis, būti išklausytam nesmerkiant ir nemoralizuojant, mažina kančią, kurią jis šiuo metu jaučia.
Niekuomet nenuvertinkite žmogaus problemų ir neįrodinėkite, koks prastas sprendimas yra savižudybė, nes tuo metu jo problemos yra didžiausios, kokias jam yra tekę išgyventi, o savižudybė atrodo kaip vienintelis sprendimo būdas. Todėl venkite pasakymų, jog „viskas bus gerai“, nes apie savižudybę galvojančiam žmogui atrodo, jog tikrai taip nebus.
Žinojimas apie kito žmogaus savižudiškas mintis gali būti sunki našta, todėl nelaikykite visko paslaptyje - paprašykite pagalbos kitų žmonių, kuriais jūs pasitikite. Nepamirškite, jog nuoširdus ir nesmerkiantis pokalbis yra pirmasis žingsnis pagalbos žmogui, galvojančiam apie savižudybę, link, tačiau toliau gali reikėti profesionalios pagalbos.
tags: #psichologine #pagalba #buti #savimi