Literatūra ir istorija - du neatsiejami visuomenės savimonės ramsčiai. Istorija pateikia faktus, o literatūra juos interpretuoja, suteikia jiems emocinį atspalvį ir įprasmina. Lietuvių literatūroje istorinė tematika užima svarbią vietą, tačiau ar ji visada atspindi istorinę tiesą? Ar literatūra gali aktualizuoti istoriją, ar ji kursto stereotipus? Kokie stereotipai vyrauja literatūroje? Į šiuos klausimus bandoma atsakyti šiame straipsnyje, nagrinėjant netolimos istorijos Lietuvos asmenybių įvaizdžius literatūroje ir jų poveikį tautinei savimonei.
Istorija ir Literatūra: Bendradarbiai ar Priešai?
Literatūra ir istorija - tai dvi skirtingos, tačiau viena kitą papildančios sritys. Istorikas, remdamasis faktais, siekia atkurti praeities įvykius, o rašytojas, įkvėptas istorijos, kuria meninį pasakojimą, kuriame faktai persipina su fikcija. Istorikas Aurimas Švedas teigia, kad rašytojas ir istorikas yra bendradarbiai, padedantys tautai save apibūdinti. Rašytojai sugeba gražiai parodyti istorinius pasakojimus arba subtiliai griauna didžiuosius mitus. Tai didelis nuopelnas, nes kartais istorikams neužtenka jėgos arba valios tam tikrus dalykus pasakyti taip aštriai, kaip tai padaro menininkai.
Literatūrologė Reda Pabarčienė pastebi, kad istorija yra pamatinė lietuvių literatūros tema, tačiau pabrėžia, kad istorinės temos per didelis išnaudojimas gali sukelti stereotipizaciją ir nuobodumą. Kita vertus, literatūra gali aktualizuoti tam tikras svarbias istorines temas, atkreipti į jas dėmesį. Tačiau neiškyla tam tikra grėsmė, juk literatūra, menas yra fikcija ir gali iškreipti istorinę tiesą?
Istorinės Temos Lietuvių Literatūroje: Nuo Žilos Senovės Iki Šių Dienų
Lietuvių literatūroje vyrauja tam tikros istorinės temos. XIX a. romantizmo epochoje didžiausias dėmesys buvo skiriamas žilai senovei. Dabarties politinės aktualijos, okupacijų patirtis vertė literatūrą praeityje ieškoti atspirties, kaip vaistų. XX a. istorija jau pradedama atrasti ir pasirodo kūrinių apie holokaustą. Vis dėlto tai nepakankamai išplėtota tema, o ir XIX a. istorija (pavyzdžiui, sukilimai) tebelaukia apmąstymų.
Kai kurios istorinės temos ir asmenybės, pavyzdžiui, kunigaikštis Vytautas, lietuvių mene nagrinėjamos dažnai, yra apipintos mitais ir stereotipais. O kitos, ne mažiau svarbios, dar laukia kūrėjų dėmesio. Kodėl nėra romanų apie netolimą praeitį, pavyzdžiui, Sąjūdį? Pasak A. Švedo, didelis istorinių romanų dėmesys viduramžių istorijai skiriamas ne atsitiktinai. Vytautas, Gediminas ar Mindaugas yra daug įdomesni nei Steponas Batoras. Pokario dalykai visuomenę taip pat domina daug labiau.
Taip pat skaitykite: Istorijos egzamino gidas
Vis dėlto sakyčiau, kad šalia didžiojo naratyvo atsiranda bandymų pasakoti kitas istorijos versijas arba pažvelgti į istoriją kitų akimis. Tarkim, pagalvojau, kad, kalbėdami apie pokarį, kurį irgi galima priskirti prie didžiojo mito sferos, mes jau turime bent tris žvilgsnius. Pirmas yra Marius Ivaškevičius ir 2002 m. išleistas jo romanas „Žali“. Pernai Mečys Laurinkus parašė „Elektrą“ - šis romanas taip pat bandymas eiti nauja kryptimi, nors ne taip radikaliai, bet įdomiai interpretuojant praeitį. Neseniai pasirodęs Antano Šileikos „Pogrindis“ taip pat tartum prisiglaudžia prie didžiojo naratyvo tradicijos. Labai svarbu, kad Juozo Lukšos-Daumanto istoriją perteikti bando žmogus, kuris gyvena Kanadoje, už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Taigi tam tikrų dalykų, kuriančių alternatyvą, jau galima atrasti. Galima prisiminti ir Gintaro Beresnevičiaus eseistinį romaną „Pabėgęs dvaras“, kuriame gražiai dekonstruojami tam tikri senovės istorijos vaizdiniai, juokaujama, kad Vytautas vis pabėgdavo iš kryžiuočių nelaisvės, nes buvo nindzė - jis sugebėjo laipioti sienomis ir kryžiuočius apgaudavo.
Monumentalumas ir Demitologizacija: Istorijos Perrašymo Būtinybė
Tautai, valstybei tam tikru momentu, lūžio laikotarpiu yra labai svarbu sukurti monumentaliąją istoriją. O kai ideologinės kūrinio funkcijos jau nėra tiek svarbios, prasideda demitifikacija. Tas pats pokaris matomas įvairiapusiškiau, atsiranda naujų siužetų, naujų herojų.
Literatūra užpildo tam tikrą istorijos vakuumą. Labai drąsiai tai sakau ir kai kuriais atvejais man pasirodė, kad dramaturgija Lietuvos europietiškumą suprato anksčiau - jau XIX a. pabaigos dramaturgija rodo, kad, dekonstruodama praeitį, kartu ją ir konstruoja. Lietuvių dramaturgijoje atsiranda tokios neva istorinės figūros, kaip riteris, dama, ar toks reiškinys, kaip kurtuazija. Bent aš nežinojau, kad tokių dalykų lietuvių praeityje yra.
Rekonstruojami nesantys arba nepakankamai istorikų reflektuoti tam tikri Lietuvos istorijos tarpsniai, pvz., Renesansas. Pvz., savo laikais Williamas Shakespeare’as populiarino filosofines, sudėtingas Renesanso idėjas.
Istorinė Sąmonė ir Kūrybinė Laisvė: Kur Yra Ribos?
Istorikai neturi teisės kabinėtis prie rašytojų ir sakyti, kad šita detalė yra neistoriška, o čia taip negalėjo būti. Rašytojui ar kitam menininkui sufleruoti turi istorinė sąmonė, įvairūs skauduliai.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai, su kuriais susiduria autistai
Literatūra iškelia klausimus, į kuriuos istorikai neatsakę. Pvz., įdomu, kad lietuvių dramaturgija yra užėmusi gynybinę poziciją. Įvykiai, per kuriuos Lietuva elgiasi ekspansyviai, literatūroje neapmąstyti. Mūsų mentalitetas iki šiol yra gynybinis. Galima perskaityti vyriausybių strategijas, veiklos programas (nuo pirmos iki šešioliktos) - visur parašyta, kad reikia išlaikyti savo tapatybę, apginti kultūrą, saugoti tautinį grynumą.
Labai daug lemia išprusimas ir mentaliniai menininkų dalykai. Kūrėjai tam tikromis istorijos interpretavimo tradicijomis remiasi kūrybiškai, o skaitytojai ir žiūrovai tai, ką gauna, taip pat interpretuoja laisvai.
Mitai ir Stereotipai: Ar Literatūra Juos Kuria, Ar Griauna?
Ar vadovaujamasi tam tikrais mitais, stereotipais ir į kitokį pateikimą reaguojama priešiškai? Gal prieiti kitaip dar nepasiruošta ar nenorima? M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“ dar ilgai nagrinėsime bandydami suvokti, kodėl šis romanas detonavo, nors Herkaus Kunčiaus bandymai žaisti su Lietuvos istorijos personalijomis, įvykiais dabar nesprogdina visuomenės. Gal tikrai krapštyti didįjį tautos naratyvą, arba didįjį mitą, labai pavojinga, nes įsijungia tam tikri savigynos mechanizmai. Girdėjau, kad Andriaus Tapino romanas „Vilko valanda“, kuriame jis kuria paralelinį Vilniaus vaizdinį, jau sulaukė negeranoriškų išankstinių nuomonių vien todėl, kad kažkurioje iliustracijoje, dar to kūrinio neskaitę žmonės jau negatyviai įvertino vien pamatę Joną Basanavičių nupieštą ne taip, kaip, jų įsivaizdavimu, reikėtų.
Turbūt yra dėl to, kad tie siužetai ir herojai yra žmonių savastis, tapatybės dalis. Tai, kas nejaudina, nesukelia tokios reakcijos. Tarkim, romane apie Egipto senovę gali nusižengti mokslinėms tiesoms, bet tai bus suvokiama kaip tam tikras vaizduotės žaismas. Su studentais palietus tam tikras temas, kartais prieinama vos ne iki muštynių. Vadinasi, tai yra istorinės sąmonės dalykai.
Literatūra mėgsta stereotipizuoti ir kurti atpažįstamas situacijas, nes apeliuoja į adresatą. Jei pateiksi visišką labirintą, niekas to nesupras ir neturėsi skaitytojų. Bet aš mene istorijos be mito net neįsivaizduoju. Vis tiek tai yra tam tikra erdvė, kurioje į herojų įdedi tam tikras idėjas.
Taip pat skaitykite: Nerimo sutrikimų statistika
Atsiranda naujų siužetų. Naujus mitus, remdamasis istorine asmenybe, kuria M. Ivaškevičius. Tai, ką jis padarė „Mistre“, tai, ką jis padarė iš Adomo Mickevičiaus, labai įdomu. Istorijos mitologizavimas literatūroje priklauso nuo rašytojo istorinės sąžinės. Vieni esamus santykius su istorija stengiasi objektyvizuoti, tyrinėja šaltinius (pvz., Vincas Mickevičius-Krėvė, Balys Sruoga). B. Sruoga nenorėjo remtis populiariais šablonais, pvz., kad Jogaila yra demonas, ir pabandė jį sužmoginti. Bet paprastai kūrinyje tarp objektyvumo ir mito pusiausvyra turėtų būti išlaikyta. Ir pats B.
Tautiškumas ir Universalumas: Kodėl Lietuvių Istorinė Literatūra Lėtai Skverbiasi Į Užsienį?
Kodėl mūsų istorinė literatūra negali išvažiuoti į užsienį, kodėl tų dramų negalima pastatyti užsienyje? Kai auditorijoje yra lenkų ir studentams reikia pasakyti, kad jie perskaitytų B. Sruogos „Milžino paunksmę“, tenka daug ką paaiškinti, nes be komentaro pateikti tokį antilenkišką kūrinį nepatogu. Taigi kodėl mes negalime parašyti tokių istorinių siužetų, kokius kažkada parašė W. Shakespeare’as? Todėl, kad mūsų mitologija yra tautinė, sukoncentruota ties tautos reikalais.
Literatūrologas Regimantas Tamošaitis sako, kad meninės vertės kūrimo požiūriu istorija ir literatūra yra dideli priešai. Esą istorija apsunkina literatūrą lavonais, sutrūnijusiais ir supelijusiais kostiumais, o literatūra turi būti gyva. Tačiau A. Švedas su R. Tamošaičio mintimi nesutinka, nes manau, kad istorija žmogui reikalinga tiek, kiek yra gyva dabartyje. Mes apie senovės Romą ar Egiptą prisimename tiek, kiek mums pavyksta tam tikrus siužetus ar asmenybes aktualizuoti.
Istorijos turėtų būti ne atsisakoma, bet per ją pasakomi universalūs dalykai. Kurdamas filmą „Duburys“, kino režisierius Gytis Lukšas sakė, kad jam svarbus žmogaus ryšys su kitu žmogumi - nesvarbu, kokiu laikotarpiu, ar dabartyje, ar tarybiniais laikais.
Netolimos Istorijos Atspindžiai: Holokaustas, Sąjūdis, Nepriklausomybė
Apie tai, ar literatūra gali aktualizuoti istoriją, kokias temas pasitelkia ir kokius stereotipus kursto mūsų autoriai, su literatūrologe prof. Reda Pabarčiene ir istorikais doc. Rūta Šermukšnyte bei doc. A. Dažnai sakoma, kad lietuvių literatūroje ir apskritai mene istorinė tema nėra išnaudojama. R. Pabarčienė: Istorija yra pamatinė lietuvių literatūros tema, galbūt net per didelė, per daug išnaudojama, todėl kyla tam tikrų problemų: stereotipizacija, nuobodumas, tie patys personažai. Taip pat teigiama, kad literatūra gali aktualizuoti tam tikras svarbias istorines temas, atkreipti į jas dėmesį. Kita vertus, ar neiškyla tam tikra grėsmė, juk literatūra, menas yra fikcija ir gali iškreipti istorinę tiesą?
Kodėl dar neprieinama prie svarbių, gana skaudžių temų, pvz., prie holokausto? Arba kodėl literatūroje neaprašomi netolimos praeities įvykiai, pavyzdžiui, Sąjūdžio, Nepriklausomybės metai?
Mūsų dienomis kai kurie mokslininkai istorikai bei save įvardijantys istorikais mūsų tautai primygtinai perša negatyvią praeitį, su panieka ir nihilizmu žvelgdami į mūsų valstybės kūrimosi istoriją, į tokias asmenybes kaip Jonas Basanavičius ir kitus mūsų tautai daug nuveikusius žmones. Tad bet kuris darbas, kuriame iškeliamos tokios asmenybės kaip pavyzdžiai šiandienai, yra itin svarbūs mūsų tautinės savimonės stiprinimui. Vienas tokių darbų - nauja prof. Algimanto Nako studija Vardan Lietuvos. Pasipriešinimas okupacijoms aukštosiose mokyklose 1940-1991 metais. Knyga liudija Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų bei studentų meilę savo Tėvynei, jos laisvės bei nepriklausomybės siekį, įvairių formų kovas ir netektis, kančias gestapo ar sovietinio saugumo gniaužtuose, kalėjimuose ar Sibiro lageriuose. Meilė Tėvynei, atsakomybė už ją, kova dėl jos nepriklausomybės sklinda iš kiekvieno monografijos puslapio. Darbe panaudota ne tik archyvinė medžiaga. Remiamasi ir gausiais Lietuvoje bei išeivijoje spausdintais darbais.
Jaunojo Skaitytojo Akimis: Istorija Kaip Pamoka Ir Įkvėpimas
Istorikai Alfredas Bumblauskas ir Mangirdas Bumblauskas knygoje „Lietuvos istorija“ kviečia jaunąjį skaitytoją išeiti iš pamokos ribų ir pasinerti į nuodugnesnius Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Moko kritiškai vertinti nusistovėjusias tiesas, patiems ieškoti atsakymų į keliamus klausimus. Knyga bus įdomi ir suaugusiesiems, girdėjusiems iš šeimos vyresniųjų ar net patiems patyrusiems knygoje aprašomus Lietuvos istorijos įvykius.
Partizanų Atminimas: Tarp Užmaršties Ir Heroizmo
Lietuvoje atgimsta diskusijos apie būtinybę ugdyti patriotizmą, skiepyti vaikams meilę ir ištikimybę Tėvynei, tačiau savo gyvybę Lietuvai paaukoję didvyriai prisimenami tik epizodiškai. Partizaninio karo metais miškuose įrengtų, o šiandien griūvančių partizanų bunkerių likimas mažai kam rūpi. Tačiau padėtis po truputį keičiasi.
Lietuvos laisvės kovų dalyvis, partizanas ryšininkas Juozas Jakavonis, slapyvardžiu Tigras, pats prižiūri savo tėvų sodyboje Kasčiūnų kaime Dzūkijos miškuose šalia Merkio atstatytą didelės istorinės reikšmės partizanų bunkerį. Jame 1945 metų birželį buvo įrengta Pietų Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vadavietė, iš kurios dvejus metus partizanų veiklai vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Požeminėje slėptuvėje spausdino pogrindinį partizanų laikraštį „Laisvės varpas“ ir daug štabo dokumentų.
„Šis bunkeris nebuvo atrastas ar išduotas, o užgriovėm jį 1946-ųjų pabaigoje“, - pasakoja vos devyniolikmetis partizano priesaiką davęs J. Jakavonis-Tigras. Jis vienintelis iš besislėpusiųjų bunkeryje liko gyvas, tačiau pragariškų kančių neišvengė. J. Jakavonį suėmė1946 m. „Žiauriai mušė beveik kiekvieną dieną. Vien Varėnoje tardė mėnesį, dar tris mėnesius Vilniuje. Buvau tiek sumuštas ir sutinęs, kad negalėdavau nė vandens atsigerti, man padėjo kartu kalintas kunigas - šaukšteliu pildavo vandens į burną. Dievas man davė jėgos - atlaikiau tuos kankinimus, neišdaviau, nepardaviau nė vieno žmogaus“, - pasakojo laisvės kovų didvyris.
Po metų partizaną ištrėmė į Sibirą, o praėjus dar septyneriems išvežė dirbti į kasyklas netoli Seimčano Rusijos Magadano srityje. 1959 m. galiausiai grįžęs į Lietuvą, šiandien tremtinys, laisvės kovų dalyvis, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris ir Vyčio kryžiaus ordino kavalierius J. Jakavonis-Tigras ant savo budelių nepyksta, su žmona rūpinasi vos prasidėjus Atgimimui savo rankomis atstatytu bunkeriu ir pats veda ekskursijas visiems besidomintiems.
Likimo ironija - tokius išbandymus atlaikiusi slėptuvė gali sunykti nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Tiesa, entuziastų dėka dabar virš bunkerio įrengta stoginė, kad slėptuvė mažiau kentėtų nuo kritulių, tačiau kitąmet devyniasdešimtmetį švęsiantis partizanas sunerimęs, kad istoriniu bunkeriu po jo mirties nebebus kam rūpintis.
J. Jakavonio-Tigro bunkerį aplankė ir jo pasakojimų klausėsi daugiau kaip 4 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio, nors muziejaus statuso jis neturi. Ne tik muziejaus statuso, bet ir šeimininko neturi dauguma išlikusių ir entuziastų pastangomis atkurtų partizanų slėptuvių.
Bunkeriu Druskininkų rajone, Ratnyčios upelio šlaite, ir dar keliomis slėptuvėmis besirūpinantis Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus vadovas Gintautas Kazlauskas pasakoja, kad prieš dvejus metus entuziastų Seimui pateiktame projekte siūloma pavesti visų Lietuvoje išlikusių partizanų bunkerių ir požeminių slėptuvių priežiūrą ir pavaldumą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Tačiau nauja vyriausybė nutarė patikrinti, ar teisingai priimtas sprendimas. O labiausiai tam priešinosi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras.
G. Kazlauskas atstatyti bunkerius ėmėsi 1997 m. vasarą, neilgai trukus po savo iniciatyva įsteigto Rezistencijos ir tremties muziejaus atidarymo. Netrukus su bendraminčiais jie atidarė pirmą ir iki šiol vienintelį Lietuvoje nuolat veikiantį turistinį maršrutą partizaninio karo tematika.
G. Kazlauskas neslepia, kad atstatyti bunkeriai, kurie dar išlikę, gyvuoja tik dėl pavienių žmonių entuziazmo, iniciatyvos ir pasiaukojimo: „Aišku, sulaukiam tai statybinių medžiagų dykai, tai kitokios labdaros, bet realios valstybės paramos nebuvo. Valstybės politikos irgi nėra: bunkeriai nėra valstybės saugomi objektai, jie neturi jokio teisinio statuso. Kai vieną bunkerį 1997 metais atstatėm, miškas dar niekieno buvo, o dabar tai privatus miškas, ir savininkas nepatenkintas, ant keliuko pastatė užkardą. Gerai dar, kad apskritai leidžia lankytis, kitas pasakytų „čia mano žemė, nešdinkitės“.
Laisvės kovų dalyvis Petras Girdzijauskas situaciją vadina niūriai: „Atstatytų slėptuvių ar jas žyminčių paminklų priežiūra - tragiška. Prastai prižiūrima Jurbarko rajono savivaldybės atstatyta slėptuvė Šimkaičių miške, kurioje buvo paimtas nelaisvėn prezidentas, partizanų generolas Jonas Žemaitis. O ryškiausias nusikalstamo aplaidumo pavyzdys - Radviliškio rajono Balandiškių kaime sunaikintas Lietuvos savanorio S. Sajaus gyvenamasis namas, kuriame prasidėjo 1949 m. vasario partizanų vadų suvažiavimas ir paskelbta Deklaracija. Vėliau ji buvo pasirašyta Prisikėlimo apygardos vadavietėje Minaičių kaime. Šią slėptuvę pavadinčiau vienintele slėptuve, kuria normaliai rūpinasi valstybės institucijos.“
Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, partizanų slėptuves ir bunkerius derėtų perduoti artimiausių muziejų, savivaldybių ir urėdijų žinion, „kad slėptuvės įeitų į tam tikrus turistinius maršrutus, būti aprūpintos informacine medžiaga. Kai kurios yra nacionaliniuose parkuose, kur turi būti išlaikytos tam tikros sąlygos.“
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas: „Teko asmeniškai matyti nemažai entuziastų ar likusių gyvų partizanų atstatytų slėptuvių, partizanų žūties vietų miškuose, paežerėse, vienkiemiuose ir kaimuose. Dabar šių bunkerių būklė tokia, kad apie juos galima kalbėti tik kaip apie buvusius - diduma jų sunaikinta arba savaime sunykę, kitų ir tikslesnė vieta nebežinoma. Nesiėmus atkurti slėptuvių ir tinkamos išlikusiųjų globos ir priežiūros, slėptuvės iš materialaus paveldo išnyks. Gal masiško jų atkūrimo siekis būtų beprasmis, tačiau dėl pilietinio patriotinio ugdymo reikėtų atkurti bent po vieną visose partizanų apygardose, kad moksleiviai galėtų susipažinti su partizanų buitimi sunkiomis sovietinės okupacijos sąlygomis. Tai ypač aktualu dabar, kai Rusija grasina ir žvangina ginklais.“
Istorikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis specialistas Darius Juodis padėties nedramatizuoja: „Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje atstatyta ar pastatyta daugiau kaip 40 partizanų slėptuvių. Iš jų 35 atstatytos autentiškose vietose. Bent pusės iš jų būklę galima vertinti kaip daugmaž gerą, tačiau daug kur atstatytų slėptuvių vietoms reikia suteikti aiškesnį teisinį statusą. Taip pat reikia visas slėptuves kaip statinius įteisinti, išspręsti žemės klausimus, nes, 2013 m. duomenimis, tik 9 atstatytų bunkerių vietos įtrauktos į kultūros vertybių registrą. Tačiau aš matau, kad viskas eina į gerą pusę, nes vis daugiau jaunų žmonių susidomi partizaninio karo istorija, tad belieka viltis, jog bus ir iniciatyvų bei darbų perėmimo iš vyresniųjų. Partizaninio karo istorija yra vienas iš didžiausių mūsų istorijos perlų, nes partizanai kovojo prieš didžiulę imperiją!