Psichologinė Asmenybės Samprata: Apibrėžimas ir Teorijos

Įvadas

Asmenybė - viena iš labiausiai psichologijoje nagrinėjamų sąvokų. Iki šiol nėra vieno bendro termino, kuris apibrėžtų asmenybę ir jos esmę. Skirtingi autoriai asmenybę apibrėžia labai įvairiai; pats terminas neretai aptariamas ir suvokiamas keliais lygiais. Štai pačia plačiausia prasme asmenybė - tai kiekvienas žmogus, suvokiantis aplinką bei save ir kontroliuojantis savo veiksmus. Tačiau buityje dažnai asmenybe pavadiname tą žmogų, kuris žavi mus, savo veikla yra pasiekęs reikšmingų rezultatų. Taip pat ir psichologai asmenybe nepavadintų kiekvieno gimusio žmogaus - anot mokslininkų, asmenybe negimstama - juk nėra tokio termino kaip pvz., „kūdikio asmenybė“. Asmenybė vystosi palaipsniui, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Tai reiškia, kad asmenybė turi savo brandos kriterijus, kurie padeda įvertinti žmogaus asmenybės raidos procesą, jo vyksmą, žmogaus asmeninį subrendimą. Asmenybės branda - vienas iš labiausiai psichologus dominančių klausimų. Daugelis autorių akcentuoja asmenybės brandą kaip asmenybės siekį ir jos raidos rezultatą, ir ieško atsakymo, kaip gi pasireiškia asmenybės branda. Kiekviena pasiūlyta teorija apie asmenybės brandą turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau svarbiausia tai, kad kiekvieną teoriją iš dalies galima pritaikyti savęs ir kitų pažinimui. Pilnesnį asmenybės vaizdą padeda susidaryti teorijų integracija, t.y. įvairių požiūrių apie asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti tas žinias. Kadangi kiekvienam yra svarbu tapti brandesniu ir siekti vis pilnesnės brandos, svarbu nagrinėti įvairias asmenybės brandos teorijas, kurios padės susikurti individualų savo asmenybės brandos vaizdą.

Asmenybės Samprata

Asmenybė - persona (lot.), personality (angl.). Pirminė samprata - kaukė, kurią užsidėdavo aktoriai, vaidindami sen. Graikijos dramoje. Asmenybė - tai kaukė, visuomeninis veidas, atsuktas į aplinkinius. Ji vertinama pagal žavumo, sugebėjimo elgtis visuomenėje, fizinio patrauklumo ir panašius kriterijus, pabrėžiančius socialiai pageidaujamas charakteristikas. Kiekvienas turi buitinį asmenybės suvokimą.

Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus visos tos savybės sudaro skirtingą visumą, savitai kontaktuojančią su gamtine ir visuomenine aplinka. Nors asmenybės apibrėžimų yra įvairių, bene plačiausiai vartojamas 1961m. Gordono Allporto (1897 - 1967) pasiūlytas asmenybės apibrėžimas: “Asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas”. Nepaisant to, kad asmenybė yra “dinaminė organizacija”, tradicinė psichologijos samprata postuluoja, kad ši organizacija yra pastovi, t. y. “asmenybė” apibūdina kažkokį pastovų konkretaus žmogaus savybių rinkinį. Asmenybės pastovumas turėtų pasireikšti laikui bėgant ir kintant situacijoms. Įvairios asmenybės savybės turi gana stiprų genetinį komponentą. Asmenybė yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų. Kalbėdami apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Asmenybės ir individualumo santykį aiškiai yra išreiškęs B. Ananjevas, sakydamas, kad “asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė - asmenybės kaip veiklos subjekto giluma”.

Allport (1937) asmenybės apibrėžimų klasifikacija:

• Asmenybę talpina žmogaus viduje; Akcentuoja psichinių savybių, vidinių būsenų ir procesų (minčių, nuostatų, motyvų, emocijų ir t.t.) charakteristikas.
• Asmenybė talpinama išorėje; Asmenybė “randama” žmogaus elgesyje, o ne vidinėse charakteristikose.
• Daugelyje apibrėžimų: Akcentuojama individualumo arba individualių skirtumų reikšmė; Asmenybė iškyla kaip kažkokia hipotetinė struktūra ar organizacija. Asmenybė - abstrakcija, besiremianti išvadomis, gautomis stebint žmogaus elgesį.

Savybės, lemiančios asmenybės sampratą:

Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją

1. Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių.
2. Kiekvieno žmogaus visos tos savybės sudaro skirtingą visumą, savitai kontaktuojančią su gamtine ir visuomenine aplinka.
3. Nors asmenybės apibrėžimų yra įvairių, bene plačiausiai vartojamas 1961m. Gordono Allporto (1897 - 1967) pasiūlytas asmenybės apibrėžimas: “Asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas”.
4. Nepaisant to, kad asmenybė yra “dinaminė organizacija”, tradicinė psichologijos samprata postuluoja, kad ši organizacija yra pastovi, t. y. “asmenybė” apibūdina kažkokį pastovų konkretaus žmogaus savybių rinkinį.
5. Asmenybės pastovumas turėtų pasireikšti laikui bėgant ir kintant situacijoms.

Psichinę asmenybės struktūrą sudaro:

• Id (lot. tai). Tai primityvūs įgimti instinktai, suteikiantys mūsų elgsenai energiją. Id veikia pagal malonumo principą.
• Ego (lot. aš). Psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą.
• Superego (lot. virš aš). Internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė superego užduotis - įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais.
• Sąmonė. Susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
• Savimonė. Susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai.
• Pasąmonė. Primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla (užmirštos vaikystės traumos, priešiškumas tėvams, seksualiniai norai), kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose.

Asmenybė yra itin sudėtingas fenomenas, todėl yra daug skirtingų požiūrių į ją. Minėtosios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Poreikių ir motyvacijos kontekste galima analizuoti, kodėl tam tikra veikla atliekama, kokia yra tos veiklos prasmė asmenybei. Veiklos dinamika, tempas, greitis bei intensyvumas - tai jau asmenybės temperamento ir charakterio sritis. Galimybės atlikti tam tikrą darbą priklauso nuo sugebėjimų ir intelekto. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės. Kiti asmenybės tyrinėtojai linkę analizuoti asmenybę per santykių sistemą (V. Miasiščevas, V. Džeimsas). Bene daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes.

Asmenybės Teorijos

Asmenybės esmei atskleisti tikslinga atsakyti į tris klausimus:

1. Kas aš esu?
2. Kuo aš galiu tapti?
3. Kaip aš galiu tai pasiekti?

Psichologijoje egzistuoja įvairios asmenybės teorijos, kurios bando paaiškinti asmenybės struktūrą, raidą ir funkcionavimą. Toliau aptariamos kelios pagrindinės asmenybės teorijos.

Psichoanalizės Teorija

Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.

Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?

Z. Froidas aiškina, kad bet kokią asmenybės veiklą reguliuoja įgimti biologiniai poreikiai - lytinis ir savisaugos. Tačiau keletą Z. Froido teorijos teiginių griežtai kritikavo net artimiausieji jo pasekėjai bei mokiniai. Tokie neofroidistai, kaip K. Jungas (1875 - 1961), A. Adleris (1870 - 1937), E. Eriksonas (1902 - 1994), K. Horni (1885 - 1952), H. Salivenas (1892 - 1949), pripažindami lemiamą pasąmonės įtaką asmenybės poelgiams, atmetė asmenybės biologizavimo tendencijas ir stengėsi froidizmą sociologizuoti. Vienas iš pirmųjų nuo Z. Froido atsimetė jo mokinys K. Jungas, prieštaraudamas panseksualizmui, A. Adleris - dėl to, kad svarbiausiu veiksniu žmoguje laikė ne instinktus, o visuomeniškumo jausmą, kuris, nors esąs įgimtas, tačiau toliau vystomas, socialinių poreikių toliau ugdomas. A. Adleris teigė, kad asmenybė yra vieninga, jos vystymosi determinantė yra siekimas pirmauti, tačiau tam neretai kliudo paties žmogaus trūkumai arba socialinės sąlygos. Tuomet imamasi įvairių kompensuojančių veiksmų. K. Horni žmogaus esmę mato įgimtame nerime bei pastangose užsitikrinti saugumą, nore patenkinti savo siekimus. H. Salivenas nurodo, kad asmenybė yra bendros subjektų veiklos produktas, santykiškai pastovus būdingų tarpasmeninių situacijų modelis. Pagrindiniu vystymosi mechanizmu pripažįstamas švelnumo poreikis ir siekimas išvengti nerimo. Labiausiai “socializuoto” neofroidizmo atstovas E.

Id (Tai)

Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).

Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.

Ego (Aš)

Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.).

Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.

Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją

Superego (Virš Aš)

Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.

Biheviorizmo Teorija

Kita psichologijos kryptis, ėmusi griežtai kovoti prieš atomistinę, funkcionalinę psichologiją, yra vadinamoji humanistinė psichologija, iškilusi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Jos atstovai teigia, kad impulsą asmenybės veiklai teikia įgimtas altruizmas, o ne siekimas pasitenkinimo ar agresija, gynimasis nuo prigimtį varžančios visuomenės. Tačiau humanistai nepripažįsta, kad specifinius žmogaus poreikius formuoja visuomeninės istorinės sąlygos. Humanistų nuomone, asmenybės branduolys yra savęs vertinimas, vadinamoji “aš sistema”, “aš vaizdas”. K. Rodžersas (1902 - 1987), G. Olportas, A. Maslou (1908 - 1970) iškėlė asmenybės santykių su kitais žmonėmis problemą, akcentuodami savęs aktualizavimo, vertybinių orientacijų reikšmę asmenybės veiklai bei formavimuisi. Šios psichologijos atstovai pabrėžia, kad neurotikų bei psichinių ligonių psichikos dėsningumų negalima taikyti sveikiesiems, kad būtina analizuoti asmenybę visybiškai.

Tai eksperimentinis gamtos mokslas. Pradininkas Pavlovas. Tiriama gyvūnų ir žmonių elgsena. A. Bandura nagrinėjo taipogi aplinkos poveikį žmogui: kaip priklauso žmogaus elgsena nuo aplinkos poveikio. Imokimas - patirties sąlygotas individo vidinių ir išorinių veiksmų pakitimas. Imokimo procesai modeliuojant (pagal A. Bandura teigia, kad betarpiko imokimo, patyrimo procese, gali būti keičiami, stebint kitų elgesį ir numatant elgesio rezultatus. Imokimo stebint procesas. Demonstravimo metu besimokantieji susiformuoja modeliuojamos veiklos simbolinį vaizdą, kurie būna būsimos veiklos prototipai.

• Dėmesio procesai;
• Išsaugojimo procesai;
• Motorinės reprodukcijos procesai;

Ypač geri rezultatai, stebint specialistus, populiarius žmones, autoritetus. Neišsaugojus informacijos, nieko nebus. Ilgalaikė atmintis - dėmesys, pakartojimas, motyvacija. Simbolinės užkoduotos informacijos pervedimas į konkrečius veixmus. Nuo stebėjimo-prie veixmo. Esant potencialiam pastiprinimui, stebint, išmokstama labai greit.

Žmogus, teigiamai save vertinantis=pasitikintis; jo veikla bus efektyvesnė. Efektyvumas siekiamas tokiais būdais: organizuojant savo elgesį; netiesioginis patyrimas-kitų elgsenos stebėjimas; verbalinis įsitikinimas-žodinis įįtikinėjimas priklauso nuo įtikinėjančio žmogaus; emocinis reguliavimas. Vidinė savikontrolė-valios jėga.

Humanistinė Teorija

Egzistencialistai J. Botendeikas, E. Štrausas, K. Jaspersas ir kt. teigia, kad žmogus įgyja laisvę tik pažindamas save “egzistuojantį” nepriklausomai nuo socialinių ir gamtinių sąlygų. Egzistencializmo ištakas randame V. Šterno personalizme. V. Šternas iškelia unikalią, nepriklausomą nuo objektyvių sąlygų asmenybę. Funkcionalinę psichologiją kritikavo ir idealistinės “supratimo psichologijos” atstovai. Vokiečių idealistas V. Diltėjus (1833 -1911) neigė V. Vunto eksperimentinius metodus ir reiškė mintį, kad žmogaus psichiką galime paaiškinti, bet negalime tirti gamtamoksliniais metodais. Toliau “supratimo psichologiją” plėtojo vokiečių psichologas E. Šprangeris (1882 -1963). Jis teigė, kad psichiką galima intuityviai suprasti. Pasak jo, asmenybėje svarbiausia vertybinės orientacijos. Jos padeda žmogui pažinti pasaulį. Tuo pagrindu E. Šprangeris išskyrė šešias vadinamąsias gyvenimo pažinimo formas ir atitinkamus šešis asmenybės tipus: teorinį, ekonominį, estetinį, socialinį, politinį ir religinį. Šiuos asmenybės tipus EE.

Žmogaus laisvės problema E. Frommas į žmogų žiūrėjo kaip į amžiną vystymasi kalbėjo apie autentišką egzistavimą. Neautentikas - neurozinis (neurotikas). Autentiką vadino produktyviu gyvenimu. Jis leidžia atskleisti ir visas asmenybės galimybės. Autentiško gyvenimo pagrindas kūryba.

Produktyvus mąstymas. Tai protas plačiąja, universalią prasme. Tai išmintis- sugebėjimas aprėpti visumą. Protas pasižymi pagarba pažinimo objektui, protas siekia tiesos atskleidimo. Produktyvus darbas: tai i vidaus motyvuotas, remiasi vidiniu aktyvumu ir tarnauja prigimčiai. Tai mėgstamas darbas ir dmina ne kiek rezultatas, o pats procesas, kuriame atsiskleidžia žmogaus galimybės. Produktyvi meilė. Tai vienintelis tikras ryšys tarp žmonių. Žm. santykis su pačiu savimi, kt. Žm. Ir pasauliu. Autentiška meilė - tai milė žmogui netskiriant savęs, bet rūpinantis tuo žmogumi gerbiant tą žmogų ir jaučiant atsakomybę už jį.

Frommas siejo su egzistenciniais poreikiais kurie kyla i žm. Poreikiai: Susietumo. Transcendencijos. Prisiriimo Tapatumo. Orientacijos sistemos. Poreikiai užima centrinę vietą žm.

Saviaktualizacijos tendencija - pagrindinis aktyvumo altinis. Pagrindinis motyvas - saviaktualizacijos siekimas, t.y. Žmogaus struktūra atsiskleidžia per poreikius. Saugumo - būdinga vaikam, priklauso nuo tėvų, labai pasireiškia pas neurotikus. Iki minimumo siekia sumažinti kontaktus su išoriniu pasauliu. Meilės ir bendravimo - bendravimas- vienas pagr. bendravimo šaltinių. Nepatenkinus šio poreikio žm tampa vienišas. Pagarbos ir savigarbos. Jei jaučiasi mylimas, tuo pačiu patenkina ir pagarbos, nori jausti, kad yra gerbiamas, siekia pripažinimo. Kai jaučia, kad jį gerbia, tai ir pats save labiau gerbia, t.y. jie l susiję. Pagarbos poreikis stipresnis už savigarbos, nes atsiranda auksčiau. Juos patenkinus, tampa labiau patenkintas savimi, savim pasitikintis. Savęs atskleidimo - tai aukščiausi poreikiai. Žm siekia atskleisti save, privalo būti ištikimas savo prigimčiai, t.y. turi tapti tuo, kuo gali. Kiekvienas žm gali pasireikšti gyvenime ir pasiekti savirealizacijos lygį.

Brandžios asmenybės savybės pagal A. Maslow: Tai save realizuojanti asmenybė. Tolerancija. Orientacija į problemas. Atsiribojimas nuo aplinkos. Santykinai labiau vertina vienatvę, kurioje geriau moko save. Savarankikumas. Pastovus naujumo motyvas. Kiekvieną gyvenimo akimirką pastebi naujus aspektus. Gilūs tarpasmeniniai santykiai. Supranta savo naudą kitiems. Kūrybiškumas - smalsūs, išradingi. Būdingas humoro jausmas. Prieinasi sukultūrinimui.

Asmenybės tipai pagal A. Maslow: Save pranokusieji, t.y. save transcendentavę asmenys. Jie būdami toliausiai pažengę žmonijos raidoje skiriasi nuo statistiškai normalių ir nuo save atskleidusių. Jie ištrūksta iš konkrečios aplinkos, kultūros ir visuomenės ir gyvena beribiame pasaulyje ir beribiame laike, gyvena ne sau, bet pasauliui, supranta savo paskirtį, misiją pasaulyje. Tai pasišventę žmonės ir jų labai nedaug.

E. Berne Žmonių bendravimas vyksta iš kažkokios tai pozicijos. Žmogus siekia gauti atlygio. Daugumoje žmonės seka iš pozicijų suaugęs - suaugęs. Kiekviename žmoguje yra 3 pozicijos: Tėvas, Suaugęs, Vaikas.

Asmenybės Bruožai

Asmenybės bruožai - tai pastovūs elgesio, mąstymo ir jausmų modeliai, kurie apibūdina individą. Jie padeda suprasti ir numatyti žmogaus elgesį įvairiose situacijose.

Asmenybės apibūdinimas pagal G. Allportą. Psichofizinė struktūra - ir kūnas ir protas. G. Allportas bruožu laikė neuropsichinę struktūrą, kuri transformuojastimulus ir azktyvuoja adaptyvų žmogaus elgesį. Asmenybė vystosi visą gyvenimą. Tai nenutrūkstamas procesas. Brandžiai asmenybei būdinga autonomija ir motyvų sąmoningumas.

Bruožai:

• turi plačias “a “ ribas.
• Brandi asmenybė sugeba užmegsti šiltus santykius.
• Priima toks koks yra nesigilina į smulkmenas.
• sugeba pažinti save ir turi humoro jausmą.
• Mato gyvenimą, jo vaizdą ir savo vietą jame. Turi gyv.

Temperamentas

Temperamentas yra įgimtas asmenybės bruožas, apibūdinantis žmogaus emocinio reagavimo intensyvumą, greitį ir nuotaikos kaitą. Skiriamos keturios pagrindinės temperamento rūšys: cholerikas, sangvinikas, flegmatikas ir melancholikas.

Charakteris

Charakteris - tai įgytų asmenybės bruožų visuma, apibūdinanti žmogaus požiūrį į aplinką, kitus žmones ir save patį. Jis formuojasi auklėjimo, patirties ir socialinės aplinkos įtakoje.

Asmenybės Tipologija

Asmenybės tipologija: priskirti asmenį kokiam nors tipui (ekstravertas, intravertas, zodiako ženklai).

Jungo asmenybės tipologija. Vyraujanti f-ja aukštesnė, kita žemesnė f-ja.

Juntantys - gyvena įspudžiais, pojūčiais. Intuitivūs- Vadovausjasi intuyicija. Įžvalga ”6-asis jausmas”.

Jis visus sprendimus padaro gerai apgalvojęs. TE- prisiria prie faktų, neigia apstrakčias idėjas.Pagrindinė f-ja mąstymas. Vadovaujasi abstrakčiais dėsniais. Jaučiantys daugiau orientuojasi į jausmus.

tags: #psichologines #asmenybes #samprata