Įvadas
Viktoras Franklis (1905-1997) - psichiatras, XX amžiaus mąstytojas ir naujos psichologijos krypties - egzistencinės analizės (logoterapijos) pradininkas. Jis vertinamas kaip viena ryškiausių psichologijos asmenybių nuo Froido ir Adlerio laikų. Šis žmogus paliko gilų pėdsaką psichologijos istorijoje.
Viktoro Franklio gyvenimas ir veikla
Dr. V. Franklis buvo Vienos universiteto psichiatrijos ir neurologijos profesorius, tarptautinio masto lektorius ir mokytojas. 29 pasaulio universitetų garbės daktaras. Jis parašė 39 knygas, kurios buvo išverstos į 40 kalbų. V. Franklio darbai nagrinėja žmogaus egzistencijos klausimus, prasmės paieškas ir psichinės sveikatos išsaugojimą.
Egzistencinė analizė (logoterapija)
V. Franklio sukurta logoterapija remiasi įsitikinimu, kad žmogaus pagrindinė motyvacija yra prasmės paieška. Pasak Franklio, prasmę galima rasti net ir sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis, ir tai gali padėti žmogui išsaugoti psichinę sveikatą ir įveikti sunkumus. Logoterapija padeda žmogui atrasti savo unikalų gyvenimo tikslą ir gyventi pagal jį.
"Sielogyda"
Savo veikale „Sielogyda“ V. Franklis kelia klausimus apie gyvenimo, mirties, kančios, darbo ir meilės prasmę. Jis analizuoja, kaip prasmės jausmas gali padėti išsaugoti psichinę sveikatą ir koks yra gydytojo vaidmuo ieškant šios prasmės. Remdamasis gausybės atvejų analize, taip pat savo, kaip vokiečių koncentracijos stovyklų kalinio, patirtimi, dr. V. Franklis pateikia priešnuodį vidinei tuštumai ir betiksliškumui, kurie tapo mūsų laikų masine neuroze. Knygoje nagrinėjami įvairūs žmogaus egzistencijos aspektai ir pateikiami praktiniai patarimai, kaip atrasti ir įgyvendinti savo gyvenimo prasmę.
Franklio patirtis koncentracijos stovykloje
Viena iš svarbiausių V. Franklio patirčių, padariusių įtaką jo teorijai, buvo jo kalinimas vokiečių koncentracijos stovykloje. Būdamas kaliniu, Franklis stebėjo, kaip žmonės reaguoja į ekstremalias sąlygas. Jis pastebėjo, kad tie, kurie sugebėjo rasti prasmę savo kančioje, turėjo didesnę tikimybę išgyventi. Ši patirtis sustiprino Franklio įsitikinimą, kad prasmės paieška yra esminis žmogaus poreikis.
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
Psichologinė drama: satyra ir sentimentalizmas
Viktoro Franklio kūrybos kontekste svarbu paminėti ir kitus literatūros žanrus, kurie nagrinėja žmogaus psichologiją ir visuomenės problemas. Tai satyra ir sentimentalizmas.
Satyra
Satyra yra literatūros kūrinys ar vaizdavimo būdas, atskleidžiantis ir išjuokiantis aprašomojo (asmens, gyvenimo būdo, politinės sistemos, vienokių ar kitokių pažiūrų ir pan.) silpnybes, trūkumus. Satyrai būdingas kandus, aštrus, net tendencingas humoras, paradoksas, kuris remiasi neatitikimu tarp to, kaip išjuokiamas objektas atrodo, ir to, kas jis yra iš tikrųjų, tarp realybės ir idealo. Satyra pasižymi atvirai ironiška kalbančiojo pozicija, išjuokiamas objektas (konkrečios silpnybės, tam tikros situacijos) yra nesunkiai atpažįstamas arba net įvardijamas.
Satyros istorija ir formos
Europos literatūrinėje tradicijoje satyra susiformavo kaip tam tikro socialinio komentaro forma ir reiškėsi dramoje (graikų komedijų autorius Aristofanas) bei poezijoje. Senovės romėnų literatūroje satyra ir buvo vadinamas trumpas eiliuotas lyrinis-epinis kūrinys; žinomiausi tokių satyrų autoriai - Horacijus ir Juvenalis. Antikinės satyros žanro tradicija atgimė Klasicizmo epochoje (satyrą yra parašęs ir Klasicizmo poetikos kūrėjas N. Bualo).
Atskirai kalbama apie vadinamąją menipietišką satyrą. Jos pradininkas - III a. prieš Kr. gyvenęs graikų filosofas kinikas Menipas. Menipietiška satyra neturi griežtų žanrinių rėmų, joje dera proza ir eilės, rimta ir komiška, natūralistiniai ir fantastiniai elementai. Klasikiniu tokios satyros pavyzdžiu laikomas I a. po Kr. gyvenusio romėnų rašytojo romanas Petronijaus Satyrikonas. Menipietiškos satyros bruožų turi garsūs Renesanso ir Apšvietos epochų romanai: F. Rablė Gargantiua ir Pantagriuelis, Dž. Svifto Guliverio kelionės, M. de Servanteso Don Kichotas.
Satyra literatūroje
Tarp garsiausių pasaulinės literatūros satyrų - Nyderlandų humanisto E. Roterdamiečio Pagiriamasis žodis kvailybei (XVI a.). Satyrinėmis galima laikyti prancūzų klasicisto Ž. B. Moljero dramas, kurių jau pavadinimai rodo, kokios silpnybės išjuokiamos (Tartiufas, arba Apgavikas, Šykštuolis). Iš XX a. pažymėtinos anglų rašytojo Dž. Orvelo politinės satyros (Gyvulių ūkis, 1984-ieji), satyrinis rusų rašytojo M. Bulgakovo romanas Šuns širdis. Lietuvių satyros pradininku laikomas V. Kudirka (Viršininkai, Lietuvos tilto atsiminimai), satyrinio vaizdavimo bruožų esama Žemaitės kūriniuose (Vingių Jono portretas aps. „Marti“), taip pat K. Sajos dramose; satyrinių eilėraščių yra parašęs V. Šimkus. Vienas ryškiausių satyrinės poezijos kūrėjų šiuolaikinėje lietuvių literatūroje yra J. Erlickas.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?
Sentimentalizmas
Sentimentalizmas (pranc. sentimente - jausmas) - XVIII a. vid. - XIX a. pr. Europos literatūros, dailės ir visuomeninės minties srovė. Sentimentalizmas atsirado kaip reakcija prieš Klasicizmo normatyvinę estetiką ir Apšvietos racionalumą. Rėmėsi Ž. Ž. Ruso doktrina apie prigimtinį žmogaus gerumą, kurį žaloja civilizacijos poveikis, atitolimas nuo gamtos. Sentimentalistai iškėlė jausmą aukščiau proto ir jausmų analizę pavertė meninio vaizdavimo objektu. Poetizavo nekilmingų luomų žmones, meilę, tyrumą, jautrumą gamtai ir menui, siekė emociškai paveikti skaitytoją.
Sentimentalizmas literatūroje
Pagrindiniai sentimentalizmo žanrai: aprašomoji poema, idilė, elegija, psichologinis romanas, komedija ir drama. Reikšmingiausi pavyzdžiai: Ž. Ž. Ruso Naujoji Eloiza (1761), S. Ričardsono Pamela (1740), N. Karamzino Vargšė Liza (1792). Sentimentalizmas reiškėsi prancūzų, vokiečių, lenkų, anglų literatūrose; pastarajai būdingesni ironijos ir humoro pradai. Lietuvoje sentimentalizmo bruožų pastebima XIX a. pr. rašytojų A. Klemento, D. Poškos, A. Strazdo kūryboje.
Šiuolaikinė lietuvių literatūra po Nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus Nepriklausomybę, lietuvių proza labai sparčiai keitėsi kiekybės, konceptualumo ir struktūros požiūriu. Prasidėjo ir džiugūs, ir skausmingi pokyčiai, nulemti totalitarizmo žlugimo. Jokių privalomų ideologinių apnašų neturinčias naujoves literatūroje skelbė Ričardo Gavelio Nubaustieji (1987), Valdo Papievio Ruduo provincijoje (1989), Jurgio Kunčino Vaizdas į mėnulį (1989), Aido Marčėno Šulinys (1988), Rolando Rastausko Albumas (1987), Jurgos Ivanauskaitės Pakalnučių metai (1985), Kaip užsiauginti baimę (1989), Danutės Kalinauskaitės Išėjusi šviesa (1987). Juozo Apučio rinktinė Gegužė ant nulūžusio beržo (1986) apdovanota Valstybine premija.
"Dainuojanti revoliucija" ir literatūra
„Dainuojančios revoliucijos“ metu gerai žinomos asmenybės pasuko į didžiąją politiką, dalyvavo Sąjūdyje, ėjo į mitingų aikštes, suvažiavimus, piketus, demonstracijas, kalbėjo iš tribūnų, būrė tautą, rašė puikius publicistinius straipsnius (Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis, Kazys Saja ir kt.) Literatūros žmonės buvo matomi viešumoje, formavo intelektinį ir kultūrinį atgimimo bagažą, kelerius metus dominavo publicistika.
Baltos dėmės ir tremties literatūra
Vyko spartus uždrausto vaisiaus išslaptinimas: stengtasi likviduoti baltas dėmes (publikuoti tremtinių, partizanų ir kitų rezistentų kūriniai), tekstai ištraukti iš archyvų (bibliotekose įkurtų vadinamųjų „specfondų“), plūstelėjo dokumentinė proza. Didžiulio rezonanso sulaukė Dalios Grinkevičiūtės tremties prisiminimai Lietuviai prie Laptevų jūros (1988). Legendinė lietuvių rezistencijos asmenybė Juozas Lukša Daumantas parašė autobiografinį partizanų kovų epą Partizanai už geležinės uždangos (1950). Pokario rezistencijos ir tremties atsiminimų knygų 1988-2002 m. išleista net per 500. Buvo sumanytos dokumentinių, istorinių leidinių serijos bei tęstiniai leidiniai: „Tremties archyvas“, „Laisvės kovų archyvas“, „Genocidas ir rezistencija“. Pasirodė Intos tremtinių poezija Benamiai (1989), stambi poezijos antologija Tremtinio Lietuva (1990).
Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją
Jungtys su išeivijos literatūra
Buvo sumezgamos nutrauktos jungtys, skelbta, kad 1940 m. į priešingus polius „perskelta“ lietuvių literatūra iš tikrųjų yra viena ir vientisa - gausiai publikuota po 1944 m. emigravusių išeivių kūryba, tautiečiai iš užjūrio siuntė pilnas dėžes ir pašto maišus knygų bibliotekoms, viešumoje vėl pradėjo funkcionuoti sovietmečiu į Vakarus pasitraukusių rašytojų pavardės (Tomo Venclovos, Icchoko Mero, Sauliaus Tomo Kondroto). Parvykęs gimtinėn, išeivijos poetas Bernardas Brazdžionis surinko pilnutėles sales ir aikštes klausytojų, o jo rinktinė Poezijos pilnatis išėjo iki tol neregėtu 100 tūkstančių egzempliorių tiražu. Panaikinus sovietinę cenzūrą, pirmaisiais Nepriklausomybės metais išleistos Antano Vaičiulaičio, Mariaus Katiliškio, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno, Antano Škėmos, Tomo Venclovos, kritikų Rimvydo Šilbajorio, Vytauto Kavolio knygos, pasirodė emigracijos rašytojų autobiografijos ir interviu, išeivijos straipsnių, spausdintų leidiniuose Metmenys ir Akiračiai, rinkiniai.
"Kūriniai iš stalčiaus"
Sovietmečiu užgniaužti ar išcenzūruoti ir negalėję viešai pasirodyti veikalai vadinami „kūriniais iš stalčiaus“. Du iš jų parašyti 1967 m. - tai Jono Mikelinsko romanas Juodųjų eglių šalis (1988) ir Juozo Apučio alegorinė apysaka apie sovietų okupuotus Rytprūsius Skruzdėlynas Prūsijoje (1989). Rinkiniu Gyvulėlių dainavimas išėjo prieš 30 metų sukurti Romualdo Granausko apsakymai, paskelbti anksčiau nepublikuoti Vytauto P. Bložės ir dar vieno kito poeto eilėraščiai.
Laisvės išbandymai ir literatūros krizė
Svarbiausias pasiekimas tas, kad literatūrinė bendruomenė ir atskiras kūrėjas sulaukė laiko, kai galima rašyti laisvai, kitaip, tuos rašymus taip pat laisvai interpretuoti. Laisvės slenkstis pasirodė esąs aukštesnis, o jos išbandymai didesni, nei tikėtasi. 1990-ųjų kūriniai, rašyti, kai gatvėmis dar važinėjo šarvuočiai ir skraidė kariniai sraigtasparniai, labai skiriasi nuo XXI a. spontaniškų polėkių, interpretacijų ir dekonstrukcijų.
Ankstyvaisiais metais būta gana daug idealizmo, manyta, kad literatūra ir kūrėjai, būdami laisvi, entuziastingai plėtos nacionalinę kultūrą. Atgavus laisvę, daugelį rašto žmonių buvo apėmęs pozityvių pasikeitimų troškimas ir gana optimistinis perspektyvų „numatymas“. 1990 m. konstatuojamos tokios literatūros būklės apraiškos: laisvės sindromas, krūva melagingos kūrybos, paveldo grįžimas, pervertinimų metas, mažai kūrinių „iš stalčiaus“, prasto lygio beletristikos srautas ir nemenka tuštuma, netgi pakrikimo ženklai.
Pasak kritiko Alberto Zalatoriaus, permainų laikas literatūrai nepalankus, nes visuomenė, laukdama šūkių ir veiksmo, pasidaro abejingesnė subtilesniems ir sudėtingesniems dalykams. Buvo teigiama, kad literatūra gyvens normaliai, be jokių privilegijų, o jai padės tik talentas ir kūrėjo asmenybė. Visus nustebino poeto ir dailininko Leonardo Gutausko romanas Vilko dantų karoliai, kuriame labai atvirai ir išradingai papasakota šeimos narių drama sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Kritikai sakė, kad sveika truputį pažongliruoti seksu, obsceniškumu, žargonizmais - sovietmečio tabu dabar pasitarnausią kaip antausis konservatyviam davatkiškumui. Šią programą nedelsdami vykdė Herkus Kunčius, Juozas Erlickas, Ramūnas Kasparavičius ir kai kurie jaunesnės kartos rašytojai. Dekonstrukciniu užmoju pirmauja groteskus apie sovietinės tikrovės marazmą rašantis Herkus Kunčius. Ypač didelio rezonanso sulaukė septintasis jo romanas-farsas Nepagailėti Dušanskio (2006), kuriame komunistų partijos programa perrašoma kaip Evangelijos parodija.
Antrasis periodas (1993-2000)
Antrasis periodas (1993-2000) pasižymi išcentrinėmis tendencijomis: literatūra diferencijuojasi, iš visuomenės avanscenos traukiasi į specialistų glėbį. Lietuvių rašytojai į naują politinę, socialinę, psichologinę ir estetinę lūžio situaciją reagavo nevienareikšmiškai - vieni skelbė nuosmukį, kiti puoselėjo idealistines iliuzijas, treti ramiai dirbo, o jaunoji karta bandė burtis į sambūrius ir skelbti naujas programas, bet galiausiai išsisklaidė kurti po vieną. Pakito visi žanrai ir jų hierarchija (poezija, romanas, novelė, esė, drama, memuarai) - vieni literatūros lauke užėmė naujas pozicijas, kiti prarado anksčiau turėtas.
Mažos tautos kompleksas (patariama jo vengti), atsitiktinumas, mada, minios skonis, nuotykinės literatūros bumas, reklama, fakto literatūros prestižas, šeimos kronikų rašymas, naujoviški istoriniai romanai, žaismės pagausėjimas. Esant tokios destabilizuotos būsenos abejota, ar literatūra dar gūžiasi ir dvejoja, ar jau atsigauna ir stiepiasi, bet būta aistringo imperatyvo: „Tikėkimės ir pasižadėkime, kad visais atvejais - kas imtųsi plunksnos, ką berašytų, kokias temas iškeltų - kriterijus turi būti vienintelis - tiesa ir meniškumas“ (Juozas Aputis).
Nepasiteisino Vytauto Kubiliaus teiginys, kad ateities literatūrą jau lems ne „kolektyvinio mąstymo formos“, nes anksčiau vyravusias privalomas socialistinio realizmo nuostatas ėmė sparčiai keisti masinės kultūros standartai. Prasidėjo populiariosios, pramoginės kultūros invazija, kai į tekstą nekritiškai įsileidžiama viskas. Rašytojai jautėsi vis labiau nureikšminti (mažėjo tiražai, honorarai, skaitytojų, žiniasklaidos, rėmėjų dėmesys meninei kūrybai).
Dėmesį nuo rašytojų „nutraukia“ atsivėrę kitos laisvo gyvenimo galimybės: gausėjanti periodika ir įdomių neliteratūrinių knygų leidyba, debatų įvairiais politiniais ir ekonominiais klausimais reikmė, išsiplėtęs medijų vaidmuo, interneto skverbtis, legalizuotos pramogos, kelionės ir t. t. Toks persigrupavimas daug kam buvo netikėtas ir dramatiškai išgyvenamas, todėl 1993-1997 m. daug kalbėta apie literatūros krizę, fiksuotas kritinės būsenos paūmėjimas. Regis, tuo metu dar nebuvo suvokta, kad krizė yra gana produktyvi. Gyvename krizės sąlygomis, krizės visuomenėje, vyksta rimtosios kultūros genocidas - tokie ir panašūs teiginiai tapo kasdieniu reiškiniu.
tags: #psichologines #dramos #pradininkas