Švietimo srityje mokytojai susiduria su įvairiais iššūkiais, kurie apima ne tik akademinį mokymą, bet ir mokinių psichologinę gerovę. Šiame straipsnyje nagrinėjamos psichologinės temos, aktualios mokytojams, apžvelgiamos problemos, su kuriomis jie susiduria, ir pateikiamos rekomendacijos, kaip pagerinti mokymosi aplinką ir mokinių psichikos sveikatą.
Lytinio Ugdymo Dilemos: Tarp Poreikių ir Spaudimo
Lietuvoje lytinis ugdymas vis dar susiduria su iššūkiais. Mokytojai jaučiasi tarsi surištomis rankomis dėl spaudimo, kurį patiria iš mokyklų administracijų ir tėvų bendruomenių. Vieniems mokytojams „uždrausta“ kalbėti vienomis temomis, kitiems - kitomis. „Įvairovės ir edukacijos namų“ vadovė, mokymų trenerė, psichologė Lina Januškevičiūtė teigia, kad situacijos labai skiriasi. Jos teigimu, vertinti lytiškumo programas galima įvairiai - vienose mokyklose jos visuomet vyko kokybiškai, o kai kur - nevyko visai.
L. Januškevičiūtė komentuoja, kad lygiai taip pat vyksta ir dabar, kai į mokyklas atkeliavo Gyvenimo įgūdžių programa. Kai kuriose mokyklose per lytiškumo ugdymo dalį mokiniai žiūri filmukus, kai kur patys mokytojai atsisako vesti šią dalį, dar kitose - neleidžia tėvai. Vis dėlto dalyje mokyklų vyksta kokybiškas darbas, mokytojai atranda naujų būdų, kaip mokiniams pristatyti šią temą. Tad vieno vertinimo nėra, tačiau koks nors lytiškumo ugdymas visgi pasiekia mokyklas.
Ekspertė pasigendama visuminio požiūrio į jauną žmogų, suvokimo, kad jis gali ir nori diskutuoti, domisi įvairiomis temomis ir dažnai turi daugiau žinių, negu įsivaizduojama. Jaunam žmogui dabar rūpi įvairūs klausimai, tačiau dažnai suaugę žmonės nusprendžia, kas yra svarbiausia, o apie ką, šiukštu, negalima kalbėti su jaunimu. Temos apie kūną ir jo supratimą turėtų būti platesnės, apimti daugiau kampų: apie malonius ir sveikus santykius, apie tą patį išsiskyrimą. Apie žmonių įvairovę ir kaip priimti kitus be patyčių, o su pagarba. Dažnai atrodo, kad lytiškumo ugdymas yra tik apie kūno brendimą, lytinius santykius ir apsaugos priemones. Tačiau juk tema yra daug platesnė ir dažnai to platumo jauniems žmonėms pritrūksta.
Jos teigimu, jaunimas domisi įvairiomis lytiškumo temomis ir tai priklauso nuo jų amžiaus: jaunesniems mokiniams ypač įdomu sužinoti apie kūną, jo sandarą, tai, kas su juo vyksta ir kaip tai vyksta. Įdomu žinoti, kada ateina paauglystė ir ką tuomet daryti. Vyresniems mokiniams svarbu santykiai - nuo draugiškų iki romantinių. Kaip juose būti, kas yra priimtina ir kas ne, kaip galima kurti santykius, kaip iš jų išeiti ir panašiai. Na, o vyriausiems įdomu apie savęs pažinimą: kas aš esu, kaip man būti šiame pasaulyje tarp kitų bendraamžių. Taip pat ir intymaus gyvenimo klausimai, tiksliau, kaip suprasti, kada jau esi jiems pasiruošęs. Tad vieno universalaus klausimo nėra, tačiau tai ir parodo šios temos platumą bei jaunų žmonių skirtingumą.
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
L. Januškevičiūtė pabrėžia, kad tobulinti dabar veikiančias lytiškumo programas reikėtų atsižvelgiant į poreikius ir lūkesčius. Jos nuomone, pirma reikėtų peržvelgti požiūrį į pačią temą ir kodėl ji reikalinga. Šiuo metu yra didelis susipriešinimas, kas turi būti kalbama su jaunais žmonėmis ir kas neturi. Be to, mokymo programos ir taip yra plačios, įtemptos, jauni žmonės yra pavargę nuo mokymosi proceso, nuo kitų turimų atsakomybių. Tad nenuostabu, jog ne visuomet susidomėjimu laukia atsakymų. Svarbiausia, tvarkant programas, atsižvelgti į jaunų žmonių poreikius, tose temose dirbančių specialistų patarimus ir gerąsias užsienio praktikas. Juk gyvename globaliame pasaulyje ir galime mokytis iš geriausių patirčių, pritaikydami jas mūsų bendruomenių kontekstuose.
Norint pagerinti mokymosi sistemą, nereikia dairytis toli - nemažai šalių jau yra įtvirtinusios tinkamesnius būdus atsakyti į moksleivių klausimus. Jau yra sukurta nemažai įvairių programų kitose šalyse, kurios veikia ne vienerius metus - galima būtų imti pavyzdžius ir pabandyti jas pritaikyti mūsų mokyklose. Bet svarbiausia - klausti jaunų žmonių, kokios temos, klausimai jiems aktualiausi, ir pagal tai spręsti, ką įtraukti į mokymosi programas.
Mokytojai, užsiimantys lytiškumo ugdymu, pripažįsta esantys nepajėgūs atsakyti į moksleiviams kylančius klausimus ne tik dėl temų platumo ir gilumo, bet ir dėl spaudimo, kurį patiria iš mokyklų administracijų ir tėvų bendruomenių. Vieniems mokytojams „uždrausta” kalbėti vienomis temomis, kitiems - kitomis. Tad nors ir yra viena programa su tam tikromis rekomendacijomis, mokytojai turi taikytis prie įvairių pusių, o galų gale - dar ir atliepti jaunų žmonių poreikius. Tad kyla natūralus klausimas - kuriai pusei duoti prioritetą? Taip pat žinoma ir tai, jog lytiškumo tema yra itin plati, todėl natūralu neturėti atsakymų ar patirties, aptariant kai kurias temas. Prisideda ir tai, jog jauni žmonės gyvena intensyvų gyvenimą, kurio dalis yra virtuali, tad temos keičiasi sparčiai ir dažnai nėra galimybių susekti visų naujausių tendencijų ar klausimų.
Pašnekovė rekomenduoja mokytojams įsitraukti į kvalifikacijos kėlimo paskaitas, tobulinti žinias bei atrasti naujų būdų lytiškumo ugdymo pamokoms vesti. Kai kurie mokytojai eina į papildomus mokymus, ieško kitokių būdų, kaip galėtų geriausiai perteikti informaciją mokiniams. Tačiau vėlgi grįžtame prie to spaudimo, kadangi tos temos yra draudžiamos mokyklose arba tyliu susitarimu neapimamos. Žinoma, norėtųsi, jog mokytojai gautų kuo daugiau teorinių ir praktinių žinių, kad galėtų perteikti temas kokybiškai ir išsamiai.
Jos teigimu, mokytojai galėtų pasinaudoti ir moderniomis technologijomis, siekdami lengviau ir greičiau sudominti moksleivius aiškinama tema. Visų pirma reikėtų domėtis jaunų žmonių gyvenimu, kadangi tai padeda atliepti jų poreikius, temas, kuriomis jie gyvena. Tam pasitelkti galima ir socialinius tinklus, kurie yra populiarūs tarp jaunų žmonių. Nors dažnai kalbame apie dirbtinio intelekto keliamas grėsmes, kartu svarbu jį išnaudoti savo naudai, pavyzdžiui, rasti idėjų, kokias veiklas galima pasiūlyti jauniems žmonėms viena ar kita tema, padėti išsigryninti veiklos tikslus ar idėjas, kurias vėliau galima paversti į įdomias, įtraukias pamokas. Žinoma, šiuolaikinės technologijos (įvairios programėlės, puslapiai) padeda pamokas padaryti interaktyviomis, su įdomiomis užduotimis, kurias patys jauni žmonės gali spręsti ir gauti atsakymus.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti psichologinę krizę?
Mokymosi įstaigos turėtų ieškoti pagarbaus dialogo tarp skirtingų grupių, siekti, kad būtų patenkinti ir mokinių, ir jų tėvų norai. Dažnai tas pokalbis būna paremtas ne pagarba, o kaltinimais, nebūtomis istorijomis, supriešinimu ar baime, kartais - ir garsesniu rėkimu. Norėtųsi pabandyti suprasti, kad visų tikslas yra vienas - jaunų žmonių saugumas. Taip pat svarbu pasitikėti mokytojų kompetencijomis ir noru suteikti jauniems žmonėms kuo daugiau gerovės ir patikimų žinių. Ir, aišku, nepamiršti pagrindinio komponento - jauno žmogaus.
Ugdymas ir Psichologija: Kasdieniai Iššūkiai
Pedagogai bei švietimo įstaigų atstovai rinkosi į švietimo konferenciją „Ugdymas ir psichologija: kasdieniai iššūkiai“. Pagrindinis konferencijos tikslas - pasidalyti patyrusių psichologų patirtimi, sprendžiant kasdien pedagogams kylančius iššūkius, tokius kaip darbas su netinkamai besielgiančiais ar specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, bendradarbiavimas su mokinių tėvais, bendruomenės kūrimas, šiuolaikinių mokinių motyvacija, vertinimas, streso valdymas.
Konferencijos metu organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė Silvestra Markuckienė, dalydamasi praktiniais patarimais, padėjo pedagogams atsakyti į klausimą „Kodėl vaikai kartais veda iš proto?“. Psichologė pabrėžė, jog kiekvienas žmogus turi keturis pagrindinius psichologinius poreikius: priklausyti, galėti bei gebėti, jaustis vertingu bei reikšmingu ir išdrįsti. Kai šie poreikiai nėra patenkinami, tampame pikti, nepasitikintys savo jėgomis, pažeidžiami, nesvarbūs.
Elgesio analizės specialistė, organizacijos VšĮ „ISADD Lietuva“ mokymų koordinatorė Giedrė Skaisgirytė savo pranešime „Vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, įtrauktis. Geriausios patirtys“ išsakė mintį, kad integruojant specialiųjų poreikių vaikus labai svarbu įsivertinti, ar akademinės žinios tikrai yra pagrindinis tikslas. Kita pranešėja - Vilniaus universiteto psichologijos instituto lektorė Dovilė Butkienė - kalbėjo apie mokymosi motyvaciją bei įsitikinimo galią. Pranešėja akcentavo, jog svarbu sukurti sąlygas vaikui patirti sėkmę. Organizuojant ugdymo procesą reikia įsitikinti ar reikalavimai vaikui yra aiškūs ir ar užduotys yra įveikiamos (savarankiškai ar pasinaudojant mokytojo pagalba).
Doc. Dr. Sigita Girdzijauskienė savo pranešime „Psichologiniai mokinių vertinimo aspektai“ išsakė mintį, jog vertinimo priemonė tiesiogiai turėtų atitikti mokomojo dalyko standartus. Pasak jos, tikslingas vertinimas yra be galo vertinga priemonė. Psichologas Edvardas Šidlauskas pabrėžė, kad didelę įtaką mokinio gyvenimui daro mokytojo vidinė savijauta bei „perdegimas“. Jei mokytojas nesugebės vaikų „atšildyt“ ar puoselėti artimesnio ryšio, tada vaikas pradės jaustis nejaukiai. Ryšys kuriamas atidumu jaunam žmogui, išreiškiant rūpestį, empatiją, puoselėjant pasitikėjimo, saugumo jausmus. Kiekviena bausmė didina atstumą bei kuria nesaugumo jausmą, todėl noras įsiklausyti į pedagogo žodžius menksta, o troškimas maištauti stiprėja. Bausmė liudija apie nemeilę ir silpnina pedagogų įtaką.
Taip pat skaitykite: Psichologinės priežastys, lemiančios moterų seksualinę disfunkciją
Psichoterapeutė, mokyklos psichologė Žydrė Arlauskaitė kalbėjo apie tėvus mokyklos bendruomenėje. Pranešėjos teigimu, įtampa tarp tėvų ir ugdymo įstaigos kyla tuomet, kai nesutariama, kas visgi prisiima didesnę atsakomybę už vaiko ugdymą: tėvai ar ugdymo įstaiga. Lektorė pabrėžė, jog pedagogai šiuo atveju yra profesionalai, jų žinios yra gerokai platesnės ir gilesnės nei tėvų, todėl jie tam tikra prasme turėtų edukuoti ir pačius tėvus.
Buvęs švietimo ir mokslo viceministras, Aukštelkės mokyklos-daugiafunkcio centro, Kurtuvėnų mokyklos-daugiafunkcio centro, Bubių mokyklos direktorius Vaidas Bacys savo pranešime kalbėjo apie gerą mokyklą. Kokia ji turėtų būti? Pirmiausia reikia turėti aiškią viziją ir svarbu, kad prie jos kūrimo prisidėtų visa bendruomenė.
Socialinis Emocinis Ugdymas: Kelias Į Geresnę Psichikos Sveikatą
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Yra nustatyta, kad mokymuisi daro įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių. Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas - tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti. Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji.
Visuomenės raidos dėsningumai lemia, kad reikšmingos žmogiškosios patirtys daro įtaką mūsų veiklai, mąstymui, verčia keisti pažiūras ir perkainoti vertybes. Kaita neišvengiama visose mūsų kultūros srityse, tačiau švietimo sritis ypatingai reikalauja itin glaudaus bendradarbiavimo tarp visų vaiko gerove suinteresuotų pusių ir pastangų kuriant sveiką, kūrybišką, palaikančią ugdymosi aplinką. Pokyčiai reikalauja naujų žinių, požiūrių ir patyrimų. Būtent patyriminė praktika yra efektyviausia priemonė savęs pažinimui ir tobulėjimui. Jei žinosime, kaip tvarkytis su pokyčiais, išvengsime emocinio ir profesinio nuovargio ir nežinomybės dėl ateities. Norint išvengti kaitos, jaučiame nuolaitinę įtampą, todėl vertėtų ne vengti jos, o kurti ją patiems.
Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose.
Mokykloje mokoma daugybės dalykų, kurių ne visuomet prireikia tolimesniame gyvenime. Pasak Čedavičienės D. (2008) mokytojai, dažniausiai nerimaujantys dėl mokinių matematinio ar kalbinio neraštingumo, pradeda suprasti, kad egzistuoja kitas, dar didesnį rūpestį keliantis trūkumas: emocinis neraštingumas. Mokytis pažinti savo jausmus ne ką mažiau svarbu nei lavinti skaitymo ar skaičiavimo įgūdžius. Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti sėkmingu ir laimingu. Kaip teigia Lekavičienė R, Antinienė D. (2012) aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija ir t.t. skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei, apskritai, asmens psichologinį funkcionavimą. Todėl teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis. Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui.
Kognityvinis intelektas (IQ) ir emocinis intelektas (EQ) koreliuoja, tačiau nėra susiję priežasties pasekmės ryšiais. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socaliniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti. Galime stebėti ir atvirkščiai, žmogus, kuris baigė mokyklą žemais akademiniais įvertinimais ir nepasižymi aukštu intelektu, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos lyderiu.
Šios išvardintos socialinės emocinės kompetencijos apima daugelio ankstesnių autorių tyrinėtas ir aprašytas socialines emocines kompetencijas (J.D. Dar Pasaulinės sveikatos organizacijos paskelbtoje ataskaitoje „Smurtas ir sveikata“ prievarta buvo nedviprasmiškai įvardinta kaip visuomenės sveikatos problema. ES konferencijoje „Dirbkime kartu siekiant psichikos sveikatos ir gerovės“ pasirašytame pakte teigiama, kad psichikos sveikatą ir gerovę politiniais sprendimais reikia padaryti pagrindiniu prioritetu. Kaip viena svarbiausių veiklos sričių buvo išskirta jaunimo psichikos sveikata ir švietimas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams programą, kuri skirta diegti kompleksines priemones visų rūšių smurtui prieš vaikus šalinti. Konferencijoje „Vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos ir savijautos gerinimas“, daug dėmesio buvo skirta ugdymo aplinkos vaidmeniui užtikrinant vaikų ir jaunimo psichikos sveikatą.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą, kuris laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių. Pasak britų psichologo, psichoterapeuto, emocinio intelekto eksperto Stephen Neale, kartais net labiausiai išsivysčiusiose šalyse mokymo sistemos nėra subalansuotos. Per daug dėmesio skiriama loginio mąstymo vystymui ir per mažai emociniam intelektui. Tačiau labiausiai reikia lavinti limbinius smegenis (emocines smegenis). Būtent limbinė smegenų dalis yra atsakinga už visas mūsų emocijas, įsitikinimus, vertybes, hormonų pokyčius, sprendimų priėmimą ir elgesio pokyčius. Ji mūsų gyvenimui turi daug daugiau įtakos nei racionalioji mūsų smegenų dalis. Limbinė smegenų dalis gali apdoroti iki 6,000,000,000 bitų informacijos per sekundę, kai tuo tarpu už loginį mąstymą atsakinga smegenų dalis apdoroja tik iki 100 bitų informacijos per sekundę. S. Neal atkreipia dėmesį į tai, jog turime taip parengti mokymo programas, kad emocinis intelektas lydėtų kiekvieną pamokos aspektą.
tags: #psichologines #temos #mokytojams