Įvadas
Giliai širdyje mes tikime, kad žinome ir suprantame save geriau, nei kas nors kitas gali mus pažinti. Freudas padarė revoliuciją, kaip mes galvojame apie psichikos sveikatos sutrikimus ir jas gydome. Freudas psichoanalizę įkūrė kaip būdą klausytis pacientų ir geriau suprasti, kaip veikia jų protas. Psichoanalizė ir toliau daro didžiulę įtaką šiuolaikinei psichologijai ir psichiatrijai. Jo idėjos įsipynė į mūsų kultūros audinį, o tokie terminai kaip „Freudo slydimas“, „represijos“ ir „neigimas“ nuolat atsiranda kasdienėje kalboje. Šiame straipsnyje išsiaiškinsime, remiantis S. Freudo gynybos mechanizmais, ką mes, kaip asmenys, išgyvename, ką slepiame, kaip tvarkomės su gyvenimo sunkumais ir kaip sugebame save valdyti.
Kas yra psichologiniai gynybos mechanizmai?
Apsaugos mechanizmai - tai psichologinės strategijos, kurios nesąmoningai naudojamos apsaugoti žmogų nuo nerimo, kylančio dėl nepriimtinų minčių ar jausmų. Mintys ir jausmai yra dvi tos pačios monetos pusės. Nors mintys gali kilti iš bet kur - protas yra gana tuščia drobė - jausmai visada kyla iš vietos mūsų viduje. Tai, kaip mes ką nors jaučiame, yra ne tik mūsų minčių atspindys, bet ir mūsų kūno reakcijos į tai, ką galvojame, atspindys. Kuo žmogus tobulesnis išorėje, tuo daugiau demonų jis turi viduje.
Psichodinaminė psichologijos perspektyva siūlo, kad žmogaus elgesys, jausmai ir emocijos yra psichologinės jėgos. Psichodinamika atsirado XIX amžiaus pabaigoje Sigmundo Freudo, kuris teigė, kad psichologiniai procesai yra psichologinės energijos (libido) srautai sudėtingose smegenyse. Reaguodama į labiau redukcionistinį biologinės, struktūrinės ir funkcinės psichologijos judesių požiūrį, psichodinaminė perspektyva žymi švytuoklės svyravimą link holistiškesnių, sisteminių ir abstrakčių sąvokų bei jų įtakos konkretesniam elgesiui ir veiksmams. Freudo psichoanalizės teorija daro prielaidą, kad didžioji dalis psichinio gyvenimo yra nesąmoninga, o praeities patirtis, ypač ankstyvoje vaikystėje, formuoja tai, kaip žmogus jaučiasi ir elgiasi visą gyvenimą.
Pavyzdžiui, jei susinerviname, nes kitas žmogus vėluoja į susitikimą, tą emociją sukelia mūsų mintys (nerimas dėl to, kas gali nutikti) ir mūsų kūno reakcija (įtampa pečiuose). Todėl negalime suprasti, kodėl esame nusiminę. Turime sugebėti atsidurti kito žmogaus vietoje, kad suprastume, kodėl jis gali vėluoti. Pasak Freudo, mintys, jausmai ir elgesys yra susieti per sudėtingus psichologinius procesus, vadinamus instinktais, kurie, jo manymu, lemia visą žmogaus elgesį. Todėl svarbu suprasti mūsų psichologiją, kad galėtume geriau suvokti save ir geriau susidoroti su įvairiais gyvenimo iššūkiais.
Psichoterapeutai, o ypač psichoanalitikai, dažnai vartoja terminą „gynybos mechanizmai“, arba trumpiau - „gynybos“. Šis terminas prigijo nuo psichoanalizės pradininko Z.Froido laikų. Išskiriama ir gynyba nuo nemalonių emocijų, kurios atlieka signalinę funkciją. Apibūdinant paprasčiau, gynybos mechanizmais siekiama apsaugoti „Aš“ nuo bet kokios grėsmės - tiek vidinės, tiek išorinės, tiek realios, tiek įsivaizduojamos. Gynybos apsaugo asmenybę nuo nerimo ir liūdesio, ir bet koks žmogaus elgesys, kai jis pajaučia nerimą ar liūdesį, iš esmės yra gynybinis. Kadangi gynybos mechanizmų atsiradimą ir išlikimą lemia nesąmoningi potraukiai, gynybos yra linkusios pačios greitai tapti nesąmoningos (t.y. žmogus pats apie jas nežino) ir įkyriai besikartojančios. Tai reiškia, kad ir suaugę galime „gintis“ nuo to, kas vaikystėje mums atrodė pavojinga ir vengtina, nesuvokdami, kad situacija pasikeitė. Kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jo psichologinė pusiausvyra sutrikus, ar ne, naudoja vienokius ar kitokius gynybos mechanizmus. Sveiko suaugusio žmogaus gynybomis vadiname adaptyvų, visuminį, dėsningą pasaulio suvokimą. Dėl to išskiriama dar viena gynybos mechanizmų funkcija - sveikas kūrybingas prisitaikymas gyvenime. Adaptyvūs gynybos mechanizmai dar vadinami „tvarkymosi“, arba „įveikimo“, mechanizmais. Jei dalis pacientų kenčia nuo pernelyg stiprių ir neadaptyvių gynybų ir psichoterapijos metu siekiama sumažinti jų intensyvumą, tai didelė dalis pacientų turi nepakankamą gynybų arsenalą, ir psichoterapija turi padėti jį sustiprinti ir patobulinti. Gynybų paskirtis yra padėti išlaikyti savigarbą. Gynybai gali būti panaudojamas ne tik veiksmas, bet ir idėja (pvz., prisidengimas tam tikra pasaulėžiūra) arba jausmas, kuris sukelia nemažiau skausmo, bet mažiau subjektyvaus nemalonumo. Reiškia bet kuris pasikartojantis elgesio, mąstmo ar pasaulio jautimo būdas gali būti vertinamas kaip gynyba. Dėl to įvairūs autoriai aprašo kiek skirtingus gynybos mechanizmus. Tačiau pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių būtent todėl, kad mes visi naudojame skirtingus gynybos mechanizmus. Kita klasifikacija išskiria tam tikrai patalogijai būdingus gynybos mechanizmus. Pats Z.Froidas gynybos mechanizmus skirstė pagal patologijos sunkumą. Jo nuomone, psichozėms būdingi mechanizmai yra neigimas, tikrovės iškreipimas ir projekcija, neurozinės gynybos yra išstūmimas, izoliacija, anuliavimas, perstūmimas ir reakcijos formavimas; brandžios gynybos: sublimacija, altruizmas, humoras ir slopinimas.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Pagrindiniai psichologiniai gynybos mechanizmai
1. Mechanizmai, susiję su ikiverbaline raidos stadija
Tai ankstyviausia raidos stadija, trunkančia nuo gimimo iki 2,5 - 3 metų amžiaus, kuriai būdingas nepakankamas objektų atskirumo ir pastovumo suvokimas.
2. Neigimas (angl. denial)
Tai būdas išgyventi nemalonumus, paprasčiausiai atsisakant priimti faktą. Klasikinis neigimo pavyzdys - pasakojimas apie strutį, kuris ištikus pavojui, slepia galvą smėlyje. Neigdami sakome: „To nebuvo“ arba „To nebus“. Maži vaikai „atranda“, kad išorinis pasaulis „nustoja egzistuoti“ užmerkus akis. Mąstoma magiškai: „Jei aš to nepažįstu, reiškia to nėra“. Taip pat ir dauguma suagusių žmonių, sužinoję apie netikėtą artimo žmogaus mirtį, sako: „Ne to negali būti!“. Taip laimima laiko, kol pradeda veikti brandesni gynybos mechanizmai. Neigiant pavojų gyvybei (pvz., katastrofų, karo metu) atliekami žygdarbiai. Tačiau neigimas, būdamas primityvia gynyba, paprastai silpnina tikrovės suvokimą ir yra žalingas asmenybei. Pagrindinė psichopatologija, kurios metu pasireiškia neigimas - manija. Maniakinės būsenos žmogus neigia savo fiziologinius poreikius (poilsio, miego, valgymo), finansinius sunkumus, savo silpnybes ir net mirtingumą. Jei tokia gynyba vyrauja visą gyvenimą, asmenybė vadinama hipomaniakine. Šie žmonės aplinkiniams gali atrodyti žavūs, visada energingi, veiklūs, iškalbingi, užkrečiantys kitus, bet artimieji ir draugai dažnai mato ir kitą asmenybės pusę - sunkią ir depresišką, kuri ir yra „maniakinio šarmo“ kaina.
3. Skėlimas (angl. splitting)
Tai priešingų jausmų atskyrimas, nes nesugebama į vientisą vaizdą integruoti savo ar kitų žmonių pozityvių ir negatyvių savybių vienu metu. Asmuo viską skirsto į kategorijas „viskas gerai“ ir „viskas blogai“ (skirtingi objektai ar tas pats objektas skirtinu laiku). Skėlimas - tai vienas iš pirmųjų vaiko bandymų struktūruoti iš aplinkinio pasaulio gaunamą patirtį, kai objektai dar nėra suvokiami kaip nekintami. Skėlimą naudojanti asmenybė aplinkinius apibūdina arba kaip „gerus“, arba kaip „blogus“, arba apie tą patį asmenį vienu metu kalba kaip apie „gerą“, paskui - kaip apie „blogą“ (arba atvirkščiai). asmenybei, sumažina jos nerimą ir palaiko savigarbą. Asmenybės, dažniausiai besinaudojančios šia gynyba, sugeba greitai sukelti skilimą bei tarpusavio ginčus ir tarp personalo (projekcinė indentifikacia): vieni su tokiu pacientu dirbantys jaučia jam perdėtą simpatiją ir pataikauja, kiti - antipatiją ir nubrėžia griežtas ribas.
4. Projekcija, introjekcija ir projekcinė identifikacija (angl. projection, introjection and projective identification)
Projekcijos veikimo rezultatas yra tai, vidiniai dalykai klaidingai priimami kaip išoriniai. Nerimą keliantis, nepriimtinas dirgiklis ar savybė perkeliama į išorinio pasaulio gyvą ar negyvą objektą ir individui atrodo kaip ti išorinio objekto savybė. Problemų kyla tik tada, kai į išorę projektuojamos negatyvios „Aš“ dalys. Žmonės linkę kaltinti kitus dėl savo pačių klaidų. Kito socialinio sluoksnio ar tikybos žmonės lengvai suvokiami ir laikomi grėsmingais ir bauginančiais kaip tik dėl to, kad į juos lengviau projektuoti savo paties nepriimtinus impulsius ir bruožus. Karo propaganda, pasinaudodama žmogaus polinkiu į projekciją, priešus vaizduoja kaip blogus ir amoralius, o savo šalies kareivius - kaip gerus ir herojiškus teisingo reikalo gynėjus. Projekciją naudoja pacientai, sergantys psichoze (kai pasireiškia persekiojimo, poveikio kliedesiai). Jei šis gynybos mechanizmas yra pagrindinis žmogaus išorinio pasaulio suvokimo būdas, sakoma, kad tai paranoidinė asmenybė. Introjekcija, priešingai nei projekcija, lemia tai, kad išoriniai dalykai priimami kaip vidiniai. Jei projekcijos mechanizmas pirmavaizdis yra „išspjovimas“, tai „suvalgymas“ yra introjekcijos fiziologinis atitikmuo ir reiškia vaiko norą nuolat „savyje turėti“ motiną. Vaikas bando įjungti į save visą objektą, dėl to perimamos ne tik geidžiamos ir laikomos geromis, bet ir gąsdinančios bei laikomos blogomis objekto savybės. Indentifikacijos pagrindu vaikas perima jam reikšmingų žmonių savybes (pozityvi introjekcijos forma). Kaip projekcija ir introjekcija yra kartu (susilieja), pasireiškia projekcinė indentifikacija. Projekcinės indentifikacijos metu pacientas ne tik iškreiptai suvokia terapeuta, bet ir daro jam spaudimą, kad šis taip pat save suvoktų pagal paciento nesąmoningas fantazijas. Žmogus jaučiasi „ne tiek išprotėjęs“, kai kitas asmuo patvirtina jo iškreiptus vaizdiniu. Kadangi visi esame žmonės, niekada negalime užtikrintai pasakyti, kad pacientas visiškai neteisus. Projekcinės indentifikacijos pavyzdys: pacientas kaltina gydytoją, kad šis išsiblaškęs ir juo nesidomi. Kadangi gydytojas taip pat „tik žmogus“, lengvai pasijunta kaltas. Pajautęs šį gydytojo jausmą, pacientas patvirtina savo išankstinę nuostatą: „visiems gydytojams rūpi tik pinigai, o ne pacientai“. Ilgalaikis bendravimas su tokio tipo asmenybe gresia terapeuto pasitikėjimui savo psichikos sveikata. Projekcinė indentifikacija būdinga ribinei asmenybei (ypač paranoidinio tipo).
5. Primityvi idealizacija ir nuvertinimas (angl. idealization and devaluation)
Idealizacija - tai perdėtas kitų asmenybių teigiamų savybių pabrėžimas arba (nuvertinimas). Norėdami apsiginti nuo išorinių ir vidinių objektų sukeliamos baimės bei gėdos, esame linkę manyti, kad mus gali apginti šalia esanti visagalė jėga. Mes visi linkę idealizuoti ir megstame žmonėms, nuo kurių priklausome, priskirti ypatingas savybes. Idealizavimas yra normalios meilės komponentas. Kuo labiau priklausomas žmogus, tuo labiau linkęs idealizuoti. Ypač idealizuojami religinių kultų lyderiai. Nuvertinimas - neišvengiama atvirkštinė idealizavimo pusė ( „užkelia ant pjedestalo tik tam, kad nuo jo nuverstų“ ). Kuo stipriau idealizuojama, tuo skaudžiau paskui nusiviliama. Pacientas, manęs, kad jo gydytojas gali „eiti vandeniu kaip sausuma“, pasipiktinęs nutraukia santykius, pamatęs, kad taip nėra. Tokie pacientai skatina gydytojus žadėti pačiu geriausių rezultatų, pamiršus kokia kukli gali būti reali pagalba. Tobulybės ieškojimas per susiliejimą su idealizuojamais objektais būdingas narcisitinei asmenybei.
Taip pat skaitykite: Pažink save
6. Visagalybė (omnipotencija, visagalis kontroliavimas, angl. omnipotention)
Naudojant šį gynybos mechanizmą, jausmai ar veiksmai išreiškiami taip, lyg žmogus turėtų ypatingas galias ar sugebėjimus, kurie yra daug viršesni ar stipresni nei kitų. Subjektyviai tai - kompetencijos, artimos sėkmės, gyvenimo efektyvumo, įtakos, kontrolės jausmas. Kūdikis įsivaizduoja, kad riksmu valdo pasaulį aplink save. Visagalybės pavyzdys gali būti amerikiečių ideaologijos standartas - įsitikinimas, kad „galima pasiekti absoliučiai viską, tik reikia labai stengtis“. Suaugusiam žmogui iš vaikiškos visagalybės paprastai lieka kompetencijos ir sėkmės jausmas, bet asmuo sugeba susitaikyti su savo sugebėjimų ribomis. Sociopatinė (asociali) asmenybė nuolat įvairiomis priemonėmis (dažniausiai - sąmoninga manipuliacija, net pamindama etinius ir praktinius elgesio motyvus) siekia jausti savo visagalybę. Taip išvengiama nerimo ir palaikoma savigarba. „Peržengti per kitus“ - tai pagrindinis tokių asmenų užsiėmimas.
7. Primityvi izoliacija (angl. isolation)
Įtampa, kylanti dėl sąveikos su išoriniu pasauliu, pakeičiama vidinė stimuliacija. Tai nutolimas nuo išorinio pasaulio, pasineriant į autistines fantazijas ar psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Autistinės fantazijos pakeičia realius veiksmus ir problemų sprendimus. Izoliacija, skirtingai negu kiti primityvūs gynybos mechanizmai, neiškreipia išorinio pasaulio vaizdo. Pastebėta, kad šia gynybą linkę naudoti labai jautrūs, turintys turtingą fantazijų pasaulį vaikai. Primityvi izoliacija būdinga šizoidinei asmenybei. Su tokiu žmogumi sunku užmegsti kontaktą dėl aiškaus jo abejngumo aplinkai. Tačiau viduje gali slėptis kūribinga, ne linkusi į stereotipus, perdėtai jautri asmenybė.
S. Freudo įtaka psichologijai ir psichoanalizei
Sigmundas Freudas mylėjo daugelį moterų, bet jį mylėjo tik žmona, LRT Klasikai sako psichologė Aistė Diržytė. Net vaikystės patirtys, anot jos, nemenkai lėmė įspūdingus mokslininko pasiekimus. Šiuolaikinis mokslas sako, jog norint, kad žmogus kažką nuveiktų, reikia, kad pasitikėjimą juo išreikštų aplinkiniai. O Sigmundo tėvai sūnumi labai tikėjo. Viena vertus, tai suformavo didžiulį S. Freudo pasitikėjimą savimi. Kita vertus, tėtis jam vis pasakydavo, kad iš šio vaiko nieko gero nebus, jis kvailas. Taigi mes matome prieštaravimą S. Freudo patirtyje. Tėtis jam siųsdavo dvigubą žinutę - vienas vertus, sakydavo, kad Sigmundas yra protingas vaikas, kita vertus, abejojo, ar iš jo kažkas išeis. Galima sakyti, kad ta dviguba žinutė prisidėjo prie prieštaringo S. Freudo asmenybės formavimosi. Viena vertus, jis turėjo didžiulę mokslinę drąsą ir pasitikėjo savo intelektu. Kita vertus, jis įrodinėjo pasauliui, kad yra teisus, o jo teorijos - teisingos. S. Freudas yra pasakęs: „Visą gyvenimą mėginau įrodyti savo tėčiui, kad iš manęs kažkas gali išeiti.“ Taigi prieštaringas ir dramatiškas S. Freudo gyvenimas, galima sakyti, atspindi tiesą, kurią jis pats yra išsakęs - kad žmogaus pasąmonė nulemia jo gyvenimą. Tai, kas įvyko S. Freudo vaikystėje, užsifiksavo jo pasąmonėje, ir vėliau tai padarė įtaką psichoanalizės mokslo susiformavimui.
Psichoanalizė buvo vertinama kaip grožinė literatūra - ir psichologai, ir filosofai, ir literatūrologai į ją žiūrėjo gan kritiškai. A. Adleris visąlaik stengėsi įveikti menkavertiškumo kompleksą, S. Freudas įrodinėjo savo gabumus ir teorijų teisumą, C. Jungas grindė priešingą kryptį.
Freudo vertinimas šiuolaikinėje psichologijoje
Be abejo, pagarbiai ir dėkingai, nes S. Freudas atvėrė kelią į aiškesnį žmogaus prigimties supratimą. Tačiau yra ir autorių, sakančių, kad S. Freudas tiesiog nusikopijavo Platoną. Nes jau Platonas kalbėjo apie du arklius, tempiančius į skirtingas puses - gerąjį ir blogąjį. Neva S. Freudo teorija yra ne kas kita, kaip kompiliacija, atspindinti filosofinių konstruktų pervadinimą savais žodžiais, naujų sąvokų, tokių, kaip id, ego, superego sukūrimą. Tačiau šiuolaikinė psichologija S. Freudą vertina kaip labai iškilią asmenybę. Netgi kognityvinę elgesio terapiją, kuri šiuo metu yra pripažinta ir plačiai naudojama įvairiose pasaulio šalyse (jos efektyvumas yra patvirtintas), išryškino būtent S. Freudas. Kodėl žmogaus gyvenime kartojasi tie patys sunkumai? Kodėl žmogus dažnai praranda darbą, nors jo labai nori? Kodėl nesėkmingai įsimyli tą patį žmogų, patiria finansinių, socialinių ar kitokių sunkumų? Žmogus vertina save, gyvenimą, meilę, tas vertinimas būna iškreiptas bei ydingas, todėl gyvenime vis kyla tam tikrų sunkumų. Jei pažiūrėtume giliau, pamatytume, kas atsitinka, kai žmogus pradeda mąstyti. Pamatytume, kad Froidas buvo teisus, nes atitinkamas mąstymas kyla iš žmogaus gyvenimo patirčių. Kai žmogus patiria vaikystėje, pavyzdžiui, artimo žmogaus atstūmimą arba agresiją, tuomet jis ima laukti iš kitų asmenų atstūmimo arba agresijos. S. Freudas teisingai sakė, kad žmogus visą savo gyvenimą bando įveikti traumines patirtis, nesėkmes, atstūmimus, kurie nutiko jo ankstyvoje vaikystėje. Taigi šiuolaikinis mokslas sako, kad S. Kad pakeistum požiūrį, svarbu suvokti, kaip jis susiformavo. Kiekvienas mūsų kadaise žiūrėjome į gyvenimą plačiai atmerktomis akimis ir šypsodamiesi. Jei mūsų poreikiai būdavo patenkinti, tikėjomės iš gyvenimo gerų dalykų. Bet jeigu jie nebūdavo patenkinti, tikėjomės negerų dalykų. Tai yra pasąmonėje. Gyvenimo patirtys, poreikių (ne)patenkinimas - visa tai tampa pasąmonės dalimi ir gali nulemti žmogaus gyvenimą. Žinoma, jei žmogus analizuoja save, asmenines patirtis ir bando suvokti šio dalyko esmę, jam tampa lengviau keistis. Suvokimas - pirmas žingsnis į kaitą. Šiuolaikiniai psichologai sako, kad suvokimas, jog, pavyzdžiui, turėjai šaltus, agresyvius ar atstumiančius tėvus, yra nemalonus, bet tai bus pirmas žingsnis tapti laimingam.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
Asmenybės struktūra pagal Z. Froidą
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.
Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai.
tags: #psichologiniai #gynybos #mechanizmai