Pedagoginė veikla yra sudėtingas procesas, kuriame susipina įvairūs psichologiniai procesai. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologinių procesų reikšmę pedagoginėje veikloje, apibrėšime pagrindines sąvokas ir aptarsime, kaip šie procesai veikia ugdymo efektyvumą.
Įvadas
Kiekviena veikla, įskaitant ir pedagoginę, yra sėkminga tik tada, kai aiškiai suvokiamas jos tikslas, žinomas objektas ir jo turinys, pasirenkami tinkami metodai ir priemonės tikslui pasiekti, bei įtvirtinamos sąlygos, leidžiančios siekti tikslo ir spręsti iškylančius uždavinius. Pedagoginė veikla, nukreipta į žmogaus ugdymą, yra ypač sudėtinga dėl ugdytinio ir ugdytojo dinamiškumo, socialinės aplinkos įtakos ir visuomenės lūkesčių.
Diagnostikos Svarba Pedagoginėje Veikloje
Diagnostika, plačiai taikoma įvairiose žmogaus veiklos srityse, pedagogikoje iki šiol naudojama mažiau sistemingai. Tai lemia specifinės pedagoginio proceso sąlygos, tokios kaip ugdytinio ir ugdytojo sudėtingumas, socialinė aplinka ir ugdymo rezultatai, kuriuos užsako visuomenė. Ugdymo rezultatai dažnai prognozuojami intuityviai, remiantis išoriniais veiksniais ir visuomenės reikalavimais. Dėl to ugdytinis kartais "guldomas į Prokrusto lovą", formuojant jo asmenybę pagal standartinį modelį.
Pedagoginė Diagnostika
Pedagoginė diagnostika apibrėžiama kaip vieno mokinio asmenybės arba mokinių kolektyvo tyrimas, siekiant realizuoti individualų ir diferencijuotą mokymą, kuris padidina pagrindines mokymo funkcijas.
Socialinė Diagnostika
Socialinė diagnostika yra kompleksinis tyrimo procesas, kurio metu nustatomi priežastiniai ryšiai ir tarpusavio santykiai visuomenėje. Šie ryšiai apibūdina visuomenės socialinę, ekonominę, kultūrinę, teisinę, dorovinę, psichologinę, medicininę, biologinę, sanitarinę ir ekologinę būseną.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Socialinė Pedagoginė Diagnostika
Socialinė pedagoginė diagnostika yra specialiai organizuotas pažinimo procesas, kurio metu renkama informacija apie socialinių, psichologinių, pedagoginių, ekologinių ir socialinių veiksnių įtaką asmenybei ir sociumui, siekiant padidinti ekonominių veiksnių efektyvumą.
Pasak J. Vaitkevičiaus (1995), socialinė, psichologinė, pedagoginė diagnostika padeda pažinti ugdytinį ir nustatyti, kokie išoriniai veiksniai jį veikia, koks visuomenės gyvenimo pobūdis ir prognozuoti jo raidą. Diagnostika taip pat verčia ugdytoją save reguliuoti, stebėti ir normalizuoti santykius su ugdomuoju.
Žmogaus Pažinimo Sudėtingumas
Pažinti žmogų, ypač ugdytinį, yra sudėtinga užduotis, nes žmogus yra jautrus vidaus ir išorės veiksnių poveikiams. Žinios apie žmogų niekada negali būti išsamios, todėl informaciją apie jį reikia sisteminti, schematizuoti ir grupuoti pagal integracines asmenybės savybes.
Anamnezės Svarba
Tiriant žmogų, svarbu žinoti jo praeitį, aplinką ir sąlygas, kuriomis prabėgo vaikystė. Praeitis palieka gilius pėdsakus visam žmogaus gyvenimui. Pedagogui būtina susipažinti su ugdytinio šeimos socialine ir ekonomine struktūra, mokykla, mokymosi rezultatais, ligomis ir socialine bei kultūrine aplinka.
Dabarties Įvertinimas
Surinkus žinias apie ugdytinio praeitį, reikia kaupti duomenis apie jo dabartinę būklę ir ateities perspektyvas. Ypač svarbu išryškinti nūdienos socialinį gyvenimą ir pagrindines integralines ugdytinio savybes.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Socialinės Pedagoginės Diagnostikos Struktūra
Socialinės pedagoginės diagnostikos struktūra apima informacijos gavimo ir tikslinimo būdus apie ugdymo objektus, reiškinius ir tapimo asmenybe procesus, vaiko socialinės pedagoginės situacijos jo elgesyje, požiūryje į pasaulį, santykyje su pasauliu ir pačiu savimi ypatybes. Socialinis pedagogas gali naudoti pedagoginius, psichologinius, medicininius ir sociologinius tyrimų metodus.
Socialiniai Pedagoginiai Metodai
Socialiniam pedagogui būdingi saviti metodai, tokie kaip socialinis pedagoginis mikrorajono pasas, socialinis pedagoginis eksperimentas, socialinės pedagoginės dokumentacijos analizė, socialinė edukacinė gyvenimo kokybė bei socialinis edukacinis monitoringas. Visi diagnostikos būdai remiasi sistemingumo, kompleksiškumo, vientisumo, integravimosi ir koordinavimo tyrimais.
Socialinis ir Pedagoginis Apleistumas
Pagrindinis socialinio apleistumo vaikystėje pasireiškimas yra vaiko socialinių komunikatyvinių ir asmeninių savybių neišlavinimas, mažos jo socialinės refleksijos galimybės, sunkumai užvaldant socialinius vaidmenis. Prie pedagoginio apleistumo priskiriami sunkiai mokymosi dalykus įsisavinantys ir sunkiai auklėjami vaikai. Socialinis psichologinis apleistumas yra viena iš labiausiai paplitusių vystymosi nukrypimų rūšių, kuri dažnai perauga į teisės pažeidimus ir kitas asocialias asmenybės pasireiškimo formas.
Asmenybės Savybės
Socialiai pedagogiškai apleistiems mokiniams būdingos asmenybės savybės: melavimas, darbštumo stoka, egoizmas, bevališkumas, savikritiškumo susilpnėjimas, nepasitikėjimas savo jėgomis moksle ir darbe, siekimas patenkinti savo norus neatsižvelgiant į kitų interesus. Tokie vaikai dažnai tampa delinkventais ar net nusikaltėliais.
Priežastys
Socialinio ir pedagoginio apleistumo aspektai tarpusavyje susiję. Išorinėmis socialinio pedagoginio aplaidumo vaikystėje priežastimi yra šeimos auklėjimo klaidos, dėl kurių vėliau atsiranda trūkumai ir apsirikimai mokymo - auklėjimo procese, vaikų darželiuose ir mokyklose. Pedagoginį apleistumą sąlygoja netinkamas ugdomasis darbas, netaktiškas elgesys su mokiniais.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
Pedagogiškai Apleisti Vaikai
Pedagogiškai apleisti vaikai turi nuolatinių nukrypimų nuo dorovinio elgesio ir normų, suformuotų neigiamos aplinkos ir auklėjimo klaidų. Tokie vaikai yra psichiškai ir fiziškai sveiki, bet neturi žinių ir mokėjimų, būtinų normaliai veiklai. Pedagoginis apleistumas klostosi palaipsniui, pereina tam tikras stadijas, kuriomis būdingas ištisas kompleksas vyraujančių priežasčių ir požymių.
Stadijos
Pirmoji stadija - nuteikianti (atitinka mokyklinį amžių). Tai sąlygoja netinkamas vaiko auklėjimas šeimoje (kai trūksta naudingo bendravimo su tėvais, kai tėvų dėmesys pernelyg didelis, kai skirtingi reikalavimai, nemokoma gailestingumo). Antroje stadijoje atsiranda negatyvaus požiūrio pradai į esamas vaikų kolektyvo normas ir taisykles. Pagrindinė priežastis - veiklos nesėkmės, visų pirma - mokslo. Vaiko patiriamos nesėkmės ir sunkumai neigiamai veikia emocinę jo būseną, žemina jo autoritetą grupėje.
Socialiniai ir Ekonominiai Pokyčiai
Esminiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą, o ypač vaikus. Pastaruoju metu pablogėjo vaikų materialinė bei socialinė padėtis, sumažėjo jų saugumas, kasmet daugėja beglobių vaikų. Dažniausiai beglobiais tampa nedarnių, asocialių šeimų vaikai.
Parama Vaikams
Su dideliais vaikų priežiūros, jų auklėjimo bei elgesio kontrolės sunkumais susiduria šeimos, gyvenančios žemiau skurdo ribos. Nuo pat pirmųjų dienų vaikas tokiose šeimose jaučia nepriteklių, alkį. Kol kas vienintelė profilaktikos bei prevencijos priemonė šiai problemai spręsti - vaikų atskyrimas nuo šeimos.
Vaiko Socialinio Tinklo Tyrimas
Kaip vieną iš socialinės pedagoginės diagnostikos metodų R. Ovčarova (2001) pateikia vaikų ir paauglių socialinio tinklo tyrimo metodiką. Vaikas ant popieriaus lapo kokiu nors simboliu pažymi jį supančius žmones ir išdėlioja juos piešinyje tokiu atstumu nuo savęs, kiek svarbūs santykiai su jais. Po to socialinis pedagogas turėtų pasikalbėti su paaugliu ir paprašyti trumpai charakterizuoti pačiam save ir kiekvieną tinklo narį.
Klausimai
Iš klausimų dažnai išaiškėja tie socialinio tinklo nariai, kurie respondentui teikia instrumentalų (materialų) ir socialinį palaikymą. Pavyzdžiui:
- Kas padėjo jums namų ruošoje pastaruosius tris mėnesius?
- Su kuo jūs praleidžiate savo laisvalaikį?
- Su kuo jūs gyvenate name ir ką pažįstate iš kaimynų?
Tiriamojo prašoma išskirti tuos žmones, santykiai su kuriais jam reikšmingi. Šie žmonės sudaro, taip vadinamą, "socialinio tinklo branduolį".
Kokybinė Sąveikos Analizė
Kokybinė sąveikos analizė apima:
- Tinklo dydį - žmonių skaičius, kuriuos nupiešė respondentas.
- Tinklo tankumas matuojamas fragmentu, kuris vadinamas branduoliu.
- Giminaičių skaičių.
- Palaikančius žmones.
- Padėdančių emocionaliai skaičių.
- Socializacijos rangą.
- Draugų skaičių.
Iš atlikto tyrimo paaiškėja kiekybės ir pagrindinių žmonių, įtrauktų į paauglio socialinį tinklą, charakteristikos ir branduolys. Socialinis pedagogas gauna pakankamai objektyvų apibūdinimą paauglių tarpusavio santykių su aplinkiniais ir sužino, kurie asmenys ir kokią pagalbą jam suteikia.
Kiti Diagnostikos Metodai
Taip pat naudojamas vaiko socialinio aktyvumo registravimo metodas, kuriuo nustatomas socialinio aktyvumo koeficientas. Daug informacijos gali suteikti schemos ir piešiniai.
Klausimynas
Klausimyno pavyzdys:
- Klasė.
- Amžius.
- Lytis.
- Tautybė.
- Pomėgiai.
- Gyvenamoji vieta.
- Šeimos sudėtis.
- Ar turi brolių ir seserų?
- Kas gyvena kartu su jūsų šeima?
- Kaip dažnai jūsų šeima susirenka kartu? (kasdien, per šventes, retai, niekada).
- Ką veikia jūsų šeima kai visi susirenkate? (sprendžiate problemas, kartu dirbate, kiekvienas užsiėmęs savo reikalais, kartu praleidžiat laisvą laiką, ilsitės).
- Ar kreipi dėmesį į tėvų nuomonę pasirinkdamas draugus?
- Ar sakai tėvam tiesą?
- Kaip tu vertini savo santykius su aplinkiniais?
- Ar dažnai bendrauji su tėvais?
- Ar vienodi reikalavimai kuriuos tau kelia šeimos nariai?
- Kurios iš gyvenimiškų savybių tau svarbiausios?
- Kaip vertini savo sveikatą?
- Ar vartoji alkoholį ar narkotikų?
Klausimai mokytojams:
- Mokinio vardas, pavardė.
- Klasė.
- Mokinio amžius.
- Ar mokinys lanko būrelius?
- Kaip dažnai mokykloje lankosi vaiko tėvai?
- Kaip jūs vertinate mokinio auklėjimo aplinkybes šeimoje?
- Ar vieningi tėvų reikalavimai vaikui?
- Ar mokinys turi sveikatos problemų?
- Kaip jūs vertinate mokinių sveikatos būklę?
- Ar pastebėjote vaikų priklausomybę tabakui, alkoholiui ar narkotikams?
- Kokie jūsų mokinių interesai?
Pedagoginės Veiklos Aktualumas ir Socialinė Kompetencija
Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje, šalies švietimo sistemoje prasidėjo kaitos procesai. Atsivėrė galimybės kurti demokratinę švietimo sistemą. Tačiau švietimo santykis su kaita nėra vienareikšmis, kadangi švietimas laikomas viena iš konservatyviausių socialinių institucijų. Demokratinės nuostatos ir vertybės palietė organizacijos kultūrą, vadybinius aspektus, patį ugdymo procesą. Kaita tapo iššūkiu ir mokytojo profesinei kompetencijai.
Nuo mokytojo asmenybės ir veiklos labai priklauso mokinio veikla ir vystymasis. Mokytojo organizuojama veikla gali įvairiai pasireikšti. Pagrindinė veikla vyksta per mokymo turinį, kuris supažindina su mokslo pagrindais ir ugdo mokinio asmenybę. Tačiau ugdyti asmenybę nėra taip paprasta. Iškyla įvairiausios socialinės, pedagoginės ir psichologinės problemos. Šioje sandūroje atsidūrusi mokykla klausia, kaip šiandien rengti jaunimą demokratinei visuomenei. Kokias sąlygas turime sudaryti moksleiviams, kad auklėjimas būtų sėkmingas. Tai klausimai, kurie mokymą susieja su deramu pilietiškumu, demokratine visuomene ir socialiniu teisingumu. Kadangi šiandieninei visuomenei būdingas pasaulis, idealų erezija ir dvasinė tuštuma, kaip įsivaizduojame asmenybės ugdymą tokiame kontekste?
Asmenys, kurie dar prisimena tarpukario Lietuvos mokyklą, gali liudyti, jog mokykla traukė, viliojo būtent savo bendruomenine kultūra, bendruomeninio gyvenimo dvasia, turiningomis bendravimo ir sąveikavimo tradicijomis. Mokytojai savo auklėtiniams sugebėjo perteikti meilę ir ištikimybę gimtajam kraštui, liaudies kultūros savitumą. To meto mokykla neturėjo ir tokių konkurentų, kaip televizija, radijas, masinė spauda, gatvės įtaka. Be to, valstybė ir visuomenė mokyklai skyrė kur kas daugiau dėmesio negu dabar, kai taip pasimetusi bendroji žmonių kultūra, degraduota dorovė, asocialių šeimų gausėjimas, prastėjanti demografinė padėtis. Šis reiškinys, skleidžiamas socialinis, psichologinis santykių destrukcija veikia bendrąjį jaunosios kartos ugdymo procesą (R. Grigas, 1996, p.10).
Todėl mokytojo vaidmuo visuomenėje, jo reikšmingumas niekam nekelia abejonių. Bet kartu mokytojo profesija reikalauja iš jo įvairių socialinių vaidmenų atlikimo. Jis turi būti mokytojas - specialistas, mokytojas - didaktikas, metodininkas, mokytojas - ugdytojas - pedagogas. Jis pasireiškia meile žmonėms, noru padėti kitam, paveikti kitą savo žodžiais, darbais, elgesiu, visa savo asmenybe. Neatsitiktinai visi švietimo sistemos veiklą reglamentuojantys dokumentai pažymi, kad šiandieninis ugdymas turi būti paremtas humanizmo ir demokratijos idėjomis. O šios idėjos sklaida galima tik tolerantiškoje, be baimės, sveikoje aplinkoje. Aplinkoje, kurioje vyrauja teigiamas emocinis fonas, egzistuoja nuoširdūs, draugiški ugdymo veikėjų santykiai, o pedagogus moksleiviai laiko pavyzdžiu, juos gerbia ir myli, natūraliai formuojami pozityvūs mokyklos ir visuomenės santykiai. Tačiau keisti asmenines nuostatas bendravimo su mokiniais atžvilgiu iki šiol sekasi sunkiai. Šiu kalbėti daugiau iš aukšto, negu lygiavertėse pozicijose. Todėl neretai mokyklos dar primena M. Foucault aprašytą panoptikumą. O pats bendravimas oficialus monologas.
Pedagoginis bendravimas ugdymo procese- yra šio proceso ašis. Jo ypatingumą išryškina tai, kad mokosi ir tobulėja abu sąveikos dalyviai: mokinys ir mokytojas. Pasak B. Bitino, pedagoginis bendravimas yra tada, kai pedagogas nuolat mąsto: „Kaip man ugdyti, kad mokinys išmoktų, kaip man paveikti, kad jis norėtų ko nors išmokti“ (2000, p.121). Viena pagrindinių mokytojo kompetencijų tampa socialinė kompetencija.
Socialinė Kompetencija
Mokytojo socialinę kompetenciją nagrinėjo daugelis edukologų ir psichologų. Asmens socialinės kompetencijos samprata neturi vieno visiems priimtino apibrėžimo. Reikia nuolat mokytis, keisti savo nuostatas, kūrybiškai vertinti savo darbą, ieškoti naujų sprendimų, koreguojant savo planus. ( J. Rimkienė, K. Kardelis, 2004) A. Stulpinas (1996) teigia, kad socialinė kompetencija - žmogaus nusimanymas ir aukšta bendravimo kultūra. R. Šiaučiūnaitė (2001), atlikusi detalią socialinės kompetencijos sąvokos analizę, pabrėžia, kad psichologijoje vyrauja požiūris, jog socialinės kompetencijos konstruktas siejamas su asmens elgesio veiksmingumu. P. Jucevičienė, D. Lepaitė (2000), R. Laužackas (1997), tyrinėję kompetencijos, kvalifikacijos sampratas, priėjo išvados, kad socialinės kompetencijos samprata daugialypė. Pasak, J. Pikköno (1994), analizavusio asmenybės vystymosi ypatumus, socialinė kompetencija - tai sugebėjimas draugiškai sugyventi su savo bendraamžiais ir kitais asmenimis, jų grupėmis bei užmegzti patenkinamus ar sėkmingus ilgalaikius tarpasmeninius ryšius.
Apie asmens socialinę kompetenciją sprendžiama pagal visuomenės ir "Aš" santykius, kadangi svarbu, jog asmuo orientuotųsi sudėtinguose socialiniuose santykiuose, išmoktų dirbti su kitais žmonėmis, suprastų ir gerbtų jų interesus (Adomaitienė, 1997). Tokios išvados J. I. Gailienė (2001), kalbėdama apie mokytojo įtaką psichosocialiniam klasės klimatui, pažymi, kad mokytojo socialinė kompetencija - tai vaiko pažinimas. O R. Kočiūnskienė, V. Šlinskas (2001), teigia, kad mokytojo socialinę kompetenciją sudaro trys komponentai: socialinė etika, socialinė atsakomybė, socialinė branda. Anot D. Kuolienės (1995), socialinė mokytojo kompetencija žymi aukšta jo savigarba ir mokinių ugdymas, paremtas humanistinėmis idėjomis. R. Malinauskas (1999), tyrinėjęs pedagogikos studentų socialinę kompetenciją, akcentuoja, jog ji priklauso ne tik nuo aukštos dalykinės kvalifikacijos, bet ir nuo sugebėjimo suprasti mokinį.
Socialinės kompetencijos nepakankamas ryškumas ugdymo procese, analizuojami galimi pedagogo socialinės kompetencijos tobulinimo būdai.
Tyrimo rezultatai yra naudingi būsimiems ir esantiems pedagogams, mokyklų vadovams, švietimo skyrių darbuotojams. Šis magistro darbas padės geriau suprasti pedagogo socialinės kompetencijos aktualumą dabartinėje mokykloje ir svarbą bendrame kompetencijų kontekste. Teorinis tyrimo pagrindas - humanistinė filosofija, psichologija ir pedagogika. Šiandieninei mokyklai reikalingas naujo tipo mokytojas, kuriam yra būdinga platus kompetencijų spektras. Ypatingai išryškėjo socialinės kompetencijos aktualumas.
Tyrimo tikslas: ištirti pedagogo socialinės kompetencijos raišką ir tobulinimo galimybes.
Magistro darbą sudaro du pagrindiniai skyriai. Pirmajame skyriuje, pasitelkiant mokslinę medžiagą ir įvairius švietimo dokumentus, analizuojama pedagogo socialinės kompetencijos samprata, atskleidžiamas šios kompetencijos aktualumas ir reikšmingumas, aptariama raiška ugdymo procese, apžvelgiamos pedagogo socialinės kompetencijos tobulinimo galimybės. Antrame skyriuje išsamiai analizuojama Utenos rajono pedagogų socialinės kompetencijos raiška, nustatomos tobulinimo priežastys ir galimybės.
Socialinė Kompetencija ir Jos Aspektai
Socialinė kompetencija siejama su asmens elgesio veiksmingumu. Tai gebėjimas draugiškai sugyventi su savo bendraamžiais ir kitais asmenimis, jų grupėmis bei užmegzti patenkinamus ar sėkmingus ilgalaikius tarpasmeninius ryšius. Ugdymas - žmogaus ar žmonių grupės veikdinimas, formuojant naujas jų savybes švietimo, mokymo, prusinimo ir lavinimo, aprūpinimo, globos ir auklėjimo procese. Tai žmogaus pilnutinio gyvenimo kūryba jo paties jėgomis, aprūpinant jį saviraiškos priemonėmis.
Socialinės Kompetencijos Ugdymas
Šiame globalizacijos amžiuje, nebepakanka akademinių ir profesinių žinių, kad jo socialinė adaptacija būtų sėkmunga. Todėl, asmens socialinės kompetencijos ugdymas tampa labai svarbiu uždaviniu jo gyvenime. Pati kompetencija taip pat apibrėžiama skirtingai. Efektyvios veiklos demonstravimas, sugebėjimas atlikti pateiktas užduotis realioje ar imituojamoje darbo situacijoje. Pasak R. Šiaučiūnaitės (2001), kalbant apie asmens kompetenciją, nėra vieningos nuomonės apie tai, kas - įgimta, o kas - įgyta. Vieni autoriai pabrėžia, jog kompetencijos pagrindas - biologinis, nors neneigia ir socialinio aspekto, nes neįmanoma suprasti žmogaus, nesuprantant jo socialinės aplinkos, kiti - pabrėžia , kad žmogus gimsta neturėdamas kompetencijos ir privalo jas įsiugdyti.
Socialinės Kompetencijos Konstruktas
Koks gi socialinės kompetencijos konstruktas? Plačiąja prasme socialinė kompetencija suprantama kaip gebėjimas susidoroti su visuomeninio gyvenimo reikalavimais. Šiaučiūnaitė, atlikusi išsamų tyrimą šioje srityje, teigia, kad nagrinėjama sąvoka yra daugiasluoksnė. Emocinio intelekto teorijos apibūdina , kad tai yra gebėjimas užmegzti kontaktus ir palaikyti tvirtus santykius. Socialiai kompetentingas žmogus geba formuoti grupes, joms vadovauti, įtikinti ir patraukti kitus, daryti norimą poveikį grupės nariams. Tai daryti gali žmogus, kuris turi tam tikrus socialinius įgūdžius ir žinias bei neturi nerimo.
Socialinės kompetencijos apibrėžimus pabandė apžvelgti Rose-Krasnor (1997). Jis psichologas Mehl (1995) socialiai kompetentingu laiko tokį žmogų, kuris pasitiki savimi ir sugeba efektyviai susidoroti su probleminėmis situacijomis, kuris turi laisvo bendravimo įgūdžius formaliuose ir neformaliuose tarpusavio santykiuose ir pateikia tris pagrindines socialinės kompetencijos sudėtines dalis:
- Kognityvinis savęs pažinimo priemonis vystymas;
- Emocinės savireguliacijos galimybės;
- Procedūrinio tipo žinių plėtra.
Socialinė kompetencija suprantama ir kaip individo pasirengimas rasti ir įgyvendinti priimtiną kompromisą tarp socialinio prisitaikymo ir individo poreikis.
Pateikti socialinės kompetencijos apibrėžimai rodo, kad visas šios kompetencijos konstruktas siejamas su kontekstu. Greta socialinės kompetencijos sąvokos yra vartojamos ir gretutinės sąvokos: socialinis intelektas, interpersonalinis intelektas, komunikacinė kompetencija. Tačiau kaikurie autoriai tam prieštarauja, teigdami, kad komunikacinė kompetencija yra tik vienas iš aspektų socialinės kompetencijos. Psichologijos žodynas (1993) rašo, jog komunikacinė kompetencija tai individo sugebėjimai, žinios, įgyvenimai, lemiantys jo lankstumą, pasitikėjimą savimi bei orientaciją bendraujant su žmonėmis. Asmuo pasižymintis komunikacine kompetencija gali įvertinti savo bendravimo ypatybes ir galimybes, suprasti kitus žmones ir tarpusavio santykius.
Socialinis Intelektas
Socialinio intelekto sąvoką galima suprasti kaip mąstymu, aktyviu reagavimu ir socialine patirtimi pagrįstą stabilų individo sugebėjimą suprasti save, kitus žmones, jų tarpusavio santykius ir prognozuoti tarpasmeninius įvykius. Socialinio intelekto pagrindas - empatija, sugebėjimas įsijausti į kitų žmonių išgyvenimus. Empatijos sugebėjime glūdi individo moralinio vystymosi ištakos.
Matome, kad aptariamų sąvokų apibrėžimuose išryškėja trys pagrindiniai aspektai:
- Asmenybės santykis į save ( Aš - aspektas).
- Asmenybės santykis į kitus ( Kiti - aspektas).
- Asmenybės santykis su aplinka ( probleminė situacija).
Anot R. Šiaučiūnaitės (2001), "socialinis kompetentingumas - tai individo adaptyvaus ir efektyvaus funkcionavimo matas".
Tarpasmeniniai Santykiai
Tarpasmeniniai santykiai pasireiškia gebėjimu formuoti teigiamus, kokybiškus tarpusavio santykius.
Gyvenimo Tikslų Pasiekimas
Gebėjimas pasiekti gyvenimo tikslus yra rodiklis, kuris vertinamas labai prieštaringai. Pasak R. Šiaučiūnaitės (2001), bandymas apibrėžti sėkmę ar nesėkmę iššaukia įvairius metodologinius ir teorinius prieštaravimus. Reikia atsižvelgti į tai, kad individas gali turėti potencialiai konfliktiškus tikslus. Be to, neįmanoma nusakyti sėkmės laipsnio. Sėkmė ne visada priklauso nuo socialinių įgūdžių, ryšys tarp sėkmės ir individo adaptacijos yra netiesioginis.
Asmenybei vystantis, socialinė kompetencija turi tendenciją augti. Socialinė kompetencija yra neatskiriama profesinės kompetencijos dalis.
Pedagogas ir Jo Kompetencija
Pedagogas - kvalifikuotas ugdymo veikėjas; mokytojas - kvalifikuotas ugdymo veikėjas, dirbantis mokykloje ( Jovaiaša, 1993, p. 130, 161). Kadangi mokyklose dirba ne tik mokytojai, bet ir spec. pedagogai, soc. pedagogai, psichologai, todėl vartojama sąvoka-pedagogas. Pedagogo profesinė kompetencija - mokėjimas dirbti pedagoginį (ugdymo) darbą remiantis šiam darbui reikalingomis žiniomis, gebėjimais, įgūdžiais bei vertybinėmis nuostatomis.
tags: #psichologiniai #procesai #pedagogineje #veikloje