Žodis „normalus“ yra toks įprastas mūsų leksikoje, kad dažnai pamirštame jo daugiabriauniškumą. Psichologijoje normalumo sąvoka yra ypač sudėtinga, nes ji apima statistinius, kultūrinius, biologinius ir asmeninius aspektus. Šiame straipsnyje gilinamės į psichologinius tyrimus, kurie dekonstruoja normalumo sąvoką, siekdami suprasti, ką iš tikrųjų reiškia būti „normaliam“.
Normalumo apibrėžimo iššūkiai
Abrahamas H. Maslow teigė, kad žodžiai „normalus“ ir „nenormalus“ turi tiek daug skirtingų prasmių, kad patys beveik prarado vertę. Šiandien psichologai ir psichiatrai smarkiai linksta šiuos labai bendrus žodžius pakeisti konkretesnėmis sąvokomis, telpančiomis į šias bendresnes. Apskritai mėginimai apibrėžti normalumą buvo arba statistiniai, arba siejami su kultūra, arba biologiniai-medicininiai. Tačiau tai tik formalūs apibrėžimai, tinkami pokalbiui draugijoje, arba „sekmadieniniai”, o ne kasdieniai apibrėžimai. Neformali šio žodžio prasmė yra tokia pat konkreti kaip ir profesinių terminų. Dauguma žmonių, klausdami „kas yra normalu?”, galvoje turi kažką kita. Daugumai, net ir profesionalams neformaliomis jų gyvenimo akimirkomis, tai yra vertybių klausimas, ir faktiškai taip klausiame, ką turėtume vertinti, kas mums gera ir bloga, dėl ko reikėtų jaudintis, dėl ko turėtume jaustis kalti ar teisūs. Man susidaro įspūdis, kad daugelis šios srities profesionalų elgiasi lygiai taip pat, nors dažniausiai to nepripažįsta. Nemažai diskutuota dėl to, ką turėtų reikšti normalumas, tačiau tik gana nedaug - dėl to, ką jis reiškia kontekste, normaliame pokalbyje. Savo psichoterapiniame darbe visuomet interpretuodavau normalumo ir nenormalumo klausimą atsižvelgdamas į kalbančiojo, o ne į profesinį kontekstą. Kai motina klausia mane, ar jos vaikas normalus, aš suprantu, kad ji klausia, ar jai jaudintis, ar ne, ar ji turėtų imtis kokių ypatingesnių priemonių savo vaiko elgesiui kontroliuoti, ar jai tiesiog žvelgti į jį atlaidžiau, nesijaudinant. Manau, kad pastaruoju metu psichoanalitikai, psichiatrai ir psichologai vėl iš naujo susidomėjo šia problema būtent dėl to, jog jie jaučia, kad tai ir yra didysis vertybių klausimas. Pavyzdžiui, kai Erichas Frommas kalba apie nenormalumą, jis perkelia jį į gerumo, troškimų ir vertybių kontekstą. Taip vis dažniau elgiasi ir kiti šios srities autoriai. Pasakysiu dar daugiau. Daugelis šių psichologų visas minėtas pastangas vis labiau pripažįsta esant mėginimu (dažniausiai) padaryti tai, ką mėgino padaryti oficialiosios religijos ir neįstengė, tai yra pasiūlyti žmonėms žmogaus prigimties santykio su ja pačia, su kitais žmonėmis, su visuomene, su pasauliu apskritai sampratą, duoti atskaitos sistemą, kuri padėtų jiems susivokti, kada jie turi jaustis kalti, o kada neturėtų jausti kaltės. Būtent mes kuriame tai, kas prilygsta mokslinei etikai.
Statistinis normalumas
Statistinės žmogaus elgesio apžvalgos paprasčiausiai mus informuoja apie tai, kokia yra būklė ir kas iš tikrųjų yra, tad jose jokio vertinamojo elemento iš viso neturėtų būti. Laimė, dauguma žmonių, net mokslininkai, tiesiog nėra pakankamai stiprūs, kad atsispirtų pagundai pritarti tam, kas vidutiniška, kas labiausiai įprasta ir dažniausiai pasitaiko, ypač mūsų kultūroje, kuri taip palaiko vidutinį žmogų. Pavyzdžiui, puiki Kinsey’aus seksualinio elgesio apžvalga ypač vertinga dėl joje pateikiamos neapdorotos informacijos. Tačiau daktaras Kinsey’us ir kiti tiesiog negali nekalbėti apie tai, kas yra normalu (t. y. pageidaujama). Mūsų visuomenėje vidutinio žmogaus seksualinis gyvenimas yra liguistas ir patologinis (psichiatro požiūriu). Tačiau dėl to jis netampa pageidaujamas ar sveikas. Kitas pavyzdys - Gesello sudaryta kūdikio normalios raidos lentelė, kuri iš tiesų naudinga mokslininkams ir gydytojams. Tačiau daugelis motinų linkusios jaudintis, jeigu jų kūdikio raida vėluoja palyginti su vidurkiu, jei jis vėliau pradeda vaikščioti ar gerti iš puodelio, tarsi tai būtų itin blogai ar baisu.
Kultūrinis normalumas
Žodis „normalus” dažnai vartojamas kaip nesąmoningas to, kas tradiciška, įprasta ar konvencionalu, sinonimas ir paprastai tradiciškumą jis apgaubia pritarimo skraiste. Prisimenu, kiek šurmulio sukėlė moterų rūkymas tais laikais, kai mokiausi koledže. „Tai nenormalu”, - pareiškė mūsų moterų dekanė ir uždraudė moterims rūkyti. Tuo metu koledžo studentėms buvo nenormalu ir mūvėti kelnes ar pasirodyti viešai susikibus rankomis. Žinoma, ji norėjo pasakyti: „Tai netradiciška”, ir tai buvo šventa tiesa, tačiau jai tai reiškė: „Tai nenormalu, liguista, iš esmės patologiška”, o tai buvo visiškai neteisinga. Vienas iš tokios vartosenos variantų yra apgaubti tradiciją teologiniu pritarimu. Pagaliau kultūrinį sąlygotumą taip pat galima traktuoti kaip pasenusį normalumo, trokštamumo, gerumo ar sveikumo apibrėžimo šaltinį. Žinoma, antropologai iš pradžių padarė mums didžiulę paslaugą padėdami mums suvokti mūsų etnocentrizmą. Kaip kultūra mes stengėmės absoliučiais ir visai rūšiai tinkamais kriterijais padaryti įvairius vietinės kultūros įpročius, tokius kaip kelnių mūvėjimas, karvės, o ne šuns mėsos valgymas. Platesnės ir subtilesnės etnologinės teorijos išsklaidė daugelį tokių sampratų ir jau visuotinai pripažįstama, kad etnocentrizmas kelia rimtą pavojų.
Prisitaikymas kaip normalumo kriterijus
Pagrindinė šios klaidos versija yra gerai prisitaikiusio žmogaus idėja. Skaitytojas neprofesionalas gali suglumti sužinojęs, kokie priešiški psichologai pasidarė šiai, atrodytų, protingai ir akivaizdžiai idėjai. Pagaliau juk kiekvienas nori, kad jo vaikai gerai prisitaikytų, taptų grupės dalimi, būtų populiarūs, kad jais žavėtųsi ir juos mylėtų bendraamžiai. „Prisitaikęs - prie kokios grupės?” Nacių, nusikaltėlių, įstatymo laužytojų, narkomanų? Populiarus tarp ko? Kas juo turėtų žavėtis? Puikioje H. G. Prisitaikymas reiškia pasyvų savęs formavimą taip, kad pritaptume prie savo kultūros, prie išorinės aplinkos. Bet kas, jei, tarkime, mūsų kultūra nesveika? Arba kitas pavyzdys: mes pamažu išmokstame neskubėti iš anksto smerkti nepilnamečių nusižengėlių kaip neišvengiamai blogų ar nepageidaujamų psichiatrijos požiūriu. Toks nepaprastas aplinkos sureikšminimas implikuoja begalinį žmogaus plastiškumą bei lankstumą ir visišką tikrovės nekintamumą. Tad jis yra status quo ir fatalizmo išraiška. Be to, tokia nuostata klaidinga.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Medicininis-klinikinis normalumas
Visiškai kitokiai tradicijai priklauso medicininis-klinikinis paprotys žodį „normalus” taikyti tais atvejais, kai nėra pakenkimų, ligos ar akivaizdaus funkcinio sutrikimo. Vidaus ligų gydytojas, stropiai apžiūrėjęs pacientą ir neįstengęs rasti jokių fizinių sutrikimų, sakys, kad pacientas normalus, nors šiam ir toliau skauda. Gydytojas, turintis šiokį tokį psichologinį pasirengimą, vadinamasis psichosomatikas, gali įžvelgti daugiau, tad ir žodį „normalus” jis bus linkęs ištarti rečiau. Psichoanalitikas apskritai pasakys, kad nė vienas nesame normalus tuo požiūriu, jog nė vienas nesame visiškai sveikas. Kitaip sakant, nėra nė vieno be dėmės.
Naujos normalumo sampratos link
Kas užima šių įvairių koncepcijų, kurias išmokome atmesti, vietą? Naujoji atskaitos sistema, kuri man rūpi šiame skyriuje, dar tik plėtojama ir kuriama. Negalima sakyti, kad ją jau aiškiai įžvelgiame ar kad ją šiuo metu galėtume patikimai pagrįsti nenuginčijamais įrodymais. Konkrečiai mano pranašystė ar spėjimas, kaip rutuliosis normalumo idėja, yra tokia, kad netrukus bus sukurta tam tikros formos apibendrintos, visai rūšiai būdingos psichologinės sveikatos teorija, kuri bus tinkama visiems žmonėms, kad ir kokiai kultūrai ar epochai jie priklausytų. Tai vyksta tiek empiriniu, tiek teoriniu lygiu. Druckeris (113) pateikė tezę, kad Vakarų Europoje nuo krikščionybės pradžios dominavo kokios keturios viena po kitos skelbtos idėjos ar sampratos, kokiais būdais reikėtų siekti individualios laimės ir gerovės. Visos šios sampratos arba mitai tam tikrą žmogaus tipą laikė idealu ir paprastai aiškindavo, kad jei tik individai šio idealo siektų, jie tikrai susikurtų laimę ir gerovę. Viduramžių idealas buvo dvasingas žmogus, Renesanso laikais - intelektualas. Vėliau, susiformavus kapitalizmui ir marksizmui, idealiajame mąstyme ėmė vyrauti ekonomiškasis žmogus. Dabar atrodo, lyg visi šie mitai žlugo ir dabar užleidžia kelią naujam mitui, kuris lėtai formuojasi pažangiausių mąstytojų ir šios temos tyrinėtojų protuose ir kuris, kaip pagrįstai galėtume tikėtis, suklestės per artimiausią dešimtmetį ar porą. Būtent tai psichologiškai sveiko žmogaus arba eupsichinio žmogaus samprata; šis žmogus taip pat faktiškai yra „natūralus” žmogus. Leiskite dabar man trumpai ir pirmiausia dogmatiškai išdėstyti šios naujai besirutuliojančios psichologiškai sveiko žmogaus sampratos esmę. Pirmiausia ir svarbiausia yra tvirtas įsitikinimas, kad žmogus turi esminę prigimtį, tam tikrą psichologinės struktūros karkasą, kurį galima tyrinėti ir aptarinėti lygiai taip pat, kaip jo fizinę struktūrą, kad jam būdingi poreikiai, sugebėjimai bei polinkiai, kurie iš dalies turi ir genetinį pagrindą; vieni iš jų būdingi visai žmonių rūšiai nepaisant kultūrinių skirtumų, kiti - unikalūs, būdingi tik konkrečiam individui. Šie pamatiniai poreikiai patys savaime yra veikiau teigiami arba neutralūs negu blogi. Antra, ši nauja samprata bus grindžiama ir įsitikinimu, kad visiškas sveikumas bei normalumas, taip pat pageidaujama raida yra šios žmogaus prigimties aktualizavimas, šių potencijų realizavimas, tokios brendimo tendencijos, kurias diktuoja ši paslėpta, slapta, beveik neįžvelgiama esminė prigimtis, veikiau augimas iš vidaus, o ne formavimas iš išorės. Trečia, dabar jau aiškiai matyti, kad psichopatologiją daugiausia sukelia žmogaus esminės prigimties neigimas, frustracija ar iškreipimas. Kas šios sampratos požiūriu yra gera? Viskas, kas palanku šiai trokštamai raidai aktualizuojant vidinę žmogaus prigimtį. Kas bloga ar nenormalu? Viskas, kas frustruoja, stabdo arba neigia esminę žmogaus prigimtį. Kas psichopatologiška? Viskas, kas trukdo, frustruoja ar iškreipia savęs aktualizavimo eigą. Kas yra psichoterapija, arba, sakykime, bet kokia augimo terapija? Iš pradžių ši samprata smarkiai primena jau girdėtas Aristotelio ir Spinozos idėjas. Iš tikrųjų reikia pasakyti, kad ši nauja samprata turi daug bendra su senesnėmis filosofijomis. Tačiau taip pat dera nurodyti, kad apie tikrąją žmogaus prigimtį mes žinome kur kas daugiau, negu Aristotelis ir Spinoza. Pirma, tas žinias, kurių šie senieji filosofai stokojo ir todėl jų teorijos neišvengė fatališkų trūkumų, atskleidė įvairios psichoanalizės mokyklos. Ypač dinaminės psichologijos atstovai, nors taip pat ir zoopsichologai bei kiti, pateikė mums kur kas nuodugnesnę žmogaus motyvacijos, ypač nesąmoningos motyvacijos, sampratą. Antra, dabar mes jau kur kas daugiau žinome apie psichopatologiją ir psichopatologijos kilmę. Visa tai leidžia pasakyti, kad galime pritarti Aristoteliui, kad gerai gyventi reiškia sutarti su tikrąja žmogaus prigimtimi, bet reikia pridurti, kad apie tikrąją žmogaus prigimtį jis paprasčiausiai žinojo nepakankamai. Vienintelis metodas, kuriuo remdamasis Aristotelis galėjo apibrėžti šią esminę prigimtį arba įgimtą žmogaus prigimties struktūrą, buvo atidžiai stebėti aplinką, tyrinėti žmones, stebėti, kokie jie yra. Tačiau jei tyrinėtojas stebi žmones tik išoriškai, o Aristotelis tik tai galėjo daryti, galų gale vis tiek turi prieiti statišką žmogaus prigimties sampratą. Aristotelis galėjo padaryti vienintelį dalyką - sukurti savosios kultūros, konkretaus jo laiko gero žmogaus paveikslą. Prisimename, kad šioje gero gyvenimo sampratoje Aristotelis be išlygų pritarė vergijai ir padarė fatališką klaidą manydamas, jog vien dėl to, kad žmogus yra vergas, vergavimas yra tikroji jo prigimtis, tad vergija jam yra gėris. Manau, kad jeigu man reikėtų viena fraze apibūdinti kontrastą tarp Aristotelio teorijos ir šiuolaikinių Goldsteino, Frommo, Horney, Rogerso, Būhlerio, May’aus, Grofo, Dabrowskio, Murray’aus, Suticho, Bugentalo, Allporto, Franklio, Murphy’io, Rorschacho ir daugelio kitų autorių sampratų, aš teigčiau, kad pagrindinis skirtumas yra tas, jog dabar jau galime matyti ne tik tai, kas žmogus yra, bet ir tai, kuo jis gali tapti. Tai reiškia, kad galime matyti ne tik išorę, ne tik tikrovę, bet ir potencijas. Dabar geriau žinome, kas žmoguje užslėpta, kas glūdi nuslopinta, paneigta, neįžvelgiama. Dabar mes, užuot pasikliovę vien išoriniais stebėjimais, tuo, kas yra, jau sugebame tikrąją žmogaus prigimtį įvertinti pagal jo galimybes, potencijas, pagal tai, kokį aukščiausią išsivystymą jis gali pasiekti. Dar vienas mūsų pranašumas prieš Aristotelį yra tas, jog iš tų pačių dinaminės psichologijos atstovų mes sužinojome, kad neįmanoma savęs realizuoti vien intelektu ar racionalumu. Prisimename, kad Aristotelis buvo sudaręs žmogaus gebėjimų hierarchiją, kurioje aukščiausią vietą užėmė protas. Su ja neišvengiamai derėjo samprata, kad protas prieštarauja, kaunasi ar konfliktuoja su žmogaus emocine ir instinktoidine prigimtimi. Tačiau iš psichopatologijos ir psichoterapijos studijų sužinojome, kad turėtume gerokai pakoreguoti savo psichologinio organizmo sampratą, vienodai pagarbiai vertinti racionalumą, emocionalumą ir konatyvinį, trokštantį bei stumiantį mūsų prigimties aspektą. Negana to, empiriniai sveiko žmogaus tyrimai atskleidė, kad šie aspektai vienas su kitu nesikerta, kad šie žmogaus prigimties aspektai nebūtinai yra antagonistiški, kad jie gali „bendradarbiauti” ir būti sinergiški. Sveikas žmogus yra vientisas, galėtume sakyti - integruotas, o neurotikas - susipykęs su savimi, jo protas kaunasi su jo emocijomis. Šio suskilimo rezultatas buvo tai, kad ne tik emocinis ir konatyvinis gyvenimas buvo klaidingai suprastas ir klaidingai apibrėžtas, bet dabar jau suvokiame, kad ir ta racionalumo samprata, kurią paveldėjome iš praeities, taip pat yra klaidingai suprantama ir klaidingai apibrėžiama. Kaip sakė Erichas Frommas: „Protas, tapdamas sargybiniu, uoliai sergstinčiu savo kalinį, žmogaus prigimtį, įkalino pats save, ir šitaip buvo suluošinti abu žmogaus prigimties aspektai - protas ir emocijos”. Jei profesionalus filosofas paprieštarautų: „Kaip įrodytumėte, kad geriau būti laimingam negu nelaimingam?”, net ir į tokį jo klausimą galėtume atsakyti empiriškai, nes stebėdami žmones pakankamai įvairiomis sąlygomis matome, kad jie patys, o ne stebėtojas spontaniškai pasirenka būti laimingi, o ne nelaimingi, kad jie pasirenka malonumą, o ne skausmą, ramybę, o ne nerimą. Taip atsakoma ir į įprastą filosofų priekaištą dėl gerai mums pažįstamų vertybinių teiginių apie priemones ir tikslus. (Jei siekiate tikslo x, turite pritaikyti priemones y. „Turite vartoti vitaminus, į ei norite ilgiau gyventi.”) Dabar į šį teiginį jau žvelgiame kitaip. Mes empiriškai žinome, ko žmonių rūšis nori - būtent meilės, saugumo, skausmo nebuvimo, laimės, ilgiau gyventi, pažinti ir t.t. Visa tai tiesa tuo pačiu empiriniu požiūriu, kaip teisingi ir tokie mūsų teiginiai, kad šuo mieliau ėda mėsą nei salotas, kad auksiniam karosui reikia šviežio vandens, kad gėlės klesti saulėje. Aš tvirtai manau, kad visi šie mūsų teiginiai yra aprašomieji, moksliniai, o ne grynai normatyviniai. Dar vienas kitas žodis mano kolegoms filosofams, kurie griežtai skiria tai, kas mes esame ir kas turime būti. Aš norėčiau jiems pasiūlyti tokią formuluotę: tai, kuo mes galime būti = tam, kuo mes turime būti. Atkreipkime dėmesį į tai, kad jei samprotaujame deskriptyviai ir empiriškai, tuomet turime visiškai netirti…
Psichologiniai mechanizmai ir normalumo suvokimas
Kodėl žmonės dažnai galvoja, kad „taip ir turi būti“? Ar kada nors susimąstėte, kodėl, kai gyvenimas klumpina per purvyną, o darbe viršininkas vėl pila katilą, mintis šauna: „Na, taip ir turi būti“? Tai ne tinginystės šūkis, o gilus psichologinis mechanizmas, kuris gelbsti mus nuo beprotystės. Ši frazė - tarsi lietuviškas „šventoji karvė“, kurią mes, tauta, išauginti lietumi ir kančia, puoselėjame kaip savąją išmintį. Bet kodėl ji tokia galinga? Pabandykime išnarplioti šį fenomeną, remiantis psichologija, filosofija ir kasdienėmis mūsų patirtimis - nuo globos namų rūpesčių iki melo psichoterapijoje.
Kognityviniai šališkumai
Pirmiausia, kognityviniai šališkumai - tai smegenų triukas, kai mes pritaikome pasaulį prie savo patogumo. Žmonės natūraliai tiki, kad kiti sako tiesą, nes komunikacija remiasi pasitikėjimu pagal nutylėjimą. Kaip rašo psichologai, apgaulė kuriama sudėtingais procesais: atmintis, samprotavimas, emocijos - visa tai verda, kol mes pasakome: „Viskas gerai, taip ir turi būti“. Tai savigyna! Melas psichoterapijoje ar kasdieniame gyvenime padeda išvengti gėdos, išlaikyti galią ar tiesiog išsisukti iš nemalonios situacijos. Emocijos čia - kaltė, baimė, susijaudinimas - veikia kaip degalai.
Rūpestis ir senatvės suvokimas
Mūsų kultūroje tai siejasi su rūpesčio fenomenu ir senatvės suvokimu. Senyvo amžiaus žmonės globos namuose dažnai sako: „Taip ir turi būti“, priimantys negalias kaip neišvengiamą dalį egzistencijos. Fenomenologija čia kalba apie neautentiškumą - gyvenimas priverčia mus būti „kaip visi“, bet rūpestis sambūviu, santykiais su artimaisiais tampa prasme. Senas žmogus kasdienybėje atranda buvimą, kur senėjimas - ne nuosmukis, o santykis su pasauliu. Tai heideggeriška: rūpestis kaip intencionalumas, kuris padeda įveikti susvetimėjimą. Įsivaizduokite babą prie puodo: „Triukšmauja kaimynas? O moralė? Ji - psichologinis fenomenas, ne dieviškas įsakas. Žmonės sprendimus priima ne racionaliai, o intuicija vedami, tad „taip ir turi būti“ tampa pateisinimu bet kam - nuo nepažįstamųjų abejingumo iki savo klaidų.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Moralės subjektyvumas ir smegenų apgaulė
Skeptikai forumuose ginčijasi: ar esame atsakingi už svetimus? Ne, nes moralė subjektyvi, o smegenys mus apgauna, pritaikydamos pasaulį prie „normalumo“. Psichoterapijoje tai ryšku: klientai kūniškais patyrimais, emocijomis teisina savo būseną - „Viskas čia gerai, taip ir turi būti“. Kognityvinė psichoterapija moko kitaip: emocijos ne visada veda elgesį, o informacijos apdorojimas kuria iliuziją kontrolės. Savideterminacijos teorija priduria: mes ieškome vidinės motyvacijos, bet dažnai pasiduodame determinizmui - „taip lemta“.
Būties harmonija literatūroje ir filosofijoje
Literatūroje ir filosofijoje tai - būties harmonija. Romualdas Granauskas šneka apie išėjimą iš namų, kad atrastum jų vertę - „Taip ir turi būti, klasikus mažai skaito“. Jaunas žmogus išsilaisvina, bet grįžta prie šaknų, kur kančia ir laimė - vienas. Saulės šviesa primena vaikystę, kai „kas beetsikslėtų, viskas taip ir turi būti“ - harmonija stipresnė už chaosą. Net poleminėse diskusijose: „Taip ir turi būti“, ar liberalai violetiniai?
Lietuviška stiprybė ar stagnacija?
Bet štai subjektyvus komentaras, kaip prie laužo pasakojant: tai lietuviška stiprybė! Mes, purve užaugę, mokame priimti audrą kaip lietų - ne maištauti, o šokti lietuje. Tačiau perteklius virsta stagnacija: jei viskas „taip ir turi būti“, kur progresas? Psichologai siūlo: stebėkite emocijas, klausinėkite „kodėl?“. Taigi, kaip mes galime ištrūkti iš šio „taip ir turi būti“ mąstymo? Pirmiausia, svarbu pripažinti, kad mūsų emocijos ir mintys yra galingi įrankiai, galintys formuoti mūsų realybę.
Autentiškumo paieška
Autentiškumo paieška - tai kelias, kuriuo galime pasukti, kai jaučiamės įstrigę. Tai ne tik apie tai, kad pripažintume savo jausmus, bet ir apie tai, kad išdrįstume juos išreikšti. Kaip teigia psichologai, emocijų atpažinimas ir priėmimas yra pirmas žingsnis link pokyčių. Kiekvienas iš mūsų turi unikalią patirtį, ir tai, kas „taip ir turi būti“ vienam, gali būti visiškai netinkama kitam. Emocijų atpažinimas leidžia mums suvokti, kada mūsų mintys ir jausmai neatitinka mūsų tikrosios būsenos. Pavyzdžiui, jei jaučiatės nusivylę dėl darbo, gali būti, kad tai ne tik „taip ir turi būti“ situacija, bet ir ženklas, kad laikas keisti savo aplinką ar net karjerą.
Mindfulness praktika
Mindfulness praktika gali būti puikus įrankis, padedantis mums išsivaduoti iš automatinių reakcijų. Tai leidžia mums stebėti savo mintis ir jausmus be vertinimo, suteikdama erdvės refleksijai. Kai mes sustojame ir įsiklausome į save, galime pastebėti, kad „taip ir turi būti“ yra tik viena iš daugelio galimybių.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
Pokyčių priėmimas
Priimti pokyčius gali būti sunku, ypač kai esame pripratę prie tam tikro gyvenimo būdo. Tačiau, kaip rodo psichologiniai tyrimai, pokyčiai dažnai atneša naujų galimybių ir augimo. Pokyčių priėmimas reikalauja drąsos, tačiau jis gali tapti mūsų asmeninio tobulėjimo varikliu. Galiausiai, „taip ir turi būti“ gali būti tiek apsauginis mechanizmas, tiek ir spąstai, kurie sulaiko mus nuo augimo. Supratimas, kodėl mes taip galvojame, ir gebėjimas iššūkį šiam mąstymui gali atverti naujas galimybes. Mes galime pasirinkti, kaip reaguoti į gyvenimo iššūkius, ir tai, kas „taip ir turi būti“, gali tapti „taip, kaip aš noriu gyventi“. Kiekvienas iš mūsų turi galią keisti savo gyvenimą, ir tai prasideda nuo mūsų pačių minčių ir emocijų. Tad kitą sykį, kai pasakysite „taip ir turi būti“, pagalvokite: ar tai tikrai atspindi jūsų norus ir vertybes? Ar tai, ką jūs norite, gali būti pasiekta?
Toksiškas normalumas ir jo įtaka sveikatai
Gabor Maté, žinomas knygų autorius, itin giliai nagrinėjantis priklausomybių, traumų psichologijos, kūno ir dvasios vienovės temas, savo naujausioje knygoje „Normalumo mitas“ aptaria ryšį tarp toksiškos vartotojiškos Vakarų kultūros ir didėjančio lėtinių susirgimų skaičiaus. Pasak autoriaus, mūsų kūnas ir protas yra itin glaudžiai susiję, ir patirtų traumų pėdsakai atsispindi mūsų sveikatos būklėje, mūsų kūnuose. Tik stoję akistaton su skaudžiais savo patyrimais, supratę, kad tai, kas vartotojiškoje visuomenėje laikoma sveikintina ir teisinga, nebūtinai yra sveika ir naudinga mums.
Traumos samprata
Su trauma dažniausiai siejame katastrofiškus įvykius, pavyzdžiui, cunamį, karą, mirtį, seksualinę, fizinę ar emocinę prievartą. Šie įvykiai yra traumuojantys, bet ne jie patys yra trauma. Trauma nėra kažkas, kas mums nutinka, ji įvyksta mūsų vidiniuose koridoriuose. Trauma gali būti ir vienas dramatiškas įvykis - artimųjų mirtis, didžiulė netektis, baisus sprogimas. Tačiau daugybę žmonių trauma paliečia kur kas klastingiau ir lėčiau. Pavyzdžiui, tam tikros vaikų auklėjimo praktikos, teigiančios, kad reikia nekreipti dėmesio, kai vaikas verkia, ar versti vaiką miegoti, kai jis tam priešinasi. Šie patyrimai ilgainiui yra taip pat traumuojantys, tačiau juos sunkiau atpažinti, nes jie, rodos, visai įprasti ir neatrodo dramatiški.
Atsakymų paieška ir savęs pažinimas
Dažnai pabundame tik gavę įspėjamąjį skambutį - ligą, santykių griūtį ar kitą iššūkį. Tik tada atmerkę akis pradedame ieškoti atsakymų į klausimus: Kas lėmė tokį mano elgesį? Kodėl visada spausdavau save darbe taip, tarsi nuo to priklausytų mano gyvybė? Kodėl buvau toks griežtas savo vaikams? Dėl ko jaučiausi tokia įskaudinta, kai draugas manęs nepasitiko oro uoste? Nagrinėdami savo gyvenimo istoriją suprantame, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip ir kaip praeities patyrimai mus veikia šiandien. Užčiuopdami savo elgesio modelius, galime su jais dirbti ir galiausiai paleisti. Tyrinėjant save ir keliant klausimus: Kas lemia, kad gyvenu taip, kaip gyvenu? Atidžiai ir jautriai analizuojant savo vidinius patyrimus, galima rasti tvarią išeitį ir keliauti sveikimo keliu. Trauma nėra gyvenimą apibrėžiantis dalykas, bet negalima nuo jos gniaužtų išsivaduoti ją ignoruojant ar manant, kad esi atsparus jos poveikiui. Kai patyrusius traumas žmones izoliuojame, gėdiname, verčiame jaustis kaltais ar silpnais dėl savo ligos ir liepiame įveikti traumas valios pastangomis, dar labiau įtvirtiname traumos įspaudą.
#
tags: #psichologiniai #tyrimai #parode #jog #iprasto #normalaus