Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama elgesio dinamika, apibrėžiant ją per įvairius aspektus - nuo tarpasmeninio smurto iki asmenybės psichologijos. Aptariami psichologinio smurto ypatumai, jo atpažinimo sunkumai ir prevencijos galimybės. Taip pat nagrinėjama individualiosios psichologijos perspektyva, menkavertiškumo komplekso ir pranašumo siekio dinamika bei mąstymo paradigmų įtaka elgesiui.
Psichologinis smurtas: sunkiai pastebima agresijos forma
Šiais laikais smurtas porose yra labiausiai nerimą kelianti tarpasmeninio smurto forma, kuri gali būti laikoma visuomenės sveikatos problema. Nors smurto mastas yra didelis, o nukentėjusiųjų patirtos agresijos pasekmės reikšmingos, dažnai daugiausia dėmesio skiriama tik fiziniam šios problemos aspektui. Psichologinės prievartos pasekmių vertinimas nustumiamas į antrinę plotmę, ignoruojant tyrimus ir praktiką, kurie rodo, kad psichologinės agresijos pasekmės yra panašios ar net didesnės už fizinio pobūdžio smurto pasekmes. Be to, psichologinę agresiją yra sunkiau nuspėti bei sudėtingiau užkirsti kelią.
Psichologinio smurto atpažinimo sunkumai
Kodėl sunku pakankamai anksti, dar draugystės pradžioje, atpažinti psichologinį smurtą? Nes nėra pastovaus elgesio repertuaro. Atvirkščiai, psichologiškai smurtaujantys asmenys gali elgtis labai įvairiai: kurį laiką manipuliuoti santykiais, pavyzdžiui, draugystės pradžioje (pirmus du tris mėnesius) rodyti didelį susidomėjimą ir dėmesį, o po to staiga be jokios priežasties nustoti domėtis ar tapti abejingi, nereaguoti į žinutes ar telefono skambučius. Kai kurie asmenys gana greitai parodo savybes, pagal kurias reikia numatyti būsimus santykių sunkumus.
Verta atkreipti dėmesį į tokias specifines apraiškas, kaip: suinteresuotumas sumenkinti bet kokį partnerio elgesį ar požiūrį, atkaklus pasipriešinimas klausytis ir dalytis partnerio išgyvenimais bei sunkumais, nebent jis ar ji prieštarautų smurtaujančiajam. Partnerio abejingumas taip pat gali būti vertinamas kaip viena ir dažnai pasitaikančių psichologinio smurto apraiškų.
Sveikų santykių požymiai: atvirumas, sąžiningumas, atsakomybė ir bendrystė
Atvirumas ir skaidrumas: Turėtumėte nejausti įtampos ar nesmagumo užduodami klausimus ir sulaukdami atsakymų. Ar jums patinkantis asmuo yra atviras? Ar kviečia jus įsitraukti į savo svarbius gyvenimo įvykius bei prisijungti prie savo draugų ar šeimos? Žinoma, reikia atskirti sveikas ribas (privatumo, kurio reikia visiems) nuo slapukavimo. Atvirumas ir skaidrumas nereiškia, kad naujai sutiktas patinkantis asmuo privalo iš karto išpasakoti savo didžiausias paslaptis.
Taip pat skaitykite: Nauda iš savianalizės
Sąžiningumas: Nereikia pasitikėti tokiu asmeniu, kuris apgaudinėja arba meluoja. Ir kad ir kaip tas asmuo patiktų, neverta savęs apgaudinėti sugalvojant jiems pateisinimų, kodėl jie melavo.
Atsakomybė: Nuo pat santykių pradžios stebėkite, ar jums patinkantis asmuo laikosi savo pažadų ir laikosi savo įsipareigojimų?
Noras ir gebėjimas kurti bendrystę: Ar jūsų naujas draugas ar draugė atsižvelgia į jūsų poreikius, ar elgiasi vadovaujantis tik savo interesais? Ar jam ar jai svarbu, kaip jūs jaučiatės?
Panašios vertybės: Vertybės yra labai svarbios poros santykiuose. Jų skirtumai yra vienas iš reikšmingų veiksnių, kuris neigiamai veikia santykius ir kurio dažniausiai pašalinti ar pakeisti nėra įmanoma.
Individualioji psichologija: žmogaus siekis tikslo
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras.
Taip pat skaitykite: Pažink save
Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje.
Kūrybinė jėga ir savivertės atstatymas
A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Klasikinė situacija - mes stovime eilėje. Kažkas užlindo, ir taip, kad pakeisti nieko negalime. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/ pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri. Juk mūsų vidinė vertė ir reikšmė nepakito. Ji su tuo nesusijusi. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę.
Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų. Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių. Žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!” Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.” Pusiausvyra neatstatyta, galėtume fantazuoti, kaip toliau bus kurstomas konfliktas, nes kiekvieną kartą norėdamas pasijausti aukščiau kitą turi stumtelti žemiau, nei pats buvai.
Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A.
Didelio nuvertinimo priežastys ir menkavertiškumo kompleksas
Kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu. Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą.
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
Tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.
Gyvenimo tikslas ir apercepcija
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t.
Netinkamo elgesio tikslai
Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai.
Žmogus kaip socialinė būtybė
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. A. Adleris apibūdina bendruomeniškumo jausmą kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Tiek bendruomeniškumo jausmas, tiek socialinis interesas yra nukreipti į tai, kas už individo ribų. Socialinis interesas yra aktyvi motyvuojanti, nukreipianti elgesį jėga. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas.
R. Dreikursas pratęsė A. Adlerio mintis kalbėdamas apie geležinę socialinio gyvenimo logiką - bendruomeniškumo jausmas ir menkavertiškumo/pranašumo siekio dinamika veikia taip pat neatšaukiamai kaip ir žemės traukos dėsnis. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas.
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Tos abi dalys yra susijusios. Jausdami priklausą grupei aktyviau dalyvaujame jos gyvenime, veikiame jos labui viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, kai atvažiuojame pas draugus į kitą miestą, kur jų šeimoje turime pagyventi kelias dienas. Iš pradžių dažniausiai būna nelabai jauku, tačiau jei turime galimybę jiems padėti - pavyzdžiui, paruošti valgyti, kol jie darbe (jei atvažiavome atostogauti), paimti jų vaiką iš darželio ar mokyklos - galime pasijausti laisviau. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie abu bendruomeniškumo jausmo aspektai labai intensyviai panaudojami adleriškam konsultavimui. Kartu su klientais ieškoma būdų, kaip būti reikšmingam elgiantis konstruktyviai, kaip vaikams ir paaugliams padėti taip pat jaustis.
Socialinio intereso prigimtis biologinė. Žmogus gimsta su galimybe būti socialus, bendruomeniškas. Iš pradžių vaikas jaučia šį jausmą santykyje su mama. Jis kaip ir peržengia savo ribas atsisukdamas į mamą. Ji vaiko dėmesį nukreipia į kitus šeimos narius (plečia jo matymo ir jausmų lauką), vėliau į kitus bendruomenės narius (kitus gimines, draugus, kaimynus). Jei motina neatlieka šios funkcijos, vaikas nepasiruošęs spręsti socialinio gyvenimo problemų.
A. Adleris pabrėžė, kad socialinis interesas - tai įgimta potencija, kurią reikia sąmoningai ugdyti. Įgimta socialinio intereso „medžiaga” nepakankama, kad galėtų vystytis be socialinio supratimo naudos. Tik socialiniame kontekste formuojasi subjektyvus vaiko sprendimas, kaip jis interpretuos daugiaprasmį socialinį kontekstą. Tai priklauso nuo kūrybinės vaiko energijos, kurią nukreipia aplinka, ir nuo aplinkos patyrimo. Galime įsivaizduoti, kad vaikas patyrė tėvų nepriežiūrą (nebūtinai fizinę, gal tik emocinę). Šitame kontekste jis padarys sprendimą (aišku, neįsisąmonintą), kad suaugę yra nepatikimi, kad jis turi pats rūpintis savimi. Tokio giliai vidinio sprendimo padarinys gali būti vaiko nuostata perimti tiek suaugusiojo vertybių, kiek jam atrodys naudinga.
Žmogaus psichologinė gerovė, psichinė sveikata yra artimai susijusi su bendruomeniškumo jausmu - žmogus, kuris jaučiasi priklausantis realiai grupei (šeimai, klasei, draugų grupelei), jaučiasi galįs būti naudingas tai grupei, jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, pakankamai reikšmingas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Bet, deja, ir atvirkščiai - šeimą praradęs žmogus sunkiai geba išlaikyti reikšmingumo jausmą. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu.
Asmens vientisumas
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Žmogaus vientisumo samprata yra gana dažnai deklaruojama, tačiau ją suprasti ar priimti nėra paprasta. Pirmiausia, mums labai sudėtinga suprasti žmogaus kūno, psichikos ir dvasios vienybę. Šiuolaikiniai neuropsichologiniai ir raidos psichologijos tyrimai leidžia kalbėti apie kūno ir intrapsichinio gyvenimo vienovę. Žinome, kad patirties procese formuojasi anatominiai-fiziologiniai ryšiai, užtikrinantys psichologinio lygmens funkcionavimą. Šiuolaikiniai neurologai smegenis vadina bio-psichocialiniu organu. Tačiau įvairių sričių profesionalams dar sunku suvokti ir pripažinti, kad tai reiškia, jog visi lygmenys vienodai svarbūs ir kad daugybiniai priežastiniai ryšiai veikia visomis kryptimis.
Ne mažiau sudėtinga suvokti psichologinio lygmens holizmą. A. Adleris šią problemą bandė spręsti įvesdamas gyvenimo stiliaus sąvoką. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Atsimename, kad mūsų tikslo siekio varomoji jėga gali būti iliuzorinis pranašumo siekis, kurio mes net neįsisąmoniname. Lygiai taip pat sąmoningai nesuvokiame gyvenimo stiliaus ypatybių ir jų kilmės.
Mąstymo paradigmų įtaka elgesiui
Pasaulio suvokimo žemėlapiai gali būti skirtingi, o šių žemėlapių skirtumai gali būti nedideli, o gali būti esminiai ir tuomet susikalbėjimas tampa neįmanomas. Pasaulio suvokimo žemėlapis tai galingas filtras, per kurį sijojama viskas, ką žmogus mato, girdi ir jaučia. Visa ši informacija atitinkamu būdu interpretuojama. Tai, kam neatsiranda vietos žmogaus pasaulio žemėlapyje negailestingai atmetama. Pasaulio žemėlapių spektre galima išskirti keletą „grynų spalvų“, kiekviena iš kurių kuria pasaulį. Mąstymo paradigmos - tai koordinačių sistema pasaulio žemėlapių erdvėje. Būtent mąstymo paradigmų paaiškinimui ir yra skirta „spiralinės dinamikos“ teorija, kurią sukūrė amerikiečių psichologas Clare William Graves ir išvystė jo mokiniai Christopher Cowan ir Don Edward Beck.
Kiekviena paradigma formuoja unikalų pasaulio suvokimo ir priėmimo būdą ir tarnauja atspirties tašku sekančiai. Mąstymo paradigmos nėra geros ar blogos - jos tiesiog atspindi būdą, kuriuo mes mąstome, o ne tai, kuo mes tikime ir ką vertiname. Tokiu būdu galima teigti, kad žmonės, vienijami vienos mąstymo paradigmos, gali turėti skirtingas vertybes ir įsitikinimus, tačiau jų mąstymo būdas bus panašus.
Socialinė atskirtis ir priklausomybės: psichologiniai aspektai
Trumpai aptarsime keletą terminų. Terminas „asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje“ yra dažnai vartojamas socialinių mokslų literatūroje, siekiant apibūdinti asmenis, kurie susiduria su sunkumais integruojantis į visuomenę dėl įvairių socialinių, ekonominių, psichologinių ar kultūrinių priežasčių. Socialinė atskirtis gali būti siejama su skurdu, nedarbu, švietimo stoka, priklausomybėmis ar kitomis socialinėmis problemomis. Literatūros šaltiniai, kurie naudoja šį terminą, dažnai pabrėžia, kad socialinė atskirtis nėra individualus trūkumas, o sisteminė problema, kurią sukuria aplinka, socialiniai ir ekonominiai veiksniai.
Terminas „asmenys, turintys priklausomybę“ (angl. persons with addiction) yra dažnai naudojamas moksliniuose ir socialiniuose kontekstuose, siekiant vengti stigmatizuojančių apibūdinimų ir pabrėžti, kad priklausomybė yra problema, kurią galima gydyti, o ne asmenybės bruožas. Tai padeda sumažinti neigiamą vertinimą ir yra labiau orientuota į žmogaus situaciją nei etiketę. Šis terminas pabrėžia socialinę aplinką ir aplinkybes, kurios gali turėti įtakos asmens gyvenimo būdui.
Kodėl atsisakoma vartoti terminą „asocialus asmuo“?
Terminas „asocialus asmuo“ gali būti laikomas įžeidžiančiu ir stigmatizuojančiu, nes jis dažnai naudojamas su neigiamu vertinimu, susijusiu su žmogaus elgesiu, kuris neatitinka visuomenės normų. Šis terminas dažnai siejamas su žmonėmis, kurie, pavyzdžiui, nesilaiko įstatymų, vengia atsakomybės, arba nesugeba prisitaikyti prie bendrojo socialinio gyvenimo. Terminas „asocialus„ gali būti netinkamas ir net klaidinantis, nes jis dažnai turi neigiamą reikšmę ir gali stigmatizuoti žmogų, nesuvokiant pilnos jo gyvenimo istorijos ir priežasčių, dėl kurių jis galėjo pasirinkti tokį gyvenimo būdą.
Grįžtant prie mūsų temos ir vieni, ir kiti asmenys sudaro ypatingą grupę, kuri susiduria su itin sudėtingomis gyvenimo sąlygomis. Jų kelias dažnai būna pažymėtas psichologiniais, socialiniais ir fiziologiniais iššūkiais, dėl kurių jie nenori arba negali pakeisti savo gyvenimo būdo, nepaisant akivaizdžių pasekmių. Priklausomybė nuo alkoholio tampa ne tik kasdienio gyvenimo dalimi, bet ir būdu pabėgti nuo gilių vidinių konfliktų ir emocinių sunkumų. Daugelis šių asmenų yra įstrigę užburtame rate, kur alkoholis tampa vienintele priemone išgyventi sunkią kasdienybę. Tačiau kodėl šie žmonės atsisako keisti savo gyvenimą? Ką slepia jų nenoras pasikeisti?
Biologiniai, psichologiniai ir socialiniai priklausomybės aspektai
Priklausomybė alkoholiui nėra tik blogas įprotis, o liga, turinti biologinius, psichologinius ir socialinius komponentus. Priklausomybė sukelia cheminius pokyčius smegenyse, ypač dopamino ir serotonino sistemose, kurios kontroliuoja malonumą ir atlygio mechanizmus. Kai priklausomas asmuo vartoja alkoholį, jo smegenys gauna didelį kiekį „malonumo” signalų, kurie jį skatina ir toliau vartoti alkoholį, kad išlaikytų šį aukštą jausmą. Šis procesas sukelia fiziologinę priklausomybę, todėl net jei asmuo suvokia, kad jo elgesys yra žalingas, jis vis tiek negeba lengvai atsikratyti šio įpročio. NIAAA savo tyrimuose ir publikacijose pabrėžia, kad alkoholio vartojimo sutrikimas yra lėtinė liga, turinti biologinį pagrindą, tačiau taip pat glaudžiai susijusi su socialiniais ir psichologiniais veiksniais. Ši institucija pateikia išsamų alkoholio vartojimo sutrikimo supratimą kaip kompleksinę ligą, kuriai įtakos turi genetika, smegenų chemija, socialinė aplinka ir asmenybė. G. Alan Marlatt knygoje nagrinėja priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų sudėtingumą, įtraukdamas biologinius, psichologinius ir socialinius komponentus.
Asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai kenčia nuo įvairių psichologinių sunkumų - depresijos, nerimo, žemos savivertės ar traumos, kurios susijusios su jų gyvenimo istorija. Alkoholio vartojimas tampa būdu pabėgti nuo šių emocinių skausmų ir vidinių konfliktų. Tai taip pat gali tapti vieninteliu jų būdu, kaip „išgyventi“ kasdienybę, nes jų gyvenime dažnai trūksta kitų sveikų, pozityvių mechanizmų. Dėl to jie gali atmesti bet kokius pasiūlymus keisti savo gyvenimo būdą, nes tai gali būti suvokiama kaip papildomas emocinis krūvis, kurio jie nesugeba pakelti. Viename iš tyrimų”Alkoholio vartojimo ir alkoholio vartojimo sutrikimų paplitimas ir koreliacinės sąsajos” aptariama, kaip alkoholis ir alkoholio vartojimo sutrikimas yra susiję su įvairiomis psichikos sveikatos problemomis, tokiomis kaip depresija, nerimas ir kiti psichologiniai sunkumai. Autoriai pabrėžia, kad asmenys, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai kenčia nuo komorbidinių psichikos sutrikimų (tai situacija, kai asmuo tuo pačiu metu turi daugiau nei vieną psichikos sveikatos sutrikimą. Tai gali būti, pavyzdžiui, kai asmuo turi priklausomybę nuo alkoholio ir kartu patiria depresiją, nerimo sutrikimus, arba kitus psichikos sveikatos sutrikimus). Kitame tyrime teigiama, kad alkoholio vartojimas ir priklausomybė dažnai susiję su psichologiniais sunkumais, tokiais kaip depresija, nerimas ir žema savivertė, ypač paauglių ir jaunų suaugusiųjų tarpe. Asmenys, turintys priklausomybę, dažnai bando slėpti šias problemas alkoholiu, todėl jos gali sustiprėti.
Socialinė atskirtis ir stigma
Asmenys, turintys priklausomybę, dažnai patiria socialinę atskirtį ir stigmą, kuri dar labiau sustiprina jų priklausomybę. Jų gyvenimo būdas, dažnai apimantis benamystę, netvarką ir finansinius sunkumus, lemia, kad jie nesijaučia vertinami ar priimami visuomenėje. Ši izoliacija gali sukelti nuolatinį jausmą, kad jie nėra verti pagalbos arba, kad pokyčiai nieko nepakeis. Dažnai šie asmenys neturi tinkamos socialinės paramos sistemos, kuri galėtų padėti jiems pradėti sveikimo procesą, ir gali manyti, kad pokyčiai jiems yra nepasiekiami. Erving Goffman savo darbe aptaria, kaip stigma gali turėti neigiamą poveikį žmonėms, ypač tiems, kurie patiria socialinę atskirtį. Jis pabrėžia, kad žmonės, kurie yra vadinami kaip „asocialūs“ ar „priklausomi“, dažnai susiduria su marginalizacija, kas gali dar labiau gilinti jų priklausomybę ir socialinę atskirtį. Link Bruce G., Phelan Jo C nagrinėja, kaip stigma ir socialinė atskirtis gali sustiprinti socialinę nelygybę ir prisidėti prie priklausomybės problemų. Stigmatizuojami asmenys, turintys priklausomybę, dažnai jaučia, kad jų elgesys nėra priimtinas, o tai gali sustiprinti jų priklausomybę ir atskirtį nuo visuomenės. A. Baker kalba apie tai, kaip psichikos sveikatos sutrikimai ir socialinė atskirtis yra glaudžiai susiję su priklausomybės nuo alkoholio sutrikimais.
Baimė ir nežinomybė
Pokyčiai visada kelia baimę, ypač tiems, kurie gyvena nesaugiai ir neturi stabilumo. Asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai nepasitiki savo gebėjimu susidoroti su gyvenimo sunkumais be alkoholio. Net jei jie supranta, kad alkoholio vartojimas kenkia jų sveikatai ir gyvenimui, baimė dėl nežinomybės, kas laukia jų gyvenime be šios priemonės, gali sustabdyti juos nuo veiksmo. Be to, socialinė izoliacija ir nesugebėjimas susikurti tvirtų ryšių su kitais žmonėmis apsunkina galimybę ieškoti pagalbos ir pasitikėti kitais. J.O. Prochaska savo pokyčių teorijoje pabrėžia, kad priklausomybes turintys asmenys dažnai patiria baimę ir nežinomybę, kai imasi pokyčių. Net jei jie supranta, kad reikia keisti savo gyvenimo būdą, baimė ir netikrumas dėl to, kas laukia be priklausomybės, gali užkirsti kelią veiksmui. G. A. Marlatt, D.M. Donovan tyrime nagrinėjama požymių slopinimo metodika pabrėžia, kad priklausomybę turintys asmenys gali jausti didelę baimę ir nerimą dėl gyvenimo be alkoholio.
Motyvacijos stoka ir aiškių tikslų nebuvimas
Asmenys, turintys priklausomybę nuo alkoholio, gali neturėti motyvacijos keisti savo gyvenimą, nes neturi aiškių tikslų ar siekių. Dažnai jie yra taip nusivylę gyvenimu, kad neturi jėgų pasiekti geresnės ateities. Be tinkamos paramos ir motyvavimo, tokie asmenys gali nesuvokti savo situacijos rimtumo ir nenorėti įsitraukti į pagalbos programas. Jiems trūksta pozityvios motyvacijos, kad jie galėtų tikėti pokyčių galimybe ir atlikti reikalingus žingsnius, kad pasiektų ilgalaikį pasveikimą. J.O. Prochaska ir CC. Di Clemente pristato pokyčių etapus (Stages of Change), pagal kuriuos priklausomybę turintys asmenys dažnai nepasiekia pokyčių, nes jie neturi motyvacijos ir nesuvokia situacijos rimtumo. Jiems trūksta aiškių tikslų ir siekių, nes jie dažnai susiduria su nusivylimu dėl savo gyvenimo ir jaučia, kad nenori keisti savo elgesio. Jie pabrėžia, kaip alkoholio vartojimo sutrikimą ir kitas priklausomybes turintys asmenys gali nenorėti įsitraukti į gydymą, nes neturi motyvacijos ir nesuvokia savo situacijos rimtumo.
#
tags: #psichologiniai #veiksniai #priskiriami #prie #socialin