Pojūčių ir suvokimo tyrimai: nuo jutimo iki realybės suvokimo

Įvadas

Psichologija, kaip mokslas, tiria žmogaus ir gyvūnų psichiką, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šiame straipsnyje nagrinėjama jutimų ir suvokimo psichologijoje problematika, apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, aptariamos suvokimo savybės ir dėsniai, taip pat nagrinėjami atstumo ir dydžio suvokimo ypatumai. Vienas iš svarbių psichologijos aspektų yra jutimų ir suvokimo procesų analizė. Šie procesai leidžia individui priimti, apdoroti ir interpretuoti informaciją iš aplinkos.

Sensualizmas psichologijoje

Sensualizmas psichologijoje - tai teorija, teigianti, kad psichinio gyvenimo pagrindą sudaro jutiminiai vaizdiniai. Šios teorijos atstovai, tokie kaip Helmholcas, teigė, kad tarp objekto ir jo atvaizdo akies tinklainėje bei pojūčio nėra tapatumo, taip atskirdami jutiminį pažinimą nuo mąstymo. Tačiau Ananjevas pabrėžė, kad vien sensorinės informacijos nepakanka. Žmogus, gavęs informaciją per jutimo organus, atpažįsta objektus ir veikia remdamasis ne tik tiesiogiai jaučiama informacija, bet ir žiniomis apie tuos objektus.

Asocianizmo krypties atstovai teigė, kad iš elementarių jutimų kyla sudėtingesnės psichikos formos, net sąmonė. Pojūtis yra jutimo rezultatas, dirgiklio atvaizdas smegenyse. Analizatorius - tai genetiškai determinuota sensorinių dirgiklių priėmimo, apdorojimo ir kodavimo sistema. Pojūtis yra tik pirmoji pažinimo pakopa, nes gautą informaciją apdoroja smegenys.

Pagrindinės sąvokos: pojūčiai ir analizatoriai

Pojūtis - jutimo rezultatas, dirgiklio vaizdas smegenyse. Analizatorius - tai genetiškai determinuota sensorinių dirgiklių priėmimo, apdorojimo ir kodavimo sistema. Tačiau adekvačiam pojūčiui patirti nepakanka vien materialaus dirgiklio, būtinas tam tikras paties organizmo aktyvumas, pasireiškiantis kaip palengvinanti dirgiklio priėmimą veikla ir kaip atsakomoji organizmo reakcija į dirgiklį. Su jutimo organais labai susiję judėjimo organai, kurie pasireiškia ir kaip informacijos priėmėjai ir kaip vykdytojai.

Percepciniai veiksmai - pagrindiniai pojūčių suvokimo struktūriniai vienetai, objekto (dirgiklio) sensorinis tyrimas, siekiant aptikti ir identifikuoti informatyviausias daiktų savybes, orientuojantis į sensorinius etalonus - spalvą, dydį, formą. Pavyzdžiui, rankos veiksmai, lytėjimu tiriant daiktą, akių judesiai fiksuojant ir sekant objektą, galvos pasukimas į garso šaltinį. Šie veiksmai dažniausiai būna polimodaliniai - vienu metu dalyvauja kelios sensorinės sistemos. Sensoriniai etalonai yra spalvų spektras, geometrinės formos, dydžiai, muzikos garsų gama. Jau antikos laikais Aristotelis skyrė 5 žmogaus jutimus: regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo ir skonio.

Taip pat skaitykite: Suvokimo ugdymas: visapusiškas metodas

Pagrindinės pojūčių savybės

Modalumas ir intramodaliniai procesai

Modalumas - viena iš pagrindinių pojūčio savybių, pojūčio tipas (spalva - regos modalinė savybė, tonas - klausos). Jutimo organai priima ir apdoroja tik adekvataus modalumo informaciją (akis tik optinius dirgiklius). Intramodaliniai procesai - vykstantys vienos sensorinės sistemos viduje.

Pojūčių sąveika ir sinestezija

Veikiant vienai sensorinei sistemai, kinta kitų jautrumas. Tai vadinama pojūčių sąveika. Analizatorių jautrumo kitimas priklauso nuo dirgiklio intensyumo, jo biologinės reikšmės organizmui, nuo dėmesio koncentracijos ir kitų ypatybių.

Sinestezija - nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš jų receptorius; sukeliamas ne tik specifinis dirgikliui jutimas, bet ir gretutinis, būdingas kitam jutimo organui. Vienas iš geriausiai žinomų sinestezijos reiškinių - spalvinė klausa, kai garsiniai dirgikliai sukelia spalvos pojūtį.

Kokybė ir trukmė

Kokybės požiūriu įvairaus modalumo pojūčiai yra daugiaplaniai. Pavyzdžiui, regėjimo pojūčiai susiję su sudėtingomis aplinkos objektų savybėmis. Vien tik spalvos jutimu galima skirti daugelį spalvų, atspalvių ir jų derinių.

Trukmė - tai jo charakteristika pagal poveikio greitį ir laiko trukmę. Ją lemia tai, kaip ilgai jutimo organus veikia dirgiklis. Latentinis sensomotorinių reakcijų laikas yra paslėptas pojūčio periodas, laiko tarpas nuo faktiško dirgiklio veikimo pradžios iki pojūčio atsiradimo. Reakcijos į dirgiklius laikas ir trukmė susijęs su jutimo organų jautrumu.

Taip pat skaitykite: Apie jutimą ir suvokimą

Jautrumo slenkstis ir kontrastinis jautrumas

Jautrumo slenkstis - tai pojūčio priklausomybė nuo dirgiklio jėgos; minimalaus arba maksimalaus pagal intensyvumą dirgiklio sukeltas pojūtis. Absoliučiu jautrumo slenksčiu vadinama ta riba, kuri skiria dirgiklio veikimo pradžią ir minimalaus pojūčio atsiradimą. Dar vienas sensityvumo rodiklis yra pojūčių skyrimo slenkstis. Žmogus skiria du svorius vieną nuo kito, kai skirtumas tarp jų būna 1:30. Itin stiprūs kurio nors modalumo dirgikliai sukelia žmogaus gynybines realcijas, apsaugančias receptorius nuo pažeidimo. Tiek viršutinis, tiek žemutinis jautrumo slenkstis nevienodi ir priklauso nuo veiklos pobūdžio ir sąlygų.

Paprastai dirgiklis veikia kitų dirgiklių fone. Kuo labiau skiriasi kartu veikiantys dirgikliai (ryškumu, intensyvumu), tuo jų požiūriu jautresni jutimo organai. Pavyzdžiui, raidės geriau matomos ant spalvoto popieriaus, o ne ant balto.

Sensorinė adaptacija ir sensibilizacija

Sensorinė adaptacija - jautrumo kitimas, prisitaikant prie veikiančio jutimo organus dirgiklio intensyvumo. Fiziologiniu požiūriu adaptacijos mechanizmai didina organizmo atsparumą įvairiems išoriniams pokyčiams. Adaptacija gali būti dalinė arba visiška, kai visiškai išnyksta pojūtis. Psichologiniu požiūriu adaptaciją galima traktuoti kaip žmogaus organizmo gynybinę reakciją į stiprius, ilgai trunkančius veiksnius, vadinamus stresoriais.

Sensibilizacija - išorės dirgiklių sukeltas jutimo organų jautrumo padidėjimas. Sensibilizacija gali vykti natūraliai bei dirbtinai, t.y. treniruojant, lavinant analizatorių funkcijas. Žmogus savo pojūčius lavina tam tikroje veikloje. Sensibilizuoti receptorių - tai reiškia padidinti jo jautrumą.

Regėjimo jutimas

Regėjimu žmogus orientuojasi erdvėje, vertina nuotolį, kryptį, daiktų erdvinius ryšius ir t.t. Savo sandara ir funkcijomis tai yra pati sudėtingiausia sensorinė sistema, sąveikaujanti su judėjimo, taktiliniu, klausos analizatoriais.

Taip pat skaitykite: Testas pagal erdvės suvokimą

Regėjimo sistemos sandara

Regėjimo sistemą sudaro:

• Periferijoje esantys regėjimo organai - akių obuoliai (susideda iš kapsulės ir branduolio) bei juos apsaugančios ir judinančios struktūros.
• Skaidulinis jungiamojo audinio dangalas;
• Kraujagyslių dangalas;
• Tinklainė.
• Nerviniai laidai, jungiantys akis su smegenimis.
• Smegenų žievės regos centrai.

Šviesos spindulys, krisdamas į akį pro rageną, kuri yra stipriausiai šviesą laužiantis akies organas, patenka į tinklainę, kurioje fokusuojami matomų daiktų vaizdai. Nuo artimų daiktų spinduliai į akį sklinda didesniu kampu, todėl ryškiam vaizdui gauti jie yra stipriau laužiami. Nuo toliau esančių daiktų spinduliai sklinda beveik lygiagrečiai, todėl jie yra laužiami silpniau.

Svarbiausi regos analizatoriaus funkciniai parametrai

Svarbiausi regos analizatoriaus funkciniai parametrai, tiesiogiai lemiantys regėjimo pojūčių kokybę, yra: regėjimo aštrumas, regėjimo laukas ir regėjimo kampas.

Regėjimo aštrumas

Šviesos ir spalvos kontrastas lemia suvokiamo objekto kontūrų, formų ir kitų parametrų ryškumą. Jie turi svarbiausią reikšmę regėjimo suvokimui. Regėjimo aštrumas - tai suvokiamų objektų matymo ryškumo laipsnis. Jis nustatomas naudojant specialias Landolto lenteles, kurias sudaro įvairaus dydžio raidžių, žiedų ar kitų specialių ženklų eilės. Kiekvienos eilės dydis skiriasi 0,1 proc. Tiriamasis turi atpažinti raides arba pasakyti, kur Landolto žieduose yra tarpas. Priklausomai nuo suvokiamo Landolto žiedo ar kito simbolio dydžio priklauso regėjimo aštrumas. Normalus regėjimo aštrumas prilyginamas 1. Regėjimo aštrumas gali kisti priklausomai nuo išorinių suvokimo sąlygų (objekto dydžio, nuotolio, judėjimo erdvėje greičio, apšvietimo ir t.t.) ir nuo regos analizatoriaus būklės ar kitų parametrų. Regėjimo aštrumas gali būti susijęs su binokuliarinio regėjimo kokybe.

Regėjimo laukas

Tai matomas plotas esant fiksuotam žvilgsniui ir stabiliai galvos padėčiai. Į akies tinklainę tuo pat metu patenka daug optinių signalų ne tik iš stebimo taško, bet ir iš gretimų, taigi jie šviesos bangomis pasiekia tinklainę įvairiu kampu. Kuo daugiau tokių signalų skirtingose erdvės vietose aprėpia akis, tuo platesnis regėjimo laukas. Normalus binokuliarinio regėjimo laukas horizontaliai apima 180 laipsnių, vertikaliai 110-120 laipsnių.

Regėjimo kampas

Regėjimo kampas yra matuojamas atstumo iki stebimo daikto ir daikto dydžio santykiu. Objektyviam daiktų formos, dydžio, nuotolio suvokimui didelę reikšmę turi normali akies akomodacija - gebėjimas keisti regėjimo kampą artėjant ar tolstant objektui bei binokuliarinis matymas. Sutrikus binokuliariniam matymui, objektas abiem akimis fiksuojamas nevienodu kampu, todėl matomas netiksliai.

Aplinka - tai pralaidi šviesos spinduliams terpė, kurioje į visas puses sklinda spinduliai, atsispindėję nuo kiekvieno daikto, esančio erdvėje. Spinduliai, susidūrę su akies audiniais, lūžta. Lūžimo kampas lemia objekto atvaizdo kokybę akies tinklainėje. Bendriausias visų regėjimo pojūčių matavimo parametras yra šviesumas, kitos savybės yra šviesų kontrastas, šviesos tonas, sodrumas. Itin svarbi regos pojūčių savybė yra daiktiškumas, t.y. Šviesos pojūčiai susiję su šviesos srauto ir jų savybių atspindėjimu. Skiriami absoliutūs ir skiriamieji pojūčių slenksčiai. Absoliutus slenkstis - tai minimalus šviesos stimulo jutimas visiškos tamsos sąlygomis. Skiriamasis slenkstis - minimalus matomos šviesos skirtumas tarp šviesos dirgiklio ir fono. Šviesos kontrasto skyrimas - svarbi regėjimo savybė, be kurios žmogus matytų neryškias daiktų formas, miglotas arba mišrias šviesų dėmes. Regėjimo sistemai būdingas tam tikras inertiškumas. Pradėjus veikti akis šviesos dirgikliais, šviesos pojūtis atsiranda ne iš karto, o po tam tikro laiko, kuris vadinamas latentiniu.

Spalvos pojūčiai

Spalvos pojūčius lemia šviesos bangos ilgis. Žmogaus akis skiria 7 pagrindines spalvas (raudoną, oranžinę, geltoną, žalią, žydrą, mėlyną, violetinę) ir jų atspalvius, kurių priskaičiuojama per 150. Visa atspalvių įvairovė gali būti gaunama maišant 3 pagrindines spektro spalvas - raudoną, žalią ir mėlyną.

Sumaišius dvi poras spalvų, jos duoda vienodai atrodančią spalvą, nepriklausomai nuo maišomų spalvų sudėties. Regos aparate aptinkamos 3 rūšių nervinės ląstelės: vienos jautrios tik raudonai šviesai, kitos - žaliai, o kitos - mėlynai. Jautrumas spalvoms kinta šviesos skyrimą lemia tiek aplinkos spalvų ypatumai (tonai, pustoniai, jų intensyvumas), tiek ir suvokimo sąlygos (apšvietimas, regėjimo kampas). Kaip ir šviesos pojūčiams, spalvos pojūčiui svarbus spalvinio kontrasto reiškinys. Kuo labiau spalvinis fonas skiriasi nuo stebimo objekto spalvos, tuo ryškesni pojūčiai, geriau suvokiamas atstumas tarp objekto ir fono. Spalvų kontrasto skyrimas gerėja mažinant regėjimo kampą ir silpnėja jį didinant. Spalvų poveikis regėjimo nuovargiui nevienodas. Labiausiai vargina mėlyna ir violetinė spalva, o mažiausiai raudona ir žalia. Spalvas skirti pradedama jau pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais. 2 metų vaikai gali skirti žalią ir raudoną spalvas, o pagrindinės spalvos skiriamos 4-5 metais.

Regimieji erdvės pojūčiai

Svarbiausi erdvės parametrai, skiriami regėjimu, yra giluminis matymas, objektų dydžių, formų, erdvinių ryšių, nuotolio, judėjimo krypties, greičio jutimai. Objekto padėties kitimas stebėtojo atžvilgiu reiškia objekto judėjimą.

Klausos jutimas

Klausos jutimas - skirtingo dažnumo garso bangų pojūtis klausos analizatoriumi. Žmogus girdi plataus diapozono garsus, kurių dažnis nuo 16-20 Hz iki 16000-20000 Hz. Klausos jautrumas nustatomas pagal absoliutųjį ir skyrimo slenkstį. Garsumo skirtumas suvokiamas 1/10 susilpnėjus arba sustiprėjus garsumui.

Klausos analizatorius

Klausos analizatorių sudaro:

• Išorinė ausis - priima, sustiprina ir nukreipia garsinius dirgiklius.
• Vidurinė ausis - sustiprina garso svyravimus ir perduoda juos į vidinę ausį.
• Vidinė ausis - joje yra receptoriai, kurie reaguoja į garso bangas ir transformuoja jas į nervinius impulsus.

Klausos pojūčių savybės

Klausos pojūčių savybės: stiprumas, dažnis, tembras, ilgis ir garso šaltinio lokalizavimas. Garso stiprumas priklauso nuo signalo intensyvumo ir nuo dažnio. Klausos aštrumas traktuojamas kaip minimalus konkretaus dažnio garso girdimumas (gebėjimas išgirsti). Garso aukštumą lemia ne tik garso dažnis, bet ir intensyvumas bei ilgis. Garso tembras reiškia tokią klausos pojūčių savybę, kuria juntamas dviejų garsų, vienodų pagal garsumą ir aukštumą, skirtumas, pvz.: žmogaus balsas yra skirstomas į altus, bosus ir t.t. Svarbi klausos pojūčių savybė - gebėjimas lokalizuoti garso šaltinį. Garso šaltinio kryptį padeda nustatyti binauralinė klausos analizatoriaus sandara. Dirgiklio buvimo kryptis nustatoma pagal tai, į kurią ausį anksčiau patenka garsas. Garsų nuotoliui nustatyti įtakos turi dirgiklio intensyvumas, fonas, jo atstumas iki klausos organų, garsą gali iškreipti kelyje pasitaikančios kliūtys, garso atspindžiai nuo sienų, lubų, kitų objektų akustinės savybės, pasikartojantys garso atspindžiai, keičiantys garso kryptį (aido efektas).

Muzikinė klausa

Muzikinė klausa - tai ypatingas žmogaus gebėjimas skirti muzikos garsus. Egzistuoja ir absoliuti muzikinė klausa, kurią palyginti retai turi net profesionalūs muzikai, ji yra įgimta savybė, kuri pasireiškia kaip gebėjimas įvardyti garsus ir juos atgaminti, nesiremiant jokiu kitu garsu ar garsiniu fonu. Sudėtingesnės muzikinės klausos formos yra melodinė ir harmoninė klausa. Muzikos suvokimo pagrindas yra melodinė klausa - gebėjimas skirti ir suvokti garsų sąskambius ar daugiabalsę muziką. Harmoninė klausa - pasireiškia garsų derinimo pojūčiais.

Uoslė

Uoslė - chemorecepcijos rūšis, kvapų jutimas ir skyrimas. Pagal savo struktūrą tik nedaugelis cheminių elementų yra savarankiški kvapų šaltiniai. Didžioji visų kvapų dalis yra cheminių junginių rezultatas, didžiausią reikšmę kvapų formavimuisi turi tai, kokios atomų jungtys ją sudaro. Be šių savybių, kvapų formavimąsi lemia ir fizinės medžiagos savybės. Bet kuri medžiaga tampa kvapi tik tuomet, kai ji pasklinda aplink žmogų esančioje oro terpėje, yra labai kvapios medžiagos ir yra tokios, kurios beveik neturi jokio kvapo. Aplink žmogų esantys negyvosios gamtos objektai ir patys turi savybę sugerti kvapus. Objektai, turintys daug porų savo paviršiuje, sugeria kur kas daugiau kvapų, ilgiau juos išlaiko ir skleidžia. Kuo labiau vienalytė, standesnė ar kietesnė medžiaga, tuo mažiau aplinkos kvapų ji sugeria.

Uoslės receptoriai yra viršutiniame nosies ertmės trečdalyje. Uoslės srityje yra atraminių ir receptorinių ląstelių, kurios panašios į kuokelius ir baigiasi žiuželiais, išlendančiais į gleivinės paviršių; jie padidina uodžiamąjį paviršių ir dėl to geriau suvokiami kvapai. Uoslės ląstelės - tai chemoreceptoriai, kuriuos dirgina cheminės medžiagos. Tam kad žmogus užuostų, cheminė medžiaga turi būti laki.

Uoslės pojūčių savybės

Uoslės pojūčių savybės: kvapų jutimo kokybė, intensyvumas, jautrumas, trukmė, dirgiklio vietos lokalizavimas. Uoslės jutimo kokybė - gebėjimas uosle nustatyti individualius konkrečios cheminės medžiagos kvapus.

Sensorika ir sensorinė sistema

Mes patiriame pasaulį per savo pojūčius: regėjimą, klausą, lytėjimą, skonį, uoslę, kūno padėties jutimą ir kūno judėjimą. Sensorinė informacija ateina iš mūsų pačių kūno ir mus supančios aplinkos. Svarbu suprasti, kad tuos pačius pojūčius, kiekvienas asmuo gali patirti labai skirtingai, nes kiekvienas iš mūsų turi unikalų sensorinį profilį.

Sensorika arba sensorinė sistema - tai kompleksinis biologinis mechanizmų rinkinys organizme, skirtas suvokti ir apdoroti iš aplinkos bei kūno vidaus gaunamą informaciją. Ši sistema leidžia organizmui suvokti labai skirtingus stimulus ir prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Sensorinė sistema apima įvairius pojūčius, kurie suteikia daug informacijos.

Pagrindiniai sensorinės sistemos komponentai

• Receptoriai: tai specializuotos ląstelės ar organai, kurie užfiksuoja specifinius stimulus iš aplinkos. Pavyzdžiui, akių tinklainėje yra regos receptoriai, o ausyje yra klausos receptoriai.
• Nervų sistemos takai: kai receptoriai užfiksuoja stimulą, jie perduoda informaciją į nervų sistemą. Nervų sistemos takai perneša šią informaciją į smegenis, kur ji yra apdorojama.
• Smegenys: smegenys yra pagrindinis organas, kuris apdoroja sensorinę informaciją. Čia vyksta kompleksinis informacijos suvokimas ir interpretavimas, leidžiantis mums suvokti ir reaguoti į mus supančią aplinką.

Sensorinė sistema yra svarbi organizmo dalis, nes ji leidžia mums prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, užtikrinant saugumą ir efektyvų sąveikavimą su aplinka. Tai taip pat svarbu normaliam judėjimui ir elgesiui kasdieniniame gyvenime.

Pagrindiniai pojūčiai

Sensorinę sistemą sudaro įvairūs skirtingi pojūčiai. Šiai dienai yra aptikti pagrindiniai 8 pojūčiai:

• Rega (vizualinis pojūtis): suvokimas apie tai, kas vyksta aplinkoje, per akies organo suteikiamą informaciją. Formų, dydžių, spalvų, šviesos šaltinių atpažinimas.
• Klausa (auditorinis pojūtis): suvokimas apie garsus aplinkoje per ausų organus. Vibracijų, garso bangų, skirtingų garsumo lygių ir garso šaltinių atpažinimas.
• Lytėjimas (taktilinis pojūtis): jutimas, susijęs su kūno paviršiumi (oda) ir liečiančiomis medžiagomis. Tekstūrų, temperatūrų, formų atpažinimas.
• Skonis (gustatorinis pojūtis): suvokimas apie skonį per burną.
• Kvapas (olfaktorinis pojūtis): jutimas, susijęs su kvapais, juntamas per nosies organą. Oro šaltinio, skirtingų cheminių medžiagų ir jų išskiriamų kvapų atpažinimas. Padeda suvokti gerą ir netinkamą kvapą.
• Kūno padėties pojūtis (propriocepcija): suvokimas apie kūno judesius ir poziciją erdvėje be regos pagalbos. Tai leidžia mums jausti, kur yra mūsų kūno dalys, net jei mes nežiūrime į jas. Dar pasireiškia per giliųjų raumenų ir sąnarių jutimą.
• Judėjimo pojūtis (vestibulika): jutimas, susijęs su galvos padėties erdvėje suvokimu, judesiu, pasukimu ir linijiniu judėjimu. Tai yra susiję su vidinės ausies veikla, ir padeda mums išlaikyti kūno pusiausvyrą ir koordinaciją judant.
• Vidinė jutimo sistema (interocepcija): suvokimas apie vidaus kūno būseną ir organų veiklą. Apima tokius pojūčius kaip alkis, troškulys, vidinės temperatūros jutimas, skausmai. Tai padeda mums suprasti, kas vyksta vidaus organuose ir atkreipti dėmesį į kūno sveikatą bei signalus, jei kažkas ne taip.

Kiekvienas iš šių pojūčių yra svarbus mūsų suvokimui apie pasaulį ir prisitaikymui prie jo. Vestibulinis pojūtis, propriocepcija ir interocepcija yra ypatingai svarbūs, nes jie suteikia informaciją apie kūno judesius, poziciją ir vidaus būseną.

Sensorinis profilis

Sensorinis profilis yra individualus suaugusio asmens arba vaiko jautrumo ir reakcijų į sensorinius stimulus aprašas. Jis apima informaciją apie tai, kaip asmuo suvokia ir reaguoja į įvairius pojūčius iš aplinkos.

Pagrindiniai sensorinio profilio aspektai

• Jautrumas: kaip asmuo reaguoja į skirtingus pojūčius. Ar jis yra jautrus tam tikriems stimulams arba, priešingai, turi didelį jautrumo slenkstį ir mažai ką jaučia.
• Ieškojimas ar vengimas: ar asmuo aktyviai ieško sensorinių patirčių arba stengiasi išvengti tam tikrų pojūčių.
• Prisitaikymo gebėjimai: kaip lengvai asmuo prisitaiko prie naujų arba besikeičiančių pojūčių ir aplinkos sąlygų.
• Pasirinkimai ir preferencijos: kokie pojūčiai yra malonūs, o kurie nemalonūs? Ar yra tam tikrų objektų ar veiklų, kuriomis asmuo maloniai užsiima arba vengia?
• Reakcijos į stresą arba pernelyg didelę stimuliaciją: kaip asmuo reaguoja į stresą arba pernelyg didelę sensorinę stimuliaciją?

Sensorinis profilis suteikia konkretų požiūrį į tai, kaip individualiai žmogus reaguoja į sensorinę informaciją savo aplinkoje. Sensorinio profilio tikslas yra gauti informacijos, kuri leistų kurti strategijas, skirtas padidinti asmenų prieigą prie jiems tinkamos ir geros sensorinės aplinkos. Ergoterapeutas įvertina ir sudaro asmens sensorinį profilį, kuriame nurodo asmeninio sensorinio profilio aprašymą ir strategijų sąrašą, skirtą didinti malonių sensorinių stimulų kiekį ir mažinti nemalonius ar stresinius pojūčius. Jei būtina, gali būti rekomenduojama desensibilizacija (nujautrinimas) tam tikriems sensoriniams stimulams.

Autizmu ir kitus sutrikimus turintys žmonės gali pasižymėti atipine sensorinio apdorojimo geba. Tai reiškia, kad būdas, kaip jie apdoroja sensorinę informaciją, gali jiems sukelti sunkumų reaguojant į aplinką. Tyrimai rodo, kad iki 95% autizmo diagnozę turinčių asmenų patiria atipinį sensorinį apdorojimą. Iš sensorinio profilio vertinimo gaunama informacija gali padėti sukurti aplinką, kurioje sensorinė informacija būtų maloni ir nekelianti tiek streso asmeniui.

Kaip sudaromas sensorinis profilis?

Sensorinio profilio sudarymas yra kompleksinis procesas, atliekamas siekiant gauti informaciją apie asmens pojūčius ir sensorinės sistemos apdorojimo funkcionalumą. Šis procesas dažnai atliekamas ergoterapeuto arba kito specializuotos sveikatos priežiūros specialisto, turinčio patirties su sensoriniais sutrikimais ir gerai nusimanančio sensorinės integracijos srityje.

Žingsniai, kurie yra dažnai įtraukiami į sensorinio profilio sudarymą:

• Anamnezė ir interviu: specialistas pradeda įvertinimą surinkdamas informaciją apie asmens istoriją, įskaitant bet kokius sensorinius sutrikimus, buvusias patirtis, mitybos įpročius, miego įpročius ir kitus svarbius veiksnius. Tuo pačiu metu yra atliekamas interviu su asmeniu arba jo globėju, siekiant gauti supratimą apie asmens elgesį ir reakcijas.
• Stebėjimas: ergoterapeutas stebi asmenį įvairiose aplinkybėse, kad gautų supratimą, kaip jis reaguoja į skirtingus sensorinius stimulus. Tai gali apimti stebėjimą žaidimo metu, bendravimą su kitais žmonėmis, arba kasdieninių veiksmų atlikimą.
• Vertinimo įrankių naudojimas: specializuoti įrankiai, tokiu kaip specialūs klausimynai arba kitos sensorinio profilio vertinimo priemonės, kaip specialios užduotys, skirtingų pojūčių testavimas, gali būti naudojami gauti objektyvią informaciją apie asmens sensorinį jautrumą, elgesį ir poreikius.
• Bendradarbiavimas su šeima ir komanda: svarbu bendradarbiauti su asmeniu, jo šeima ir, jei įmanoma, kitais specialistais, siekiant gauti visapusišką ir nuoseklią informaciją apie asmenį.
• Ataskaitos sudarymas: remdamasis surinkta informacija, ergoterapeutas sudaro sensorinį profilį, kuriame išreiškiami svarbiausi faktai apie asmens pojūčius, elgesį ir poreikius. Ataskaitoje gali būti pateiktos rekomendacijos dėl tolesnių veiksmų ir intervencijų.

Visas šis procesas yra pritaikomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečius asmens poreikius ir aplinkybes. Sensorinio profilio sudarymas gali būti labai naudingas siekiant pagerinti asmenų gyvenimo kokybę, prisitaikymą prie aplinkos ir bendrą gerovę.

#

tags: #tiriame #pojucius #ir #suvokima