Alkoholikų ir narkomanų tėvų įtaka vaikų elgesiui

Įvadas

Šeima yra sudėtingas ir daugiaaspektis fenomenas, o visuomenė ir valstybė yra tokios, kokia yra šeima. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip alkoholikų ir narkomanų tėvai veikia savo vaikų elgesį, remiantis įvairių autorių įžvalgomis ir tyrimais.

Šeima ir socialinė rizika

Šiandieninėje visuomenėje vis dažniau susiduriama su nepilnomis šeimomis, kuriose vaikai auga tik su vienu iš tėvų, dažniausiai su motina. Tokios šeimos yra viena iš skaudžiausių modernios visuomenės problemų. Įvairūs autoriai naudoja skirtingus terminus apibūdinti šeimas, susiduriančias su įvairiomis problemomis, vadindami jas probleminėmis, disfunkcinėmis, asocialiomis ar rizikos grupės šeimomis.

Socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje auga vaikas iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaiko, naudoja prieš jį psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui. Socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra nustatyta laikinoji globa (rūpyba).

Socialinė atskirtis ir rizika

Pastaruoju metu vis dažniau vartojamos sąvokos: socialinė atskirtis ir socialinė rizika. Socialinė atskirtis - visuomenės atsisakymas atskirų savo narių (pavyzdžiui, benamis, narkomanas), jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan. Iš šio apibrėžimo matyti, kad socialinė rizika sąlygoja socialinę atskirtį. Tos socialinės grupės, kurios yra menkiau integruotos į visuomenę ir kurios turi mažiau arba visai neturi galimybių dalyvauti politiniame, socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime, turi didesnę riziką patekti į socialinę atskirtį.

Poreikių svarba šeimoje

Mokslinėje literatūroje poreikis apibrėžiamas, kaip reikmė ar trūkumas. Poreikis yra ne tik reikmė, bet ir aktyvumo skatintojas, vadinasi, pastangos poreikiui patenkinti turi tendenciją skatinti žmogų ar grupę keisti kažką savo gyvenime, tobulėti, eiti į priekį. Tikras poreikio patenkinimas patobulina, sustiprina individą, stumteli į priekį sveiką jo vystymąsi. Jeigu pagrindiniai poreikiai netenkinami, prasideda dezintegracija - tiek individo, tiek kolektyvinė arba socialinė.

Taip pat skaitykite: Pagalba tėvams: knygos apie autizmą

Šeimoje tenkinami įvairiausi svarbiausi žmogaus poreikiai, pirmiausia seksualiniai, vaikų gimdymo, ūkiniai, vartojimo, emociniai, doroviniai, estetiniai, psichologiniai ir pan. Taip pat svarbūs priklausomybės ryšiai, prasmingumo, psichologinio intymumo, šeiminio bendravimo poreikiai.

Šeimos ekonominė padėtis daro įtaką jos ryšiams su sociumu ir santykiams tarp šeimos narių, jų socializacijos ypatumams, šeimos narių kultūrinėms galimybėms, nedarbingų jos narių globai. Buitiniai sunkumai nurodomi kaip viena iš pagrindinių skyrybų priežasčių.

Psichologinė nedarna (skirtingi interesai, nepagarba, charakterių nesutapimas), girtavimas, neištikimybė, faktinis šeimos iširimas taip pat priskiriami prie šeiminių poreikių grupių. Šeiminio bendravimo poreikio netenkinimas kliudo šeimos nariams išreikšti savo jausmus, kelia vidinius konfliktus.

Vaiko poreikių tenkinimas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis jo integraciją į visuomenę. Kadangi vaiko poreikiai pirmiausia tenkinami šeimoje, galime teigti, kad šeima yra pirminis socializacijos institutas.

Šeimos samprata

Normatyvinė šeimos samprata sietina su branduolinės šeimos apibrėžimu. Šeima yra gerai organizuotas ir labai solidarus kolektyvas, nuolat veikiantis ir darantis įtaką savo nariams, o dėl to ir visuomenei. Tačiau reikėtų atsisakyti požiūrio į branduolinę šeimą kaip normatyvinę. Laikant branduolinę šeimą privilegijuota ir suteikiant jai normatyvinę reikšmę, ignoruojamos šeimos problemos.

Taip pat skaitykite: Vertybės ir socialinis tapatumas

Alkoholizmo ir narkomanijos įtaka vaikų elgesiui

Pastaruoju metu vykstančios permainos, naujos socialinės ekonominės sąlygos, realus ir potencialus nedarbas, smunkantis gyvenimo lygis labiausiai atspindi šeimose, auginančiose vaikus. Gausėja silpnų ir skurstančių šeimų, kurios savo jėgomis negali įveikti susidariusių sunkumų. Nuolat didėja nedarnių (asocialių) šeimų skaičius. Tiems, kam buvo lemta gimti tokioje šeimoje, lieka visam gyvenimui paženklinti prigimties ir susidariusios viešosios nuomonės. Jų likimai dažnai būna nuobodžiai panašūs: tėvai, arba vienas iš tėvų, geria, namuose skurdas. Tipiški šių šeimų gyvenimo bruožai - visiškai užmiršti vaikų interesai bei poreikiai, tėvų nerūpestingumas, nenoras auklėti savo vaikus.

Egzistuoja ir tam tikri genetiniai, socialiniai ir aplinkos rizikos veiksniai, lemiantys, jog vieni individai tampa priklausomais nuo alkoholio, tabako bei kitų narkotikų, o kiti - ne. Ypatinga rizikos grupė - alkoholikų vaikai, kurie gali paveldėti polinkio į priklausomybę genus, be to, jų sunki vaikystė taip pat yra riziką didinantis veiksnys. Įtakos turi ir charakterio savybės - čia pavojus kyla naujų potyrių ieškotojams, kuriuos traukia apsvaigimo jausmo naujumas. Psichologinių problemų turintys, pavyzdžiui, nuo elgesio sutrikimų kenčiantys vaikai, šiomis medžiagomis gali bandyti „gydytis“.

Į padidėjusios rizikos grupę patenka ir mokymosi sutrikimų turintys ar sunkiai prie mokymosi sistemos prisitaikantys vaikai, arba skurdžiomis sąlygomis gyvenantys vaikai, nematantys galimybių ir išteklių siekti pasisekimo. Mokyklos nelankymas, elgesio problemos ir socialinė jaunų žmonių atskirtis - visa tai yra indikatoriai, kad vaikai turi problemų, tokių kaip žemas savo vertės jausmas, nepasitikėjimas savimi. Tokie vaikai priklauso rizikos grupei, jie lengvai gali tapti delinkventais ar net pradėti daryti nusikaltimus.

Vaikų nusikalstamumas - tai socialinė problema, susijusi su valstybės ekonomine padėtimi, jos vykdomos socialinės apsaugos, gerovės ir vaikų užimtumo programomis. Vaikų ir paauglių nusikalstamumas yra viena iš skaudžiausių socialinių problemų visame pasaulyje. Ši tendencija kelia susirūpinimą, nes beveik pusė nusikaltusių asmenų priklauso 14-21 metų jaunimo grupei. Socialiai pažeistiems, rizikos grupei priklausantiems ir į nekokybišką socializaciją įtrauktiems vaikams reikia papildomos socialinės pedagoginės pagalbos, papildomų socializacijos programų, prevencijos metodų ir papildomos intervencijos, kad vaiko socialinė raida taptų visaverte.

Narkotikų vartojimas tarp jaunimo

Statistiniai duomenys liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje išaugo beveik 10 kartų. Taigi vargu ar rasime nors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs apie narkotikus. Beveik kiekvienas jau turi ir savo nuomonę šiuo klausimu, paremtą draugų pasakojimais, matytais filmais, skaitytomis knygomis ar pan. Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau, nei suaugusieji - mokytojai ir tėvai. Moksleiviai domisi šiuo klausimu, žino daug narkotinių medžiagų pavadinimų, turi pažįstamų, vartojančių narkotikus, būna kompanijose, kuriose jie vartojami. Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų.

Taip pat skaitykite: Tėvų skyrybos: psichologo vaidmuo

Deja, jaunimui trūksta tikslios, tikros informacijos. Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, jie nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė, abstinencija. Dauguma moksleivių nemano alkoholį ar nikotiną esant narkotikais. Jei mes norime, kad jaunimas suprastų narkotikų vartojimo žalą, pasakytų narkotikams tvirtą „NE“, turime organizuoti prevencinį darbą mokyklose.

Lietuvoje yra nemažai įstaigų, organizacijų, kurios dirba alkoholio ir kitų narkotikų prevencijos srityje, yra sukaupę nemažai patirties, išleidę metodinės, mokomosios literatūros, organizuoja įvairius kursus, seminarus šia tema. Narkotikų vartojimo prevencijos klausimai dažniausiai įtraukiami į sveikatos ugdymo programas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms yra parengta sveikatos ugdymo programa.

Jaunų žmonių požiūrį į narkotikus, jų elgesį formuoja tėvai, bendraamžiai, jaunimo kultūra, visuomenė, žiniasklaida. Tačiau tai nesumenkina mokyklos vaidmens sprendžiant narkotikų prevencijos problemą. Statistiniai duomenys liudija, kad nemažai moksleivių jau yra susipažinę su įvairiomis narkotinėmis medžiagomis ir dažniau ar rečiau jas vartoja. Todėl mes turime ne tik stengtis apsaugoti visus moksleivius nuo narkotinių medžiagų vartojimo, bet ir padėti tiems, kurie jau pabandė šių medžiagų.

Prevencinės priemonės mokykloje

Organizuojant prevencinį darbą mokykloje būtina atsižvelgti į realią padėtį tiek mieste, tiek pačioje mokykloje. Svarbu išsiaiškinti ne tik kokie narkotikai ir kaip plačiai vartojami, bet ir kokios prevencinės programos, priemonės taikomos, koks moksleivių požiūris į jas bei apskritai prevencinio darbo galimybes bei perspektyvas toje mokykloje.

Prevencinės programos, priemonės turi apimti įvairias svaiginimosi formas - nuo rūkymo, alkoholio gėrimo iki stiprių narkotikų vartojimo. Negalima apsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Būtina formuoti asmens sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo. Prevenciniame darbe būtina akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, parodyti sveiko gyvenimo - be cigarečių, alkoholio, narkotikų - privalumus. Prevencinės programos, priemonės turi sustiprinti apsaugančius veiksnius ir sumažinti žinomus rizikos veiksnius. Planuojant įvairias priemones būtina atsižvelgti į moksleivių amžių. Būtina naudoti įvairius metodus, o ne vien didaktines mokymo priemones. Tai gali būti diskusijos, įvairūs žaidimai, psichologinės technikos, video filmai ir pan. Prevencinės programos, priemonės turi būti ilgalaikės. Vienkartiniai užsiėmimai, paskaitos nėra efektyvu.

Prevencijos klausimais galima ne tik organizuoti specialius renginius, diskusijas, paskaitas ir pan. Labai dažnai narkotikų klausimai yra įtraukiami į sveikatos ugdymo programas, integruojami į atskirų dalykų mokymo programas.

Taip pat svarbu dirbti ir su moksleivių tėvais. Jiems reikia ne tik suteikti informaciją apie įvairias narkotines medžiagas, kuriomis svaiginasi jaunimas, bet ir supažindinti su apsaugančiais veiksniais. Labai naudinga į prevencinį darbą įtraukti ir patį jaunimą. Tai vadinamasis „jaunimas-jaunimui“ ar „bendraamžiai-bendraamžiams“ principas.

Švietimą narkotikų klausimais siūloma pradėti jau pradinėse klasėse. Be abejo, prevencijos tikslai, naudojamos priemonės, metodai labai priklauso nuo amžiaus.

• 6-9 metų moksleiviai: diskusijos apie alkoholizmą ir narkomaniją turi vykti pagal principą „čia ir dabar“ - t.y. remtis įvykiais ir žmonėmis, kuriuos vaikas žino ir pažįsta. Dauguma šio amžiaus vaikų labai domisi savo kūno sandara, todėl diskusija šiuo klausimu gali būti nukreipta į gerą sveikatą ir dalykus, kurie gali būti žalingi sveikatai.
• 10-12 metų moksleiviai: šis amžius labai svarbus formuojantis požiūriui į rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą. Vaikai turi gauti faktinę informaciją apie svaigiąsias medžiagas, įgyti motyvaciją pasipriešinti bendraamžių spaudimui pabandyti alkoholio ar kitų narkotikų.
• 13-15 metų moksleiviai: labai svarbi emocinė parama ir geras suaugusio žmogaus elgesio modelis. Dauguma jaunuolių šiame amžiuje pabando vartoti alkoholį ir narkotikus, nes jų draugai tai daro. Todėl mes turime suteikti jiems pakankamai informacijos apie narkotikus, įgalinančios padaryti teisingus sprendimus, pasirinkti.
• 16-18 metų moksleiviai: paaugliai jau galvoja apie ateitį, karjerą, kuria planus. Jie jau gali abstrakčiai mąstyti. Paaugliai nori su suaugusiais aptarti rūpimus klausimus, problemas, jų sprendimo būdus. Turime pateikti tokią informaciją, kuri būtų ne tik įdomi, bet ir suprantama vaikams ar jaunimui.

Kalbėti apie svaiginančias medžiagas paskaitų forma nėra tinkamiausias metodas. Kaip rodo moksleivių apklausos, jie nori aktyviai dalyvauti nagrinėjant narkotikų vartojimo problemas. Todėl siūlomos aktyvios mokymo bei ugdymo formos, pvz., diskusijos, įvairūs žaidimai. Pradėti nagrinėti šias problemas siūlome nuo diskusijos. Jos metu sužinosime vaikų nuomonę šiuo klausimu, jų žinių lygį, abejones, mitus.

Diskusijai klasė padalinama į 3-4 grupeles (maždaug po 6-10 mokinių). Grupelėse išrenkamas vyresnysis ir sekretorius (pastarasis užrašys pagrindines mintis). Kiekviena grupelė aptaria tą patį klausimą, pvz., „Kodėl tiek daug suaugusiųjų pripranta prie cigarečių ir alkoholio?“, „Kodėl kai kurie paaugliai ima vartoti narkotikus?“, „Ką daryti, kad narkomanija neplistų?“ ir pan. Mokiniai diskutuoja labai noriai ir aktyviai. Surinktos informacijos pagrindu jau galima planuoti kitus pokalbius, paskaitas ar kitokius renginius.

Pokalbių, diskusijų tikslas - paskatinti moksleivius kalbėti, išsakyti savo bei išklausyti kitų nuomonę pasiūlyta tema, nepakantumo išgeriantiems, vartojantiems narkotikus atmosferos. Juk prevencijos tikslas, kaip jau minėjome, pašalinti iš mokyklos narkotikus, alkoholį, o ne juos vartojančius.

Jei rūkote, piktnaudžiaujate alkoholiu ar vartojate narkotikus, nepatartina su moksleiviais kalbėti prevencijos klausimais. Rūpinkitės, kad informacija, kurią pateikiate moksleiviams, būtų tikra.

Socialinių pedagogų vaidmuo

Socialiniai pedagogai turėtų gebėti atkreipti dėmesį į rizikos grupės vaikus bei šeimas, kuriose gali būti didesnė prievartos prieš vaikus panaudojimo tikimybė. Nors specialistai, dirbantys su vaikais, teigia, kad nei vienas vaikas nėra apsaugotas nuo seksualinės prievartos, vis tik pavojus tapti auka nėra vienodas visiems:

• vaikui trūksta tėvų dėmesio, patiriama mažai tėvų šilumos;
• seksualinės prievartos tema šeimoje yra tabu.

Siekiant optimalaus vaiko prisitaikymo visuomenėje, svarbu mokyti jį kooperuotis su kitais, mokėti prašyti ir patiems teikti pagalbą. Jei vaikas stokoja socialinių įgūdžių, yra didelė tikimybė, kad savo vidinę įtampą, pyktį ir diskomfortą išreikš elgdamasis netinkamai: fizine ar verbaline agresija, nukreipta į kitus, demonstratyviu elgesiu, priešiškumu aplinkiniams. Arba atvirkščiai - jam gali būti būdingas pasyvus, vengiantis elgesys: toks vaikas gali būti apatiškas, baukštus, gali jaustis izoliuotas, jam būdingas nepasitikėjimas savimi, žemas savęs vertinimas. Visa tai stabdo asmenybės vystymąsi.

Siekiant apsaugoti vaikus nuo prievartos, svarbu:

1. Perteikti būtinas žinias apie seksualinę prievartą.
2. Ugdyti vaikų socialinius (fizinio ir psichologinio saugumo, streso įveikimo, konfliktų sprendimo ir kt.) įgūdžius.
3. Vaikai turėtų žinoti, kur jie gali kreiptis ištikus bėdai.

Pogimdyvinė depresija

Pogimdyvinė depresija yra vienas iš nuotaikos sutrikimų - depresija, atsiradusi pogimdyviniame laikotarpyje. Dažniausiai pasireiškia per keturias savaites po gimdymo, tačiau gali pasireikšti ir per ilgesnį laiką - per pirmuosius šešis mėnesius ar net pirmuosius metus po gimdymo. Iki 19,2% mamų patiria šį sutrikimą. Jis pasireiškia kaip stiprūs emocijų svyravimai, išsekimas, beviltiškumo jausmas.

Depresija gali paveikti mamos gebėjimą pasirūpinti savimi ir savo vaiku, atlikti kasdieninę veiklą. Kraštutiniais atvejais galime susidurti net su katastrofiškomis pasekmėmis - savižudybe, pavojingu/žalingu elgesiu sau bei kūdikiui. Viena svarbiausių depresijos gydymo sąlygų yra laiku diagnozuotas sutrikimas. Negydoma pogimdyvinė depresija sutrikdo visą moters bei šeimos funkcionavimą ir gali virsti nuolatiniu nuotaikos sutrikimu, ilgalaike depresija. Taip pat, mamai nesulaukus savalaikės pagalbos, vaikams didėja tikimybė ateityje susidurti su raidos, emocinėmis ir elgesio problemomis.

Dažniausi pogimdyvinės depresijos simptomai:

• Prislėgta nuotaika
• Bevertiškumo, kaltės jausmai
• Dideli apetito, svorio, miego pokyčiai
• Nesidomėjimas kūdikiu, abejingumas jam
• Energijos praradimas arba nuovargis
• Dėmesio koncentracijos sunkumai
• Nesidomėjimas anksčiau mėgtomis veiklomis
• Mintys apie kūdikio sužalojimą ar nužudymą
• Mintys apie savižudybę ar bandymas nusižudyti ir/ar pasikartojančios mintys apie mirtį

Kitaip nei moterų, vyrų depresijos išraiška dažniau būna pyktis nei liūdesys ar kaltė. Vyras gali skųstis nuovargiu, nerimu dėl finansų ir šeimos gerovės, tapti agresyvesnis, piktas, atsiribojęs.

Pogimdyvinė depresija vyrams

Pogimdyvinė depresija vyrams pasireiškia tėčių nuotaikos ir elgesio pasikeitimais. Įprastai pasireiškia per pirmuosius metus po kūdikio gimimo arba vaikelio įvaikinimo bei dar prieš kūdikio gimimą. Depresija suserga maždaug apie 10 proc. tėčių.

Priežastys gali būti įvairios. Vyrams, kaip ir moterims, po nėštumo gali keistis hormoninis fonas, ypač testosterono koncentracija, o tai gali turėti įtakos nuotaikai. Nerimas dėl tėvystės, naujos atsakomybės, finansiniai iššūkiai ir dideli gyvenimo pasikeitimai gali ūminti būklę. Bemiegės naktys, padidėję emocijų atlaikymo poreikiai šeimoje gali kelti iššūkius. O depresijos ar kitų sutrikimų epizodai praeityje gali būti svarbus veiksnys depresijos atsinaujinimui arba pradžiai šiame tranzitiniame gyvenimo laikotarpyje. Poreikis visada būti „stipriu“, emocijų slopinimo tendencijos taip pat gali prisidėti prie sutrikimo išsivystymo.

Pogimdyvinės depresijos priežastys

• Hormoniniai pokyčiai: Dideli estrogeno, progesterono ir kitų hormonų svyravimai laikotarpiu po gimdymo prisideda prie nuotaikų bangavimo.
• Stresas ir gyvenimo pokyčiai: Stresas ir aplinkos sąlygos labai prisideda prie depresijos pasireiškimo.
• Gimdymo patirtis, trauminiai įvykiai: Nėštumas ir net ir pats sklandžiausias gimdymas yra stresinis įvykis moters kūnui bei psichikai, kuris pareikalauja didelių resursų.

Tyrimais atrasti veiksniai, kurie gali paskatinti pogimdyvinės depresijos išsivystymą:

• Neplanuotas ir/arba krizinis nėštumas
• Jaunas gimdyvės amžius (iki 21 m.)
• Kūdikio tėvo nebuvimas moters ir kūdikio gyvenime (vieniša motinystė)
• Nuolatinis stresas ir įtampa
• Vaikystės traumos bei patirtas smurtas
• Psichotropinių medžiagų vartojimas
• Partnerio smurtas
• Įvairios psichikos ir/ar somatinės ligos

Kaip įveikti pogimdyvinę depresiją?

• Struktūra/dienos planas: Susiduriant su pogimdyvine depresija nuosekli, realistiška dienos rutina padeda sugrįžti į balansą ir geriau jaustis visų pokyčių akivaizdoje.
• Judėjimas: Judant išsiskiria už laimę atsakingi hormonai, judėjimas gerina miegą, apetitą bei padeda pasijusti savimi.
• Mityba: Sveika subalansuota ir pilnavertė mityba, šiltas maistas yra būtina sąlyga atsistatyti po gimdymo o ypač susiduriant su pogimdyvine depresija.
• Lūkesčiai: Adekvatūs lūkesčiai sau yra ypač svarbūs. Prisiminkite, kad užtenka būti pakankamai gera mama ar tėčiu, nereikia būti tobulu.
• Artimųjų ir bendraminčių pagalba: Nebijokite prašyti pagalbos ir kliautis artimaisiais. Labai naudinga bendrauti su kitais mažylius turinčiais tėveliais, kurie susiduria su panašiomis problemomis, aktualijomis, galima įsitraukti į tėvų bendruomenes.

Pogimdyvinės depresijos gydymas

• Psichoterapija: Pogimdyvinės depresijos gydymas psichoterapija yra efektyvus būdas, padedantis pažinti bei suprasti save ir spręsti emocinius iššūkius po gimdymo.
• Medicininiai gydymo būdai: Neretai sunkiau išreikšta pogimdyvinė depresija kaip ir kiti nuotaikų sutrikimai yra gydomi naujos kartos antidepresantais vadinamais selektyviais serotonino reabsorbcijos inhibitoriais (SSRI).
• Alternatyvūs gydymo metodai: Derinant psichoterapiją bei (jei reikalingas) medikamentinį gydymą, psichologinę sveikatą dar galima stiprinti kūno terapijos, biblioterapijos, grupinės terapijos, dailės terapijos, endobiogenikos, dvasinėmis praktikomis ir kitais metodais.

Kur kreiptis pagalbos?

• Nemokamą pagalbą teikia poliklinikose, psichikos pagalbos centruose, moterų krizių centruose, krizinio nėštumo centruose, visuomenės sveikatos biuruose.
• Mokamą pagalbą galite gauti privačiose klinikose bei kreipdamiesi į privačiuose kabinetuose dirbančius psichologus, psichoterapeutus bei psichiatrus.

tags: #alkoholikai #narkomanai #tevai #formuoja #formuoja #vaiku