Pastaruoju metu daug diskutuojama apie interneto grėsmes, kurios, kaip manoma, kenkia mūsų visų gerovei. Šiame straipsnyje nagrinėjamas psichologinis interneto poveikis žmogui, remiantis atliktais tyrimais ir ekspertų įžvalgomis.
Interneto naudojimo mastas Lietuvoje
Statistikos portalo „Statista“ duomenimis, Lietuvoje 2019 m. net 95 proc. interneto vartotojų iki 25 metų amžiaus internetu naudojosi kiekvieną dieną. Mažiau aktyvūs kasdienio interneto naudojime (85 proc.) 45-54 metų amžiaus interneto vartotojų, ir apie 75 proc. vyresnių. Lietuvoje internetas daugiausiai naudojamas ryšiams, informacijos paieškai apie prekes ir paslaugas (62 proc. gyventojų), naujienoms skaityti (72 proc. gyventojų) bei bendravimui socialiniuose tinkluose (54 proc. gyventojų).
Vieno tyrimo metu nustatyta, kad išmaniųjų telefonų naudotojai savo telefonus vidutiniškai paliečia maždaug nuo 10 iki 200 kartų per dieną, kurių trukmė siekia nuo 10 iki 250 sekundžių.
Socialinių tinklų įtaka
Net 80 proc. žmonių socialiniuose tinkluose siekia save pavaizduoti tokiais, kokie realybėje nėra. Ir viskas tam, kad būtų įrodyta, jog mūsų gyvenimas įdomus, pilnas nuotykių ir teigiamų emocijų, nors tai dažnai neatspindi tiesos. Kai visa galva pasineriama į socialinių tinklų gyvenimą, dažnai aplanko tokie jausmai, kaip kaltė, pavydas, pyktis, nepasitenkinimas.
Socialiniai tinklai formuoja tam tikrą socialinį kapitalą, kurio pagrindu vyksta socializacija. Yra žinoma, kad socializacija vyksta sąveikaujant su aplinka, tame tarpe ir su socialiniai tinklais, kurie asmenybę tarsi „įveda“ į visuomenę, perteikiant turimą socialinę patirtį (žinias, vertybes, elgesio taisykles ir normas, bei nuostatas).
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Socialiniai tinklai, kuriuose yra kuriamas savo idealiojo „aš“ paveikslas ar tikint kitų dalyvių skelbiama informacija, mūsų centrinėje nervų sistemoje gali susikurti tikrovės neatitinkantys prisiminimai. Laikui bėgant, nusivylimas ateina ne tik dėl to, kad aplinkiniai neva gyveną įdomų ir nekasdienišką gyvenimą, bet kad ir tu pats neatitinki to savo susikurto ir afišuojamo gyvenimo. Nusivylimas didėja, nepasitenkinimas savimi auga.
Paauglių pažeidžiamumas internete
Paauglystėje intensyviai vyksta asmens savo tapatumo paieškos, iš vaikystės pereinama į suaugusiojo pasaulį, todėl paaugliai neretai puola į kraštutinumus, jiems dažnai kyla įvairių prieštaravimų, noras rizikuoti. Problemos rimtumą atskleidžia ir tai, kad paauglių elgesys internetinėje erdvėje kinta, jis tampa vis rizikingesnis. Paaugliai dažnai kontaktuoja su nepažįstamaisiais, naudojasi smurtinio ir seksualinio turinio interneto svetainėmis, populiarėja paauglių elektroninės patyčios. Priekabiavimas ir nepageidaujami seksualinio turinio pranešimai, asmeninės informacijos skelbimas, patyčios, asmens tapatybės vagystės ir kt. Paaugliai, kurių santykiai su tėvais, bendraamžiais nėra tvirti, tikėtina, dažniau ieškos bendravimo galimybių internete. Rizikingas elgesys internete neigiamai veikia paauglio socialinio gyvenimo kokybę, jo fizinę ir psichinę sveikatą.
Amžiaus ribojimai socialiniuose tinkluose
Visi socialiniai tinklai ir jų išmaniųjų telefonų programėlės turi amžiaus apribojimus. Daugeliu populiarių socialinių tinklų oficialiai galima naudotis nuo 13 metų. Svarbu laikytis nurodytų amžiaus apribojimų, nes bendravimas socialiniame tinkle reikalauja didelės socialinės ir emocinės brandos, gebėjimo reaguoti į sudėtingas situacijas ar galimai trikdantį turinį, taip pat priimti saugius sprendimus.
Vaikų apsauga internete
Norint, kad vaikas internete išvengtų netinkamo turinio, jam turėtų būti prieinami tik saugūs įrenginiai su įdiegtais tėvų kontrolės įrankiais - įvairiais nustatymais, kurie padeda kontroliuoti, ką vaikas mato internete. Vis dėlto, internetinėje erdvėje gausu pavojų, tad patikinkite vaiką, kad jeigu susidurtų su netinkamu turiniu, kuris trikdo, gąsdina, neramina, jis nebus nubaustas ir visada gali kreiptis į jus.
Probleminis interneto naudojimas (PIN)
Psichologė K. Petrulėnaitė pastebi, kad PIN turi nemažai charakteristikų, būdingų ir kitoms priklausomybėms. Visų pirma tai negebėjimas kontroliuoti veiklos. Taip pat žmonėms gali pasireikšti tolerancija ir abstinencija. Kad liktų patenkinti, žmonėms reikia vis daugiau laiko praleisti internete. „Įvairios internetinės veiklos skatina dopamino išsiskyrimą, šis procesas suteikia pasitenkinimą ir pastiprina tolimesnį interneto vartojimą arba skatina būtinai prisijungti vėliau.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
„Kiekvienas atvejis išties individualus, tačiau tyrimų duomenys rodo ir iš praktikos matome, jog žmonėms, kurie labiau linkę į bet kokią priklausomybę, o kartu ir į PIN, būdingas impulsyvumas, žemas pasitikėjimas savimi, aukštas nerimo lygis“, - sako psichologė K. Petrulėnaitė. PIN taip pat gali būti susijęs su kitais psichologiniais, o ypač nuotaikos sutrikimais. „Žmonės, patiriantys depresiją, socialinėse medijose, žiūrėdami serialus arba žaisdami gelbsti save nuo liūdesio, beviltiškumo jausmo.
„Kita vertus, šiame skaitmeniniame pasaulyje net stabiliausias psichologine prasme žmogus gali tapti priklausomas nuo interneto, nes turbūt pavojingiausias, tačiau absoliučiai neišvengiamas aplinkos veiksnys, didinantis PIN riziką, - lengvas interneto pasiekimas ir jo būtinybė kasdieniniame gyvenime“, - pastebi K. Petrulėnaitė.
PIN požymiai ir pasekmės
Psichologės teigimu, PIN paveikia turbūt visas žmogaus gyvenimo sritis. Asmeniniame gyvenime žmogus tampa izoliuotas, teikia pirmenybę virtualiam bendravimui, apleidžia fizinę veiklą, hobius, savęs priežiūrą. „Iš pirmo žvilgsnio gal ir neatrodo apleidęs save ar socialinius ryšius, tačiau kiekviena jo veikla skirta parodyti visuomenei (žiūrėkit, pasportavau, sveikai ir dažniausiai prašmatniai pavalgiau, gerai leidau laiką su draugais) ir nebūtinai yra nuoširdžiai mėgstama“, - sako K. Petrulėnaitė. Be to, šeimoje gali kilti konfliktų dėl neįsitraukimo į šeimos veiklas - buitį, tradicijas, laisvalaikį.
Kaip atpažinti PIN?
Turbūt geriausiai žmogų, kuriam būdingas PIN, galima atpažinti iš to, kaip jis jaučiasi vietoje, kurioje nėra galimybės naudotis internetu, net jei jis nebūtinas. Jei tokiu atveju pasireiškia dirglumas, depresyvumas, pyktis, neteisybės jausmas, nerimas ir, svarbiausia, didžiulis nuobodulys, gal net tuštuma, galima šiuos jausmus ir elgesį laikyti reikšmingais PIN požymiais.
Veikla tampa priklausomybe, kai asmens elgesys veikia psichinę ir fizinę sveikatą, yra pažeidžiami santykiai su šeima ir draugais, elgesys trukdo darbui ar mokslams, sukelia ekonominį nestabilumą ar skatina daryti nusikaltimus. Reikia atkreipti dėmesį į pasikartojančio elgesio dažnumą, trukmę, intensyvumą bei dėl tos veiklos kylančius konfliktus.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
Ką daryti?
Pasak psichologės, žmogus, norintis sau padėti, turi aiškiai suvokti, kuo tam tikros veiklos internete yra jam kenksmingos. Tai pati sunkiausia dalis. Vieni apriboja veiklų internete pasiekiamumą, pavyzdžiui, palieka tik prieigą prie programų, reikalingų darbui, navigacijai. Kiti siekia kuo daugiau sportuoti, susitikinėti su bičiuliais. Specialistas žmogui padeda išsikristalizuoti visas probleminio elgesio pasekmes.
Tyrimai Lietuvoje apie PIN
Lietuvoje trūko galimybių atpažinti probleminį interneto naudojimą (PIN) - reikėjo tokių instrumentų, kurie būtų pritaikyti plačiajai visuomenei ir juos parengti susivienijo mokslininkai iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU), Vilniaus universiteto (VU) ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU).
„Tyrinėjome suaugusiųjų ir vaikų bei paauglių naudojimosi internetu įpročius ir, pagal tyrimo duomenis, mūsų šalies populiacijai pritaikėme ir patvirtinome 2 tarptautinius klausimynus, taigi, turime patikimus ir validžius instrumentus įvertinti asmens probleminio interneto naudojimo rizikos laipsnį, - sako šio tyrimo vadovas, LSMU Neuromokslų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas ir Skaitmeninės etikos centro ekspertas dr. Julius Burkauskas. - Tai yra pirmas žingsnis veiksmingai PIN prevencijai ir galimai intervencijai.“
Klausimynus pildyti paprasta, tą gali padaryti pats asmuo arba jo artimasis. suaugusieji internete praleidžia vidutiniškai 3,5 val., laisvadieniais - iki 4 val. Vyresni nei 36 m. asmenys internete praleidžia mažiau: darbo dienomis vidutiniškai 2,5 val., laisvadieniais - beveik 3 val.
Pasak dr. J. Burkausko, tyrimo duomenys rodo, kad didelę probleminio naudojimo riziką turi 13 proc. suaugusiųjų nuo 18 iki 35 m., o vyresni nei 36 m. su šia rizika sudaro 9,2 procento. Tokie asmenys mažiau fiziškai aktyvūs, žymiai blogiau vertiną savo psichologinę ir emocinę savijautą bei gyvenimo kokybę.
Laiko trukmė internete, tam tikros veiklos jame, emociniai sunkumai, tokie kaip nerimas ir depresija, yra susiję su aukštesne probleminio interneto naudojimo rizika, rodo vaikų ir paauglių imties tyrimo duomenys. 14-17 m. Lietuvos paaugliai internete mokyklos dienomis praleidžia vidutiniškai 4,5 val., o laisvadieniais - beveik 6 val. Trečdalis paauglių (29 proc.) internete laisvadieniais būna nuo 5 iki 6 val., o kas penktas (22 proc.) - kone visą „darbo dieną“ - 7-8 val.
„Maždaug 2/3 paauglių PIN lygį galima vertinti kaip mažos rizikos. Šie paaugliai rečiau turi elgesio, emocijų valdymo, bendravimo ir mokymosi sunkumų, savo psichologinę savijautą vertina geriau, bet ir internetu naudojasi mažiau negu likęs trečdalis paauglių, kurie turi vidutinę arba didelę PIN riziką“, - sako VU mokslininkų komandai vadovavusi Psichologijos instituto direktorė prof. dr. Roma Jusienė.
Didžioji dalis jaunimo teigia, kad namuose gali būti internete kada nori ir kiek tik nori (63 proc.), o daugiau nei trečdalis (39 proc.) tvirtina taip elgtis galintys ir mokykloje. Paaiškėjo, kad nurodę galintys neribotai naudotis internetu mokykloje, buvo labiau linkę į probleminį interneto naudojimą.
Apie 7 proc. paauglių patenka į didelės rizikos grupę, jiems interneto naudojimas tampa rimta problema. Pasak prof. dr. R. Jusienės, šie paaugliai internete praleidžia dvigubai daugiau laiko nei mažesnės rizikos grupės bendraamžiai, be to, jie patiria didžiausią nerimą, mieguistumą dienos metu, yra prastos psichologinės savijautos. Didžioji dauguma iš jų (virš 60 proc.) pažymėjo, kad interneto naudojimas reikšmingai sutrikdė jų kasdienę veiklą, santykius su kitais žmonėmis. Maždaug kas trečias iš jų nurodė turintis didelių elgesio, emocinių, bendravimo ir mokymosi sunkumų. Nuo 30 iki 37 proc. paauglių, kurie turi didelę PIN riziką, turi ir polinkį į depresiją.
Nustatyta, kad didelės rizikos grupė prie ekranų praleidžia dvigubai daugiau laiko internete ir namuose, ir mokykloje.
Kaip pasitikrinti savo PIN kodą
Mokslininkai kviečia kiekvieną interneto naudotoją, kuriam rūpi realaus ir virtualaus gyvenimo balansas, pasitikrinti savo PIN rizikos lygmenį - užpildyti klausimyną, susipažinti su pateikiamomis rekomendacijomis. Vien klausimų formuluotės ar vertinimui pateikiami teiginiai gali užvesti ant tinkamo kelio ir padėti labiau praktikuoti sveiką skaitmeninę higieną.
Priklausomybė nuo ekranų vaikystėje: Beno istorija
Aštuonmetis Benas sudribęs kėdėje sėdi tylus, paniuręs ir didžiąją mūsų seanso laiko dalį nenori su manimi bendrauti. Tiksliau, kol paminiu jo mėgstamą žaidimą „Minecraft”, apie kurį pasakojo vaiko mama. Tada lyg kažkas būtų įjungęs jungiklį - prieš mane sėdintis berniukas staiga atgyja. Beno akys įsižiebia, jis pradeda vaikščioti po kambarį, gyvai aiškindamas naujausio statinio detales ir kalbėdamas, kaip dinamitu susprogdino zombį ir atrado retą gėrimą. Jo mama, pasakodama man apie šį žaidimą, atrodė sunerimusi. Akivaizdu, kad tai - didžiausia berniuko aistra. Vėliau ji man prasitarė:„Jis tik apie tai ir tekalba. Jis tenori žaisti „Minecraft”. Kuo daugiau laiko leidžiu, tuo daugiau nori. Jam niekada negana ir dėl to daug pykstamės. Jis įsineša planšetę į kambarį ir žaidžia naktį, todėl nuolat būna pavargęs. O tuo laiku, kai nežaidžia, sūnus žiūri vaizdo įrašus „YouTube” kanale apie tai, kaip žaidžia kiti. Jis net sapnuoja žaidimą - girdžiu, kaip kalba per miegus. Galėtų kaip anksčiau su draugais žaisti futbolą, tačiau jam tai nebeįdomu. Nerimauju, kad jis tapo priklausomas.”
Priklausomybės pripažinimas ir mastas
Specialistai nuolat svarsto, ar interneto naudojimo priklausomybė (INP), arba priklausomybė nuo interneto, iš tiesų yra sutrikimai. 2013 m. gegužę interneto naudojimo priklausomybė pirmą kartą buvo įtraukta į Amerikos psichiatrų asociacijos leidinį „Diagnostic and Statistical Manual of Mental Health Disorders” („Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas”) kaip sritis, kurią reikia „toliau tirti”. Psichiatrai naudoja šį vadovą nustatydami sutrikimus ar psichikos ligas.
Priklausomybė nuo interneto pripažįstama globaliai. JAV kuriasi reabilitacijos centrai, skirti jaunuoliams, kenčiantiems nuo INP, Kinijoje, kur net 30 proc. paauglių yra laikomi priklausomais nuo interneto, daugėja griežtų stovyklų, skirtų atpratinti priklausomybę ekranams turinčius paauglius nuo išmaniųjų įrenginių. Taivane ir Korėjoje priklausomybė nuo interneto jau seniai pripažįstama kaip sveikatos krizė.
Jungtinėje Karalystėje priklausomybė nuo interneto nėra oficialiai pripažinta, tačiau, pritaikę patologiško (t. y. „probleminio” ar „nesveiko”) lošimo kriterijus Jungtinės Karalystės žaidimų fanams, - paaugliams, - mokslininkai atrado, kad vienas iš penkių paauglių atitiko priklausomybės kriterijus.
Kodėl latentinio amžiaus vaikai ypač pažeidžiami?
Tokio amžiaus vaikams priprasti prie ekranų yra labai paprasta, nes ekranai atliepia vaiko kontrolės ir tvarkos poreikius, kurie užima didelę latentinio amžiaus raidos dalį. Daugeliui tokio amžiaus vaikų pasireiškia koks nors potraukis. Kai jiems kas nors patinka, nesvarbu, ar lipdukai, ar apyrankės iš gumelių, „Pokemonų” kortelės, ar pliušiniai žaisliukai, nepaprastai įsitraukia. Jie nori surinkti visą kortelių, lipdukų ar žaisliukų kolekciją. Taigi, jei latentinio amžiaus vaikams pasiūlysite „Minecraft” ar „Pokemon Go” žaidimų, jiems greitai gali atsirasti potraukis. Pavojingiausia, kad leisti laiką prie ekrano galima bet kada. Vaikams nereikia laukti kelionės į parduotuvę po pamokų kartą per savaitę ar taupyti dienpinigių, kad įsigytų daiktą. Prie ekrano galima prisėsti iškart, namuose. Todėl tai greitai gali virsti problema.
Kompiuteriniai žaidimai ir programėlės maitinasi šiuo apsėdimu. Jie sukurti taip, kad žmonės nuolat būtų įsitraukę - nėra apibrėžtos pabaigos. Be to, jų veikimas paremtas apdovanojimų principu - reikia įveikti skirtingus lygius ar užduotis, surinkti taškų, kad laimėtum prizų ar virtualių lipdukų. Net ugdomosios programėlės turi žaidybinių elementų ir sukurtos taip, kad kaip įmanoma labiau stimuliuotų smalsumą ir vaikai greitai jas pamėgtų.
Dopamino išsiskyrimas ir smegenų pokyčiai
Mokslininkai atrado, kad žaidžiant vaizdo žaidimus smegenys išskiria dopaminą. Dopaminas - vadinamasis „malonumų chemikalas”, stimuliuojantis smegenų apdovanojimo sistemą. Naujausias tyrimas atskleidė, kad žaidžiant vaizdo žaidimus išsiskiria beveik tiek pat dopamino, kaip vartojant narkotiką amfetaminą ar ritaliną. Tiesą sakant, neuromokslininkai palygino potraukį ekranams su narkomanų potraukiu narkotikams. Tyrėjai pastebėjo, kad paprastiems vaizdo žaidimų mėgėjams pamačius mėgstamiausio žaidimo vaizdą smegenys sureaguodavo taip, kaip narkomanų smegenys atsako susidūrus su tuo, kas primena narkotikus.
Šis poveikis net paskatino dr. Peterį Whybrow, Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Neuromokslų katedros vadovą, ekranus pavadinti „elektroniniu kokainu”. Didžiausią rūpestį man kelia tai, kad mažiems vaikams leidžiant laiką prie ekrano, kuris sukelia nuolatinį dopamino išsiskyrimą, ilgainiui žaisdami jie nebejaus tiek smagumo ar adrenalino, todėl turės žaisti vis daugiau, kad pajustų tokį patį poveikį. Tai - užburtas ratas.
Neuromokslininkus taip pat baugina toks prie ekranų praleidžiamo laiko poveikis. Tyrėjai aptiko, kad ilgalaikė priklausomybė nuo interneto, apibūdinama pertekliniu interneto naudojimu, gali net pakeisti mūsų smegenų veiklą. Tikrai nenorėtume tokio poveikio besivystančioms mažų vaikų smegenims.
Tyrimai rodo, kad priklausomybė nuo interneto siejama su struktūriniais ir funkciniais pokyčiais tose smegenų srityse, kuriose apdorojamos emocijos, sutelkiamas dėmesys, priimami sprendimai ir vyksta kognityvinė kontrolė. Dažnas ar perteklinis naudojimasis internetu gali paveikti tai, kaip smegenys supranta emocijas, sugeba sukaupti ir išlaikyti dėmesį ar koncentraciją, pasverti informaciją priimant sprendimus ar net valdyti viską, ką galvojame. Vaikų smegenys dar tik vystosi, todėl jas gali itin neigiamai paveikti per didelis laiko, praleidžiamo prie ekrano, kiekis vaikystėje.
Priklausomybė ar potraukis?
Esama rimtų argumentų, kad priklausomybę sukelia ne tik hormonai, bet ir psichologiniai aspektai, skatinami aplinkos. Tai atskleidė „Žiurkių parko” eksperimentas. Vienoms žiurkėms buvo duodamas didelis narvas su maistu, žaislais ir daug kitų žiurkių, kad jos galėtų žaisti ir poruotis. Kitos žiurkės buvo laikomos po vieną mažuose narvuose. Per šį eksperimentą žiurkės galėjo rinktis - lakti iš gertuvės, kurioje buvo arba vanduo iš čiaupo, arba morfino tirpalas. Tyrėjai pastebėjo, kad žiurkės, gyvenusios mažuose izoliuotuose narveliuose, gėrė daug daugiau morfino tirpalo - beveik devyniolika kartų daugiau nei žiurkės dideliame narve „Žiurkių parke”. „Žiurkių parko” gyventojos nuosekliai atsispirdavo vandeniui su morfinu ir rinkdavosi paprastą vandenį. Net mažuose narveliuose gyvenančios žiurkės, kurios penkiasdešimt septynias dienas lakė tik morfino tirpalą, perkeltos į „Žiurkių parką” rinkdavosi paprastą vandenį ir pasiryždavo savanoriškai detoksikacijai. Nė viena „Žiurkių parko” gyventoja nepatyrė nieko panašaus į priklausomybę. Remdamasi šiuo tyrimu, mokslininkų komanda nusprendė, kad žmogaus aplinka gali prisidėti prie priklausomybės susiformavimo.
„Žiurkių parko” eksperimentas atskleidžia aplinkos svarbą. Šiandien esame vis labiau socialiai izoliuoti. Jei kiekvienas šeimos narys turi skaitmeninį prietaisą, latentinio amžiaus vaikas juos kopijuos. O tai gali nepaprastai atskirti. Žinome, kad mažesnė tikimybė įgyti priklausomybę ar potraukį žmonėms, gyvenantiems turiningą, prasmingą ir laimingą gyvenimą. Kai kurie vaikai yra įtraukti į užburtą prie ekranų praleidžiamo laiko ratą. Jie nusiminę ne dėl laiko, praleidžiamo prie ekranų, o priešingai - kai jaučiasi nusiminę, griebiasi ekranų kaip galimybės pabėgti. Kuo mažesnį šeimos ir visuomenės ryšį jaučia vaikas, tuo dažniau pasirenka prietaisus, ir galų gale skaitmeninis pasaulis užima vis daugiau laiko. Tai trumpas kelias į potraukiu paremtą elgseną.
Kaip atsikratyti potraukio?
Turime pasirūpinti, kad laikas prie ekranų neužkariautų viso mūsų vaikų gyvenimo. Bėdos prasideda, kai prie ekrano praleidžiamas laikas pakeičia žmones ir gyvą bendravimą. Jei vaikas pernelyg įsitraukęs naudojasi išmaniaisiais įrenginiais, vadinasi, jis jaučia silpnesnį ryšį su jumis. Latentiniame amžiuje tai rimta problema - laikas prie ekrano nepakeičia gyvo bendravimo. Jei manote, kad negalite kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie ekrano, rimtai patarčiau apsvarstyti galimybę kuriam laikui atimti ekraną ir grąžinti jį po truputį, išvengiant problemų pasikartojimo.
Galėtumėte (1) visiškai atimti išmanųjį įrenginį, susitaikyti su laukiančiu pykčio priepuoliu ir stresu, o ateityje vėl grąžinti prietaisą ir įvesti grafiką arba (2) sumažinti prie ekrano praleidžiamo laiko kiekį. Jei tai nepadeda, visai atimkite išmanųjį įrenginį.
Nemanau, kad įmanoma visiškai uždrausti vaikams naudotis ekranais, vien jau dėl to, kad skaitmeninėje erdvėje reikia atlikti namų darbus, be to, gyvenime jiems prireiks jais naudotis. Todėl vaikai turi išsiugdyti sveiką santykį su jais. Pamatinės problemos neišspręsite atimdami prie ekranų praleidžiamą laiką. Tėvai turi suprasti, kodėl jų vaikai įgijo tokį potraukį.
Turite nuspręsti, kuris būdas tinkamesnis jums ir jūsų vaikui, ir pasiryžti griežtai jo laikytis. Visada patariu tėvams, kad nėra vieno visiems tinkamo sprendimo. Viskas priklauso nuo jūsų vaiko ir jo patiriamų sunkumų. Jei, pavyzdžiui, šešiametis yra apsėstas „PlayStation” žaidimų ir manote, kad jis tam pernelyg jaunas, tuomet padėkite žaidimų konsolę į sandėliuką pusmečiui ar iki tol, kol manysite, kad vaikas jau pakankamai subrendęs suprasti, kas vyksta. Tačiau, jei dešimtmetis, apsėstas planšetinio kompiuterio, visgi naudoja jį ir namų darbams, visam laikui uždrausti naudotis ekranu bus nepraktiška. Turėsite sugalvoti, kaip sumažinti prie ekrano praleidžiamą laiką.
Staigus atsisakymas ir pykčio priepuoliai
Kai vaiko potraukis leisti laiką prie ekrano tampa nevaldomas ir tėvai nebegali jo kontroliuoti, kartais geriausias būdas - atimti visus skaitmeninius prietaisus. Reikia ryžto ir valios uždrausti vaikui prie ekrano leisti laiką. Vaikas tikriausiai kels isterijas ir pyks, bet laikykitės - ir tai praeis. Nebijokite išjungti belaidžio ryšio ar paslėpti visų įkroviklių. Svarbiausia - laikytis griežtai ir nuosekliai, nepasiduoti aimanoms ir maldavimams. Įpročiams pamiršti dažniausiai prireikia penkių dienų, todėl pykčio priepuoliai amžinai nesitęs.
Kiek ilgai drausti naudotis ekranais - individualus sprendimas, kurį reikėtų priimti atsižvelgiant į kiekvieną vaiką ir situacijos rimtumą. Manau, atsisakyti ekranų reikėtų bent vienai ar dviem savaitėms, kad vaikas spėtų prisitaikyti prie gyvenimo be ekranų ir po truputį įsitrauktų į naujas veiklas, susirastų naujų pomėgių ar prisimintų senuosius ir kita veikla pakeistų prie ekrano leidžiamą laiką. Paskui galite vėl palengva grąžinti ekranus į vaiko gyvenimą, tačiau nusistatykite griežtas taisykles ir ribas, kad šis laikas vėl nevirstų potraukiu. Kad neatsinaujintų problemos, tėvai turi vadovauti, laikytis tvirtai ir būti budrūs.
Daugelis tėvų nerimauja dėl to, kaip reaguos vaikas, sumažinus prie ekranų praleidžiamą laiką ar atėmus prietaisus. Visada renkuosi audros pavyzdį. Jei taifūnas lekia pro jūsų namą, nestovite viduryje ir nesistengiate jo suvaldyti. Nuleidžiate apsaugines žaliuzes, laukiate, kol praeis, paskui susitvarkote. Tada galvojate, kaip apsisaugoti nuo tokios lemties kitą kartą. Viskas vyksta lygiai taip pat, kai jūsų vaikas, negalėdamas naudotis ekranu, rėkia ir spardosi. Išmokite pralaukti audrą, nestiprinkite jos. Išeikite, nesileiskite į kalbas su vaiku ir nesistenkite derėtis, nes taip tik paaštrinsite padėtį. Jei iš pradžių paaiškinote vaikui, kodėl sumažinote prie ekrano praleidžiamo laiko kiekį ar visai uždraudėte naudotis prietaisais, netikslinga tai kartoti iš naujo. Jie tikrai supranta, kodėl taip elgiatės. Protestuoja ne dėl to, kad nesupranta, o todėl, kad tai nepatinka. Ir jokie paaiškinimai čia nepadės.
Daugelis tėvų nerimauja dėl isterijų ar kaprizų sukeliamų padarinių. Jie bijo, kad vaikai žaloja save ir gadina šalia esančius daiktus. Tačiau svarbu į situaciją pažvelgti iš kitos perspektyvos. Latentinio amžiaus vaikas gali padaryti ne tiek jau daug žalos. Jei rėkia, spiegia ir tranko durimis, blogiausia, kas jam gali nutikti - tai įsiskaudėjusi galva. Kai tik atkreipiate dėmesį į vaiką, jis sulaukia norimos reakcijos. Todėl būtina vaiką ignoruoti, nebent manote, kad jam kilo pavojus. Tada greitai įsikiškite.
Daugelis tėvų bijo taip pasielgti ar mano, kad tai labai sunku. Jaučiasi taip, tarsi grįžtų atgal į tą amžių, kai vaikui buvo vos keleri metukai ir jis keldavo scenas. Įprastai geriausias būdas susidoroti su isterijos priepuoliais - juos ignoruoti ir pasišalinti. Taip reikėtų elgtis ir su latentinio amžiaus vaikais. Jūsų vaikas pyksta, nes negauna, ko nori. Kad ir ką pasakytumėte ar padarytumėte, jo nenuraminsite. Vaikai turi suprasti, kad griežtai laikysitės savo nuostatų.
tags: #psichologinis #interneto #poveikis #zmogui