Liga - tai iššūkis, kuris gali pakeisti žmogaus gyvenimą neatpažįstamai. Ypač sudėtinga, kai tenka susidurti su nepagydoma liga. Tokiu atveju svarbu ne tik medicininė pagalba, bet ir psichologinis palaikymas, padedantis prisitaikyti prie naujų aplinkybių, išsaugoti orumą ir kiek įmanoma geresnę gyvenimo kokybę. Šiame straipsnyje aptarsime, kokią psichologinę pagalbą galima gauti sergant nepagydoma liga, kaip įveikti emocinius sunkumus ir kaip gyventi visavertį gyvenimą net ir susidūrus su sunkia liga.

Baimė ir Nerimas: Kaip Jie Veikia Mąstyseną

Beveik kiekvienas retkarčiais ima šiek tiek bijoti, kad susirgo kokia nors liga, jeigu jam ilgai ką nors skauda ar vargina kokie kiti nemalonūs reiškiniai, kurių negali dorai paaiškinti nei jis pats, nei gydytojas. Kiekvienas skausmas ar kiekvienas pastebėtas fizinis pasikeitimas veikia dvejopai. Pirma, sukelia tiesioginį nemalonumą, pavyzdžiui, varginantį galvos skausmą. Antra, verčia daugiau ar mažiau sunerimus svarstyti: kažin kas čia galėtų būti? Kuo ilgiau nepaaiškėja negalavimų priežastis, tuo labiau didėja susirūpinimas, net nepriklausomai nuo negalavimo stiprumo.

Be to, nebūtinai turi ką nors skaudėti. Sakykime, atsitiktinai kur nors ant kūno užčiuopiame gumbelį. Jo anksčiau nė nejutome, bet dabar, atradę jį, nesiliaujame galvoję, „kenčiame“, nes juk gali išsivystyti piktybinis auglys. Tačiau daugeliui žmonių tokie reiškiniai gali sukelti patologinę baimę (fobiją). Baimė, kad gali susirgti arba sergi kokia nors liga, vadinama nozofobija (gr. nosos - liga). Egzistuoja terminai konkrečių ligų baimei įvardinti. Jeigu kas bijo, kad susirgs ar serga vėžiu, vadinasi, jį kankina kancerofobija. Jeigu kas mano, kad turi širdies ydą arba kad jį gali ištikti širdies infarktas, sakoma, jog tai kardiofobija. Fobija prasideda nuo nemalonių ar skausmingų išgyvenimų patyrimo, kuris ir nulemia, kokia bus fobijos rūšis.

Tipiškas kancerofobiją sukeliantis išgyvenimas yra artimųjų arba gerų pažįstamų vėžys ar net mirtis nuo jo. Jeigu šis sunkus išgyvenimas laiko atžvilgiu sutampa su asmeniniais negalavimais, panašiais į tuos, kuriuos kentė sirgęs vėžiu žmogus, tai susidaro baiminga asociacija ir atsiranda „nuojauta“, jog toks likimas laukia ir tavęs. Tai jau neišeina iš galvos. Mirusiojo šeimos narių pasakojimai apie ligą, pavyzdžiui, laiku nepastebėtą skrandžio auglį, skatina nagrinėti savo paties negalavimus. Fobiškas elgsenos stereotipas padeda surasti tokiuose pasakojimuose dalykus, kurie baimę dar labiau sustiprina. Kitų reiškinių stengiamasi nepastebėti arba jie atrodo per menki, kad įstengtų nugalėti baisius įtarimus.

Kartą užvaldęs žmogų, šis stereotipas įsitvirtina taip valdingai, kad neapleidžia jo net jeigu kyla klausimas gyventi arba mirti. Nozofobija pakeičia visą mąstyseną, jausmus ir norus. Gražiausius gyvenimo tikslus užgožia rūpestis dėl savo sveikatos. Dabar domimasi tik ja. Savaime suprantama, baimės kankinamas žmogus eina pas gydytoją, nuodugniai išsitiria. Tačiau apie savo nuogąstavimus prasitaria nedrąsiai. Aiškinimas, jog visi tyrimų duomenys geri, jį nuramina tik trumpam, mat jo negalavimai nepranyksta arba pasikartoja po kurio laiko ir vėl sukelia abejones. Jis konsultuojasi su kitais gydytojais, daro rentgeno nuotraukas, atlieka biocheminius ir kitokius tyrimus. Tačiau abejonės lieka ir kankina toliau.

Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems

Nenurimdamas jis imasi tyrinėti save pats: skaito medicinos knygas, naršo medicininius internetinius puslapius. Suranda senų, močiutės laikų „daktariškų“ knygų, domisi specialia literatūra. Jo tvirtas įsitikinimas padeda rasti tai, kas tinka įsivaizduojamai baisiai ligai. Lygindamas savo simptomus su aprašomais medicinos vadovėliuose, jis susikuria savo teoriją apie jį varginančią ligą. Ją nuolat papildo įvairia žodine informacija. Kiekviena žinia apie kokią nors sunkią ligą, kurios simptomus tik su dideliu vargu galima prilyginti saviesiems negalavimams, jo galvoje virsta baisia pranašyste. Gilinimasis į savo kūną, pasinėrimas į negalavimų apmąstymus savo ruožtu nenoromis verčia nusigręžti nuo aplinkinio pasaulio, tapti viskam abejingu. Kai skausmai yra labai stiprūs, tai - visiškai normalu. Tačiau skrupulingas kūno procesų stebėjimas, nepaprastas dėmesio koncentravimas į tam tikrus organus ar kūno dalis tik stiprina nemalonius pojūčius. Menkas skausmas sustiprėja, sudirginimui pakanka vis silpnesnių dirgiklių, jeigu tik juos nuolat stebi ir laikai sunkios ligos simptomais. Dėl to menkučiai negalavimai nepraeina arba, tiesą sakant, iš tikrųjų tik atsiranda tada, kai tikrosios jų priežastys, pavyzdžiui, pervargimas, peršalimo ligos, piktnaudžiavimo skanėstais pasekmės jau būna dingusios. Normalūs reiškiniai, kurių savo kasdieniniais darbais užsiėmęs sveikas žmogus visai nepastebi, palaikomi simptomais. Taip vis tvirtėja įsitikinimas, jog tikrai sergama. Beje, toks aiškus ligos įsikalbėjimas ir yra liga, tik ne ta, kuria ligonis mano sergąs.

Pavyzdys aiškiai rodo, kaip atsiranda ir įsitvirtina nozofobija, o šiuo konkrečiu atveju - kancerofobija. Vien tvirtinant, kad liga visiškai nepagrįsta, fobijos neįveiksi. Visų taip mėgstamas patarimas susiimti yra ne tik neįvykdomas, bet dar ir griauna pasitikėjimą, mat žmogus tokiu atveju pasijunta nesuprastas. Jis ne apsimetinėja, o yra veikiamas savo fobijos! Kas jos nepatyrė, tas ir negali suvokti šios kankinančios būklės baisumo. Visgi geriau fobijų išvengti, negu vėliau jų kratytis. Daugiau ar mažiau atsitiktinis pradinis išgyvenimas dar nėra fobija. Liguista baimė atsiras tik po ilgesnio „brendimo proceso“, susidarius daugeliui „palankių aplinkybių“. O jos, kaip ir dauguma pradinių veiksnių, yra visuomeninio pobūdžio. Kaip ir kada prasideda fobija, kaip ji susiformuoja, priklauso nuo to, kokią informaciją gauna į tokią padėtį pakliuvęs žmogus, kaip ją suvokia, remdamasis jau anksčiau įgytomis žiniomis, ir pagaliau nuo to, kaip reaguoja aplinkiniai, pastebėję tokius jo simptomus. Nozofobiją kurstančią, palaikančią ir stiprinančią psichinę baimę gali sužadinti kiekvienas žmogus, neišmintingai kalbėdamas apie ligas, pirmiausia artimieji, draugai, pažįstami, bendradarbiai. Prevencinės programos turi būti informacinio turinio, bet jokiu būdu ne gąsdinančio. Kaip gi jaučiasi ir elgiasi žmogus, prigąsdintas reklamų visokiomis ligomis ir dar nepasitikintis medikais? Bėgioja nuo vieno gydytojo prie kito ir kiekvienam, kuris pasako, kad nėra jokių somatinės ligos požymių, klijuoja etiketę „neišmanėlis“ ir, veikiamas visuotinio nepasitikėjimo medicina, skuba pas kitą „profesionalesnį“ gydytoją… Taip varsto duris, kol iš tikrųjų suranda - tik ne profesionalesnį gydytoją, bet geriau išmanantį žmogaus psichologiją, kuris „užčiuopęs“ kliento fobiją, panaudoja jį savo komerciniams tikslams siekti. Nesąžiningi pelno mėgėjai, tariami „specialistai“, iš tikrųjų įvairiom netradicinėm priemonėm „suranda“ ligą, dar labiau netradicinėm priemonėm ją „gydo“ ir prie viso to dar pacientus verčia nuolatos abejoti savo sveikata ir taip iš jų išspaudžia vis daugiau pinigų.

Paliatyvioji Pagalba: Kas Tai?

Paliatyvioji pagalba - tai pagalba žmonėms, sergantiems nepagydoma, progresuojančia liga. Paliatyviosios pagalbos tikslas - padėti žmogui gyventi kuo kokybiškesnį gyvenimą, net kai išgydyti ligos nebėra galimybių. Paliatyvioji pagalba - nors kaip atskira medicinos specialybė ji susiformavo palyginti neseniai - remiasi giliomis, nuo Hipokrato laikų puoselėjamomis medicinos vertybėmis. Tai - visada viltingas, žmogų palaikantis, kančią mažinantis požiūris, kuriame nėra vietos paciento gyvybės nutraukimui. Kaip ir kitos medicinos sritys, paliatyvioji pagalba yra pagrįsta įrodymais. Ji labai veiksminga - kančią dažnai galima sumažinti iki minimalaus lygio ar net visiškai pašalinti.

Paliatyvioji pagalba skirta ne tik gyvenimo pabaigoje - ji reikalinga bet kuriuo sunkaus susirgimo metu, kai kyla fizinių, emocinių ar dvasinių iššūkių. Teikiant paliatyviąją pagalbą siekiama:

Mažinti skausmą ir kitus varginančius simptomus.
Skirti dėmesio emocinei būklei ir psichologiniam palaikymui.
Padėti spręsti socialinius sunkumus - tiek pacientui, tiek šeimai.
Palaikyti artimuosius tiek ligos metu, tiek po netekties.
Padėti susitaikyti su gyvenimo pabaiga, priimant mirtį kaip natūralų procesą.

Paliatyvi pagalba nėra vien vaistai. Čia svarbu ir pokalbiai, buvimas šalia, rūpestis. Kartais pakanka, kad kažkas ramiai išklausytų. Kiekvienas žmogus turi teisę į dvasinę paramą - nepriklausomai nuo tikėjimo. Tai gali būti padėjimas apmąstyti gyvenimo prasmę, susitaikyti su praeitimi, atleisti, išgirsti ar pasidalinti. Šeimos nariai dažnai kartu išgyvena visą ligos kelią - rūpinasi, slaugo, išgyvena sielvartą. Todėl pagalba šeimai prasideda dar pacientui esant gyvam ir tęsiasi po netekties. Kiekvienas žmogus iki pat paskutinės akimirkos išlaiko savo orumą, vertę ir teisę būti išgirstas. Paliatyvioji pagalba gali būti skiriama ir suaugusiesiems, ir vaikams.

Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba

Paliatyviosios Pagalbos Rūšys

Iš PSDF biudžeto kompensuojamos trijų rūšių paliatyviosios pagalbos paslaugos:

Stacionarinės: Teikiamos suaugusiems pacientams, kurių sveikatos būklė atitinka numatytus kriterijus. Pavyzdžiui, ligai gydyti išnaudotos visos aktyviojo gydymo galimybės, liga progresuojanti ir pavojinga gyvybei. Siuntimą stacionarinėms paliatyviosios pagalbos paslaugoms gauti išrašo gydantis gydytojas.
Ambulatorinės: Nėra tas pat, kas slaugos paslaugos namuose. Paliatyvioji pagalba skirta tik nepagydoma liga sergantiems pacientams. Poliklinika ar šeimos klinika, prie kurios pacientas yra prisirašęs, privalo užtikrinti ambulatorinės paliatyviosios pagalbos teikimą. Ambulatorinę paliatyviąją pagalbą pagal kompetenciją teikia specialistų komanda, kurią sudaro gydytojas, slaugytojas, socialinis darbuotojas, medicinos psichologas, kineziterapeutas.
Dienos Stacionaro: Skirta pacientams, kuriems reikia nuolatinės priežiūros, tačiau jie gali grįžti į namus vakarais. Dienos stacionaro paslaugas teikia specialistų komanda, į kurią paprastai įeina slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, socialinis darbuotojas, medicinos psichologas ir kineziterapeutas.

PSD apdrausti žmonės gali patys pasirinkti gydymo įstaigą, kurioje norėtų gauti palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas, jei ji turi sutartį su ligonių kasa. Šios paslaugos apmokamos ligonių kasų, todėl pacientui papildomai mokėti nereikia.

Emocinės Reakcijos Į Ligos Diagnozę: Etapai ir Kaip Su Jais Susidoroti

Sveikata - tai žmogaus gyvybės ir būties galia, leidžianti kurti gyvenimą, jausti, mąstyti, veikti, išpildyti save. Todėl sveikatos sutrikimas, sunkios ligos diagnozė neabejotinai sukelia krizę, sukelia pasimetimo, sumaišties jausmą, išjudina egzistencinius klausimus. Tai, kas buvo aišku, svarbu ir įprasta, praranda stabilumą, užvaldo nežinomybė, kyla klausimai: Kas dabar bus? Koks gydymas? Kaip tai ištversiu? Ar aš pasveiksiu? Kodėl būtent dabar? Kodėl man? Ištikusiai krizei įveikti žmogui tenka sutelkti vidines jėgas. Taip pat labai svarbu rasti pagalbos iš šalies, kad susivoktų, priimtų pokyčius, naujai pažvelgtų į save ir gyvenimo situaciją, ir gyventų toliau kiek kitaip, tačiau išpildant save tiek, kiek gali geriausiai.

Liga - tai sveikatos, tam tikrų galimybių praradimas, taigi liga, kaip netektis, išgyvenama per laiką tam tikrais etapais, nuo žinios apie diagnozę iki ligos priėmimo. Šiame kelyje dauguma žmonių patiria panašias emocines reakcijas:

Šokas: Išgirdus ligos diagnozę, pirmiausia patiriama psichologinio šoko būsena, trunkanti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Jos metu žmogus tarsi sustingsta, lyg suvokia, kas vyksta, bet tuo pat metu jaučia nerealumo jausmą, lyg tai vyktų ne su juo, kaip sapne.

Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas

Kaip padėti sau: Priimkite savo jausmus kaip normalią reakciją į žinią apie diagnozę. Neslėpkite jų nei nuo savęs, nei nuo kitų, dalinkitės su patikimais žmonėmis. Jei vizito pas gydytoją metu jus lydi artimas asmuo, jis gali padėti išbūti emocijas ir prisiminti svarbią informaciją, kurios tuo metu neįsidėmėjote.
Neigimas: Tai dalinai ar visiškai nesąmoninga apsauginė reakcija, leidžianti išgyventi pirmąsias dienas, blogą žinią suvokiant palaipsniui. Šis etapas gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Žmogus gali suvokti žinią apie ligą, tačiau tikisi, kad gal tai klaida.
Kaip padėti sau: Sustokite ir paklauskite savęs, nuo ko aš bėgu, ko nenoriu išgirsti, priimti, ko bijau? Kaip šioje situacijoje galiu geriausiai savimi pasirūpinti? Susirinkite kuo daugiau informacijos apie ligą, jos gydymą - žinojimas suteikia saugumo jausmą.
Pyktis: Pykčio etapas ateina žmogui suvokus savo ligą, kurios jis nesirinko. Žmogus jaučiasi praradęs gyvenimo kontrolę, negalintis nieko pakeisti, kai liga griauna dabarties ir ateities planus, pyksta ant likimo, Dievo, gydytojų ir kitų sveikų žmonių, ieško kaltų, klausia „kodėl aš?“
Kaip padėti sau: Labai svarbu neslopinti jausmų, išsikalbėti apie jaučiamą pyktį, neteisybę, bejėgiškumą. Nustoti kelti neprasmingą klausimą „kodėl?“, nes pasaulyje yra dalykų, kurie nėra žmogaus pasirenkami, kontroliuojami, jie tiesiog nutinka.
Derybos: Po pykčio ateina derybų etapas, kuomet žmogus stengiasi pakeisti gyvenimą ir išsiderėti sveikatą. Deramasi su Dievu, likimu, gydytojais ir savimi, žadama pakeisti savo gyvenimo būdą, būti geresniu, atlikti „kažką“, kad tik pasveikti.
Kaip padėti sau: Negalvokite apie ligą kaip apie pasekmę, atpildą, bausmę, ką būtų galima stebuklingu būdu ištaisyti. Priimkite žmogaus pažeidžiamumą, kaip gyvajai gamtai būdingą savybę.
Depresija: Kai suvokiama, kad pasveikimo išsiderėti nepavyks, ateina žinojimas, kad su liga reikia susitaikyti, o su tuo neretai prasideda depresijos etapas. Žmogus liūdi, gailisi žlugusios savo ateities vizijos, jaučiasi prislėgtas, bejėgis prieš ligą.
Kaip padėti sau: Svarbu neužgniaužti savo neigiamų jausmų ir minčių. Jei stengsitės jas išstumti, jos sugrįš kitais būdais - per kūno pojūčius, antrines neigiamas emocijas.
Priėmimas: Galų gale, ateina susitaikymo priėmimo etapas, kuomet liga iš pagrindinės pozicijos pereina į bendrą gyvenimo suvokimą, kad ji tėra viena dalis šalia kitų. Keičiasi santykis su liga, atsisukama į kitas reikšmingas sritis - tarpusavio santykius, šeimą, darbą, kūrybą, save.
Kaip padėti sau gyventi su liga: Visą savo dėmesį sutekite į priežastis, kodėl norite gyventi. Tai keičia jūsų kryptį nuo ligos sureikšminimo į išties jums svarbių dalykų išpildymą. Ieškokite būdų, kaip gyventi.

Kaip Palaikyti Save ir Artimuosius

Sergant nepagydoma liga, labai svarbu rūpintis ne tik fizine, bet ir psichologine sveikata. Štai keletas patarimų, kaip tai padaryti:

Bendraukite: Kalbėkitės su artimaisiais, draugais, specialistais apie savo jausmus, baimę, nerimą. Nebijokite prašyti pagalbos.
Užsiimkite mėgstama veikla: Raskite laiko pomėgiams, kurie teikia džiaugsmą ir padeda atsipalaiduoti.
Siekite informacijos: Domėkitės savo liga, gydymo galimybėmis, paliatyviosios pagalbos paslaugomis. Žinojimas suteikia saugumo jausmą.
Rūpinkitės savimi: Laikykitės sveikos mitybos, mankštinkitės, ilsėkitės.
Būkite atviri naujoms patirtims: Išbandykite naujus dalykus, keliaukite, susipažinkite su naujais žmonėmis.
Kreipkitės į specialistus: Jei jaučiate didelį nerimą, depresiją, kreipkitės į psichologą, psichoterapeutą ar dvasininką.

Artimiesiems, slaugantiems sergantį žmogų, taip pat svarbu rūpintis savo psichologine sveikata. Nebijokite prašyti pagalbos, dalyvaukite palaikymo grupėse, skirkite laiko sau.

Savižudybės Prevencija

Savižudybe yra vadinamas elgesys, kuriuo siekiama pasitraukti iš gyvenimo. Dažniausiai asmuo, kuris galvoja apie savižudybę, aplinkiniams siunčia ženklus apie savo ketinimą. Kad ir kas sąlygotų savižudybę, pirmiausia tai suprantama kaip psichologinė problema. Savižudybę dažniausiai sąlygoja gilus beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas. Žmogus nebemato jokių problemų sprendimų ir galimybių susitvarkyti su sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, tad pasirenka galimybę nutraukti kančią nutraukdamas savo gyvenimą. Vis dėlto asmenys, kurie bandė žudytis, dėl profesionalios psichologinės pagalbos sugeba išspręsti daugelį problemų ir toliau gyventi pilnavertį gyvenimą.

Požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:

Kalbos apie nenorą gyventi, mirtį kaip geriausią išeitį.
Jausmas, kad yra našta kitiems, gyvenimo prasmės nebuvimas.
Užsiminimai apie norą užmigti ir nepabusti, susirgti nepagydoma liga.
Nepakeliamas emocinis skausmas, kaltė ar gėda.
Grasinimai, kad „kai numirsiu, tada pasigailėsite“.
Neįprastas ir perdėtas domėjimasis mirtimi ar savižudybe.

Visada pasitikėkite savo nuojauta, jei ji jums sako, kad artimasis nori negyventi ir turi savižudiškų ketinimų. Pasikalbėkite su juo ir pasakykite, kad nerimaujate dėl jo, bei tiesiai paklauskite, ar neturi minčių apie savižudybę.

Pagalba ir Parama

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) žada daugiau psichologinės pagalbos paslaugų gyventojams po ligos diagnozavimo. Santaros klinikų referencijos ir kompetencijos centruose per metus apsilanko 20 tūkst. pacientų. Taip pat pacientų atstovai siūlo sąrašo apskritai atsisakyti.

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas - namai, kuriuose vyrauja meilė, gėris ir viltis. Vienas iš Paliatyviosios pagalbos tikslų yra užtikrinti sunkia, nepagydoma liga sergančio paciento gyvenimo kokybę, suteikiant ligoniui visapusišką komfortą. Hospise pagalbą gali gauti kiekvienas, nepaisant jo tautybės, tikėjimo, politinių pažiūrų, finansinio ar materialinio statuso. Pagalba teikiama neatlygintinai. Hospisas padeda ir ligonių artimiesiems.

#

tags: #psichologinis #pagalba #uzklupus #nepagydomai #ligai