Žmonių psichologinė įvairovė - tai ne tik spalvingas asmenybių kaleidoskopas, bet ir sudėtingas mechanizmas, kurio supratimas gali padėti geriau pažinti save ir kitus. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologinius tipus, remdamiesi Karlo Gustavo Jungo teorija, kuri iki šiol išlieka viena įtakingiausių asmenybės psichologijos srityje.
K. G. Jungo asmenybės tipų teorija
Karlas Gustavas Jungas, vienas žymiausių XX a. psichologų, sukūrė savitą psichoanalitinę žmogaus tipologijos teoriją, išdėstytą jo veikale „Psichologiniai tipai“ („Psychologische Typen“, 1921). Ši teorija rėmėsi Jungo, kaip psichoanalitiko, darbo praktika, charakteringų mokslo ir meno kūrėjų asmenybių bei jų kūrybos analize. Gilindamasis į antikos ir viduramžių filosofiją ir religiją, vėlesnių laikų rašytojų (Dante's, Goethe's, Schillerio, Spitellerio ir kt.) kūrybą ir mokslininkų biografijas, senovės indų ir kinų religinę filosofiją, Jungas išskyrė du pagrindinius asmenybės tipus: ekstravertą ir introvertą. Kiekvienas iš šių tipų dar skirstomas į mąstantįjį, jausminį, pojūtinį ir intuityvųjį tipus.
Teorijos ištakos ir reikšmė
Psichologinių tipų problema Jungas pradėjo domėtis tuo metu, kai nutrūko jo bendradarbiavimas ir draugystė su Sigmundu Freudu. Jungą domino klausimas, kuo jis skiriasi nuo Freudo ir Adlerio, kuo skiriasi jų požiūriai. Bemąstydamas apie tai, jis susidūrė su tipų problema, nes žmogaus sprendimą iš anksto nulemia ir apriboja jo psichologinis tipas. Knygoje nagrinėjamas individo susidūrimas su pasauliu, jo santykis su kitais žmonėmis ir daiktais, paaiškinami įvairūs sąmonės aspektai, sąmoningo proto nuostatos pasaulio atžvilgiu galimybės.
Be to, tuo laikotarpiu Jungas išgyveno gilią dvasinę krizę, kurią lėmė „susidūrimas su pasąmone“, iš jos plūstantis košmariškų sapnų, fantazijų, regėjimų srautas. Tokiomis sąlygomis Jungas netgi atsisakė akademinės karjeros ir atsidėjo „eksperimentams su pasąmone“. Jis ėmė užrašinėti fantazijas, sapnus ir regėjimus į vadinamąją „Juodąją knygą“, o vėliau, kai tas fantazijų srautas nuslūgo, visą tą medžiagą jis mėgino aiškinti, interpretuoti ir perrašinėti į vadinamąją „Liber novus“, arba „Raudonąją knygą“.
Susidūręs su pasąmone, leisdamasis į pačias jos gelmes, Jungas mėgino išsiaiškinti, „ar iš pasąmonės plaukiančios fantazijos iš tiesų yra spontaniškos ir natūralios, ar jos nėra tik mano savavališki išsigalvojimai“, ir kartu stengėsi surasti būdą ar metodą, kaip tuos košmariškus pasąmonės turinius (sapnus ir regėjimus) paversti vaizdiniais, juos paaiškinti, suprasti, ką jie galėtų reikšti, koks yra jų kilmės šaltinis, kokia jų prasmė. Tuo tikslu jam prireikė gilintis į mitologinius simbolius, imtis alchemijos studijų.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
„Tik susipažinęs su alchemija supratau, kad pasąmonė yra procesas ir kad ego santykis su pasąmonės turiniais tampa tikrojo kitimo arba psichikos vystymosi priežastimi, - rašo Jungas savo „Atsiminimuose“. - Individualiais atvejais šį vystymąsi galima įžiūrėti sapnuose ir fantazijose. Kolektyviniame pasaulyje jis užfiksuotas įvairiose religijų sistemose ir jų simbolių evoliucijoje. Išstudijavęs individualius bei kolektyvinius kitimo procesus ir supratęs alcheminius simbolius, aš atradau pagrindinę mano psichologijos idėją - individuacijos procesą“. Individuaciją Jungas apibrėžia kaip sąmoningą diferenciacijos nuo bendros, kolektyvinės psichologijos procesą, kurio tikslas - individualios asmenybės formavimasis.
Pagrindiniai tipai: ekstravertas ir intravertas
Priimdamas vienokius ar kitokius sprendimus žmogus paprastai remiasi tam tikra natūraliai susiformavusia bendra sąmonės nuostata, kuri priklauso nuo įgimtų instinktų, gabumų, išorinių ir vidinių aplinkybių poveikio, auklėjimo ir pan. Jungas skiria dvi bendrąsias sąmonės nuostatas - ekstravertinę ir introvertinę, atitinkamai ir du bendruosius psichologinius tipus. Jei individas orientuojasi pagal objektą ir objektyvią duotybę taip, kad „dažniausiai pagrindiniai sprendimai ir veiksmai sąlygojami ne subjektyvių nuomonių, o objektyvių santykių, kalbama apie ekstravertinę nuostatą. Jei ši yra įprastinė, kalbama apie ekstravertinį tipą. Jis gyvena taip, kad objektas jo sąmonėje akivaizdžiai vaidina svarbesnį vaidmenį negu jo subjektyvi nuomonė. Žinoma, jis turi subjektyvią nuomonę, bet jos lemiamoji jėga mažesnė už išorinių objektyvių sąlygų jėgą“. O tas, kuris orientuojasi į subjektą, subjektyvią duotybę, į iracionalius vidinius faktus, į dvasinį ryšį su išoriniu pasauliu, priimdamas sprendimus vadovaujasi introvertine nuostata, - toks tipas yra introvertinis. Taigi ekstravertas yra proto žmogus, o introvertas - jausmo žmogus, ekstraverto mąstymas yra programinis, introverto - protingas.
Funkciniai tipai: mąstantysis, jausminis, pojūtinis ir intuityvusis
Pasak Jungo, sąmonei būdingos keturios pagrindinės psichologinės funkcijos: mąstymas (Denken), jausmas (Fühlen), pojūtis (Empfindung) ir intuicija (Intuition). Šios to paties individo pagrindinės sąmonės funkcijos „beveik niekada nebūna vienodo stiprumo arba vienodai išsivysčiusios. Paprastai viena arba kita funkcija vyrauja tiek jėgos, tiek išsivystymo atžvilgiu“. Kuriai iš psichologinių funkcijų tenka pirmenybė, toks bus ir tipas: jei vyrauja mąstymas, turime mąstantįjį tipą, jei vyrauja jausmas - jausminį tipą, jei vyrauja pojūtis - pojūtinį tipą, jei intuicija - intuityvųjį tipą. Tai būdinga ir bendrosios nuostatos abiem tipams - ir ekstravertui, ir introvertui. Todėl galima kalbėti apie keturis ekstravertinio tipo ir keturis introvertinio tipo pogrupius - funkcinius psichologinius tipus.
Pagal pagrindinių psichikos funkcijų kokybę Jungas abu psichologinių tipų pogrupius dar skirsto į dvi klases - racionaliuosius ir iracionaliuosius tipus. Racionaliais jis vadina tuos tipus, kurie remiasi protingo sprendimo funkcijomis, - tai mąstantysis ir jausminis tipai. Ekstravertiniai mąstantysis ir jausminis tipai priimdami sprendimus orientuojasi pagal objektyvią duotybę, o introvertiniai mąstantysis ir jausminis tipai „labiau orientuojasi pagal subjektyvų veiksnį“. Iracionaliais Jungas vadina pojūtinį ir intuityvųjį tipus. „Jie savo veikimą ar neveikimą grindžia ne proto sprendimais, o absoliučia suvokimo galia“.
Tipų tarpusavio sąveika ir pasąmonės įtaka
Nė vienas psichologinis tipas beveik niekada nepasireiškia grynu pavidalu. Jis skiriamas tik sąlygiškai, pagal labiausiai išryškėjusią psichologinę funkciją bei sąmoningą nuostatą atsižvelgiant į intereso kryptį. Jai priešinga funkcija dažniausiai išstumiama į pasąmonę, o kitos funkcijos vaidina pagalbinį vaidmenį arba sąmoningai slopinamos, arba taip pat išstumiamos į pasąmonės užkaborius. Pasąmonė savo ruožtu taip pat veikia sąmonę. Jos poveikį Jungas apibūdina kaip sąmonės nuostatos kompensaciją, kaip jos papildymą, nes sąmonės nuostatai būdinga tendencija į vienpusiškumą.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Kiti asmenybės tipų modeliai
Be K. G. Jungo tipologijos, egzistuoja ir kitų asmenybės tipų modelių. Pavyzdžiui, R. Aleknos tipologija išskiria vizualikus, audialus (auditorikus) ir kinestetikus, atsižvelgiant į tai, kokiu būdu žmogus geriausiai priima ir apdoroja informaciją. Tačiau šie modeliai dažnai yra siauresni ir labiau orientuoti į praktinį pritaikymą, o ne į gilią asmenybės struktūros analizę, kaip Jungo teorija.
Charakterio tipai
Charakterių psichologijoje išskiriami keli charakterių tipai. Tai yra psichoanalitinė klasifikacija, kurią vėliau perėmė visos psichoterapijos kryptys. Ji sudaryta remiantis psichinėmis ligomis ir parodo būdą, kaip žmogus tvarkosi su neigiamomis emocijomis. Pvz., depresyvus žmogus, jeigu kažkas klostosi ne taip, kaltina save, obsesinis puola viską kontroliuoti, hiperkatyvus atlieka begalę veiksmų - tiek reikalingų, tiek ir nereikalingų, paranojikas suranda priešą ir su juo kovoja, psichopatinis elgiasi impulsyviai.
Dažniausiai žmogus turi vieną dominuojantį charakterio tipą, maksimaliai - du. Nepaisant to, skirtingais gyvenimo momentais ir skirtingose situacijose galime patirti tai, ką jaučia skirtingi charakteriai - vienu metu pabūti paranojikais, kitu - narcizais ir tt.. Taigi mums prieinami visi minėti būdai, bet gyvenime kliaujamės vienu ar dviem centriniais. Dažniausiai vienokie esame palankioje situacijoje ir visai kitokie kriziniu momentu. Charakterio tipas yra visam gyvenimui, bet kai kas gali kisti. Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo sąlygų, įgytos patirties.
Praktinis tipų teorijos pritaikymas
Žinios apie psichologinius tipus gali būti naudingos įvairiose gyvenimo srityse:
- Savęs pažinimas: Supratimas, kokiam tipui priklausote, gali padėti geriau suprasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, motyvaciją ir elgesio ypatumus.
- Bendravimas: Žinant kitų žmonių tipus, galima efektyviau bendrauti, suprasti jų požiūrį ir rasti bendrą kalbą. Yra išskiriamos charakterių poros pagal tai, kas su kuo labiausiai bendrauja. Pvz., obsesinis tipas dažniausiai bendrauja su demonstratyviuoju. Hiperaktyvūs gerai sutaria su depresinėmis asmenybėmis, nes atsveria vieni kitus. Narciziniai žmonės geriausiai sutaria su depresiniais arba mazochistiniais, nes jiems šalia reikia pasiaukojančio žmogaus.
- Profesinė veikla: Pasirinkdami profesiją, atsižvelkite į savo tipą ir jo stipriąsias puses. Šizoidiniams geriausiai tinka būti menininkais arba mokslininkais. Paranojiniams tinka politika, diplomatinės, teisės sritys, detektyvo darbas. Ribinių žmonių daug sutinku meno profesijose. Narciziniams geriausiai sekasi ten, kur reikia išgauti labai didelį tobulumą, kur negalima būti vidutiniokais. Mazochistinėms asmenybėms gera, kai jos gali įveikti įvairius sunkumus. Susidūrę su bėda, šie žmonės tampa labai atkaklūs. Hiperaktyviems žmonėms tinka nenuilstančio aktyvumo reikalaujančios profesijos, pvz., žurnalistika. Vengiantiems tinka darbai, kur nereikia daug bendrauti, pvz., buhalterija. Demonstratyvioms asmenybėms labai tinka veiklos sritys, reikalaujančios kūrybiškumo ir bendravimo su žmonėmis. Obsesiniams žmonėms tinka kruopštumo, tikslumo ir atkaklumo reikalaujančios profesijos. Jie būna puikūs gydytojai, odontologai.
Charakterio tipų korekcija
Psichopatinio charakterio atstovams svarbu išmokti prisirišti prie kito žmogaus, kad nebūtų kaip vilkai, išoktų atjausti. Paranojiniams svarbu išmokti nors kiek pasitikėti žmonėmis, liautis ieškojus priešų. Ribiniams derėtų ugdyti savikontrolę ir suvokti, kad gyvenime yra daugiau spalvų nei balta ir juoda. Narcizams reikia suvokti, kad gyvenime svarbūs ne vien pasiekimai, kur kas reikšmingesni žmonių tarpusavio santykiai. Hiperaktyviems naudinga išmokti nesiblaškyti ir sustoti. Obsesiniams reiktų išmokti suprasti savo jausmus, nuo jų nebėgti.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
tags: #psichologinis #tipazas #prizas