Šiame straipsnyje nagrinėjama vertybių ir elgesio normų samprata, jų klasifikacija, ryšys ir reikšmė visuomenėje. Aptariamos įvairios normų rūšys, moralės ir teisės sąveika, pabrėžiant jų svarbą reguliuojant žmonių tarpusavio santykius.
Socialinių normų apibrėžimas ir klasifikacija
Norma (lot. norma) - tai elgesio taisyklė, kuri reguliuoja tam tikrus visuomeninius santykius. Pagal reguliuojamus santykius ir jų reguliavimo priemones, normos skirstomos į:
- Technines normas: reguliuoja žmogaus ir gamtos santykį.
- Socialines normas: reguliuoja žmonių tarpusavio santykius. Teisės moksle socialinės normos yra svarbiausios.
- Socialines technines normas: pavyzdžiui, sporto žaidimų taisyklės.
- Religines normas: reguliuoja žmonių elgesį pagal tam tikrus religijos reikalavimus.
Pagal tai, kas jas nustato ir kaip garantuojamas jų vykdymas, socialinės normos skirstomos į:
- Teisės normas: reikšmingiausios normos, kurių laikymąsi garantuoja valstybė.
- Moralės normas: atitinka konkrečios visuomenės kultūros ir laikotarpio moralės sampratą.
- Paprotines normas (papročius): susiformuoja pamažu, dažniausiai jų laikomasi iš įpročio, asmeninės naudos.
- Visuomeninių organizacijų (korporatyviosios) normas: privalomos tam tikros korporacijos nariams.
Moralės normos: esmė ir reikšmė
Moralės normos atitinka konkrečios visuomenės kultūros ir laikotarpio moralės sampratą, išreiškia visuomenės požiūrį į įvairias vertybes, pavyzdžiui, gėrį, blogį, teisingumą, pareigą, garbę. Dažniausiai jos yra nerašytos. Moralės normų laikymuisi įtakos turi sąžinė, autoritetas, visuomeninio poveikio priemonės (visuomeninis pasmerkimas už amoralų elgesį), naudingumas, pasmerkimo baimė. Moralės normų laikymasis priklauso nuo asmens principų, tradicijų, auklėjimo ir socialinės aplinkos.
Moralės ir teisės normos glaudžiai susijusios, bet moralės normai prieštaraujantis elgesys ne visuomet prieštarauja teisės normai. Pavyzdžiui, per brangiai pardavus pigiau įsigytą automobilį artimam giminaičiui būtų pažeistos moralės normos „nekalbėk netiesos“ ir „mylėk savo artimą kaip save patį“, bet ši veika neprieštarauja teisės normai. Yra sričių, kurias reguliuoja teisės, bet nereguliuoja moralės normos (pavyzdžiui, Lietuvos civilinio proceso kodekse įtvirtintas reikalavimas procesinį dokumentą paduodančiam asmeniui jame pasirašyti ir nurodyti jo surašymo datą negali būti vertinamas kaip moralus ar amoralus, nes jis nėra tiesiogiai susijęs su kitų asmenų teisėmis).
Taip pat skaitykite: Asmenybės branda ir vertybės
Ir teisės, ir moralės normos reguliuoja žmonių socialinį elgesį, dažnai sutampa jų turinys ir tikslai, pavyzdžiui, jose įtvirtinami draudimai žudyti, vogti ir kita. Skirtumus lemia kilmė (moralės norma tampa elgesio taisykle, kai dauguma visuomenės narių ją įsisąmonina ir ima pagal ją norminti kasdienį savo elgesį, o teisės normas leidžia ar sankcionuoja valstybė, nustatyta tvarka įsigaliojusi teisės norma tampa visuotinai privaloma), reguliavimo mastas (moralės normos reguliuoja platesnį visuomeninių santykių ratą, taip pat meilę, draugystę ir kitas sritis, kurių nereguliuoja teisės normos), teisių ir pareigų detalizavimo laipsnis (teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, nurodyti teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai, o moralės normos dažniausiai išsako bendrą pareigą, pavyzdžiui, nevok, nežudyk), išraiškos forma (moralės normos, kitaip nei teisės normos, nefiksuojamos teisės aktuose, neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus ir kita), būdai, kuriais garantuojamas normų vykdymas (teisės normų vykdymas garantuojamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų - visuomenės poveikio priemonėmis).
Paprotinės normos: tradicijos ir įpročiai
Paprotinė norma yra bendroji elgesio taisyklė (paprotys), susidariusi dėl daugkartinio tam tikro elgesio pasikartojimo pakankamai ilgą laikotarpį, tapusi žmonių įpročiu (pavyzdžiui, etiketo, įvairių apeigų norma). Paprotinės normos susiformuoja pamažu, dažniausiai jų laikomasi iš įpročio, asmeninės naudos, jų laikymosi nereikia papildomai garantuoti. Paprotinė norma gali virsti teisės norma, jei ją sankcionuoja valstybė.
Visuomeninių organizacijų normos: korporatyvinis reguliavimas
Visuomeninės organizacijos (korporatyvioji) norma yra tam tikros korporacijos (visuomeninės organizacijos, politinės partijos, susivienijimo ir kitų) nariams privalomos elgesio taisyklės (pavyzdžiui, organizacijos įstatai, statutas). Jų laikymąsi garantuoja tos korporacijos turimos poveikio priemonės (papeikimas, pareigų pažeminimas, pašalinimas iš korporacijos ir kita).
Socialinės vertybės: idealai ir elgesio standartai
Socialinės vertybės - tai visuomenėje plačiai pripažįstama dorinių, politinių ir estetinių nuostatų sistema, susijusi su siekiamu idealu. Socialinės vertybės yra socialinėmis normomis reiškiami ir tam tikrus veiksmus bei tikslus pateisinantys bendri elgesenos standartai, pavyzdžiui, teisingumas, laisvė, patriotizmas, meilė. Jos skatina užimti tam tikrą poziciją įvairių klausimų ar problemų atžvilgiu, yra konfliktų sprendimų atskaitos taškas, padedantis individui ar socialinėms grupėms pasirinkti iš kelių alternatyvų.
Socialinės vertybės, atspindėdamos idealizuotus elgesenos tipus ar trokštamus galutinius tikslus, atlieka motyvacines funkcijas ir suteikia individų ar socialinių grupių poreikių tenkinimui tam tikras išraiškos formas. Jos sudaro kultūros esmę, yra kriterijus, nusakantis, kas yra gerai ir blogai, teisinga ir neteisinga, lemia pavienio žmogaus ar žmonių grupių elgseną (socialinė elgsena). Visuomenėje nesant socialinių vertybių stabdoma socialinė pažanga, įsigali chaosas, sumaištis. Socialinės vertybės formuojasi ilgai ir yra ilgaamžės, jas veikia auklėjimas ir patirtis. Socialinių vertybių sistemą kuria ištisos kartos, bet ją sugriauti galima labai greitai.
Taip pat skaitykite: Asmenybės vertybių tyrimai
Socialinės vertybės glaudžiai susijusios su socialine aplinka, lemia žmogaus tikslus ir būdus jiems pasiekti, objektų ir elgsenos pasirinkimą, todėl socialinių vertybių tyrinėjimas apima ir nusistatymų, tarpusavio sąveikos, socialinės struktūros tyrimą. Tai pačiai grupei ar tautai priklausantys žmonės susiduria su panašiomis aplinkybėmis ir poreikiais, todėl susiformuoja ir panašios socialinės vertybės. Tas pačias socialines vertybes pripažįstantys individai gali nesutikti dėl konkrečių normų, kurios įkūnija šias socialines vertybes.
Vertybinė orientacija ir socialiniai konfliktai
Vertybinė orientacija yra vidinė asmens charakteristika, veikianti jo elgseną. Socialinės vertybės individualioje sistemoje gali būti skirtingai integruojamos į vertybių hierarchinę struktūrą, pakeičiamos mažiau reikšmingomis ar joms suteikiama kita prasmė. Žmogaus pagrindinėje veikloje patirtos nesėkmės gali būti kompensuojamos atsidavimu pomėgiams, pasilinksminimams, kurie pamažu gali tapti individo gyvenimo pagrindine prasme. Kitu atveju individai gali pradėti kitaip interpretuoti tokias vertybes kaip draugystė, drąsa, meilė ir kita. Vertybių sistemų hierarchijų neatitikimai tampa įvairių socialinių konfliktų priežastimi ir asocialaus elgesio prielaida.
Socialinės vertybės gali būti materialios (vardai, apdovanojimai) ir nematerialios (įsitikinimai, veikla, nuomonės, siekiai, dorinės normos, švietimas, mokslinės teorijos, tradicijos, vaizduotė, viešoji nuomonė). Kiekvienai kultūrai būdingos savitos socialinės vertybės, laikui bėgant požiūris į jas keičiasi, bet amžinosios vertybės (sąžiningumas, garbingumas, nuoširdumas, ištikimybė tiesai, pamaldumas, pagarba ir kita), nurodančios žmogaus gyvenimo kryptį, sudarančios pagrindą kitokių, žemesnio lygio, vertybių formavimuisi, išlieka žmonių sąmonėje kaip gyvenimo pagrindiniai siekiai, tikslai ir yra perduodamos iš kartos į kartą.
Socialinės vertybės kinta dėl religinių įsitikinimų, dorinių vertybių raidos, žiniasklaidos, ekonominių pokyčių, technologinių naujovių, demografinės kaitos ir kitų priežasčių. Socialinių vertybių evoliuciją ir kaitą lemia samprata, kas yra moralu ir amoralu, kas yra asmeninė nuodėmė ir nusikaltimas (už kurį taikomos valstybėje galiojančios sankcijos), ar siekiama lygybės, arba reikalaujama nelygybės (lyties, rasės ar kitu pagrindu), akcentuojamos individualios ar socialinės teisės. Dažnai socialinį veiksmą paskatina ne sąmoningas galimų alternatyvų naudos įvertinimas, o mažiau sąmoningas paklusimas įsigalėjusioms socialinėms vertybėms.
Moralės ir teisės normų santykis
Kiekviena istoriškai susiformavusi visuomenė reikalauja įgyvendinti socialinių normų reguliavimą. Visuomeninių santykių reguliavimas įgyvendinamas realizuojant socialines normas, kurios skirstomos į: visuomeninių organizacijų, teisės, moralės, papročių normas ir pan. Kaip socialinių normų grupė, moralės normos yra tam tikros elgesio taisyklės, apibrėžiančios žmonių tarpusavio elgesio santykius. Jei žmogaus elgesys neliečia kitų žmonių, jo elgesys socialiniu požiūriu neturi jokios reikšmės. Jau nuo I. Kanto laikų egzistuoja įsitikinimas, kad moralės sfera apima tik vidinį žmogaus pasaulį. Todėl įvertinti moralę galima tik iš kito žmogaus „varpinės“. Remiantis tokiu požiūriu, kiekvienas atskirai paimtas žmogus, nebendraujantis su kitais žmonėmis, gali vadovautis savo nusistatytomis moralės normomis.
Taip pat skaitykite: Ugdymas: vertybės, elgesys, įpročiai
Egzistuoja nuomonė, kad moralė tai ne žmogaus reikalavimai pačiam sau, o visuomenės reikalavimai žmogui. Ne pats žmogus apsisprendžia, koks turi būti jo santykis su kitu žmogumi, ne atskirai paimtas individas vertina savo poelgius t.y. priskiria savo poelgiui gerų ar blogų santykių kategorijas, o visuomenė duoda tokį įvertinimą. Būtent visuomenė gali pripažinti elgesį moraliu ar amoraliu. Bet kuri socialinė norma yra bendro charakterio, todėl adresuojama ne konkrečiam visuomenės individui, bet visai visuomenei, ar jos daliai. Moralės normos reguliuoja ne vidinį žmogaus pasaulį, o žmonių tarpusavio santykius. Tačiau negalima išleisti iš akių ir individualios moralės reikalavimų. Galutinėje išdavoje, jų įgyvendinimas priklauso nuo žmogaus moralinės brandos, jo socialinės orientacijos ir čia pagrindinį vaidmenį vaidina tokios individualizuotos moralės normų kategorijos. Vidiniai žmogaus įsitikinimai apie tai kas bus moralu, o kas ne, didele dalimi apsprendžia ir jo socialinį reikšmingumą.
Žmonių tarpusavio santykius reguliuoja ne tik moralės, bet ir teisės normos. Būdama subjektinių teisinių ir pareigų vienovė, teisės norma nustato galimo ir privalomo žmonių elgesio ribas, jų išorinės laisvės mastą. Teisės norma - teisėto elgesio pagrindas, nes nurodo, kaip privalo elgtis visuomeninio santykio dalyviai, kad būtų užtikrinta abipusė jų teisių apsauga ir sudaromos vienodos tų teisių įgyvendinimo teisinės sąlygos.
Teisės normos požymiai
Teisės norma yra pirminis ir bene svarbiausias teisės sistemos elementas, kuris reguliuoja svarbius valstybei visuomeninius santykius. Kiekvienoje visuomenėje susiformuoja ypatingai sudėtinga normų sistema, kuri priklauso nuo valstybės ekonominės padėties, vyraujančios religijos, kultūros, tradicijų. Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, visuomeninių ir kitų organizacijų, vadinamos socialinėmis normomis. Pagal visuomeninių santykių reguliavimo sferą socialinės normos skirstomos į teisės, moralės, papročių, tradicijų, politines, ekonomines, visuomeninių organizacijų ir kitas normas. Nėra tokių situacijų visuomenėje, kur veiktų tik viena normų grupė, visos jos reguliuoja kartu. Labiausiai paplitusi socialinių normų rūšis yra teisės norma, kuri yra bendra taisyklė, veikianti nepertraukiamai laiko, bet kurios asmenų grupės atžvilgiu, numatyta neribotam atvejų skaičiui.
Teisės norma turi keletą ypatumų, skiriančių ją nuo kitų socialinių normų:
- Formalus teisės normos apibrėžtumas: teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos, skiriamas vidinis ir išorinis teisės normos formalus apibrėžtumas. Terminas vidinis teisės normos apibrėžtumas reiškia, kad norma turi būti suformuluota tiksliai ir nedviprasmiškai. Teisės normos išorinis apibrėžtumas reiškia, kad „teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose t.y. valstybės išleistuose teisės aktuose“.
- Visuotinis privalomumas: teisės normos turi būti privalomos visiems visuomenėje, tai reiškia, kad norma yra privaloma visiems, kurie patenka į jos reguliavimo sritį. Šis teisės normos turinio privalomumas išskiria teisės normą iš kitų socialinių normų. Visuotinis privalomumas reiškia, jog teisės normos privalo laikytis visuomeninių santykių dalyviai neatsižvelgiant į jų subjektyvų požiūrį į šias normas, teigiamą ar neigiamą jų vertinimą ir panašiai. Privalomumas garantuoja, kad teisės norma bus gyvybinga ir funkcionuos.
- Valstybės apsauga: pareigos nevykdymas ar draudimo pažeidimas sukelia valstybės prievartos priemonių taikymą. Be valstybės prievartos teisės normos virstų paprastomis elgesio deklaracijomis, moraliniais pageidavimais. Pagal normos nesilaikymo pasekmes, teisės normos specifika atsiskleidžia tame, jog teisės normos pažeidėjas būtinai patiria valstybės prievartą. Teisės normų reikalavimų įvykdymas yra saugomas ir užtikrinamas valstybės prievarta. Valstybės prievartos priemonės yra vienos iš visuomeninio poveikio priemonių, kurios būdingos visoms socialinėms normoms. Teisės normos yra nustatomos arba sankcionuojamos kompetentingos valstybės institucijos. Normoje išreiškiama valstybės valia, kaip turi būti reguliuojami vienos ar kitos rūšies visuomeniniai santykiai. Valstybės prievartos intensyvumas įgyvendinant teisę priklauso ne tik nuo piliečių teisinės kultūros, bet ir nuo pačių teisės normų turinio.
- Sistemingumas: teisės normų struktūra pagrįsta normų tarpusavio ryšiais ir sistema. Teisės norma veikia kaip tam tikrų vidinių jos elementų (hipotezės, dispozicijos ir sankcijos) organizacija. Normos struktūroje skiriama: hipotezė (nustatomi asmenys, kuriems adresuota norma, ir aplinkybės, kuriomis ji įgyvendinama), dispozicija (pati elgesio taisyklė, nustatanti teisinio santykio šalių teises ir pareigas), sankcija (valstybės prievartos priemonės už dispozicijos pažeidimą). Teisės norma veikia glaudžiai su kitomis teisės normomis. Modernioje teisėje konkrečią situaciją reguliuoja ne viena, o daugybė teisės normų. Visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu, jos viena kitą papildo, garantuoja viena kitos funkcionavimą.
- Institucinis: norma tampa teisine norma, kai ją užrašo valstybė arba kažkaip kitaip išreiškia savo poziciją. Teisės norma - visada rašytinė.
- Bendrumas: teisės normomis laikomos bendro pobūdžio ir abstrakčios elgesio taisyklės, kurias galima daug kartų taikyti ir kurios neturi personalaus adresato.
- Orientavimas į ateitį: teisės norma įvykdymu nesibaigia, ji skirta ateičiai tuo atžvilgiu, kad apskaičiuota ne tik esamam atvejui (santykiui), bet santykių rūšiai, daugeliui bendrąja forma apibrėžtų atvejų ir santykių (sutarčių, santuokos sudarymui, turto pardavimui) ir įgyvendinama kiekvieną kartą, kai tik atsiranda joje numatytų situacijų ir aplinkybių.
Teisės normų klasifikacija
Teisės teorijoje teisės normos klasifikuojamos įvairiais pagrindais:
- Pagal teisinio reguliavimo objektą teisės normos skirstomos į konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas.
- Pagal juridinę galią teisės normos yra įstatyminės, turinčios didžiausią juridinę galią, ir poįstatyminės-mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštaraujant.
- Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias, skatinamąsias ir rekomendacines.
- Pagal galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias ir individualias.
- Pagal nustatymo formą, tikslinę paskirtį, teisės šakas, normų priėmimo subjektus, veikimo laiką, asmenų grupę, normos vietą arba sferą ir pan.
Teisės normų klasifikacijos padeda atskleisti įvairiapuses teisės normų galimybes reguliuoti žmonių elgesį.
Moralė kaip elgesio reguliavimo sistema
Moralė tai žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai. Moralė nagrinėja žmogaus elgesį, žmonių tarpusavio santykius. Moralės sričiai priklauso įsitikinimai bei nuomonės apie gerą ir blogą elgesį. Šie įsitikinimai yra išreiškiami vartojant tokias sąvokas kaip gera, bloga, pagirtina, teisinga, ydinga, peiktina, smerktina ir pan. Viena vertus, moralės dalykai vaidina tam tikrą vaidmenį ir turi tam tikrą pagrindimą ir kitose su pasaulėžiūros formavimu susijusiose visu.
Santuoka ir šeima kaip vertybių internalizavimo veiksnys
Šeima yra didi vertybė, visuomenės rūpestis ir viltis. Šeima - tai pirminė visuomenės ląstelė, vienas pagrindinių jos struktūros elementų, atliekanti didelį vaidmenį vaiko socializacijos procese. Čia susiformuoja vyresniosios ir jaunesniosios kartos etinės tradicijos, kai bręstanti asmenybė iš artimiausios mikroaplinkos išmoksta įvairių socialinių vaidmenų, įgyja patirties ir įsitvirtina visuomenėje. Šeimoje galima išskirti tokias vertybių rūšis: universalios vertybės, nacionalinės vertybės, šeimos gyvensenos vertybės.
Individo savarankiškas gyvenimas ir veikla visuomenėje neįmanoma be atitinkamo socialinio pažinimo ir patyrimo. Šeimos gyvenimas - tai ne vienkartinis aktas, bet tolydžio trunkantis vientisas procesas, kuris dažnai priklauso nuo tėvų gyvenimo sąlygų, jų išsilavinimo, kultūros, kūrybiškumo, įsitikinimų ir vertybių, nes ką vaikas įgyja šeimoje, tai dominuoja visą jo gyvenimą. Asmens patirtis, vertybės priklauso nuo vertybių internalizacijos laipsnio ir pobūdžio. Vertybių internalizacija vyksta individui perimant vertybes iš artimiausios socialinės aplinkos. Nuo to ir priklauso žmogaus dvasinė kaita, asmens įsitikinimai, nuostatos.
Socialiniais pasikeitimais vertėtų nepamiršti pozityvių emocijų, pagarbos, ištikimybės, kantrybės, atsakomybės, sąmoningumo, meilės vertybių, kurios sudaro šeimos branduolį. Skyrybas, priešiškus santykius tarp žmonių, konfliktus šeimoje, bei kitas problemas bandoma paaiškinti buvusios socialistinės sistemos įtakotu tradicinių vertybinių orientacijų praradimu. Lietuvos šeima patyrė įvairių poveikių: dalis jų buvo neišvengiami, dalis priklausė nuo ideologijos. Vaikai tapo savarankiškesni, susilpnėjo tėvų įtaka jų ugdymui ir socializacijai. Santuokos atidedamos vėlesniam laikui, gimstamumas mažėja. Šeima iš naujo apžvelgia ir įvertina įsitikinimus, ir kokias vertybes internalizuoja, puoselėja šeima. Modernus gyvenimas suteikia labai daug galimybių pasirinkimui, kartu supainiodamas žmogų, o ypatingai jauną šeimą.