Įvadas
Vaikystė - tai spalvingas ir svarbus žmogaus gyvenimo etapas, turintis didelę įtaką jo ateičiai. Tai laikas, kai patirti išgyvenimai, įskiepyti įsitikinimai ir pamokos išlieka visam gyvenimui. Lietuvių literatūroje vaiko pasaulis yra ryškus, o vaikystės motyvus jaudinančiai plėtojo Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana bei Jurgis Savickis. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti psichologinį vaiko paveikslą XX a. lietuvių literatūroje, atskleidžiant vaiko patirtis, pasaulėžiūrą ir jo vietą sudėtingame suaugusiųjų pasaulyje.
Vaiko Pasaulis Jono Biliūno Kūryboje
Jono Biliūno kūryboje didelis dėmesys skiriamas veikėjo vidiniams konfliktams, siekiama atskleisti žmogaus sielos tyrumą. Apsakymas ,,Kliudžiau” parašytas tuo laiku, kada rašytojas patyrė didžiausią dvasinį išgyvenimą, jam diagnozavo džiovą. Tai turbūt todėl to meto novelėse tiek daug liūdesio ir mirties nuojautos (,,Brisiaus galas”, ,,Vieną rudens dieną”, ,,Liūdna pasaka”ir kt.). Rašytojo kūryboje balta spalva dažniausiai reiškė mirtį, todėl neatsitiktinai kūrinyje balta katytė (,,Tat buvo nedidelė balta katytė.”) paženklinta mirtimi.
Vaiko Kova Už Geresnę Ateitį Jurgio Savickio Kūryboje
Vaiko kova už geresnę savo bei šeimos ateitį, už gyvenimo vertybes, aprašoma Jurgio Savickio novelėje „Kova“. Apie nelengvą kaimo vaiko gyvenimą pasako jo išvaizda - jis išdžiūvęs, ,,vos pavelkami“ batai, atskleidžia, kad vaikas niekam nereikalingas. Jurgio Savickio prozoje individo ir bendruomenės santykis yra itin svarbi tema. Savickio kūryboje individas dažnai atsiduria akistatoje su bendruomenės normomis ir lūkesčiais, o jo laikysena ribinėse situacijose atskleidžia jo vertybes ir principus. Savickio novelėse dažnai vaizduojami personažai, kurie dėl tam tikrų priežasčių atsiduria už bendruomenės ribų, patiria atskirtį ir vienišumą. Žaismas modernioje lietuvių literatūroje, ypač Jurgio Savickio kūryboje, yra būdas atsiriboti nuo skaudžios realybės ir išsaugoti savo individualumą. Savickio ironija leidžia jam pažvelgti į sudėtingas situacijas su tam tikru atstumu, išvengiant patoso ir sentimentalumo. Ironiškas požiūris padeda nepalūžti patiriant nepriteklių, kančias ir kankinimus.
Nusikaltimo psichologinis poveikis J. Savickio kūryboje
Jurgio Savickio novelėje ,,Vagis“ nagrinėjamas nusikaltimo psichologinis poveikis jį patyrusiam žmogui. Taip išbandomos žmogiškosios vertybės. Pavadinimas aiškus ir konkretus - išreiškia padarytą nuodėmę. Vagis, pavogdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, tačiau jo dvasia skursta. Novelės tema lietuvių literatūroje nėra nauja - apie kaimietį, susidūrusį su arkliavagiu rašė ir Jonas Biliūnas. Tačiau nesunku pastebėti keistų, stebinančių Savickio požiūrio į šią temą bruožų: vagis čia gretinamas su kunigu, o paskui su Kristumi, kaimiečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo - vaiko - paveikslas: viena vertus, jis pasielgia kilniai - išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis juk išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Vaiko poelgis nėra aiškiai motyvuotas - greičiausiai jis impulsyvus.
Šatrijos Raganos Žvilgsnis į Vaikystę
Šatrijos Ragana tarsi norėjo sugrįžti į buvusius savo namus, į savo šeimą, į vaikystę, kai augo laiminga su seserimi ir broliais, su mylinčiais tėvais. Meilė tarp tėvų ir vaikų, tai aukščiausias šeimos tikslas, jos laimė.
Taip pat skaitykite: Konsultavimo pradžia: patarimai pradedantiesiems
Ribinės Situacijos ir Asmenybės Elgesys Literatūroje
Žmogaus gyvenimas yra kupinas įvairiausių akimirkų: džiugių ir liūdnų, svajingų ir beprasmių, tikrų ir suvaidintų. Gyvenimas leidžia mėgautis tuo, ką turi, tuo, apie ką svajoji, tačiau kartais nubloškia žemyn, parodo, ką reiškia netekti ir prarasti. Nepaisant to, jog kiekvienas asmuo yra skirtingas ar unikalus, visgi daugeliui jų tenka patirti praradimo ir kančios skonį, ne išimtis ir kūrėjai bei rašytojai. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip asmenybės elgiasi ribinėse situacijose, remiantis Jurgio Savickio kūryba ir kitų autorių įžvalgomis.
Ironija Kaip Išgyvenimo Būdas
Patiriant nepriteklių, kančias ir kankinimus nepalūžti padeda ironiškas požiūris. Apie tremtyje praleistas dienas aprašė ir pats tokį skaudų įvykį patyręs XX a. moderniosios literatūros rašytojas Balys Sruoga savo memuariniame romane „Dievų miškas“. Šioje atsiminimų knygoje autorius aprašo du gyvenimo metus praleistus Štuthofo koncetracijos lageryje ir atskleidžia fašizmo esmę. XX amžiaus pirmosios pusės Europos įvykiai istoriškai ir moraliai buvo sunki visiems, daug mirusių, išvežtų, neberadusių senosios trobos žmonių buvo palikti. Kūrinyje pasakojama, kaip į lagerį išvežamas mylimas, didelę kultūros patirtį turintis žmogus, su juo dar kartu yra išvežami ir kiti dvidešimt penki inteligentai. Į Štuthofo koncentracijos lagerį patekęs žmogus tikrąją ta žodžio prasme pereina „devynis pragaro ratus” - medicininė apžiūra, kurios metu ne patikrina, ar tu esi sveikas, jie domisi ar kalinys turi auksinių dantų, kuriuos jam numirus esesininkai galėtų išlupti jam iš burnos, taip pat utėlių patikrinimą, dezinfekciją, dušą, rūbų išdavimą, rikiuotės mokymasi, darbą, bausmes - visa tai jį privertė išgyventi fizinį ir moralinį pažeminimą. Rašytojas teigia, kad nežmonių, esančių stovykloje, atžvilgiu yra ironiškas, bet viso pasaulio - kaip pasaulis galėjo nusiristi iki to, kad nebevertintų žmogaus gyvybės? Ironija kūrinyje parodo, koks žmogus turi būti stiprus, kai aplink tave dedasi tokie baisūs dalykai, kai užmušami žmonės be jokios sąžinės griaužaties, kai aplink vaikšto klipatos, kurie primena vaikštančius numirėlius pūvančiais kūnais. XII skyriuje autorius ironizuoja savo ir kitų inteligentų padėtį koncentracijos stovykloje. „Ei jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! <…> - ei jūs, šuns uodegos inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!“. Jie atsidūria tokioje beviltiškoje padėtyje, kad tinkami tik klipatoms nešioti: „Poetas, lyrikas - ir lavonus tampyk!“, kurgi pasaulyje būtų kas matę, kad poetas ne eiles rašo, o lageryje lavonus tampo. Ironija ir juokas yra girdimas kiekviename autoriaus sakinyje, todėl atrodo, kad jis šaiposi iš savo ir kitų skausmo, ligos, iš kiekvieno kankinimo būdo. Būtent tokia autoriaus pozicija padeda jam išlikti, nepalūžti ir nepasiduoti. Taigi, XX a. moderiniosios literatūros rašytojas Balys Sruoga memuariniame romane ,,Dievų miškas” vaizdavo dėl istorinių aplinkybių kančias ir nepriteklių kenčiantį žmogų.
Tvirtybė ir Pasiaukojimas
Nijolė Sadūnaitė yra pavyzdys asmens, kuris ribinėse situacijose išlaikė tvirtybę ir pasiaukojimą.
Petro Tarulio "Vilniaus Rūbas": Modernistinis Žvilgsnis į Mito Sampratą
Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas, 1896-1980) buvo garsusis avangardistas, vėliau tapęs moderniosios prozos kūrėju. Jo kūrybos novatoriškumas ne visada buvo suvoktas skaitytojų ir kritikų. Stambiausias P. Tarulio kūrinys „Vilniaus rūbas“, pasirodęs 1965 m. išeivijoje, ilgą laiką buvo beveik nežinomas ir vertintas paviršutiniškai. Tačiau XX a. lietuvių modernistinio romano tyrinėtojas Nerijus Brazauskas teigia „Vilniaus rūbą“ laikąs „svarbiu lietuvių klasikinio modernistinio romano modelio tekstu“.
Mito Samprata Kūrinyje
P. Tarulį stipriai patraukė mokslininkų (Roland’o Barthes’o ir kt.) atgaivinta mito sąvoka, diegiama nauja mito samprata, taip pat grožinėje literatūroje Jameso Joyce’o įteisintas mitinis kūrybinis metodas. Atidus skaitymas padeda užčiuopti dvi svarbias „Vilniaus rūbo“ atramas: literatūrinę, orientuotą į J. Joyce’o kūrybos meninį naujoviškumą, ir mokslinę, atsispyrus nuo mitologo Mirceos Eliadės tyrinėjimų įžvalgų. P. Tarulis pritaikė ir mitinį metodą (vietoj ankstesnio pasakojamojo), ir ne vieną J. Joyce’o prozos ypatumą, išryškėsiantį analizuojant „Vilniaus rūbą“. O M. Vilniaus paradigma romane neatsitiktinė (kaip ir Dublino - J. Joyce’ui). Vilnių P. Tarulis buvo pamilęs iš jaunų dienų, į istorinę Vilniaus temą prieškariu gilinosi kaip publicistas, o ir vėliau nepaleido Vilniaus iš savo interesų rato. Po daugelio metų egzilyje ryžosi prakalbinti Vilnių grožinės literatūros priemonėmis, atkurti širdžiai brangaus miesto nepamirštamą atmosferą. P. Tarulis Vilnių apipina superliatyvais, bet nesiekia jį nostalgiškai garbinti, akcentuoja tam tikrą jo mįslingumą.
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Vilniaus Archetipas
Vilnius nėra kūrinio fonas. Tai sudėtingiau - susiduriame su mito veikimu. Mitas - protėvių dvasinio gyvenimo sankloda, mito galia ypatinga - perteikti senų senovėje susiklosčiusias fundamentalias tiesas. Mito lygmuo, kaip to reikalauja naujasis kūrybinis metodas, bus viso kūrinio pagrindas, bet mito įprasminimas netradicinis, modernus. Ir P. Tarulio proza jau pagavusi tą naujojo mitologizavimo tendenciją - ironizavimo, tam tikro atsiribojimo požiūrį, tad skubama atmesti tradicines legendas ir išpopuliarėjusias Vilniaus reikšmes - klišes. Škicuojamas demitologizuotas, nuo išoriškų banalybių apvalytas Vilnius. Rūpi visuomenės vidinis gyvenimas, susikaupusi dvasia. Tai paryškina originali metafora: didysis istorijos samtis nuo paviršiaus vis nugraibydavo lengvas putas, o tirščiai, esmė palikdavo gilumoje (p. 11). P. Taruliui būdingas pramuštgalviškumas, polinkis žaisti kuria savotišką rimtumo / nerimtumo stilių ir taiko jį mitui. Paveldo ir dabarties sąveiką akcentuoja skyriaus antraštė - „Seneliai mūrai kalba vaikaičiams“, bet ir čia gausu šmaikštavimo, pokštų.
Ironija ir Demitologizavimas
Ironija, demitologizavimo tendencija nėra vienaprasmės - juk romanas rašytas iš meilės ir didžios pagarbos Vilniui. Tai tik atminimo revizavimas, siekis jį renovuoti. Susiduria ir koreliuoja priešybės - mitiškumas ir demitologizavimas, gėrėjimasis ir sykiu blaivesnis mūsų dienų požiūris. Kuriama modernesnė Vilniaus versija (ji ryškinama per kalbą, folklorą, senų albumų vaizdus…), ji realesnė, arčiau gyvenimo. Skaitytojui teikiamas Vilniaus mitas yra naujas, subjektyvus tikrovės aiškinimo modelis. Mitas P. Tarulio kūrinyje vadinamas Vilniaus pasaka. Bet pasaka čia - ne klasikinio tipo, ji tik pabrėžia išgalvojimą. Svarbu, kad pasaka kūrėjui ir suvokėjui teikia nemaža semantinių galimybių: pramanytas pasakojimas, fantazija ir įsivaizdavimas, ypatingas mąstymo ir tiesos sakymo būdas, giliųjų visuomenės ir individo sielos klodų atvėrimas. Šioji Vilniaus pasaka žadina vaizduotę, įtraukia į skaitymo malonumą.
Stebuklų Motyvas
Jau pirmame skyriuje užmezgamas esminis romano motyvas - stebuklai. Stebuklingumas - tai mito pagrindas. Stebuklų troškimas ir tikėjimas jais - archetipinis, iš amžių glūdumos paveldėtas žmogaus prigimties dėmuo. Demitologizavimo principas, nesyk sukeitęs vietomis sacrum ir profanum, rimta ir nerimta, archajiška ir dabartiška, užsimoja ir prieš stebuklų laukimą, kaip keistoką šiuolaikiškumo reiškinį - žmonių pasąmonėje tebeglūdinčias mitinio mąstymo liekanas ir iš to kylantį troškimą įteisinti mitą dabartyje.
Simbolizmas ir Daugiaprasmiškumas
Vilniaus mitologema ypač daugiaprasmė. Simboliką galime aiškintis įvairiai: okupuotas Vilnius - visų mūsų širdies skaudulys, žaizda, tai labai brangu, tikra. Vilnius lietuviams ne šiaip megapolis, tai didis simbolis, valstybės emblema. Tekstas itin skatina apibendrintą mąstymą - štai gerokai išplėsta vilniečio sąvoka: „Visa, kas vilnietiška, dera ir tau. Kur bebūtum, kur bekeliautum, niekada nepamirši, kad priklausai iš žilos senovės pagarsėjusiai giminei, žinomai skambiuoju ir visuotinai pašlovintu Vilniaus piliečio vardu“ (p. 19). Įvairiais būdais orientuojama tikrovę aprėpti simboliškai ir kuo visapusiškiau, tikrinti ironišku žvilgsniu - tuomet daug kas pasirodys dirbtinai sureikšminta, prasimanyta: ir kilnioji Vilniaus (taigi - Lietuvos) garbė, ir nekintančiu laikomas vilnietiškumas (taigi - lietuviškumas), ir išgarsintas Vilniuje šv. Stanislovo statulos stebuklingumas. Naratoriaus užuomina, kad Vilniaus vis ieško gražaus gyvenimo pasiilgusieji, arba frazė „kiekvienam - saviškis Vilnius“ leidžia simboliką suvokti itin plačia ir nebūtinai etnologine prasme. Suvokimas iš pat pradžių moderniai apsunkintas: įžvelgti simbolius, perprasti mitą, jo reikšmingumą, bet sykiu ir ironišką jo traktuotę, rasti intriguojantį raktažodį „stebuklai“, nujausti opoziciją (tikri-netikri stebuklai), o svarbiausia - mąstyti, koks pasaulis sudėtingas.
Taip pat skaitykite: Testo interpretavimas
tags: #psichologinis #vaiko #paveikslas #xx #a #lietuviu