Įvadas
Psichiatrija yra medicinos sritis, skirta psichikos sutrikimų diagnostikai, gydymui ir prevencijai. Ši sritis nuolat susiduria su iššūkiais, įskaitant visuomenės stigmą, finansavimo trūkumą ir poreikį gerinti psichiatrijos įvaizdį. Šiame straipsnyje bus nagrinėjami pagrindiniai psichiatrijos iššūkiai, stereotipai, su kuriais susiduria psichiatrai ir jų pacientai, bei ateities perspektyvos, siekiant užtikrinti kokybišką psichikos sveikatos priežiūrą.
Psichiatrijos specialistų komanda ir jų kompetencijos
Psichikos sveikatos priežiūroje dalyvauja įvairūs specialistai, kiekvienas atliekantis svarbų vaidmenį. Tai apima:
- Gydytojas psichiatras: atsakingas už psichikos sutrikimų diagnostiką, gydymą vaistais ir psichoterapiją.
- Gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras: specializuojasi vaikų ir paauglių psichikos sutrikimų gydyme.
- Medicinos psichologas: teikia psichologinę pagalbą, atlieka psichologinį įvertinimą ir taiko psichoterapinius metodus.
- Psichikos sveikatos slaugytojas: teikia slaugos paslaugas psichikos sveikatos priežiūros įstaigose ir bendruomenėje.
- Socialinis darbuotojas: padeda pacientams ir jų šeimoms spręsti socialines problemas, susijusias su psichikos liga.
Šių specialistų komandinis darbas užtikrina kompleksinę ir individualizuotą pagalbą pacientams, atsižvelgiant į jų poreikius bei interesus. Kiekvieno specialisto teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė yra apibrėžtos atitinkamuose teisės aktuose.
Visuomenės stigma ir jos įtaka psichiatrijai
Vienas didžiausių psichiatrijos iššūkių yra visuomenės stigma, kuri apima neigiamus stereotipus ir išankstinius įsitikinimus apie psichikos ligas ir psichiatrinį gydymą. Ši stigma gali pasireikšti įvairiais lygmenimis - nuo individualios diskriminacijos iki sisteminių teisių pažeidimų dėl neteisingos politikos strategijos, netinkamų veiksmų ir įstatymų.
Visuomenės nuomonė apie psichiatrijos įstaigas dažnai yra neigiama, psichiatrijos ligoninės įsivaizduojamos kaip didžiulės globos institucijos užrakintomis durimis, esančios kažkur už bendruomenės ribų. Visuomenės nuomonė apie psichiatrinį gydymą taip pat yra prieštaringa. Renkantis gydymo galimybes, psichoterapija dažnai yra labiau pageidaujama nei psichotropiniai vaistai. Tačiau plačioji visuomenė linkusi pervertinti psichoterapijos veiksmingumą ir rekomenduoja vien tik ja gydyti net ir tokias ligas kaip šizofrenija, nors mokslas pagrįstai tvirtina, kad reikia derinti psichoterapiją su gydymu vaistais. Taip pat pervertinamas neigiamas psichotropinių vaistų poveikis, o teigiamas jų poveikis įvertinamas nepakankamai.
Taip pat skaitykite: Viskas apie psichologo darbą
Buvo atskleisti penki klaidingi visuomenėje vyraujantys požiūriai į psichotropinius vaistus: jie apibūdinami kaip sukeliantys priklausomybę, slopinantys, o ne gydantys, kišimasis į tapatybę, narkotikai pacientams ir neveiksmingi taikant ligos atsikartojimo prevenciją. Dažnai pastebimas neigiamas požiūris į elektrotraukulinę terapiją (ETT).
Pacientai, gavę siuntimus pas psichiatrą ir nesikreipę, dažniausiai bijo psichikos ligos stigmos, o ne prasto gydymo. Dažnai pacientai tikisi, kad gydymas padės, ir dauguma ambulatorinių pacientų iš bendruomenės psichikos sveikatos centro yra patenkinti savo gydymu.
Ir konkrečioms psichiatrinio gydymo formoms, ir psichotropiniams vaistams pacientai ir jų giminaičiai taiko tokius pačius stereotipus, kaip ir visuomenė. Vadinasi, šių vaistų dažnai atsisakoma, nes manoma, kad jie sukelia priklausomybę, negydo tikrųjų ligos priežasčių, sukelia asmenybės pokyčius ir slopina normalius jausmus.
Psichiatrijos įvaizdis tarp sveikatos priežiūros specialistų
Psichiatrijos įvaizdis neapsiriboja vien tik visuomenės nuomone. Jis taip pat svarbus tarp sveikatos priežiūros specialistų, ypač medicinos studentų ir šeimos gydytojų. Tyrimų rezultatai tarp medicinos studentų yra įvairūs, kartais prieštaringi. Bendrasis psichiatrijos kaip disciplinos statusas yra žemas, o pagrindinė priežastis, dėl kurios studentai nesirenka psichiatrijos kaip savo karjeros, yra žemas psichiatrų prestižas ir pagarba lyginant su kitomis medicinos disciplinomis.
Jei kam nors psichiatrija patraukli, ji pirmiausia vertinama kaip įdomi ir reikalaujanti intelektinio iššūkio, žadanti pasitenkinimą darbu ir geras ateities perspektyvas. Tačiau studentai dažnai nevertina psichiatrijos kaip intelektinio iššūkio, jie ją mato kaip pasitenkinimo darbu, savęs realizavimo neteikiančią specialybę. Kitas paveikus aspektas - tai studentų šeimų įtaka jų nuostatoms ir sprendimams renkantis psichiatro profesiją.
Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir psichologija: ryšys
Medicinos studentai dažnai teigia atsitiktinai išgirstantys neigiamas, nepagarbias pastabas apie psichiatrus iš dėstytojų medicinos mokykloje ir praktikos metu. Manydami, kad „psichiatrai turi būti išprotėję, nes jie dirba su išprotėjusiais žmonėmis” arba, kad „darbas su bepročiais jus išves iš proto”, medicinos studentai dažnai vertina psichiatrus kaip labiau emociškai nestabilius arba neurotiškus nei kitus sveikatos profesionalus.
Medicinos darbuotojų bendruomenėje psichiatrų statusas dažniausiai vertinamas kaip žemas. Kai kurie autoriai teigia, kad „trūksta medikų bendruomenės pagarbos”, jie psichiatrams priskiria šiuos stereotipus: „nepatikimi, neveiksmingi, nesėkmingi ir nesuprantami”. Šis akivaizdus psichiatrų kaip „netikrų gydytojų” stereotipas taip pat pasireiškia dėl to, kad šeimos gydytojo siuntimuose pas psichiatrus retai kada būna pateikiama informacija apie paciento fizinius simptomus. Vis dėlto medicinos gydytojai pripažįsta, kad psichiatrai gali padėti žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų, ir turi tam reikalingos patirties. Medikai taip pat teigia, kad vertina psichiatrų konsultantų patarimus, nors nenori, kad pastarieji gydytų ilgą laiką.
Psichiatrų patirtis ir pasitenkinimas darbu
Tyrimai rodo, kad psichiatrai yra patenkinti savo specialybe ir vertina ją aukštais balais. Tačiau pagrindinės priežastys, dėl kurių gydytojai meta savo profesiją, yra prastas psichiatrijos įvaizdis visuomenėje, pagarbos iš kitų specialybių gydytojų trūkumas ir maži atlyginimai.
Studijuojantys ir jau dirbantys slaugytojai psichiatriją vertina teigiamai. Tačiau sveikatos profesionalų požiūris į specialųjį psichiatrinį gydymą sutampa su visuomenės ir medicinos studentų požiūriu. Todėl ilgojo poveikio vaistai dažniausiai laikomi prievartiniais, varžančiais paciento savarankiškumą. Jie teiktų pirmenybę psichoterapijai, bet ne antidepresantams, o psichotropinius vaistus skirtų tik blogiausiu atveju.
Pacientų požiūris į psichiatrinį gydymą
Pacientai, gavę siuntimus pas psichiatrą ir nesikreipę, dažniausiai bijo psichikos ligos stigmos, o ne prasto gydymo. Dažnai pacientai tikisi, kad gydymas padės, ir dauguma ambulatorinių pacientų iš bendruomenės psichikos sveikatos centro yra patenkinti savo gydymu.
Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai planuojant konsultacijas
Ir konkrečioms psichiatrinio gydymo formoms, ir psichotropiniams vaistams pacientai ir jų giminaičiai taiko tokius pačius stereotipus, kaip ir visuomenė. Vadinasi, šių vaistų dažnai atsisakoma, nes manoma, kad jie sukelia priklausomybę, negydo tikrųjų ligos priežasčių, sukelia asmenybės pokyčius ir slopina normalius jausmus.
Pacientų ir jų giminių požiūris į psichiatrus prieštaringas. Jie patenkinti psichiatrų darbu, o požiūris į juos tampa pozityvesnis besigydant ligoninėje. Dažnai nusiskundžiama įtampa ir skuba psichiatrinės priežiūros įstaigose, kad trūksta laiko intensyviems pokalbiams. Kai kurie pacientai psichiatrus apibūdino kaip valdingus, o kai kurie giminės - kaip arogantiškus.
Žiniasklaidos vaidmuo formuojant psichiatrijos įvaizdį
Apskritai psichiatrijos vaizdavimas naujienų ir pramogų žiniasklaidoje dažniausiai yra neigiamas. Žiniasklaidos komentaruose psichiatrija - tai disciplina be tikros akademinės vertės, be mokslo metodų arba veiksmingo gydymo technikos. Laikraščiai ir filmai dažniausiai neigiamai vaizduoja psichiatrijos ligonines. Taip pat dažnai vaizduojamas neigiamai psichiatrinis gydymas, vyrauja neveiksmingo ir baudžiamo pobūdžio elektrošoko vaizdiniai, priverstinė izoliacija arba psichoanalitinis gydymas.
Dauguma visuomenėje paplitusių stereotipų gali būti aptinkami panagrinėjus, kaip psichiatrai vaizduojami žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, psichiatrai vaizduojami kaip negalintys padėti, užtikrinti veiksmingo gydymo, negebantys paaiškinti arba nuspėti savo pacientų elgesį. Ir dar, psichiatrams apibūdinti dažnai naudojami menkinantys ir neetiški žodžiai.
Klastingas, valdžią demonstruojantis psichiatras, despotiškos valstybės valdininkas buvo tipiškas praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje. Vėlesniais metais atsirado kiti psichiatrų potipiai. Dr. Dippy (angl. gydytojas Pamišėlis), Dr. Wonderfull (gydytojas Nuostabusis) ir Dr. Evil (gydytojas Blogis), kurie atitinka šiuos stereotipus: išprotėjęs psichiatras beprotis, super-gydytojas ir išnaudotojiškas bei ribas peržengiantis psichiatras. Išnagrinėjus meninius filmus, buvo pasiūlyta panaši klasifikacija.
Strategijos psichiatrijos įvaizdžiui gerinti
Siekiant pagerinti psichiatrijos įvaizdį, būtina imtis įvairių strategijų, įskaitant:
- Visuomenės švietimas: Gerinti visuomenės žinias apie psichikos sutrikimus ir psichiatrinį gydymą, siekiant sumažinti stigmą ir skatinti supratimą.
- Žiniasklaidos mokymai psichiatrams: Suteikti psichiatrams įgūdžių bendrauti su žiniasklaida, kad būtų suformuotas tikroviškesnis požiūris apie psichiatrinį gydymą ir jo vartotojus.
- Mokymo programų keitimas medicinos mokyklose: Įtraukti specialius metodus, kurie keičia požiūrį į psichiatrinį gydymą kaip į neveiksmingą, pavyzdžiui, psichiatriniai seminarai apie žmonių, sergančių šizofrenija, pasveikimą.
- Pacientų ir jų šeimų įtraukimas: Įtraukti pacientus ir jų šeimas į sprendimų priėmimą dėl gydymo, siekiant padidinti pasitenkinimą gydymu ir sumažinti neigiamus stereotipus.
- Bendradarbiavimas su žiniasklaida: Objektyviai informuoti spaudoje apie psichiatriją, kad būtų pakeista visuomenės nuomonė, ypač norint teisingiau supažindinti su gydymo būdais ir jų veiksmingumu.
Norint formuoti teigiamus santykius su mokslus jau baigusiais gydytojais, rekomenduojamas konsultacinis - tiesioginio ryšio palaikymas su psichiatru. Svarbu, kad psichiatras būtų laikomas „visų pirma gydytoju, o tik po to specialistu”, turintis tvirtas medicinos žinias.
Kvebeko (Kanada) psichiatrijos asociacija kreipėsi į komunikacijos firmą ir parengė rekomendacijas, kaip gerinti psichiatrų įvaizdį. Jų strategija moko, kaip tapti labiau matomu žiniasklaidoje, atsiliepti į visuomenės poreikius ir kritinius įvykius bei kaip didinti psichiatrų įtaką bendruomenėje. Asociacija taip pat siekia įrodyti, kad psichiatrai privalo viešai reaguoti, jei kritikuojama jų profesija.
Siekiant mažinti medicinos profesijos stigmą, patariama kelti stigmos problemą psichiatrijos mokymo programoje, supažindinant medicinos studentus su tikslesniu psichiatrijos kaip disciplinos įvaizdžiu ir teigiamais šios profesijos modeliais.
Psichiatrijos ateities perspektyvos
Psichiatrijos ateitis priklauso nuo kelių svarbių veiksnių. Pirmiausia, būtina didinti finansavimą psichikos sveikatos priežiūrai, siekiant užtikrinti prieinamumą ir kokybę paslaugų. Antra, svarbu integruoti psichikos sveikatos priežiūrą į bendrąją sveikatos priežiūros sistemą, kad pacientai galėtų gauti pagalbą kuo anksčiau. Trečia, būtina skatinti mokslinius tyrimus psichikos sveikatos srityje, siekiant geriau suprasti psichikos sutrikimus ir sukurti veiksmingesnius gydymo metodus.
Taip pat svarbu atsižvelgti į naujas technologijas ir dirbtinio intelekto (DI) panaudojimo galimybes psichiatrijoje. DI gali būti naudojamas psichikos sutrikimų diagnostikai, gydymo planavimui ir individualizuotos priežiūros teikimui. Tačiau svarbu užtikrinti, kad DI būtų naudojamas etiškai ir atsakingai, atsižvelgiant į pacientų privatumą ir saugumą.
Visuomenės spaudimas ir socialinės normos taip pat daro didelę įtaką psichinei sveikatai. Svarbu didinti visuomenės sąmoningumą apie psichikos sveikatą ir skatinti atvirą dialogą apie psichikos sutrikimus, siekiant sumažinti stigmą ir sukurti palaikančią aplinką žmonėms, patiriantiems psichikos sveikatos sunkumų.
Psichoaktyvių medžiagų vartojimas ir psichikos sveikata
Psichoaktyvių medžiagų vartojimas yra potenciali psichinės sveikatos apsaugos problema. Nors alkoholis šiuolaikinio mokslo jau pripažįstamas kaip vienas pavojingiausių narkotikų, net ir juo įmanoma mėgautis atsakingai. Rizika, kad jis taps psichinės sveikatos problema, priklauso nuo jo vartojimo kultūros. Tas pats galioja ir kitoms psichoaktyvioms medžiagoms, tokioms kaip MDMA.
Svarbu užtikrinti, kad vartotojai būtų informuoti apie psichoaktyvių medžiagų riziką ir galėtų gauti pagalbą, jei susiduria su priklausomybės problemomis.
Pirmas įspūdis ir jo svarba
Sakoma, kad suvoktume, ar žmogus patinka, ar ne, užtenka vos kelių akimirkų. Pirmas įspūdis padeda sukurti socialinį kontaktą. Vos pamačius nepažįstamą žmogų, jis gali sukelti pasitikėjimą, o tai padeda stiprinti ryšį. Be to, tampa lengviau prie žmogaus prieiti, bendravimas būna lengvesnis. Socialinis kontaktas svarbus siekiant tam tikrų tikslų.
Pirmas įspūdis susidaro per 3-5 sek. Per ateinančias 20-60 sek. šis įspūdis užsifiksuoja sąmonėje. Kartais jis būna toks stiprus, kad norint jį pakeisti gali prireikti ne vienų metų. Apskritai performuoti pirmą įspūdį nėra lengva - tai gana sudėtingas procesas.
Teigiama, kad pirmiausia įspūdį formuoja išvaizda, drabužiai ir elgesys - tai sudaro net 55 %. Asmens mimikos, poza ir t. t. 35 % apima balsas - kas ir kaip kalbama, tembras, intonacija, kalbėjimo tempas ir pan. Na ir 10 % sudaro tai, kas pirmo susitikimo metu yra sakoma, t. y. kokia informacija pateikiama. Taigi, pavyzdžiui, kai vaikinas prieina prie merginos, nėra taip svarbu, ką jis sako. Negalima pamiršti ir pasitikėjimo savimi bei humoro jausmo.
Remiantis tuo, kas sudaro pirmą teigiamą, malonų įspūdį, galima išskirti ir tai, kas gali jam pakenkti. Taigi pirmoje vietoje atsiduria netinkama išvaizda. Pavyzdžiui, jei žmogus ateina į darbo pokalbį didelėje įmonėje, kurioje itin vertinamas įvaizdis, o asmuo pasirodo apsirengęs su nelygintais marškiniais ar sportinę avalynę derina su kostiumu, jis greičiausiai paliks neigiamą įspūdį. Šiuolaikinėje visuomenėje išvaizda apskritai užima itin svarbią vietą. Nesunku pajusti, kaip atstumia savęs neprisižiūrintys žmonės.
Teigiamą įvaizdį kuria pasitikėjimas savimi, tiesi, tvirta stovėsena ir eisena, nuosaikus atkaklumas, tiksli, nuoširdi komunikacija, šypsena. Šie niuansai itin svarbūs dalyvaujant dalykiniuose susitikimuose.
Maloniai nuteikti gali tinkamas rankos paspaudimas, t. y. tvirtas, tiesus. Teigiama, kad šiek tiek iš aukščiau paduoda ranka išreiškia asmens norą kitą tarsi užgožti, o iš apačios - atvirkščiai - lyg palįsti po padu. Vertėtų dėmesį atkreipti ir į balso toną. Stengtis išlaikyti ritmą, tinkamą tonaciją, nekalbėti per garsiai ar per tyliai.
Akių kontaktas taip pat svarbus. Į šalis bėgiojantis žvilgsnis nesukurs pasitikėjimo. Apsimestinį susidomėjimą gali išduoti sukryžiuotos rankos, kojos. Tokie netikslumai gal ir nėra ryškūs, bet į juos gana greit reaguoja pasąmonė.
Tačiau, ko gero, svarbiausia - būti savimi. Nenatūralumas labai greit išryškėja. O nuoširdumas tarsi savaime užburia. Būna žmonių, kurie tiesiog nemoka palikti malonaus pirmo įspūdžio.
Norint patikti kitiems, pirmiausia reikia patikti sau. Taigi norint patikti kitiems reikėtų pradėti ne nuo to, kaip apsimesti, kokius gražius drabužius apsirengti ar išmokti tinkamai kalbėti, elgtis, bet pažiūrėti į save. T. y. ar pats žmogus save myli, ar patinka sau toks, koks yra, ar sugeba save priimti. Jeigu ne, tai reikėtų pradėti nuo to, kodėl taip yra - suprasti priežastis, pamilti ir išmokti priimti save.
Labai neigiamai nuteikia nuolatinis niurzgėjimas, nepasitenkinimo rodymas, subjurusi nuotaika. Kuo žmonės panašesni - turi bendrų pomėgių, sutampa požiūriai, būdo savybės, t. y. kuo mažiau susikirtimo taškų, tuo santykiuose savaime mažiau audrų, aštrių konfliktų. Panašiems žmonėms lengviau vienas prie kito prisitaikyti. O juk bet kokie santykiai reikalauja didesnio ar mažesnio prisitaikymo. Kuo mažiau tenka nuolaidžiauti, derintis, tuo lengviau kuriamas ryšys. Jis kur kas paprastesnis ir saugesnis.
Apranga ir stilius kaip saviraiškos priemonė
Su savo santykiu su mada ir jos siūlomomis naujovėmis kiekvienas žmogus išreiškia individualiai. Ir jei vienam būti senamadiškam - gėda, tai kitas didžiuojasi, galėdamas vieną ir tą patį drabužį dėvėti daugelį metų. Vienas kuria savo individualų stilių, kuriam būna ištikimas visą gyvenimą, kitas keičiasi kartu su sezonine mada. Drabužiai skirti ne tik pridengti mūsų kūną: jie parodo, kas mes esame, ką mėgstame, kaip reaguojame ir kuo gyvename. Aprangos stilius yra savotiška bendravimo priemonė.
Iš aprangos stiliaus galime matyti, ar žmogui svarbu bendrumas ar individualumas, ar jis siekia priklausyti grupei, ar įgyti pranašumą, o gal kompensuoti savo menkavertiškumą. XXI a. mada ir aprangos stilius ypač demokratiški. Nors vis dar išlieka keturios pagrindinės kryptys (klasikinis, romantiškas, folklorinis, sportinis stilius), šiuo metu tampa madingas individualumas.
Laikantis visuomet tą patį, ribotai visuomenės grupei būdingą aprangos stilių, žmogus atkakliai visose gyvenimiškose situacijose rengiasi „kaip priklauso“ (pvz., valdininkui, dailininkui, sportininkui, mokytojui). Iš vienos pusės tokį nelakstumą galime suprasti kaip labai siaurą socialinį interesą, norą bendrauti tik su tam tikra visuomenės grupe. Kita vertus - žmogus yra susitapatinęs su ja ir tai jam suteikia saugumo. Taip drabužiai pasitarnauja kuriant bendrumo jausmą, demonstruojamą ir sau, ir pasauliui. Priklausymo grupei jausmas visuomet pastiprinamas apsirengiant taip, kaip visi, t. y. apsivelkant grupės „uniformą“.
Menkai save vertinantis žmogus nesijaučia priklausantis, „pakankamai geras“, nepasitiki savo jėgomis. Vienaip ar kitaip, pranašumo siekimas būdingas visiems žmonėms. Kai kada jis pasireiškia per manieras, kai kada per lūkesčius ir reikalavimus. Taip pat gali reikštis ir per aprangos stilių. Tačiau nustebsite - ne visada menkai save vertinantis žmogus norės būti „pilkas“ ir nepastebimas.
Yra žmonių, kurie mėgsta rengtis „kaip visi“. Jiems patinka neryškios spalvos, niekuo neypatingi drabužių modeliai. Rodosi, kad tokie asmenys tiesiog stengiasi susilieti su minia, tapti nematomi. Kaip teigia A. Adleris, „pilkas“ aprangos stilius gali liudyti „kad prieš mus nepasitikintis savimi žmogus, vengiantis spręsti gyvenimišką klausimą, jis nepasikliauja savimi ir nespindi optimizmu“.
Susiliejimas su minia turi tam tikrų privalumų. Būdamas grupėje, su visais ir kaip visi, žmogus gali aiškiau suvokti savo emocijas ir stipriau jas išreikšti. Ypač tai svarbu droviam, nedrąsiam žmogui, kuris linkęs savo jausmus užgniaužti.
Menkai save vertinančiam žmogui pranašumo siekimas tampa ypač aktualus. Jis gali aktyviai demonstruoti priklausymą aukštesniam sluoksniui, pavyzdžiui, rinktis brangius aksesuarus, žinomų dizainerių drabužius.
Žmogaus elgesys bei reagavimo į pasaulį būdas yra nulemtas jo asmeninės logika, įsitikinimų, elgesio modelių, gyvenimo tikslų. Suprasti žmogų - tai intuityviai pajusti pagrindinę jo gyvenimo liniją, jo asmeninę logiką. A. Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Kitaip tariant, jo kūnas, psichika ir dvasia yra vienas su kitu susiję, vienas per kitą pasireiškia ir vienas kitą veikia. Žmogaus „socialinė oda“ - drabužis - taip pat atspindi jo charakterį, vertybines nuostatas ar kitas gyvenimo stiliaus apraiškas.
Svarbu net ir tai, kokiai mados vartotojų kategorijai žmogų galima būtų priskirti: „Inovatoriai“ (pionieriai), „Ankstyvieji įsisavintojai“ (lyderiai), „Vėlyvoji dauguma“ (konservatoriai) ir „Atsiliekantys“ (tradicionalistai).
Kalbėdamas apie neurotinius sutrikimus A. Adleris mini sutrikusią pusiausvyrą tarp vyriškumo ir moteriškumo. Šis sutrikimas būdingas ir dabartiniais laikais: matome pabrėžtinai vyriškai besirengiančias moteris ar moteriškai besipuošiančius vyrus. Tokius kraštutinumus, pasak A. Adlerio, lemia istoriškai susiformavusi nuostata, kad „moteriškos“ savybės yra: pasyvus elgesys, paklusnumas, silpnadvasiškumas, nežinojimas, nemokėjimas, o „vyriškos“: neapykanta, užsispyrimas, žiaurumas, egoizmas ir triumfo bei pergalės siekimas bet kokiuose žmogiškuose santykiuose.
Šiuolaikinėje visuomenėje nuolat mažėjant skirtumui tarp to, kas moteriška, ir to, kas vyriška, populiarėja unisex stilius, išreiškiantis lyčių vaidmenų susiliejimą daugelyje gyvenimo sričių. Besirenkantieji šį stilių deklaruoja savo nepriklausymą nė vienai iš lyčių ir taip šiuolaikiškai sprendžia vyriškumo / moteriškumo konfliktą.
tags: #psichologo #ivaizdis #visuomeneje