Šiame straipsnyje aptarsime, kaip suteikti psichologinį palaikymą artimam žmogui pokalbio metu. Sužinosite, kaip pasiruošti pokalbiui, kokias frazes naudoti, kaip atpažinti žmogaus pokyčio stadiją ir kaip elgtis kiekvienoje iš jų. Taip pat aptarsime, kuo skiriasi pokalbis su psichologu nuo pokalbio su draugu ir kur ieškoti tolesnės pagalbos.
Pasiruošimas Pokalbiui
Pastebėjus, jog artimas žmogus susiduria su emociniais sunkumais, gali būti nedrąsu ir kilti baimių, kaip pradėti pokalbį, kaip neįžeisti, kaip efektyviai nukreipti pas specialistą ir kaip nepakenkti. Pačių sukurtos baimės gali užkirsti kelią atvirai kalbėti apie problemą ir pasiūlyti pagalbą. Visų pirma, pasiruoškite prieš pradedant pokalbį:
- Pasirinkite tinkamą laiką ir saugią aplinką. Tai turėtų būti rami vieta, kurioje abu jaustumėtės patogiai ir galėtumėte netrukdomai kalbėtis.
- Būkite tikslūs, nuoširdūs ir kalbėkite nuo savęs. Tai padės išvengti kaltinimų ir parodys, kad jums iš tikrųjų rūpi.
Naudokite tokias frazes:
- "Aš pastebėjau, kad pasikeitė…"
- "Aš nerimauju dėl…"
- "Man rūpi tavo savijauta…"
- "Nežinau, kaip padėti, bet pabandom kartu…"
Jei kalbėsite atvirai, nevertinsite, nepatarinėsite, o daugiau klausysitės, žmogui nepakenksite. Priešingai, parodysite jam, kad jis gali saugiai jums atsiverti.
Pokyčio Stadijos ir Kaip Elgtis Kiekvienoje Iš Jų
Prieš pokalbį arba jo metu įsivardinkite, kurioje pokyčio stadijoje yra žmogus:
Taip pat skaitykite: Viskas apie psichologo darbą
Neigimo Stadija
Kai žmogus nepripažįsta problemos, jį nukreipti pagalbos sudėtingiausia. Net jei priversite žmogų nueiti pas psichologą, naudos iš to nebus. Kabinete toks žmogus būna užsisklendęs, priešiškas. Lyg pokalbis su psichologu būtų bausmė. O nuo kliento motyvacijos priklauso, kiek konsultavimas bus efektyvus. Jei žmogus tam nepasiruošęs, ne tik, kad nevyks jokie pokyčiai, bet ateityje kreiptis pagalbos gali trukdyti įgyta neigiama pirmoji patirtis ("nuėjau, ir nieko man nepadėjo").
Ką daryti? Šioje stadijoje su pagarba ir nuoširdumu kalbėkitės su žmogumi, kokius pokyčius pastebite jo gyvenime, kaip jaučiatės dėl to.
Svarstymo Stadija
Čia žmogus jau suvokia, kad yra problema (nors nebūtinai dar gebės tiksliai ją įvardyti). Šiame etape žmogus dvejoja, eiti pas psichologą ar ne?
Ką daryti? Nepatarinėti, neliepti, bet išklausyti ir kartu aptarti, kaip būtų galima spręsti situaciją. Kartais žmogui gali užtekti tik nuoširdaus pokalbio ar kelių, kartais gali prireikti pasitelkti kitus turimus resursus, o kartais išeitis gali būti vizitas pas specialistą. Apsvarstykite kartu:
- Kas gali blogo nutikti besikreipiant?
- Ko žmogus bijo?
Išsiaiškinus baimes, aptarkite, ar jos realios, pagrįstos? Kaip galima apsisaugoti, rasti kitų būdų? (pvz., baimė dėl išlaidų - yra ir nemokamų galimybių). Taip pat aptarkite, o kas gero gali nutikti? Kokia galima nauda? Po pokalbio žmogus nebūtinai priims sprendimą.
Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir psichologija: ryšys
Ketinimo Stadija
"Gal ir būtų gerai nueiti" - tai jau ženklas daugiau iniciatyvos imtis jums.
Ką daryti? Galima pasiūlyti, kad jūs pasidomėsite galimybėmis ir sąlygomis, jei pats žmogus tam dar neturi jėgų ar jam nedrąsu. Susirinkite visą informaciją ir pateikite variantus. Svarbiausia - nenuspręskite už patį žmogų, leiskite jam išsirinkti specialistą pačiam. Priminkite, kad nebūtinai iš pirmo karto specialistas tiks. Kartais neužtenka vienos konsultacijos - ryšys užsimezga eigoje. Taip pat galite susirašyti prioritetinį psichologų sąrašą, nuo kurio psichologo pradėsite, ir jei su pirmuoju nepavyks susiderinti, žmogus iš karto turės kitą variantą. Taip pat, prieš einant galite paskatinti pasiruošti - apgalvoti kelis klausimus. Taip pirmoji konsultacija bus efektyvesnė. Klausimai gali būti:
- Kaip suprantu savo problemą?
- Dėl ko nusprendžiau kreiptis pagalbos dabar?
- Koks mano tikslas, ką noriu konsultacijose pasiekti?
- Kodėl man tai svarbu?
- Iš ko suprasiu, kad pokytis jau įvyko?
- Kiek esu pasiruošęs pradėti pokyčių kelionę?
Veiksmo Stadija
Artėjant vizito laikui gali didėti nerimas, kilti noras atšaukti apsilankymą.
Ką daryti? Pastiprinkite, pagirkite artimąjį, kad ryžosi šiam žingsniui. Galite pasiteirauti, ar turi kaip nuvykti? Gal nori, kad palydėtumėte iki kabineto? Po apsilankymo gerbkite žmogaus ribas ir nespauskite dalintis, ką kalbėjo su psichologu, tačiau galite paklausti, kaip sekėsi, ar ketina lankytis toliau? Paskatinkite konsultacijas tęsti. Priminkite, jog sunkumai formavosi kurį laiką ir sudėtingi išgyvenimai trunka ne vieną dieną, tad ir išėjimas iš jų neįmanomas per vieną pokalbį.
Teigiamos Nuostatos Apie Psichologinę Pagalbą
Transliuokite teigiamas nuostatas apie psichologinę pagalbą. Tyrimais įrodyta, kad ar žmogus kreipsis pagalbos ar ne, didele dalimi priklauso nuo to, ką apie tokią pagalbą galvoja jo aplinka. Jei pašiepiate asmenis turinčius psichikos sveikatos sunkumų, o kitą dieną artimąjį raginate kreiptis pagalbos - šansai sėkmingai nukreipti gerokai mažesni. Apie emocinius sunkumus kalbėkite lygiai taip pat, kaip apie bet kokius kitus sunkumus. Jei pats lankėtės pas psichikos sveikatos specialistus, ar tai darė kas iš žinomų žmonių - pasidalinkite.
Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai planuojant konsultacijas
Pokalbis su Psichologu vs. Pokalbis su Draugu
Svarbu suprasti, kuo skiriasi pokalbis su psichologu nuo pokalbio su draugu:
- Nešališkumas. Psichologas pokalbio metu stengiasi užimti nešališką, neutralią poziciją kliento sunkumų atžvilgiu. Tuo tarpu draugai dažniausiai būna šališki.
- Konfidencialumas. Psichologai dažniausiai sako: "Tai, ką pasakysite čia, liks tarp mūsų". Konfidencialumo taisyklės privalo laikytis kiekvienas profesionalus psichologas, tačiau draugas tokios pareigos neturi.
- Tikslingumas. Pokalbis su psichologu turi aiškiai apibrėžtą tikslą. Psichologas jau pirmos konsultacijos metu paklausia, kokios pagalbos klientas iš jo tikisi, kokių pokyčių nori sulaukti po bendro darbo.
- Apibrėžtumas laike. Psichologo konsultacijos trukmė yra aiškiai apibrėžta. Paprastai konsultacija trunka apie valandą laiko ir vyksta vieną ar du kartus per savaitę.
Nors socialiniai ryšiai, nuoseklus bendravimas ir palaikymas yra reikšmingi, kartais parankiau yra gauti specialisto konsultaciją. Ypač tais atvejais, kai situacija jautri, pavyzdžiui, netekus kūdikio nėštumo metu, arba susiduriant su depresiškumu. Artimieji, patys nepatyrę emociškai sunkesnių išgyvenimų, arba patys tuo laikotarpiu negavę reikiamo palaikymo, gali stokoti jautrumo, reikalingo tais atvejais. Būtent psichologo išsilavinimas, taikomi metodai, visiškas anonimiškumas ir neutrali aplinka sudaro sąlygas išgyventi savo jausmus pilnai ir be vertinimo. O būtent toks priėjimas dažnai padeda lengviau gyti ir sveikti.
Kur Ieškoti Tolesnės Pagalbos
Jei jaučiate, kad artimajam reikalinga tolesnė pagalba, yra daugybė vietų, kur galima kreiptis:
- Emocinės paramos linijos: Pagalbos linijos skirtos įvairaus amžiaus žmonėms. Žmonės kitoje ragelio pusėje - savanoriai, dalyvavę ne vienuose parengiamuosiuose mokymuose.
- Projektas pasikalbekime.lt: Tai trys nemokamos psichologinės konsultacijos.
- Psichologinės pagalbos telefonu linijos: Lietuvoje yra penkios psichologinės pagalbos telefonu linijos, į specialistus bei savanorius taip pat galima kreiptis ir internetu.
- Specializuotos pagalbos centrai: Jeigu patiriate smurtą, galite kreiptis į specializuotos pagalbos centrus, kurie teikia kompleksinę pagalbą.
- Pagalbos moterims linija: Veikia visą parą 24/7. Pokalbiai anonimiški.
Psichologinis Palaikymas Sergančiajam ir Jo Šeimai
Sunkiausias uždavinys, kuris laukia gydytojų ir artimųjų - pranešti ligoniui apie diagnozę. Gerai, jei gydytojas yra pajėgus įvertinti ligonio pasirengimą priimti neigiamą informaciją ir sumažinti psichologinį sukrėtimą. Manoma, kad daugeliu atvejų diagnozė turi būti ligoniui žinoma, nes žinojimas tampa stipriu stimulu imtis aktyvių veiksmų prieš ligą.
Artimieji paprastai nėra medikai ir neturi pakankamai žinių apie ligą, todėl pasikonsultuokite su specialistais apie ligos pobūdį, eigą, numatomą gydymą, paskaitykite medicininės literatūros minėtais klausimais. Tuomet jausitės labiau užtikrinti dėl sėkmingo ligos įveikimo.
Ligonio reakcija į diagnozę gali būti pati įvairiausia. Geriau, jei pokalbyje dalyvautų keli artimieji. Pirma, nepaisant psichologinio pasirengimo pradėti pokalbį, gali kilti nenumatytų situacijų, todėl būtina apsidrausti ir turėti „asistentą“. Dar vieno žmogaus dalyvavimas sumažins smūgį visiems, kurie bus įtraukti į pokalbį. „Asistentas“ perims dalį atsakomybės dėl pokalbio eigos, nes bet kuriuo momentu galės įsiterpti, papildyti ar net tęsti pokalbį . „Asistento“ rolė - būti savotišku „žaibolaidžiu“. Antra, dėl ko labai svarbu, kad būtų daugiau artimųjų, - tai dėl galimų kraštutinių sergančiojo reakcijų į diagnozę. Žinoma atvejų, kai sužinoję diagnozę, ligoniai elgdavosi išskirtinai agresyviai savo ar artimųjų atžvilgiu. Todėl nekvieskite į šį nelengvą pokalbį tų giminaičių, kurie nėra pakankamai santūrūs ir emociškai stabilūs.
Paros laikas taip pat turi įtakos. Manoma, kad geriausias laikas pokalbiui - nuo 10 iki 16 val. Nepatartina pradėti pokalbį, kuris gali užsitęsti iki kelių valandų, vakare, nes organizmas bus pavargęs ir į negatyvią informaciją reaguos daug aštriau. Be to, vakare turėsite mažiau priežasčių būti šalia artimojo minėtas kelias valandas.
Sergančiojo šeimai nuolat yra reikalingas psichologinis palaikymas, tad būkite arti vienas kito ir suteikite šią paramą kaip įmanoma dažniau. Sergančiojo ir jo šeimos nusiteikimas - lemiamas faktorius, nuo kurio priklausys gydymo eiga. Šeima turi būti nusiteikusi tik pergalei, apvainikuotai kantrybe.
Nuoskaudos jausmas - vienas dažniausiai pasitaikančių psichologinių ypatumų, kai kalbame apie sergančiuosius liga. Žmogui yra įprasta savo kančios priežasčių ieškoti aplinkoje. Gynybinės psichologinės sistemos gali net iššaukti egocentrines reakcijas - „Kodėl jums nėra taip blogai kaip man?“. Agresija artimųjų atžvilgiu gali tęstis ganėtinai ilgai. Jums dėl to skaudu, tad apkaltinate sergantįjį nedėkingumu? Neskubėkite! Pakeiskite savo požiūrį - tegul jūsų širdies niekuomet neapleidžia įsitikinimas, kad pykstama ir šaukiama ne ant jūsų. Tiesiog taip sergančiajam lengviau. Tuo labiau, kad ligonis supranta, kad tik patys artimiausi žmonės atleis jam tokią agresiją. Svarbiausia neatsakyti agresija į agresiją. Nesigraužkite - tai nieko bendro su jumis neturi! Kartais verta priminti, tačiau labai subtiliai, kad jūs nesate kalti dėl to, kad jis serga. Neretai tai gali iššaukti dar didesnę agresiją, bet jūsų ramus ir užtikrintas atskymas privers sergantįjį susimąstyti.
Dar vienas išsivystantis sergančiajam psichologinis kompleksas - manymas, kad „esu našta šeimai“. Kartais tenka susidurti su dar vienu šokiruojančiu dalyku - tai sergančiojo noru numirti. Ligonis gali sakyti, kad „artimieji jo nesupranta“. Ir nors tai perdėtas apibendrininmas, bet iš dalies taip ir yra. Liga gali būti išties nenuspėjama, keisti savo pavidalus taip greitai, kad artimieji tiesiog nespėja adaptuotis prie pokyčių. Tad nesibaiminkite tiesiai paklausti sergančiojo - kaip jis nori, kad jūs elgtumėtės?
Vienas iš pagrindinių asmenybės poreikių - noras būti reikšmingu. Ligos metu sergantysis ypač jautrus šiuo klausimu. Todėl ligos metu stenkitės palaikyti tokius pačius santykius, kokie buvo susiklostę iki ligos. Sergantysis gali ir turi dalyvauti šeimos gyvenime. Nemanykite, kad visas sergančiojo egzistavimas dabar susijęs su jo problemomis. Pasitarkite esminiais šeimos klausimais, aptarkite ateities planus. Tai teigiamai įtakos sergančiojo savijautą ir padidins tikėjimą šviesesniu rytojumi. Jeigu tai tik pirmosios ligos stadijos, sergantysis gali tęsti aktyvų gyvenimą ir net dirbti. Tinkama veikla tokioje situacijoje būtų nesudėtingi ir širdžiai mieli darbai, kurie anksčiau buvo hobis. Jei visgi tokių nebuvo, artimieji turėtų pasiūlyti kažką, kas būtų įdomu sergančiajam ir naudinga šeimai.
Surinkę visą įmanomą informaciją, sergantysis ir artimieji iškart stengiasi įvertinti visus kovos su priešu metodus. Jeigu įmanoma, geriausia, kad sergantysis pats nuspręstų dėl gydymosi metodo, jūsų nuomonė turėtų išlikti kiek įmanoma neutralesnė. Beveik kiekvienam metodui yra būdingi skirtingi šalutiniai poveikiai ir galimos ilgalaikės pasekmės. Kaip parašiutininkas pats sau sulanksto parašiutą, taip ir ligonis turi pats pasirinkti gydymo būdą.
Kaip bebūtų gaila, bet ligų gydymas susijęs su didelėmis išlaidomis. Patartina, kad pirmiausia šeimos nariai aptartų gydymui reikalingos išlaidas, sergančiajam nedalyvaujant tokiame pokalbyje. Svarbiausia - viską gerai apsvarstyti, nepriimti skubotų sprendimų, nes „ant kortos pastatyta“ ne tik artimojo sveikata, bet ir šeimos finansinis saugumas. Beje, kad ir kaip banaliai skambėtų, pinigai nevisada viską lemia.
Kartais ligonis būna taip sutrikęs, kad atidėlioja gydymo pradžią. Jei toks neryžtingumas užsitęsia per ilgai ar tampa pavojingas, galima pritaikyti ir slaptą poveikio būdą, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai pateisinamas, - tiesiai ir užtikrintai pasakyti: „Mums jau nėra ką prarasti!“. Neretai nuo tokių žodžių patirtas šokas mobilizuoja sergantįjį. Tačiau kas iš artimųjų šią frazę ištars garsiai?
Gydymo proceso metu sergančiojo ir jo artimųjų santykiai tampa labai svarbūs. Praktiškai nėra nei vieno „lengvo“ ligos gydymo būdo. Tą turėtų žinoti ir pats ligonis, ir jo artimieji. Nesistenkite įtikinti sergančiojo, kad gydymas bus greitas ir lengvas.
Dėl savitarpio pagalbos grupių ligoniams - tegul kiekvienas pats renkasi, ar jam bendrauti su tais, kurie sirgo ar serga panašia liga. Ligos ypatingos tuo, kad ligoniai su identiškom diagnozėm gali visiškai skirtingai reaguoti į vieną ir tą patį gydymą. Gaudamas informaciją apie konkretų gydymą, jūsų artimasis tarsi „programuojasi“ būtent tokiai, kitam žmogui būdingai, gydymo eigai. Jeigu jūsų artimajam paskirtas gydymas skiriasi nuo kitiems jūsų pažįstamiems žmonėms skirto gydymo, gali kilti nepagrįstų abejonių dėl jo teisingumo. Pasikalbėkite apie tai su gydančiu gydytoju. Praktika rodo, kad nevisada aplinkinių nuomonė būna teisinga arba įvykiai pavadinami tikraisiais vardais.
Gydymo metu labai svarbu stebėti ligonio būklę. Geriausia būtų rašyti dienoraštį. Užsirašykite mitybos, miego ypatumus, temperatūros ar kraujospūdžio kitimą, ypač svarbu pasižymėti naujų nuskausminamųjų vaistų efektyvumą, savijautą po procedūrų ir pan.
Taigi, gydymas buvo veiksmingas ir galima švęsti pergalę… Tačiau visiškai prarasti budrumo negalima. Jeigu liga jau kartą svečiavosi mūsų namuose, ji žino adresą ir gali sugrįžti. Nedalyvaujant pasveikusiajam, yra rekomenduojama sušaukti šeimos susirinkimą ir aptarti tolimesnio bendravimo ir bendradarbiavimo modelį. Tai skamba banaliai, bet tikrai yra veiksminga. Daugelio mokslininkų nuomone, bet kuri stresinė situacija gali tapti esminiu impulsu ligai atsinaujinti. Idealiausia būtų, jei pavyktų namuose sukurti saugią ir tausojančią aplinką. Gali būti, kad pasveikęs šeimos narys dar kartais elgsis agresyviai (tačiau tai tik iš inercijos). Nemanykite, kad dabar jau galite jam sakyti viską, ką galvojate ir ko nepasakėte ligos periodu.
Sveikstantiems yra būdingas dar vienas bendras bruožas - noras kuo greičiau imtis ankstesnių užsiėmimų. Tai tarsi iššūkis sau pačiam ir tarsi patikrinimas - „ar aš galiu?“, „ar aš pakankamai sveikas?“. Atsižvelkite į sveikatos būklę, galbūt švelniai pristabdykite pašėlusį norą gyventi, bet tuo pačiu leiskite mylimam žmogui mylėti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena nugyventa diena. Todėl kad skausmas, išgyventas kartu su jumis, greičiausiai pakeitė požiūrį į daugelį dalykų.
Santykių Palaikymas Pokalbio Metu
Klausimas „Kaip praėjo tavo diena?“ gali tarp partnerių sukelti barnį ar net santykių pablogėjimą. Vašingtono universiteto psichologas Nilas Džeikobsonas atliko tyrimą ir išsiaiškino: kad santuoka ilgalaikėje perspektyvoje būtų sėkminga, reikia išmokti įveikti išorinį spaudimą ir įtampą, kylančius ne poros viduje. Vienas veiksmingiausių būdų papildyti emocijų banko sąskaitą - aptarti, kaip praėjo diena.
Vis dėlto daugybė porų aptaria prabėgusią dieną, tačiau tai nepadeda jiems atsipalaiduoti. Priešingai, stresas tik didėja: partneriams atrodo, kad jų nesiklauso. Vieni ima kalbėtis tik peržengę namų slenkstį, kitiems gi reikia truputį pabūti vieniems, kad galėtų pradėti dialogą. Svarbu iš anksto aptarti tai. Nusistatykite laiką, kuris tiks jums abiem. Kai kurios poros patiria sunkumų, nes per mažai laiko leidžia kartu. Tai trukdo puoselėti meilę. Todėl reikia skirti pakankamai laiko pokalbiui, kad jo metu išties pajaustumėte artumą.
Pokalbio metu aptarkite ką tik norite, išskyrus santuoką ir santykių problemas. Mokėkite išklausyti: kol vienas išlieja emocijas, kitas jo klauso, bet nevertina. Kadangi aptariami dalykai nebus susiję su santuoka, daug paprasčiau palaikyti partnerį, parodyti, kad jį suprantate. Pokalbis padeda įveikti susierzinimą, atsikratyti nerimo, susikaupusių didelių ir mažų problemų. Jeigu jums nejauku, kad partneris jaučia pyktį, liūdesį ar net įsiūtį, laikas susimąstyti, kodėl. Dažnai toks diskomfortas susijęs su iš vaikystės atėjusiu draudimu reikšti negatyvias emocijas. Nepamirškite ir teigiamų emocijų: jeigu pasiekėte ką nors darbe ar auklėdami vaikus, būtinai apie tai papasakokite. Bendrame gyvenime reikia dalintis ne tik skauduliais, bet ir džiaugsmais ar laimėjimais.
Savaime suprantama, kad stengiatės palaikyti partnerį, kai jam sunku, ir norite padėti jam išspręsti problemas. Tačiau dažniausiai jis tiesiog nori išsikalbėti ir pajausti, kad buvo išgirstas. Nesistenkite partnerio gelbėti ar pakelti jam nuotaikos, jeigu nesate to prašomas. Beje, vyrai šią klaidą daro dažniau nei moterys. Mat jiems atrodo, kad gelbėti - jų vyriška pareiga. Tačiau dažniausiai tokie bandymai baigiasi niekuo. Psichologijos profesorius Džonas Gottmanas pastebi: kai moteris dalijasi problemomis, ji nori būti išklausyta ir suprasta. Tai nereiškia, kad problemos nereikia spręsti. Tiesiog prieš patarimus turi eiti užjautimas. Leiskite sutuoktiniui suprasti, kad suprantate jį. Palaikykite partnerį, netgi jei jums atrodo, kad jis nėra objektyvus. Jeigu būsite skriaudiko pusėje, įskaudinsite sutuoktinį. Jei partneris kreipiasi į jus emocinio palaikymo, suteikite jam tai.
tags: #psichologo #pokalbio #metu #reikstas #palaikymas