Psichologija: Kas Tai Yra?

Psichologija - tai mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką, psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Tai plati ir įvairialypė disciplina, apimanti daugybę sričių - nuo individualaus elgesio ir socialinės sąveikos iki protinės veiklos ir emocijų. Psichologija siekia suprasti, paaiškinti ir prognozuoti, kaip žmonės suvokia, mąsto, jaučia ir elgiasi.

Psichologijos Šakos

Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą, skiriamos įvairios psichologijos šakos. Nors jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję, jos leidžia giliau pažvelgti į skirtingus psichikos aspektus. Štai keletas pagrindinių psichologijos šakų:

• Bendroji psichologija: Tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus ir psichologijos sąvokas.
• Diferencinė psichologija: Tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
• Biopsichologija: Tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus. Ji apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją ir psichogenetiką. Šios sritys nagrinėja, kaip biologiniai veiksniai, tokie kaip genai, nervų sistema ir hormonai, veikia mūsų mintis, jausmus ir elgesį.
• Žmogaus raidos psichologija: Tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę. Ji skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją ir gerontopsichologiją.
• Patopsichologija: Tiria psichinės veiklos ir psichikos raidos sutrikimus.
• Specialioji psichologija: Tiria organizmų įvairių anomalijų (aklumo, kurtumo) įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą. Ji skirstoma į tiflopsichologiją ir surdopsichologiją.
• Neuropsichologija: Tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
• Socialinė psichologija: Tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius. Socialiniai psichologai nagrinėja, kaip žmonės veikia vieni kitus, kaip susidaro nuomonės ir stereotipai, ir kaip veikia grupių dinamika.
• Zoopsichologija: Tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
• Taikomosios psichologijos šakos: 20 a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas. Tai apima darbo psichologiją, inžinerinę psichologiją, kriminalinę psichologiją, medicininę psichologiją, meno psichologiją, mokslo psichologiją, muzikos psichologiją, pedagoginę psichologiją, propagandos psichologiją, religijos psichologiją, sporto psichologiją, tanatopsichologiją, teisės psichologiją, teismo psichologiją, ekonominę psichologiją ir kitas.
• Pozityvioji psichologija: Tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms.

Ši psichologijos diferenciacija rodo jos ryšius su kitais mokslais, pabrėždama tarpdisciplininį pobūdį.

Psichologijos Metodai

Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai:

• Eksperimentas: Leidžia tirti priežastinius ryšius tarp kintamųjų kontroliuojamomis sąlygomis.
• Stebėjimas: Leidžia stebėti ir aprašyti elgesį natūraliomis sąlygomis.
• Koreliacinis tyrimas: Apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.

Pagalbiniai metodai:

Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?

• Anketavimas: Leidžia surinkti duomenis iš didelės imties žmonių.
• Interviu: Leidžia gauti išsamesnę informaciją apie asmens patirtį ir nuomonę. Jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba.

Taikomiesiems tyrimams ir praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.

Psichologijos Istorija

Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki 19 a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.

Antika

Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius, senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki 19 a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.

• Demokritas (460-370 pr. Kr.): Atomistinio materializmo pradininkas teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus.
• Platonas (427-347 pr. Kr.): Sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
• Aristotelis (384-322 pr. Kr.): Platono mokinys pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale "Apie sielą". Nuo šio veikalo pasirodymo iki 18 a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika. Remdamasis biologine konceptualine schema, Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.
• Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų): Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas veikale "Charakteriai".
• Augustinas (354-430): Filosofas, teologas pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).

Viduramžiai

Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Savo psichologines pažiūras jis išdėstė veikaluose "Suma prieš pagonis", "Apie sielą" ir "Teologijos suma".

Naujieji amžiai

Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai.

Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė

• Hipokratas (460-377 pr. Kr.): Graikų gydytojas teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką.
• Galenas (apie 130-apie 200): Fiziologas atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
• R. Göckelis (1547-1628): Vokiečių filosofas knygoje "Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida" pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu.
• M. de Montaigne’is: Prancūzų filosofas savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
• R. Descartes’as: 17 a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
• F. Baconas: Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis, daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos.
• T. Hobbesas: Anglų filosofas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys.
• G. W. Leibnizas: Vokiečių filosofas ir matematikas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas.
• Chr. Wolffas: Pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno.
• I. Kantas: Vokiečių filosofas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Veikale "Praktinio proto kritika" teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką.
• J. F. Herbartas: Vokiečių filosofas ir edukologas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Veikale "Psichologija kaip mokslas" teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku.
• J. P. Mülleris (1801-58): Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją.
• Asociacinė psichologija: Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.

XIX amžius

Apie 200 m. 19 a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. 19 a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. 19 a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.

• W. M. Wundtas: Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, 19 a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.
• F. Brentano: Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas. W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija.
• Eksperimentinės psichologijos laboratorija Leipcige: Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso, G. E. N. Müllerio atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį.
• Testų metodas: Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas.
• Kiti psichologai: 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe).
• Aprašomoji psichologija: Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu. Aprašomoji psichologija turėjo įtakos geštaltpsichologijai.

Psichologija ir Psichoterapija

Psichologija ir psichoterapija yra svarbios sritys, susijusios su žmogaus elgesio, minties ir emocijų tyrimu bei pagalba psichologinėms problemoms spręsti. Tačiau jos skiriasi savo tikslais, metodais ir naudojamomis strategijomis.

Psichologija

Psichologija - tai mokslas, nagrinėjantis žmonių elgesį ir protinį bei emocinį veiklumą. Jos tikslas yra suprasti, paaiškinti ir prognozuoti, kaip žmonės suvokia, mąsto, jaučia ir elgiasi. Psichologija, kaip mokslas, tiria daugybę sričių, įskaitant individualų elgesį, socialinę sąveiką, protinę veiklą, emocijas, sveikatą, išmokimą, atmintį, suvokimą ir daugelį kitų aspektų. Ji naudoja įvairius tyrimo metodus, įskaitant stebėjimą, eksperimentus, apklausas, psichometrinius testus ir kt.

Psichoterapija

Psichoterapija yra konkrečios terapinės intervencijos forma, skirta padėti žmonėms spręsti psichologinius sunkumus, išgyventi emocinius iššūkius ir sustiprinti savo gerovę. Tai - veiksmingas būdas gydyti ir palengvinti psichologinius sutrikimus, tokius kaip depresija, nerimas, potrauminis stresas, priklausomybės ir kitos psichologinės problemos. Psichoterapija gali vykti individualiai arba grupėje, o psichoterapeutai gali naudoti įvairias terapijos metodikas, priklausomai nuo paciento poreikių ir terapijos tikslų.

Pagrindinės Psichoterapijos Rūšys

Psichologija gali būti naudinga psichoterapijai, nes psichologinių žinių ir supratimo pagrindu galima kurti ir taikyti veiksmingus psichoterapinius metodus. Štai keletas populiariausių psichoterapijos rūšių:

Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas

1. Kognityvinė elgesio terapija (KET): Tai viena iš plačiausiai pripažintų ir naudojamų psichoterapijos formų. KET dėmesys skiriamas neigiamų ar nenaudingų mąstymo modelių ir elgesio nustatymui ir keitimui. Tai padeda asmenims ugdyti sveikesnius mąstymo modelius ir susidorojimo įgūdžius.
2. Psichoanalitinė-psichodinaminė terapija: Psichodinaminė terapija remiasi idėja, kad daugelis mūsų patirčių, net ir tos, kurios nėra mūsų įsisąmonintos, daro įtaką mūsų elgesiui ir emocijoms. Joje siekiama padėti pacientams suprasti nesąmoningus modelius ir neišspręstus konfliktus, siekiant ilgalaikių pokyčių.
3. Humanistinė terapija: Ši terapija, įskaitant ir egzistencinę terapiją, pabrėžia asmens asmeninį augimą ir savigarbą. Tai pabrėžia savęs atradimo ir savęs priėmimo svarbą, padedant klientams išnaudoti savo potencialą ir vidinius išteklius.
4. Santykių terapija: Orientuota į tarpasmeninius santykius ir bendravimą. Tai padeda asmenims suprasti ir pakeisti neveiksmingus santykių su kitais modelius, siekiant pagerinti savo santykius. Šio tipo terapijoje dažnai naudojami grupiniai, šeimos ar porų užsiėmimai.

Egzotiškos Psichoterapijos Rūšys

Be tradicinių psichoterapijos formų, egzistuoja ir alternatyvūs terapijos būdai, kurie gali turėti unikalių ar netradicinių elementų:

1. Akių judesių, jautrumo mažinimo ir perdirbimo (EMDR) terapija: EMDR dažniausiai taikoma traumoms ir potrauminio streso sutrikimui (PTSS) gydyti. Tai dvišalė stimuliacija, kai naudojami, pvz., akių judesiai ar bakstelėjimai, tuo pačiu metu prisimenant trauminius įvykius. Šios terapijos tikslas - padėti apdoroti traumuojančius išgyvenimus ir sumažinti su tuo susijusią emocinę kančią.
2. Gydymas žirgais: Gydymas arklių pagalba - sąveiką tarp žmogaus ir arklio(ų), vykstančio terapinėje aplinkoje. Arklių buvimas gali palengvinti emocinį augimą, savimonę ir santykių kūrimą. Jis dažnai naudojamas įvairioms psichologinėms ir elgesio problemoms spręsti.
3. Šokio-judesio terapija: Šokio-judesio terapija integruoja judesį ir kūno suvokimą, kad palaikytų emocinę, pažintinę ir socialinę integraciją. Tai gali būti įvairios šokio formos, improvizacija ar judesio pratimai, skatinantys saviraišką, geresnę savijautą ir mažiniantys stresą.
4. Meno terapija: Meno terapija naudoja kūrybinius procesus - piešimą, tapybą ar skulptūrą, kaip saviraiškos ir tyrinėjimo priemones. Tai gali padėti bendrauti, perdirbti emocijas, sumažinti stresą, taip pat įgyti supratimo apie savo patirtį išreiškiant ją meno kūriniu.
5. Laukinės gamtos terapija: Laukinės gamtos terapija apima veiklą lauke ir gamtoje, kur gamtos poveikis žmogui priimamas kaip terapinė intervencija. Ji sujungia nuotykius, grupės dinamiką ir natūralią aplinką, paskatindama asmeninį augimą, savirefleksiją ir atsparumą.

Svarbu pabrėžti, kad šie metodai gali būti laikomi egzotiškais ar alternatyviais, jų veiksmingumas gali skirtis, todėl labai svarbu ieškoti kvalifikuotų specialistų, turinčių atitinkamą išsilavinimą ir kvalifikaciją dirbti šiais konkrečiais terapiniais būdais.

Kaip Išsirinkti Tinkamą Terapiją?

Psichoterapijos pasirinkimas priklauso nuo jūsų poreikių, pageidavimų ir, žinoma, terapeuto kompetencijos. Renkantis tarp psichoterapijos ir psichologo konsultacijos, gali pagelbėti kelių veiksnių apsvarstymas:

1. Problemos pobūdis: Psichoterapija paprastai skirta kompleksiškiems, įsisenėjusiems psichologiniams sunkumams arba psichikos sveikatos sutrikimams, tokiems kaip depresija, nerimo sutrikimai, trauma ar asmenybės sutrikimai. Psichologinis konsultavimas, kita vertus, dažniausiai orientuotas į konkrečius gyvenimo iššūkius, perėjimus ar problemas, kurios gali nereikalauti išsamios analizės ir ilgalaikio darbo.
2. Psichoterapijos tikslai: Jei siekiate asmeninio augimo, savęs pažinimo ar ilgalaikio pokyčio, psichoterapija greičiausiai būti tinkamesnė kryptis. Psichologo konsultacija tinkamesnė, jei jums reikia gairių, paramos ar praktinių strategijų išspręsti konkrečią situaciją ar problemą.
3. Laiko apribojimai: Psichoterapija dažnai apima ilgesnį laikotarpį, trunkantį nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, priklausomai nuo problemos sudėtingumo. Konsultavimas paprastai yra trumpesnis, susitelkiant ties baziniais rūpesčiais.
4. Terapeuto kompetencija: Įsitikinkite, kad terapijos paslaugas teikiančių specialistų kvalifikacija, patirtis ir specializacija atitinka jūsų poreikius. Tiek psichologas, tiek psichoterapeutas turi turėti tinkamą išsilavinimą ir akreditaciją, bei patirtį terapijos sričiai ar metodikai, kurios ieškote.
5. Asmeninės nuostatos: Atkreipkite dėmesį į savo poreikius patogumui ir asmenines nuostatas. Kai kurie žmonės gali geriau jaustis psichoterapijoje, skatinančioje gilų savęs pažinimą, tuo tarpu kiti gali teikti pirmenybę orientacijai į sprendimus, veiksmus ir labai aiškią struktūrą. Svarbu apsvarstyti, kas atrodo tinkamiausia jūsų asmenybei ir poreikiams.

tags: #psichologija #tau #vaizdai