Psichologija Lietuvoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją, kuri atspindi šalies kultūrinius, politinius ir socialinius pokyčius. Šiame straipsnyje apžvelgiama psichologo profesijos raida Lietuvoje nuo seniausių laikų iki šių dienų, atkreipiant dėmesį į svarbiausius etapus, asmenybes ir tendencijas. Straipsnyje analizuojama psichologijos institucionalizacijos - jos diegimo ir virtimo tiek visateisiu mokslu, tiek reglamentuojama profesija - raida Lietuvos Respublikos pastarųjų 100 metų istorijos kontekste.
Psichologinės minties užuomazgos senojoje Lietuvoje (XVI-XVIII a.)
Seniausi Lietuvos psichologinės minties šaltiniai siejami su mokyklose dėstytais filosofijos kursais, filosofų disertacijomis ir studentų darbų tezėmis. Psichologija pradėta dėstyti 1574 m. Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Šiuo laikotarpiu, kuris vadinamas scholastinės filosofijos laikotarpiu, psichologija buvo vadinama scholastine psichologija, arba animastika - mokslu apie žmogaus vidinius išgyvenimus. Jos esmę sudarė Aristotelio veikalo „Apie sielą“ aiškinimas. Šis veikalas paskatino sielos reiškinių mokslinius tyrimus.
Nors Jėzuitų ordinas draudė dėstyti naujųjų laikų filosofų pažiūras, buvo keliamos ir naujos, Aristotelio nenagrinėtos problemos - mąstymo ir kalbos santykio, valios ir kitos. Filosofas J. Kimbaras magistro disertacijoje „Pasaulio ir jo dalių filosofinės teoremos“ akcentavo vaizduotės įtaką mąstymui. Nagrinėdami psichinių reiškinių materialaus pagrindo problemą kai kurie dėstytojai rėmėsi naujais gamtos mokslų duomenimis. Pavyzdžiui, scholastinės teologijos profesorius J. Markvartas rėmėsi flamandų anatomo ir gydytojo A. Vesalijaus veikalais. 17 a. antroje pusėje Vilniaus universiteto profesorius S. Łosiewskis, teologas J. Drewsas ir kiti psichinius reiškinius aiškino remdamiesi R. Descartes’o reflekso samprata, teigiančia, kad psichiniai procesai susiję su smegenų veikla.
16 a. antroje pusėje ir 17 a. Lietuvos kultūrą ir mokslą veikė Renesanso ir humanizmo idėjos, kurios skatino kritiškumą ir skepticizmą. Reformacijos pradžioje plito radikaliųjų arijonų pažiūros, nepripažįstančių sielos nemirtingumo. Psichologijos žinių buvo randama ne tik filosofijos, bet ir kitų mokslo dalykų (logikos, teisės, istorijos, literatūros mokslo) veikaluose.
Nuo 18 a. vidurio psichologijos kurso turinys pakito. Vilniaus universiteto dėstytojai nagrinėjo ne tik senuosius autorius, papildydami jų pažiūras naujomis idėjomis, bet pradėta dėstyti naujųjų laikų filosofų pažiūras, mėginta jas derinti su scholastinės psichologijos ir teologijos teiginiais. Remtasi R. Descartes’o vadinamųjų gyvybinių dvasių sistema, itin populiari buvo vokiečių filosofo ir matematiko Chr. Wolffo filosofinė sistema, kritikuotas T. Hobbeso materializmas. Vilniaus universiteto profesoriai A. A. Skorulskis, B. Dobševičius, P. Laškis, D. Savickis, nagrinėdami psichinių ir fiziologinių reiškinių sąveiką, rėmėsi dekartiškuoju reflekso modeliu.
Taip pat skaitykite: Viskas apie psichologo darbą
1773 Edukacinei komisijai reformuojant švietimą iš mokyklų programų pašalinta filosofija, kartu su ja nutrūko psichologijos dėstymas. Komisijos veiklos laikotarpiu Vilniaus universitete nebuvo Filosofijos katedros ir paskaitų, bet psichologijos raida nesustojo. Psichologijos problemos buvo nagrinėjamos kitų disciplinų dėstytojų veikaluose, imta orientuotis į patyrimą. Labiau domėtasi psichologijos (ypač pedagoginės psichologijos) problemomis, kurios siejosi su švietimo reformavimu.
Psichologijos dėstymo atnaujinimas ir plėtra XIX amžiuje
1804 m. Vilniaus universitete vėl pradėta dėstyti filosofiją, kartu ir psichologiją. Vilniaus universiteto filosofas J. H. Abichtas filosofijos paskaitą pradėdavo psichologijos dėstymu (kuris buvo vadinamas sielos fiziologija), nes psichologiją laikė plačiausia filosofijos disciplina. 1823-24 m. psichologiją dėstė filosofas J. Gołuchowskis; žmogaus veiklą jis vertino deterministo požiūriu. Išryškėjo svarbiausios 2 tendencijos: viena rėmėsi apriorizmo principais (J. H. Abichtas), kita orientavosi į patyrimą (Andrius Sniadeckis ir Jonas Sniadeckis, A. Daugirdas).
1832 m. uždarius Vilniaus universitetą psichologijos plėtra nutrūko. Visuomenės ir kultūros veikėjai S. Daukantas, K. Nezabitauskis-Zabitis, L. Jucevičius, M. Valančius, remdamiesi gyvenimo stebėjimais, asmenine patirtimi, nagrinėjo tam tikrus žmogaus psichikos aspektus. 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje sparčiai plėtojantis gamtos mokslams, plintant evoliucionizmo idėjoms psichologijos klausimais pradėjo rašyti lietuvių publicistai.
Psichologijos tapsmas savarankiška disciplina XX amžiaus pradžioje
20 a. pradžioje psichologijos problematika pradėjo diferencijuotis. Aktuali tapo sąmonės ir savimonės problema, kuri buvo nagrinėjama daugiau filosofiniu aspektu. Vydūnas, nagrinėdamas sąmonės istoriją, rėmėsi indų ir kai kurių Europos filosofų idealistų pažiūromis. Idealistinės buvo ir R. Bytauto pažiūros; veikale „W. M. Wundto mokslo apie sielos substancijos sąvoką kritika“ jis kritikavo W. M. Wundto teiginius apie materialistinę sąmonės reiškinių sampratą. Teologinės krypties filosofai (A. Jakštas, P. Dovydaitis) pripažino gamtos evoliuciją, bet jos priežastimi laikė Dievo valią. Materialistinį požiūrį į gyvybę ir sąmonę gynė gamtos mokslų atstovai (P. Avižonis, A. Garmus, A. Purėnas). Aktyviau nagrinėtos ir pedagoginės psichologijos problemos.
20 a. pradžioje Lietuvoje atsirado ir profesionalių psichologų, studijavusių Europos (Vydūnas, V. Lazersonas, J. Steponavičius, M. Reinys) ir Rusijos (R. Bytautas, J. Vabalas-Gudaitis) universitetuose. Psichologinių tyrimų objektais tapo konkretesni specifiniai tyrimai (psichofiziniai matavimai, reakcijų laiko, judėjimo suvokimo). Filosofinius psichologinius aspektus nagrinėjo S. Šalkauskis, M. Reinys ir I. Tamošaitis. 1907-13 m. Sankt Peterburge A. Nečiajevo vadovaujamoje eksperimentinės pedagoginės psichologijos laboratorijoje eksperimentinius tyrimus pradėjo J. Vabalas-Gudaitis. 1918 m. grįžęs į Lietuvą tęsė psichikos reakcijų tyrimus, tyrė suvokimo proceso užuomazgas, tipologinius žmonių skirtumus, tyrimų rezultatus išdėstė monografijoje „Patobulintas psichinių reakcijų metodas žmogaus darbingumui tirti“.
Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir psichologija: ryšys
1910-12 m. Miunchene ir Leipcige pedagogiką ir psichologiją studijavo J. Steponavičius, 1911-16 m. Jenoje ir Ciuriche - V. Lazersonas. J. Steponavičius W. M. Wundto laboratorijoje atliko eksperimentų ir apgynė disertaciją apie psichofizikos metodus. V. Lazersonas 1920 m. iš Kijevo atvyko dirbti į Lietuvą. Jis (iš pradžių su V. Lašu) tyrė reakcijų laiką, vėliau daugiausia - sutrikusios psichikos vaikų psichologiją. Apie vaiko pedagoginę ir taikomąją psichologiją rašė A. Gučas, pedagogai A. Busilas, J. Laužikas, A. Liaugminas, P. Maldeikis, J. Martynaitis ir kiti. Gamtininkų K. Aleksos, J. Kairiūkščio, J. Šopausko, T. Ivanausko veikaluose yra faktų ir žinių iš materialistinės psichologijos.
Psichologijos institucionalizacija tarpukario Lietuvoje (1918-1940)
Psichologijos plėtrą skatino Lietuvos universitete (įkurtas 1922 m., 1930-46 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Humanitarinių mokslų, Teologijos ir filosofijos fakultetuose įsteigtos psichologijos katedros, kurios 1930 m. buvo sujungtos su pedagogikos katedromis. Teologijos ir filosofijos fakultete bendrąją psichologiją dėstė M. Reinys, Humanitarinių mokslų fakultete - I. Tamošaitis; pastarajame pedagogikos ir psichologijos disciplinos buvo privalomos studentams, norintiems gauti vidurinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją. Pedagogikos ir psichologijos specialybės studentams dar buvo skaitomi eksperimentinės psichologijos ir pedagoginės psichodiagnostikos kursai (J. Vabalas-Gudaitis), vaiko psichopatologija ir mokyklinė higiena (V. Lazersonas).
1922 m. prie Humanitarinių mokslų fakulteto buvo įsteigta Eksperimentinės psichologijos laboratorija (steigėjas ir vadovas J. Vabalas-Gudaitis). Joje buvo atliekami teorinio pobūdžio klausimų eksperimentiniai tyrimai. 1931 m. prie Vytauto Didžiojo universiteto įsteigta Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija (pirmininkas J. Šimkus). Šios draugijos tikslas buvo padėti pasirinkti profesiją, tirti įvairių veiksnių įtaką darbo našumui, atlikti taikomosios psichologijos tyrimus. Draugijoje savarankišką darbą pradėję A. Gučas ir J. Laužikas vėliau stažavo Vakarų Europos (Ciuricho, Jenos ir Vienos) universitetuose ir daug prisidėjo prie tolesnės psichologijos plėtros Lietuvoje. 1932 m. pradėjo veikti šios draugijos laboratorija, kuriai vadovavo V. Lazersonas. Draugijos nariai (Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai ir studentai) atliko empirinių tyrimų, praktiškai taikė įtaigos, hipnozės, racionaliosios psichoterapijos metodus, paskelbė mokslo veikalų apie profesinę atranką ir profesinį tinkamumą. Be šios draugijos, profesinės psichologijos tyrimų atliko Aeromedicininė laboratorija Kauno karo ligoninėje ir Susisiekimo ministerijos laboratorija geležinkelio darbuotojams tirti.
Psichologijos persekiojimas sovietmečiu ir atgimimas
SSRS okupavus Lietuvą humanitariniai mokslai buvo grindžiami dialektinio materializmo pagrindais, psichologija laikoma beveik pseudomokslu, tiriančiu sunkiai materialistiškai paaiškinamus reiškinius. 1946 m. uždaryta Vilniaus universiteto Psichologijos katedra.
20 a. 6 dešimtmetyje požiūris į psichologiją pradėjo keistis. 1958 m. įsteigtas SSRS psichologų draugijos Lietuvos skyrius (nuo 1988 m. Lietuvos psichologų sąjunga). Pradėta plėtoti darbo, inžinerinė, socialinė psichologija. 1968 m. Vilniuje įsteigtas Profesinio orientavimo institutas. 1969 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete atkurta Pedagogikos ir psichologijos katedra, 1971 m. ši katedra padalyta į Pedagogikos ir Psichologijos (vedėjai 1971-75 A. Gučas, 1975-86 J. Lapė) katedras. Čia buvo rengiami socialinės, darbo, inžinerinės, pedagoginės ir medicininės psichologijos specialistai. Psichologijos katedros t. p. veikė Šiaulių pedagoginiame institute, Mokytojų tobulinimosi institute, Pedagogikos ir psichologijos katedra buvo Lietuvos kūno kultūros institute, šios srities tyrimai buvo atliekami kitose aukštosiose mokyklose, Pedagogikos institute, Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute, Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijoje, Kauno medicinos instituto Medicininės psichologijos ir sociologinių tyrimų laboratorijoje.
Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai planuojant konsultacijas
Dauguma psichologų tyrė bendruosius pažinimo procesų dėsningumus, vizualinę percepcinę veiklą ir jos efektyvumą lemiančius veiksnius (G. Butkienė, J. Grudzinskas, A. Gučas, V. Martišius, A. Penkauskas, E. Rimkutė), vaizdo formavimąsi lytėjimu (J. Lapė), suvokimo fiziologinius mechanizmus ir jo selektyvumą (A. Bagdonas, R. Kočiūnas, F. Laugalys), atminties, mąstymo, kalbos funkcionavimą (A. Dževečka, A. Jacikevičius, A. Kulvečienė). Buvo atlikti sutrikusio regėjimo žmonių pažinimo proceso dėsningumo (Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos darbuotojai; vedėjas A. Bagdonas), neįgalių vaikų intelekto ir kalbos dėsningumo (R. Čepienė, M. Garbačiauskienė, V. Glebuvienė, A. Grigonis, V. Jonynienė, A. Poškienė, E. Zambacevičienė) tyrimai. 20 a. 9 dešimtmetyje tirtos emocijų ir valios problemos (R. Augis, A. Gučas, A. Laužikas, J. Pacevičius, J. Palaima, V. Viliūnas), pradėta plėtoti klinikinę psichologiją (D. Gailienė, A. Goštautas, M. Rugevičius). Išleista mokslinių straipsnių, mokomųjų priemonių, vadovėlių.
Psichologija nepriklausomoje Lietuvoje: naujos galimybės ir iššūkiai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę psichologijos mokslai plėtojami aukštosiose mokyklose (Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo, Šiaulių, Klaipėdos, Mykolo Romerio universitetų, kitų aukštųjų mokyklų padaliniuose). Svarbiausi veikalai: R. Bieliauskaitės „Asmenybės psichologija“ (1993), A. Jacikevičiaus „Siela, mokslas, gyvensena“ (1994), „Žmonių grupių (socialinė) psichologija“ (1995), „Vaiko asmenybės ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje“ (su kitais, 1997), R. Kočiūno „Psichologinis konsultavimas“ (1995), „Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika“ (1997), „Grupinė psichoterapija Lietuvoje: teoriniai modeliai ir jų taikymas“ (1999), D. Gailienės, L. Bulotaitės, N. Sturlienės „Aš myliu kiekvieną vaiką: apie vaikų psichologinio atsparumo ugdymą“ (1996), „Asmenybės ir bendravimo psichologija: vadovėlis XI-XII klasėms“ (2002), „Psichologijos pagrindai: vadovėlis IX-X klasėms“ (2003), G. Valicko „Psichologinės asocialaus elgesio ištakos“ (1997), D. Gailienės „Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje“ (1998), A. Suslavičiaus, G. Valicko „Socialinė psichologija teisėtvarkos darbuotojams“, R. Sargautytės „Psichologijos dėstymas: principai ir metodai“ (abu 1999), A. Suslavičiaus „Paremiamoji psichologija“ (2000), „Socialinė psichologija“.
Psichologijos institucionalizacijos procesas analizuojamas pagal 10 profesijai (ir mokslui) svarbiausių kriterijų: 1) socialinis užsakymas (profesijos poreikis); 2) profesijos reglamentavimas; 3) profesinės veiklos teisinis pagrindas ir psichologo teisės bei pareigos; 4) visuomenės pasitikėjimas ir autoritetas; 5) profesinės kompetencijos kontrolė; 6) tyrimai ir vieta mokslo bei praktikos klasifikacijose; 7) profesijos mokymas; 8) profesinė ir mokslinė komunikacija; 9) vertybės ir etika; 10) profesinis susireguliavimas (asociacijos).
Bendra išvada tokia: nors psichologijos, kaip ir daugelio kitų mokslų, raidos pradžia Lietuvoje vėlavo, pastarųjų trijų dešimtmečių psichologijos institucionalizacijos procesas buvo toks spartus, kad atsilikimo nebeliko faktiškai pagal visus profesijos kriterijus. Psichologija tapo indigenizuota profesija - susieta su šalies kultūra profesionalų moksline ir praktine veikla. Šio mokslo raida glaudžiai susijusi su Lietuvos modernios tautinės valstybės raida. Lietuvos pastarojo šimtmečio raidos etapai - tai ir psichologijos institucionalizacijos etapai. Straipsnio pabaigoje aptariami svarbesni Lietuvos psichologijos bruožai.
Šiuolaikinė psichologija Lietuvoje: tendencijos ir perspektyvos
Šiandien psichologija Lietuvoje yra klestinti disciplina, apimanti įvairias sritis - nuo klinikinės psichologijos ir psichoterapijos iki organizacinės psichologijos ir neuromokslų. Psichologai dirba įvairiose srityse, įskaitant švietimą, sveikatos priežiūrą, verslą ir teisę. Vis daugiau dėmesio skiriama psichikos sveikatos problemų prevencijai ir ankstyvam gydymui, taip pat psichologinės pagalbos prieinamumo didinimui.
Augant visuomenės sąmoningumui apie psichikos sveikatą, psichologo profesija tampa vis paklausesnė. Psichologai-konsultantai dažnai dirba mokyklose, sveikatos priežiūros įstaigose, korporacijose ir padeda asmenims, turintiems bet kokių psichikos sveikatos problemų. Mokyklos psichologai dažnai padeda pagerinti jaunų žmonių psichikos sveikatą. Karjeros konsultantai padeda klientams rasti savo svajonių profesiją. Įmonės samdo rinkos tyrėjus, kad jie joms padėtų geriau suprasti tikslinę auditoriją ir paklausą. Dar viena panaši karjeros galimybė - dirbti reklamos strategu. Šie specialistai optimizuoja rinkodaros kampanijas siekdami maksimalaus efektyvumo, derina jas su bendrais verslo tikslais.
Psichologijos studijos yra vienos populiariausių Lietuvoje. Pasak ekspertų, šios specialybės patrauklumą lemia nuolatos augantis poreikis - dažnesni patyčių, savižudybių, smurto artimoje aplinkoje, skyrybų atvejai ir pan. Jų paklausa auga ir mokymosi įstaigose - darželiuose, mokyklose.
Kaip pasirinkti psichologijos studijas?
Nemažai universitetų Lietuvoje būsimiems studentams gali pasiūlyti psichologijos studijų programą. Stojant į psichologiją būtinai reikia išsiaiškinti, ar siūloma aukštosios mokyklos studijų programa atitinka Lietuvos Psichologijos studijų krypties aprašą bei „EuroPsy“ standartus, ar programa gerai vertinama tarptautinių ekspertų. Taip pat svarbu, ar psichologijos studijų programą siūlanti aukštoji mokykla psichologų rengimui turi pakankamą mokslinį ir pedagoginį potencialą (dėstantys dėstytojai turi turėti aukštą mokslinę ir pedagoginę kvalifikaciją psichologijos kryptyje, studijų programą vykdyti ne vienerius metus).
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad studijų programa turi turėti aiškią studijų kryptį, ją turi sudaryti tikrai ne vienas psichologinis dalykas, turi būti aiškūs kiti studijų dalykų pavadinimai bei jų turinys. Tokią studijų programą, kuri neatitinka visų reikalavimų, baigę studentai tikrai negalėtų įgyti psichologo bakalauro kvalifikacijos ir tęsti studijų psichologijos krypties magistrantūroje, kadangi neatitinka anksčiau išvardintų reikalavimų.
tags: #psichologo #profesijos #raida